Medinis, bet patikimas
20 a. pradžioje vandenynuose jau dominavo geležiniai laivai su garo varikliais, tačiau patyrę jūrų vilkai, besivaikantys jūros gyvūnus atšiauriuose vandenyse, labiau vertino medinius, bet tvirtai suręstus burlaivius.
Toks buvo ir tuo metu didžiausios pasaulyje banginių medžioklės bendrovės įkūrėjo ir savininko Christeno Christenseno naujasis 48 m ilgio trijų stiebų barkas „Bjørn“.
Medinis jo korpusas buvo ypač stiprus. Iš išorės jį dengė 15 centimetrų storio ąžuolinės lentos, iš vidaus korpusą storino eglinė apkala. Korpusas buvo sutvirtintas 25 centimetrų storio ąžuoliniais špangautais. Ąžuoliniai buvo ir deniai.
Medinis laivas buvo daug jaukesnis ir geriau apšiltinamas nei geležinė dėžė.
Sumanytojas: Vokietijos šiaurės ekspedicijos vadovas Wilhelmas Filchneris. / Redakcijos archyvo nuotr.
Pagrindinis „Bjørn“ variklis buvo burės. Jo stiebai nebuvo tokie aukšti, kaip greituolių kliperių, bet jis ir nesiruošė su niekuo lenktyniauti.
Groto aukštis siekė 24 m, kiti du stiebai buvo keliais metrais žemesni. Pučiant palankiam vėjui, pakėlęs visas bures, banginių medžioklės laivas išvystydavo 9–10 mazgų greitį. Jis buvo aprūpintas ir papildomu varikliu – 220 AG garo mašina.
1905 m. pradžioje, vadovaujant kapitonui Bjørnui Jorgensenui, naujasis laivas buvo „įdarbintas“ Arktyje. Ten, Ledinuotajame vandenyne, jis įgijo patikimo burlaivio reputaciją.
Kaina „neįkandama“
„Bjørn“ savybės sudomino Žemės poliarinių sričių tyrinėtojus. Anglų keliautojas Ernestas Shackletonas (1874–1922) ieškojo tinkamo laivo, kuris galėtų saugiai skintis kelią į Antarkties žemyną per jį supančias ledų jūras. Sužinojęs, kad Ch. Christensenas lyg ir ketina parduoti „Bjørn“, nuskubėjo į Sandetfjordą jo apžiūrėti.
Laivas anglų keliautojui patiko visais atžvilgiais, deja, norvegų verslininkas užlaužė tokią kainą, kuri viršijo E.Shackletono finansines galimybes. Galiausiai jis įsigijo 41 m. senesnę ir žymiai mažesnę Škotijoje statytą škuną „Nimrod“, kuri taip pat buvo naudojama banginių ir ruonių medžioklei. Šis laivas kainavo perpus mažiau, nei buvo prašoma už „Bjørn“. Neparduotas norvegų laivas toliau sėkmingai tęsė ruonių medžioklę Arkties vandenyse. Netrukus jį vėl prisiminė kitas keliautojas, norintis aplankyti Pietų ašigalį.
Vokiečių tai neatbaidė
1910 m. vokiečių armijos karininkas, mokslininkas ir tyrinėtojas Wilhelmas Filchneris (1877–1957) pradėjo ruoštis antrajai Vokietijos Antarkties ekspedicijai. Jos tikslas buvo kirsti Antarktidos žemyną siauriausiame jo taške – nuo Vedelio iki Roso jūrų. Reikėjo įrodyti arba paneigti, kad tas jūras jungia sąsiauris.
Ekspedicijai reikėjo patikimo, poliarinėse jūrose išbandyto laivo. Vis dar sėkmingai banginius ir ruonius besivaikantis „Bjørn“ vėl atsidūrė keliautojų akiratyje. Padedant žinomiems poliariniams tyrinėtojams E.Shackletonui, Otto Nordenskjöldui ir Fridtjofui Nansenui, vokiečiams pavyko įsigyti brangiai kainuojantį norvegų banginių medžioklės laivą.
Akcija: 1912 m. loterijos bilietas, skirtas Antarktidos ekspedicijai paremti. / Redakcijos archyvo nuotr.
W. Filchnerio organizuojama ekspedicija buvo finansuojama iš privačių aukų ir loterijos pajamų. Turėdamas didesnius finansinius išteklius, nei E.Shackletonas, jis daug nesiderėdamas nusipirko „Bjorn“, sumokėdamas 1,3 mln. svarų sterlingų.
Pakeitė ne tik pavadinimą
V. Filchneris laivą pervadino į „Deutschland“. Sandefjordo ir Hamburgo laivų statyklose buvo dar labiau sustiprintas jo korpusas. Įdėti 20 centimetrų storio ąžuoliniai statramsčiai laivo korpuso viduje, geležimi padengtas forštevenis. Įrengtas specialus šulinys, skirtas įtraukti laivo sraigtą, kai jis nenaudojamas.
