Tačiau duodama interviu Prancūzijoje G. Barauskaitė visada pabrėžia, kad ji – lietuvė, gyventi į Paryžių atsikrausčiusi būdama vos septynerių metų.
„Pati nesuprantu, kaip taip atsitiko“, – savo namuose Paryžiuje stebisi G. Barauskaitė, nes žvaigžde ji tapo tiesiog akimirksniu, vos pradėjusi kurti dainas. Niekam nelindo į akis, nesiekė išgarsėti, neieškojo vadybininko ir to, ką kuria, niekam nekišo per prievartą.
„Pradėjau dainuoti kavinėje ir ambicijų turėjau nulį. Ir gal dėl to aš dainavau tai, ką dainavau. Todėl, kad aš nenorėjau niekam patikti“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“ pasakojo dainininkė.
Švelnus balsas ir miela išvaizda. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad G. Barauskaitė – viena iš daugybės merginų, atliekančių romantiškas dainas prancūzų kalba. Bet įsiklausius į tekstą paaiškėja, kad ironijos jos dainose gerokai daugiau nei švelnumo. Žodžiai pripildyti kritikos visuomenei ir intelektualaus humoro.
„Merginos, kurios gimė nuogos – didelės kekšės. Merginos, kurios išsirengia ginekologo kabinete – per didelės kekšės. Merginos, kurios maudosi nuogos – per didelės kekšės.“ Štai kokie žodžiai skamba dainoje „Visos yra kekšės“, kuri nesuprantant, apie ką dainuojama, atrodytų švelni ir romantiška. G. Barauskaitė ir pati neabejoja: būtent dėl kandžių tekstų ir įsimenamų melodijų ji Prancūzijoje kone per naktį tapo įžymybe.
„Iš tikrųjų, tai kuo žiauriau, tuo man įdomiau. Visi tie dalykai, apie kuriuos negalima šnekėti. Kas mane domina gyvenime, tai yra tie žmonės, kuriuos smerkiame todėl, kad arba jie žiaurūs, arba baisūs, arba ne tokie kaip kiti, arba daro baisius dalykus – žudo bobutes rūsyje ir po to užkasa savo darže. Man atrodo, jeigu tu nori kažką pakeisti, reikia žiūrėti į dalykus, kokie jie iš tikrųjų yra. Ir nežiūrėti tik to, kas gražu ir ką mums rodo, reikia žiūrėti ten, kur mums nerodo. Pakelti kilimus ten, kur visas dulkes slepiame, ir reikia žiūrėti į gyvenimą tokį, koks jis yra“, – apie savo požiūrį į gyvenimą pasakoja reportažo herojė.
G. Barauskaitė – profesionali aktorė, baigusi aukštąją teatro meno ir technikos mokyklą. Ten mokytis nori visi, kas tik svajoja tapti aktoriais. O štai lietuvė, iš pradžių negalėjusi atsidžiaugti, kad įstojo, suprato, kad ne tik mokslai, bet ir pati aktorystė nėra jos svajonė. Visai netikėtai save ji atrado dainų rašyme ir atlikime.
„Facebooke“ – beveik 200 tūkst. gerbėjų
Kartais Prancūzijoje gyvenanti lietuvė pavadinama net humoriste. Ir jeigu Lietuvoje sėkmingų moterų komikių yra vos viena kita, tai, pasak G. Barauskaitės, Prancūzijoje moterys daug drąsesnės ir juokai įvairiausiomis temomis priimami daug palankiau.
„Kiekvieną koncertą atrodo, kad mes susirenkame kaip kokia sekta. Tie žmonės, kurie kalba ta pačia kalba, ir mums juokingi tie patys dalykai. Ir kažkaip sutarta, kad mes galime šnekėti apie viską, ir visi salėje supranta, kad čia yra humoras, ir kuo jis juodesnis, tuo geriau, nes tuo daugiau galima šnekėti temomis, kuriomis gal sunkiau būtų šnekėti, jeigu nebūtų humoro“, – tikina dainininkė.
„Man atrodo, jeigu tu nori kažką pakeisti, reikia žiūrėti į dalykus, kokie jie iš tikrųjų yra. Ir nežiūrėti tik to, kas gražu ir ką mums rodo, reikia žiūrėti ten, kur mums nerodo. Pakelti kilimus ten, kur visas dulkes slepiame, ir reikia žiūrėti į gyvenimą tokį, koks jis yra“.
