Joga ir kalnai
Penkių keliautojų iš Lietuvos vienas tikslų buvo nuvykti į Rišikeše (Rishikesh) esantį vienuolyną, Indijoje vadinamą ašramu, ir ten sutikti iškilų vienos iš seniausių jogos tradicijų – "Kriya Yoga" guru. Išvertus iš sanskrito kalbos, guru – "tas, kuris išsklaido tamsą, neišmanymą".
"Važiavau į dviejų savaičių trukmės seminarą, kurį vedė "kriya" jogos tradicijos guru. Seminaras susidėjo iš paskaitų, meditacijos praktikų, technikos. Į šį seminarą rinkosi žmonės iš viso pasaulio. Tąkart jų buvo apie 100, daugiausiai rusų, prancūzų, italų, ukrainiečių, lietuvių buvo gal 20, o pačių indų – mažai. Visi įvairaus amžiaus – senbuviai ir nauji ieškotojai", – apie vieną iš kelionės tikslų pasakoja Dainius.
Antrasis tikslas buvo kopti į aukščiausią kalnų masyvą pasaulyje Himalajus ir žygiuoti viena iš aukščiausių ir pavojingiausių kalnų perėjų, pavadinimu Kalindi Khal. Aukščiausia šios perėjos vieta siekė beveik 6 000 m.
Gyvenimas sudėliojo
Kai tik Dainius išgirdo apie šią kelionę, nė akimirkos nedvejojo. "Savo rankose neturėjau šiai kelionei reikalingų pinigų, bet iškart sau pasakiau, kad keliausiu. Darbe pranešiau, kad išvykstu mėnesiui tik po to, kai jau rankose laikiau lėktuvo bilietus. Tokių ilgų atostogų per savo šešių metų darbo praktiką dar neturėjau, todėl nemeluosiu, kad šiek tiek nerimavau, kaip į tai reaguos vadovas. Tačiau buvau ryžtingai nusiteikęs ir tikėjau – kad ir kaip susiklostytų aplinkybės, aš vis tiek rasiu būdų, kaip išvykti", – dalijasi mintimis Dainius.
Bet gyvenimas tarsi viską pats sudėliojo – jį darbdaviai atostogų išleido be menkiausių problemų, o ir finansiniai klausimai išsisprendė. Dainius tikina, kad po to, kai tik tvirtai nusprendė, kad keliaus į Indiją, visos baimės ir dvejonės tiesiog išgaravo.
Kvapų žaismas
Jis prisimena pirmuosius įspūdžius atskridus į Delio oro uostą, kuris yra vienas iš didžiausių pasaulyje. Spalvos ir nesibaigiantis žmonių judesys privertė išplėsti akis. "Oro uoste visur buvo ištiesti kilimai, žaižaravo ryškios spalvos… Ten pasitikęs chaosas yra sunkiai suvokiamas – masė žmonių.
Tik įžengus į klampią tirštą kaitrą, saulė švietė blankiai dėl ore tvyrančio smogo, stengiausi visais plaučiais užuosti mane supančius kvapus, kuriuose buvo sumišę prieskonių, prakaito, kvepalų ir automobilių išmetamųjų dujų kvapai. Dažnai pirmą kartą į Indiją atvykę keliautojai tai įvardija kaip labai nemalonų potyrį, o man tai buvo daug žadančios kelionės pradžia. Mačiau visko: žmones spalvingais, skirtingų tradicijų drabužiais ir griežtais biuro kostiumais. Tai tikra kontrastų jūra, o mes dar net už oro uosto faktiškai nežengėme", – pasakoja Dainius.
Atskira kalba
Vėliau lietuviai skrido į Dehradun miestą. Atskridusiems keliautojams teko pirmą kartą susidurti su Indijos eismu. "Iš Dehradun taksi važiavome į Rišikešą. Ta vairuotojo ramybė ir kaip jis su mumis bendrauja, vis atsisukdamas į automobilio galą... Aš tiesiog sėdėjau suakmenėjęs ir stebėjau nesuprasdamas, kaip įmanoma taip vairuoti. Kažkodėl visi automobiliai nuo savo važiuojamosios juostos krypsta į kelio vidurį, dažnai apsilenkdami, atrodytų, visai prieš pat susidūrimą", – prisimena Dainius.
Jis pasakoja, kad motociklai lekia iš kraštų, virtuoziškai nardydami tarp automobilių. Nepanašu, kad ten Kelių eismo taisyklės galiotų – Dainius nematė nė vieni kelio ženklo.
Jie priima gyvenimą tokį, koks jis yra, nuoširdžiai džiaugdamiesi mažais dalykais ir tvirtu tarpusavio ryšiu.