Iš esmės buvo pertvarkytas visas laivo vidus, kuriame reiso metu turėjo gyventi ir dirbti ekspedicijos dalyviai. Mokslo darbuotojams ir karininkams įrengta 16 kajučių, praplėsta laivo įgulos gyvenamoji patalpa, pagrindiniame denyje pastatyta speciali mokslinė laboratorija.
Buvo modernizuotos ir kitos patalpos: kapitono tiltelis, kajutkompanija, kambuzas. Elektros šviesą laive teikė prieš išplaukiant sumontuotas generatorius. Taip pertvarkytą laivą vargu ar būtų atpažinę anksčiau juo plaukioję banginių medžiotojai.
Laivas atlaikė, žmonės palūžo
„Deutschland“ į Pietų ašigalį išplaukė iš Brėmerhafeno 1911 m. gegužę. Įgulai vadovavo kapitonas Richardas Vahselis (1868–1912), dalyvavęs prieš keletą metų vykusioje pirmojoje Vokietijos Antarkties ekspedicijoje. Buenos Airėse prie ekspedicijos prisijungė ir pats jos organizatorius bei vadovas W. Filchneris.
Pirmiausia „Deutschland“ nuvyko į nesvetingą ir atšiaurią Pietų Džordžijos salą Atlanto vandenyno pietuose. Patyrinėjus jos pakrantes, „Deutschland“ išvyko į netoliese esančias Pietų Sandvičo salas, norėdamas patikrinti kai kurias mokslines hipotezes.
Pakeliui laivą užklupo blogas oras ir didžiulės, maždaug 20 m aukščio bangos. Norvegų statytas laivas įrodė, kad jis tinkamas plaukioti atšiauriausiomis sąlygomis.
Šimtmetis: atvirukai, pašto ženklai ir antspaudai, išleisti 2011 m., minint Vokietijos Antarkties ekspedicijos šimtąsias metines. / Redakcijos archyvo nuotr.
1911 m. gruodžio 11 d. „Deutschland“ paliko Pietų Džordžijos salą. Juo plaukė 35 vyrai, 8 poniai, 78 Grenlandijos šunys, 2 jaučiai, 2 kiaulės ir keletas avių. Po septynių savaičių, įveikęs ne vieną ledo lauką, laivas pasiekė pietines Vedelio jūros ribas ir sustojo prieš 600 m aukščio ledo kalną.
1912 m. pradžioje „Deutschland“ bandė grįžti į Pietų Džordžiją, bet susizgribo per vėlai. Laivas įšalo leduose ir pradėjo beveik 9 mėnesius trukusį dreifą per Vedelio jūrą. Per tą laiką laivas beveik nenukentėjo, bet mirė kapitonas R. Vahselis, kilo vidinių nesutarimų tarp pareigūnų, ekspedicijos personalo ir įgulos narių. Neretai jie baigdavosi smurto protrūkiais. Tokiomis sąlygomis ekspedicija negalėjo tęstis.
Karjerą nutraukė karas
W. Filchneris, praradęs vadovo reputaciją, baigė poliarinę karjerą. Tačiau norvegų statytas laivas neprarado keliautojų pasitikėjimo.
Austrų biologas ir alpinistas Felixsas Königas, lydėjęs W. Filchnerį Vokietijos ekspedicijoje, norėjo pakartoti žygį į Vedelio jūrą ir įgyvendinti nutrauktus planus. Padedamas turtingų Austrijos rėmėjų, jis nusipirko laivą „Deutschland“ ir dar kartą pakeitė jo vardą. Šį kartą į „Osterreich“ („Austrija“).
Kai jis paskelbė apie planus, sulaukė rimtų priekaištų ir grasinimų iš E. Shackletono, kuris tuo metu artėjo prie savo tikslo – pirmą kartą kirsti Antarktidą sausuma. E. Shackletonas teigė turįs prioritetą, nes dar 1909 m. buvo apie tai pareiškęs. O F. Königas teigė, kad jis, kaip W. Filchnerio patvirtintas įpėdinis, turi išskirtinę teisę užsiimti tyrinėjimais šioje srityje.
Nė vienas iš šių ambicingų vyrų nenorėjo nusileisti. Net tarpininkų pastangos sujungti abi ekspedicijas bendram darbui patyrė nesėkmę. Ginčą savaip išsprendė 1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.
Austrijos-Vengrijos karinis laivynas rekvizavo „Osterreich“ ir paskyrė jam minų traluotojo funkcijas. Po kelerių metų jis buvo torpeduotas Adrijos jūroje. Taip baigėsi norvegų banginių ir ruonių medžioklės laivo „Bjørn“ poliarinė karjera.