Man atrodo, jeigu tu nori kažką pakeisti, reikia žiūrėti į dalykus, kokie jie iš tikrųjų yra. Ir nežiūrėti tik to, kas gražu ir ką mums rodo, reikia žiūrėti ten, kur mums nerodo.
G. Barauskaitės diskografijoje – jau šeši muzikos albumai. Šiuo metu vyksta jos koncertinis turas Prancūzijoje. Mergina turi gerbėjų visur, kur tik kalbama prancūziškai – pavyzdžiui, Belgijoje ar Kanadoje. Vien „Facebooke“ ji turi jau beveik 200 tūkst. gerbėjų. O viskas prasidėjo nuo dainavimo bare šalia namų, kad užsidirbtų vieną kitą eurą.
„Viskas įvyko labai atsitiktinai, bet labai greitai. Po kokių gal dviejų mėnesių mano draugė pasakė – aš turiu pažįstamą, kuris irgi dainuoja tokias humoristines dainas, žiaurias, reikėtų jums susitikti. Ir, galvoju, žinoma, visą laiką įdomu susipažinti su naujais žmonėmis“, – LRT laidoje „Emigrantai“ prisimena G. Barauskaitė.
Skambiai kalbant, tas susitikimas tapo vienu svarbiausių žingsnių dainininkės karjeroje. G. Barauskaitė buvo pakviesta pagroti porą dainų apšildant žinomą atlikėją.
Įvairiausių sričių menininkai vis pasiskundžia, kad jų kūrybos laisvę blokuoja baimės: baimė nepatikti, būti atstumtam, veltui išeikvoti daug energijos ar apsijuokti. „Svarbiausia, kad į savo muzikantės karjerą nežiūrėjau pernelyg rimtai. Kai nuvažiavau, visai net nesuvokiau, kad dainuosiu 1300 žmonių, ir net draugams nepasakiau. Man taip dažnai būna, kad aš nelabai suvokiu tuo momentu, kas vyksta“, – sako G. Barauskaitė.
Skambinti gitara reportažo herojė išmoko tik tam, kad vakarėliuose su draugais linksmiau praleistų laiką. Jai patiko, kad šis instrumentas nereikalauja nei specialios aprangos, nei pasiruošimo. Gali groti čia ir dabar, kai yra nuotaika. Staiga atsidūrusi didžiulėje scenoje, emigrantė iš Lietuvos jautėsi ne visai savo vietoje, bet netrukus, išmokusi technines koncertų subtilybes, dainavo taip, lyg priešais ją stovėtų ne tūkstantinė minia, o tik keli artimiausi žmonės.
Užkulsiuose G. Barauskaitę pasitiko žinomas prancūzų komikas Rafaelis Mezrahi. Jau kitą dieną lig tol niekam nežinoma lietuvė apšildė tikros įžymybės pasirodymą.
„Niekam nesisiūliau“ – apie savo karjeros pradžią „Emigrantams“ pasakoja G. Barauskaitė. Tiesiog dainos, kurias kai kurie net pavadina nešvankiomis, taip patraukdavo aplinkinių dėmesį, kad pasiūlymai ėmė byrėti vienas po kito.
„Kai baigėsi tas jo spektaklis, pagalvojau, kokios įdomios 10 dienų buvo mano gyvenime, na, dabar grįžtu į savo kasdienybę. Tačiau jau kitą dieną jis man sako – jeigu tu rytoj laisva, važiuojame į radiją „Europe“. Tai yra didžiausias radijas Prancūzijoje, sako, aš pažįstu ten vieną tokį žurnalistą, kuris turi laidą, tu ten nueisi ir padainuosi. Kažkaip net nesuvokiau, kad tos laidos klauso 3 mln. žmonių. Bet gal ir gerai, kad nesuvokiau, nes jeigu būčiau supratusi, kad aš dabar dainuoju ir manęs klausosi maždaug visa Lietuva, tai gal nebūtų taip viskas paprasta“, – prisipažįsta dainininkė.