"O tas pypinimas – nuolatinis garsinio signalo spaudinėjimas yra lyg atskira vairuotojų kalba. Atrodė, kad nenutrūkstantis signalizavimas vairuotojui teikė savotišką pasitenkinimą, jo veide visą kelią nedingo plati šypsena. Iš pradžių jaučiausi nesaugiai, nedrąsu buvo net pereiti per nenutrūkstančią transporto priemonių upę, bet kuo toliau, tuo labiau jautiesi saugus", – sako Dainius.
Keliaudamas jis matė kaimelius ir lūšnynus juose. Žmonės ten gyvena pačių suręstuose namuose iš skardos ir bet kokių kitų atliekų – kaip sako Dainius: "Tie nameliai yra improvizacijos iš bet ko."
Žmonės ten tiesiog gyvena savo šiukšlėse. "Vaikai basi laksto po šiukšles visiškai nesiprausę. Iš pradžių tas reginys šokiruoja, tačiau ten mačiau daug daugiau švytinčių akių ir šypsenų, kurių nesutepė joks purvas ar skurdas nei apmaudo. Jie priima gyvenimą tokį, koks jis yra, nuoširdžiai džiaugdamiesi mažais dalykais ir tvirtu tarpusavio ryšiu. Vis dėlto reikia pastebėti ir tai, kad kastos Indijoje vis dar gyvuoja", – pastebi vyras.
Tikri iššūkiai
Prieš iškeliaudami į kalnus, lietuviai apsistojo sename ir šventame jogų mieste Rišikeše, kur, prieš traukdami į kalnus, apsistodavo jogai ir kiti dvasingumo ieškotojai. "Ten tvyro ypatinga atmosfera, pripildyta meilės ir laisvės. Ir šiandien Rišikeše yra daug jogos mokyklų, į kurias atvažiuoja žmonės iš viso pasaulio. Dvi naktis praleidome ašrame, į kurį vėliau grįžome po kalnų žygio", – dalijasi prisiminimais Dainius.
Tik prasidėjusi kelionė į kalnų aukštumas reikalavo šaltų nervų – važiavimas sudėtingais Himalajų keliukais, kuriais srūva kalnų upeliai ir neretai užklumpa akmenų griūtys, buvo itin pavojingas, o ir patį žygį į kalnus teko planuoti iš naujo ir kita kryptimi, nes atsirado techninių kliūčių.
"Iki tol aukščiausias kalnas, į kurį pavyko įkopti, buvo apie 1 000 m aukščio. Pačią pirmą kelionės Himalajų link dieną, kalnų keliais džipu vingiavę daugiau nei 12 val., mes pasiekėme šventą miestelį Gangotri, kuris buvo įsikūręs kiek daugiau nei 3 000 m aukštyje, taigi savo asmeninį rekordą jau buvau gerokai pagerinęs.
Dėl techninių kliūčių pasikeitė mūsų žygio maršrutas ir miestelyje teko praleisti daugiau laiko, nei planavome. Mėgavomės gamta, maistu, susipažinome su vienu iš miestelio išminčių – svamiu (vienuoliu, priklausančiu senam religiniam ordinui), su kuriuo drauge susėsdavome medituoti ant Gango upės kranto. Sraunios upės ošimas ir ramybė su žmonėmis, kurie visą savo gyvenimą atidavė meditacijai ir savirealizacijai, yra sunkiai nupasakojamas patyrimas", – išgyvenimų nepamiršta vyras.
Kilometrai su svoriais
Penki lietuviai drauge su vietiniu gidu ir penkiais kalnų nešikais paliko miestelį ir išžygiavo kalnų perėja numatyto tikslo link. Keliautojai ant savo pečių nešėsi asmeninius daiktus, visa kita įranga pasirūpino nešikai, kurie iš pažiūros nesunkiai ant savo pečių kasdien nešdavo apie 50 kg svorį. "Mes nešėme savo daiktus, bet nešikų mantoje buvo visa reikalinga amunicija kopimui į kalnus, palapinės, maistas ir net mini virtuvė… Turėjome aukščiausios klasės nepalietį šefą, kuris mus lepindavo kulinariniais šedevrais – į maisto davinį įeidavo net desertas!
Šie nešikai į kalnus kopia su guminėmis paplūdimio šlepetėmis ir net neįsibrėžia kojos, o takeliai kartais susiaurėdavo taip, kad tik viena pėda tetilpdavo, ką jau kalbėti apie didžiulius akmenis ir aštrias uolienas, per kurias žygiavome. Vienas iš nešikų išsidavė, kad už šį darbą jie gauna apie 1 000 rupijų, arba apie 7 eurus per dieną", – nuostaba dalijasi Dainius.
