Karolinos indėlis

Beveik prieš dešimt metų užrašiusi savo močiutės prisiminimus, Karolina Brundzaitė tuomet greičiausiai nesuteikė savo darbui ypatingos reikšmės. Tačiau dabar jis tapo daug ką užmiršusios jos močiutės Barboros, Išlauže gyvenančios buvusios partizanų talkininkės ir politinės kalinės, beveik 100-mečio gyvenimo liudininku.

Kaip yra užrašiusi Karolina, jos močiutė 1946 m. gegužės 15-ąją, pavalgiusi pietus, išėjo į lauką pasigrožėti savo prižiūrimo darželio gėlėmis. Netrukus jauna mergina išgirdo čia pat augusiame putine kukuojant gegutę. Paukštis sukukavo kelis kartus. Merginai tai buvo labai netikėta ir ji tekina nubėgo pas mamą klausti, ką tai galėtų reikšti. Mama nedvejodama nusprendė, kad tai pranašauja nelaimę.

Pabėgo iš kalėjimo

Taip ir atsitiko – po savaitės į kiemą atvažiavo sunkvežimis. Iššokę vyrai liepė Barborai skubiai rengtis kelionei į Vilnių. Tuo metu Barboros tėvo namuose nebuvo. Mama dukrai į maišelį įmetė duonos, lašinių, dar kažkokių ūkio produktų, aprengė ją  kitais drabužiais, ir ši, įlipusi į sunkvežimį, buvo išvežta Ylakių link, o iš ten – į Mažeikių kalėjimą.

Kaip pasakoja Jonas Brundza (vienas iš trijų Barboros sūnų, pas kurį ji dabar gyvena), suimtoji drauge su kitais kaliniais pabėgo iš to kalėjimo. Prasidėjus bėglių gaudynėms, Barbora pasislėpė medyje, tačiau buvo pastebėta ir sugrąžinta į įkalinimo vietą. Iš ten ji buvo išvežta į Šiaulių kalėjimą, o dar vėliau – į Lukiškių kalėjimą Vilniuje. Ten ji buvo kaltinta dėl dalyvavimo antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje. Tardoma Barbora neprisipažino davusi priesaiką Lietuvos laisvės armijai (LLA), nešusi maisto Žemaitijos "Alkos" rinktinės partizanams. Bet išlikęs akistatos su viena likimo drauge protokolas liudija, kad jai vis dėlto teko tai prisipažinti. Protokole rusiškai ranka įrašytas jos "išaiškintas" slapyvardis neįskaitomas.

Kirto tundroje griovius

Pasak Karolinos užrašytų prisiminimų, močiutė Barbora Lukiškių kalėjime per tardymus, kurių metu buvo mušama gumine lazda, išmoko apsimesti prarandanti sąmonę anksčiau, nei iš tikrųjų tai galėjo atsitikti. Taip ji taupė savo jėgas būsimam kalinimui, lageriui. 1947 m. spalio 15 d. SSRS MGB Ypatingojo pasitarimo, kurį žmonės vadino trojka, sprendimu Barborai buvo skirta penkeri metai lagerio už dalyvavimą antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje. Ji buvo išvežta į vieną didžiausių visoje SSRS Vorkutos lagerį.

Vorkutoje, kaip žinome, baisus šaltis. Kaip Barbora pasakojo anūkei ir savo sūnui Jonui, jai teko drauge su kitomis politinėmis kalinėmis metaliniu kirtikliu kirsti tundroje griovius, į kurios vėliau, matyt, sugulė kažkokie laidai. Šį darbą Barbora, kaip ir dar pusantro šimto moterų, atlikdavo apsirengusi vyriškomis vatinėmis ilgomis kelnėmis, ausine kepure ir veltiniais. Taip "apšiltintos" kalinės kirsdavo minėtus griovius, išrikiuotos po keturias vienoje eilėje. Tos tranšėjos nebuvo labai gilios, bet labai siauros – kalinės vos apsisukdavo jose.

Išgelbėjo rankdarbiai

Po sunkios darbo dienos kalinėms tekdavo eiti ne vieną kilometrą atgal, į lagerį. Eidavo jos kaip kareiviai, nes žinojo, kad žingsnis į šoną galėjo kainuoti gyvybę – kalines lydėdavęs konvojus už bet kokį panašų mėginimą galėjo nušauti.

Gyvenimas lageryje buvo izoliuotas nuo išorinio pasaulio. Kaliniai gyveno pagal nustatytą režimą, o už alinantį darbą atlyginimo iš esmės negaudavo. Tačiau Barboros likimas netikėtai palengvėjo, kai ji susirgo plaučių uždegimu ir pateko į lagerio ligoninę. Čia jauna kalinė visą personalą nustebino savo kūrybiškumu – gavusi  nurašytų senų paklodžių atraižų, traukydavo iš jų siūlus, siuvinėdavo ir džiugindavo ligoninės personalą įvairiomis servetėlėmis.