Toliau lyg sapne – koncertai ir albumų įrašinėjimas
Netrukus juokingų dainų atlikėja ėmė sulaukti vis daugiau kvietimų pagroti radijo stotyse. Ir vienas iš tų pasirodymų buvo lemtingas – per radiją lietuvę išgirdo prodiuseris ir su ja susisiekė.
„Ir tada prasidėjo“, – šypsosi G. Barauskaitė. Ji staiga pradėjo koncertuoti, įrašinėti albumus ir rinkti vis didesnę gerbėjų minią. „Jaučiausi nejaukiai“, – prisimena pašnekovė. Savo dainose ji kritikuoja tokias visuomenės ydas kaip vartotojiškumas, o pati dažniausiai vilki sukneles iš dėvėtų drabužių parduotuvių ir jomis pasipuošusi netgi lipa į sceną. Greita televizinė karjera buvo ne jai. Todėl daugybės žinomo prodiuserio pasiūlymų ji tiesiog atsisakė. Pavyzdžiui, tarė „ne“ didžiulėms muzikos leidybos kompanijoms.
„Man tai buvo visai neįdomu, nes atrodė, kad kalbamės apie kažkokius stalus, kuriuos aš gaminčiau ir kuriuos reikia parduoti IKEA. Galvojau, kad nelabai noriu dirbti su tokiais žmonėmis, kurie kalba apie muziką kaip apie produktą. Tad su savo prodiuseriu nutarėme, kad aš išleisiu pati, tiesiog per internetą pardavinėsiu“, – sako G. Barauskaitė.
Pradedanti muzikantė LRT laidai „Emigrantai“ pasakoja nesitikėjusi, kad vos per vieną savaitę parduos kelis tūkstančius albumų.
„Daug žmonių pirko diskus, tai kiekvieną dieną eiti su kuprine į paštą ir juos paštu išsiuntinėti jau buvo truputį sunku. Tad dabar juos pardavinėju parduotuvėse, bet vis tiek viena, pati save prodiusuoju“, – apie sėkmingą pradžią kalba dainininkė.
Paryžius – didelis, kultūros pilnas miestas. Paryžiečiai mėgsta lankytis koncertuose ir restoranuose, noriai eina į parodas ir į kiną. Čia įprasta domėtis, kas naujo muzikos pasaulyje. Prancūziškai dainuojančiam atlikėjui populiarumo sulaukti lengviau. Nors Prancūziją, kaip ir visą pasaulį, veikia globalizacija, jie vis dar ištikimi savo kultūrai.
„Maniau, kad tai baigsis daug greičiau“, – sako prieš šešerius metus pirmąjį albumą išleidusi dainų kūrėja. Tačiau pabaiga net nekvepia – kuo toliau, tuo daugiau G. Barauskaitė turi gerbėjų, rengia koncertus vis didesnėse salėse ir žymesniuose muzikos festivaliuose. Viename jų lietuvę girdėjo net 15 tūkst. žmonių. Vis tik dainininkė prisipažįsta, kad, ko gero, didžiausią įspūdį jai paliko koncertas „Olympia“ salėje, kurioje yra dainavę Edyth Piaf, „The Beatles“ ir pan.
Pabrėždavo esanti iš Lietuvos
Pašnekovė sako, kad visa jos karjera susiklostė natūraliai – tiesiog dainuojant, o ne tuščiai bandant išgarsėti.
Kai G. Barauskaitei buvo septyneri, kartu su diplomate mama ji atsikraustė gyventi į Paryžiaus pakraštį. Kadangi lankė užsieniečių pilną mokyklą, kur tik ji ir brolis buvo šviesiaplaukiai, nuo mažens jautėsi šiek tiek kitokia. Ir dabar dainininkė stengiasi gyventi sąmoningai – juk nebūtina kažko mėgti vien todėl, kad tai mėgsta kiti. Ir neprivaloma elgtis taip, kaip žmonės gatvėje ar televizijos reklamose.
Iš pradžių klausytojai manė, kad prancūziškai puikiai kalbančios merginos vardas – tik pseudonimas. G. Barauskaitė visada papasakoja, kad yra iš Lietuvos. „Mano šaknys šiuo atveju – tik privalumas“, – sako ji.