Kai kopėme į kalnus, tikslo link visada vedė balta švento Shivling kalno viršukalnė. Ji buvo lyg kelrodė žvaigždė, kuri švietė dieną.
Kaunietis pasakoja apie dar vieną ypatingą momentą – maudynes lediniame vandenyje, kur upės vanduo tesiekia 2 °C laipsnius šilumos. "Galima sakyti, teka tik ką pakeitęs savo formą ledas. Keletą naktų praleidome tarpinėje stovyklavietėje – Gomukh. Šalia šios vietos iš po ledyno teka Gango upės ištakos, taigi rytais šokdavome į ledinį vandenį. Turiu pripažinti, kad įšokęs į upę jauti ne šaltį, o galingą energijos srovę."
Pasikeitęs ir galutinis žygeivių tikslas buvo šventa vieta kalnuose – Tapovan kalnų slėnis, esantis Shivling kalno papėdėje, joga susižavėjusiam kauniečiui padaręs patį didžiausią įspūdį.
"Kai kopėme į kalnus, tikslo link visada vedė balta švento Shivling kalno viršukalnė. Ji buvo lyg kelrodė žvaigždė, kuri švietė dieną. Kalnuose beveik nebelieka minčių, protas tampa lengvas ir šviesus, lieka tik tai, kas tikra – ši akimirka. Tai sunku suvokti protu, viską tiesiog išgyveni su didžiule palaima ir dėkingumu širdyje. Tas pirmas kopimas į kalnus man suteikė vidinės jėgos ir laisvės, pasitikėjimo savimi", – prisiminimais atgal į kalnus grįžta jis.
Žvilgsnis į dangų
Vėliau keliautojai traukė link Shivling papėdės. "Tas kalnas buvo labai status ir pavojingas. Į jį galima įkopti tik iš vienos pusės. Jis yra apie 6 500 m aukščio, mes pasiekėme 5 000 m, priėję sniegynus sustojome, kadangi kopėme be jokios tam skirtos įrangos. Vėliau sutiktas gidas pasakojo, kad religingi indai, kalnų vedliai, niekada nelipa į švento kalno viršukalnę, nenorėdami išaukštinti savo ego."
Shivling kalno papėdėje lietuvius pasitiko kalnų gėlės, o slėnį supo aštuonios baltos kalnų viršukalnės, tarp kurių stūksojo pats Shivling kalnas – didingiausias iš visų. Vakarais lyg iš niekur žeme atslinkdavo debesys.
"Tas kelias naktis, kurias šiame slėnyje praleidome, mes, nė žodžio neištardami, išsinešę gultus iš palapinių, žiūrėdavome į dangų. Tokio ryškaus ir aiškaus Paukščių Tako aš niekada gyvenime nebuvau regėjęs. Jis driekėsi nuo vienos dangaus skliauto pusės iki kitos, jis kelioms valandoms per naktį nusileisdavo tiksliai sulig Shivling kalno viršūne", – apie, kaip pats įvardijo, tikriausiai labiausiai sujaudinusį reginį gyvenime pasakoja Dainius.
Gavo įrankius
Lietuviai įveikė daugiau kaip 100 km ir grįžo į vienuolyną Rišikeše, kur dvi savaites dalyvavo jogų seminare. "Ten aš gavau tai, ko ieškodamas išvykau, – įrankius tolesnei savirealizacijai. Buvimas tarp žmonių, kuriuos sieja tas pats tikslas, bendrystės pojūtis su kiekvienu iš jų ir tave supančia aplinka yra nuostabus potyris", – pasakoja kaunietis.
Grįžus iš kelionės pasikeitė Dainiaus požiūris į gyvenimą. Ilgas atsitraukimas nuo inercijos ir gyvenimo rutinos leido labai gerai viską pamatyti iš šalies, įvertinti ką turi, atskirti, kokios problemos svarbios, o kokios ne, susidėlioti prioritetus.
"Grįžau jausdamas vidinę laisvę ir drąsą, nugalėjęs tam tikras vidines baimes ir iliuzijas, kurios mane varžė. Grįžusiam iš nepaprastai sraunios, tačiau kartu kryptingos Indijos chaoso tėkmės į struktūrizuotą visuomenę iš dalies yra sudėtinga. Išoriškai. Bet vidinė laisvė prasiplėtė negrįžtamai. Indijoje viskas vyko nerealiu greičiu, atrodo, kad per ten praleistą mėnesį susirinkau metų ar dviejų patirtį. Neabejoju, kad ten dar sugrįšiu."