Į jos rankdarbius atkreipė dėmesį ir ligoninėje dirbusi gydytoja. Jai taip patiko Barboros rankdarbiai, kad pati parūpindavo ligonei ne tik medžiagų, bet ir šilkinių siūlų ornamentams siuvinėti bei pasiliko pasveikusią Barborą dirbti ligoninėje sanitare. Tai buvo rojus, palyginti su darbu tundroje per speigus.

Dirbo lentpjūvėje

1951 m. Barbora drauge su kitais kaliniais baržoje, gabenusioje Jenisiejumi (viena didžiausių Rusijos upių) anglis, per šešias paras buvo nuplukdyta į Igarką – tremtinių ir politinių kalinių rankomis pastatytą miestą už poliarinio rato. Šis miestas buvo tapęs Jenisiejaus baseino medienos pirminio perdirbimo centru, į kurį dirbti buvo vežami ne tik tremtiniai, bet ir paleisti iš Norilsko ir kitų lagerių politiniai kaliniai.

"Moteris apgyvendino viename nedideliame didžiulio pastato kambaryje, o vyrus – jų buvo daug daugiau – erdvesnėje patalpoje. Moterų šaltoje buveinėje stovėjo baisiai atrodantis metalinis bakas vandeniui elektra pasišildyti. Gerdavome tą karštą vandenį, o priedo duodavo po nedidelį gabaliuką duonos ir kelis gramus margarino. Kiekviena buvusi kalinė gavo po metalinę lovą ir spintelę prie jos, taburetę. Aš dirbau didžiulėje lentpjūvėje, į kurią atvažiuodavo ir užsieniečių pirkti pjauto miško. Lietuviai vyrai, kurių sveikata dar nebuvo visiškai pašlijusi, neblogai uždirbdavo, kraudami tą supjautą mišką į laivus", – pasakojo anūkei Barbora.

Barbora, įžengusi į savo gyvenimo 99-uosius metus, džiaugiasi esanti beveik bendraamžė su nepriklausoma Lietuva, kuria visada tikėjo ir pasitikėjo.

Našle tapo prieš 40 metų

Kai į Igarką buvo atvežta dar daugiau lietuvių, tarp jų buvo ir tarpukario laikų karininkas Stasys Brundza, dirbęs laisvoje Lietuvoje kariuomenės Ginklavimo valdyboje. Jis buvo suimtas 1941 birželio 14-ąją, nuteistas 10-iai metų lagerio ir išvežtas į Norilską, o pasibaigus kalinimo laikui, 1951 m. pateko tremtin į Igarką.

Būtent čia, kažkuriame Igarkos lietuvių vakarėlyje, S.Brundza susipažino su Barbora. Po metų jie susituokė, o į Lietuvą grįžo 1956 m. pavasarį su dviem sūnumis – su dvejų metukų Rimu ir pusės metukų Jonu. Ilgai negalėjusi rasti sau gyvenamosios vietos, Brundzų šeima galų gale apsistojo Išlauže. Čia jiems gimė trečiasis sūnus – Algimantas. Barboros vyras mirė 1978 m., nesulaukęs savo 70-mečio, tačiau spėjęs užauginti tris sūnus.

Talentingos atžalos

Barbora, įžengusi į savo gyvenimo 99-uosius metus, džiaugiasi esanti beveik bendraamžė su nepriklausoma Lietuva, kuria visada tikėjo ir pasitikėjo. Senolė jau nebegali nei skaityti, nei užsiimti rankdarbiais, tačiau mielai sėda drauge su sūnaus Jono šeima prie bendro stalo, kurį visuomet rūpestingai padengia marti Klotilda. Ši vis stengiasi pakalbinti senolę, surinkti paskutinius jos atsiminimų trupinius apie jos praeitį, apie giminę.

Beje, SSRS ir tarptautinių ralio lenktynių laimėtojas Stasys Brundza yra Rimo, Jono ir Algimanto Brundzų pusbrolis. Tad neatsitiktinai ir Rimas tapo lenktynininku – jis pirmas iš lietuvių bagių automobilių sporte pelnė SSRS automobilių sporto meistro vardą, sukonstravo vienvietį trijų ratų automobilį, kuris galėjo 100 km nuvažiuoti, sunaudojęs 1 l benzino.

Ne mažiau įspūdingi yra ir Rimo jaunesnio brolio Jono, kaip specifinių važiavimo priemonių konstruktoriaus, pasiekimai, tačiau ši įdomi tema prašyte prašosi atskiro rašinio. Patenkintas savo likimu ir jaunėlis Barboros sūnus Algimantas, pasirinkęs ūkininko kelią jau valstybingumo 100-metį pažyminčioje Lietuvoje.