„Labai smagu, kad kiekvieną kartą man tenka papasakoti, iš kur aš esu, iš kur tas vardas yra, kad aš iš Lietuvos, kad gyvenu Prancūzijoje, bet esu lietuvė. Nes aš būčiau galėjusi pasirinkti kažkokį kitą atlikėjos vardą, kažkokį „Diamond in the sky“, bet kadangi tai yra Giedrė, tai iš karto intriguoja žmones, ir aš turiu galimybę iškart pasakyti, kad aš iš Lietuvos. Tai visi žino, kad aš lietuvė“, – sako dainininkė.
„Lietuvoje mažai kas supranta, ką dainuoju“, – G. Barauskaitė atsako į klausimą, kodėl ji nekoncertuoja gimtinėje. Tačiau čia grįžta pakankamai dažnai, tikrai dažniau už daugumą emigrantų.
Gyvenimas pas močiutę Molėtų rajone nė kiek neprimena G. Barauskaitės kasdienybės Paryžiuje. Čia ji gali pailsėti nuo žvilgsnių, nuo triukšmo – nuo visko, kas vargina Prancūzijoje.
„Man patinka, kad, kai aš grįžtu į Lietuvą, niekas nežino, jog koncertuoju didelėse salėse, dideliuose festivaliuose, ir kad esu pakviesta į televiziją, radiją ir t.t. Man tai labai patinka. Nes, kai grįžtu į Lietuvą, tiesiog einu pas močiutę, valgau blynus, važiuoju į kaimą, maudausi ežere ir visiškai nuo to atitolstu, čia viskas labai paprasta. Paprasta gerąja prasme“, – „Emigrantams“ pasakoja lietuvė.
G. Barauskaitė supranta, kad Lietuvoje likę giminės ir draugai – tai viskas, kas jai liko iš šalies, kurioje gimė. Juk dauguma tokioje ankstyvoje vaikystėje į užsienį išvykusių žmonių net nebekalba lietuviškai.
„Nors gyvenu Prancūzijoje beveik visą gyvenimą, mes namie visą laiką kalbėdavome lietuviškai. Buvo labai svarbu kalbėt lietuviškai. Manau, kad dėl to, jog tai yra maža šalis, kad mūsų nėra daug“, – svarsto reportažo herojė.
G. Barauskaitė, Paryžiuje atsidūrusi prieš daugiau kaip 20 metų, sako norinti bet kokia kaina neatitrūkti nuo savo šaknų.
„Jeigu manęs klausia – o kaip Lietuva? Aš prisipažinsiu, nelabai galėčiau pasakyti daug nei apie politiką, nei kas dabar ten populiaru, nei kas vyksta. Aš jam pasakyčiau, kas man yra Lietuva. Man Lietuva yra gamta, man Lietuva yra žmonės, kurie išliko tikri, lyginant su žmonėmis Paryžiuje. Jie išliko prisirišę prie paprastų, gerąja prasme, vertybių. Man Lietuva yra tai. Tai aš manau, kad čia mano Lietuvos vizija“, – sako G. Barauskaitė.
Prancūzijoje vis labiau žinomą dainininkę laiko lietuve, o Lietuvoje visi mano, kad ji – daugiau prancūzė. Emigrantės iš Lietuvos ir jos draugo planuose dabar – gyvenimas nebe Paryžiuje, o kur nors provincijoje, kur šiek tiek ramiau. Nors gyventi į Lietuvą kažin ar besugrįš, G. Barauskaitės pasas vis dar lietuviškas ir ji net neįsivaizduoja, kaip galėtų metus ištverti neaplankiusi savo šalies.
„Aš specialiai išlaikiau Lietuvos pilietybę, nors man būtų buvę labai lengva priimti Prancūzijos. Bet galvoju, mūsų tiek mažai, jeigu aš išeisiu iš tų 3 mln., tai na ne, negalima, reikia pasilikti lietuvišką pasą. Kiekvieną kartą, kai aš keliauju su draugais, visi turi prancūzišką pasą, aš išsitraukiu lietuvišką. Gal tai yra tik simbolis, bet man jis labai svarbus“, – apibendrina G. Barauskaitė.
Laidą „Emigrantai“ žiūrėkite antradieniais 19.30 val. – per LRT TELEVIZIJĄ.
