Penktus metus iš eilės švenčiama blukio deginimo šventė sulaukia vis daugiau dalyvių, norinčių smagiai, aktyviai ir linksmai praleisti savaitgalio popietę gamtoje ir susipažinti su mūsų senolių tradicijomis.

Pagal senuosius lietuviškus papročius Kalėdų šventės ženklas – didžioji kaladė, kuriai galima perduoti ir palikti visas savo kaltes, nuodėmes ir pykčius. Tai padaroma trinktelėjant per blukį lazda ar kokiu kitu daiktu, galvojant apie tai, kas neišsipildė, kas mus trikdo ir pykdo.

Istorikas Simonas Daukantas blukį tapatino su senaisiais metais, kuriuos blukvilkiai, mušdami tabalus ir dainuodami „Tabalai, tai, tai, judink, seni, kaulus“, išvelka ir sudegina, manydami, jog taip sudegino ir „sunkų praėjusį metą“.

Muziejaus surengtoje šventėje sudeginus blukį, pelenais pavirto ir jame slypinčios blogybės bei nepritekliai, buvo išlaisvinta gausa ir šviesa.

Blukvilkis – sena lietuviška tradicija, siekianti pagonybės laikus, kuomet per kaimą būdavo velkamas blukis (rąstigalis, trinka, kaladė ar kelmas). Susirinkusieji į šventę Rumšiškėse į simbolinį kelmą pirmiausia sudėjo per metus susikaupusias blogybes ir vilko jį per įvairių Lietuvos etninių regionų kaimus, užsukdami į skirtingas sodybas. Karts nuo karto kelmą su metų blogybėmis vis padaužydavo lazdomis, taip vydami blogį tolyn nuo ateinančių metų. Finale blukis supleškėjo ant laužo.

„Atsikratėme viso blogio – jį sudėjom į blukį. Dabar jaučiamės apsivalę, atsikratę visų nuodėmių, visų blogų minčių. Kitais metais būsim labai geri“, – tikino etnologė Laura Lukenskienė, šventėje dalyvavusi su sutartinių giedotojų grupe „Kadujo“.

Senovėje tikėta, kad blukiui galima perduoti ir palikti visas savo kaltes, nuodėmes bei pykčius. Tą galima padaryti, trinktelint per blukį lazda ar kokiu kitu daiktu, galvojant apie tai, kas neišsipildė, kas trikdo ir pykdo žmogų viduje.

Etnologai rąstigalio (blukio) vilkimą vadina vienu seniausių, įdomiausių kalėdinių papročių. Kaimo gyventojai užnerdavo virves ant storos medinės kaladės arba kelmo ir vilkdavo ją per visą kaimą, užsukdami į kiekvieną kiemą, lyg surinkdami visą blogį. Tokių ceremonijų dalyviai būdavo vadinami blukvilkiais. Buvo tikima, kad piktai dvasiai užtenka pasižiūrėti į žmogaus akis ir jį paveiks tas žvilgsnis, todėl velkantieji – blukvilkiai – prisidengdavo kaukėmis, kad nelabąsias nubaidytų.

Blukio vilkimas suburdavo bendruomenę linksmam ritualui: blukvilkiai visą laiką dainuodavo, šokdavo, per blukį šokinėdavo, netgi visokių šunybių aplankytų sodybų šeimininkams prikrėsdavo. Po to kaimo gale iškilmingai sukurdavo laužą ir blogybių pritvinkusį blukį sudegindavo. Tikėta, kad taip sudega ir jame slypinčios blogybės ir nepritekliai, išlaisvinama gėris, gausa ir šviesa. Blukio vilkimo ir sudeginimo apeiga parodo kalėdinį virsmą – seno sunaikinimą ir naujo gimimą.