Apie tai, kaip reikėtų tinkamai atžalą paruošti mokyklai, pasakoja pichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė.

– Kokius namų darbus patartumėte atlikti pirmokų tėvams?

– Pasirengimas eiti į pirmąją klasę šiek tiek primena pasiruošimą lankyti darželį, tik atsižvelgiant į tai, kad septynmečiai, žinoma, yra brandesni už dvimetukus ar trimetukus, šis pasiruošimas gali būti daug paprastesnis. Puiku, jei yra galimybė būsimąjį pirmoką supažindinti su mokytoju (mokytoja) – tokiu būdu jis žinos, kad mokykloje jo lauks bent vienas jau šiek tiek pažįstamas žmogus. Apžiūrėkite mokyklą, klasę, kartu nueikite iki mokyklos, kad vaikas žinotų, kokiu keliu jam reikės kasdien vaikščioti (net jei ir neketinate jo iškart paleisti eiti į mokyklą vieno).

Nauji, nežinomi dalykai kiekvienam mūsų kelia nerimą, todėl toks susipažinimas su aplinka ir mokytoju padės būsimam pirmokėliui jaustis saugiau. Reikėtų nepamiršti, kad svarbus ir dienos režimas: jei vaikas vasarą atostogavo ir ėjo gultis bei keltis vėlai, būtų naudinga likus porai savaičių jau mokytis atsigulti ir atsikelti tokiu laiku, kaip tą reikės daryti einant į mokyklą.

– Kas paprastai tėveliams kelia didžiausią rūpestį?

Kalbėkite apie mokytojus ir mokyklą pagarbiai, pabrėždami, ką gero ten galima gauti, artimuosius taip pat paraginkite vaikų akivaizdoje nekalbėti negatyviai.

– Dažniausiai nerimaujama, kaip vaikui seksis mokytis, ar jis gebės susikaupti pamokų metu, ar bus mėgiamas klasėje, turės draugų, kaip sutars su mokytoju. Neretai tėvams kelia rūpestį, jei vaikas dar neišmoko skaityti, rašyti ar skaičiuoti. Šią temą galima aptarti su būsimąja mokytoja: kaip ji pati patartų, ar būtina vaikui įgyti šių įgūdžių dar prieš prasidedant mokslo metams, ar geriau vasarą atsipūsti, o visko, ko reikia, jis išmoks jau būdamas pirmoje klasėje.

Bendravimo su bendraamžiais įgūdžius galima ugdyti sudarant vaikui galimybes susitikti su jo amžiaus vaikais: pavyzdžiui, leidžiant laiką kartu su giminaičiais ar draugais, turinčiais panašaus amžiaus vaikų, lankyti mokyklėles, važiuoti į stovyklas. Dėmesiui ugdyti galima rasti daugybę įvairių būdų, nebūtinai tiesiogiai atspindinčių tai, ką vaikai veikia mokykloje: galima ne tik rūpintis, kad vaikas pusvalandį ramiai išsėdėtų, skaitydamas knygelę ar piešdamas, bet ir suplanuoti „tylos žygį“, kur kažkiek laiko visi eitų tylėdami, mokytis surasti tam tikros spalvos gėlių pievoje ar akmenėlių – pajūryje, suskaičiuoti savo žingsnius iki medžio ir panašiai.

– Neretai norėdami gero tėveliai tik atgraso atžalą nuo mokyklos...

– Jeigu nenorite, kad vaikai nuo pat pirmųjų klasių pradėtų vengti ir išsisukinėti nuo mokyklos, stenkitės atžalų ja negąsdinti ir kalbėti kaip galima pozityviau. Neretai nutinka, kad tėvai, jausdami, jog nesugeba suvaldyti vaikų elgesio, ima grasinti: „Pradėsi eiti į mokyklą, pamatysi, kas ten tau bus, jeigu taip neklausysi“. Arba: „Pasakysiu tavo mokytojai, kaip tu elgiesi“. Natūralu, kad tokiomis situacijomis vaikas mokyklą ima sieti su bausme ir gėda, vieta, kur jam reikia eiti, nes neklauso tėvų ir yra kuo nors netikęs.

Tam, kad vaikai norėtų mokytis ir sužinoti ką nors naujo, labai svarbu, jog jiems patiktų mokykla ir jie ten gerai jaustųsi emociškai. Kalbėkite apie mokytojus ir mokyklą pagarbiai, pabrėždami, ką gero ten galima gauti (išmokti naujų dalykų, susirasti draugų, įdomiai praleisti laiką), artimuosius taip pat paraginkite vaikų akivaizdoje nekalbėti negatyviai.

– Vaikui paruošti užtenka tėvų indėlio ar naudinga pasitelkti ir kitus specialistus?

– Jeigu vaikui lengvai sekėsi įgyti naujų įgūdžių priešmokyklinėje grupėje (pažinti raides, rašyti, skaičiuoti), jis turi draugų, geba sukaupti dėmesį kryptingai veiklai, neatrodo įsitempęs, dėl ko nors nerimaujantis, taisyklingai taria garsus ir formuluoja sakinius, sutaria su tėvais ir broliais bei seserimis, domisi naujais dalykais – tuomet papildomos specialistų pagalbos tikrai nereikia. Tačiau jeigu kokioje nors vaiko gyvenimo srityje jam nesiseka, matote, kad vaikas dėl to išgyvena arba nuogąstaujate, kad tai gali sukelti sunkumų vėliau – tuomet gali būti naudinga pasitarti su specialistais.

Moksleiviui svarbu ir gebėti mokytis (tam reikia gebėjimo sukaupti dėmesį, išmokti naujų dalykų), ir bendrauti su bendraamžiais, klausyti suaugusiojo (mokytojo). Be to, labai svarbu tai, kad net ir esant sunkumų, kurie, atrodo, visiškai nėra susiję su mokykla (pavyzdžiui, persikraustymas į naują gyvenamąją vietą, sunki senelio liga ir panašiai), mokymosi rezultatai gali labai reikšmingai nukentėti. Suprantama, kad liūdnas ir nerimaujantis vaikas sunkiau susikaups per pamokas, neišgirs, ką pasakoja mokytojas, prasčiau įsimins tai, ką jam reikia išmokti.

Svarbu žinoti, kad dauguma atvejų vaikui trukdantys sunkumai neišsisprendžia greitai ir lengvai. Neretai tėveliai kreipiasi į specialistus likus kelioms savaitėms iki pirmosios klasės, tikėdamiesi, kad vaikas taps drąsesnis, išmoks tinkamiau bendrauti su vaikais ir suaugusiaisiais, klausys vyresniųjų, tačiau dažniausiai šie sunkumai atsirado ne per savaitę ir ne per mėnesį, todėl ir juos sušvelninti įmanoma tik ilgesnės psichoterapijos metu. Norint vaikui padėti reikėtų numatyti, kad reguliariai lankytis pas specialistus gali prireikti ilgesnį laiką (kelis mėnesius, visus mokslo metus ar net ne vienerius metus).

Apie tai pasakoja vaikų ir paauglių psichiatrė psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė.

– Kokio amžiaus vaikai dažniausiai „susiranda“ įzivaizduojamų draugų?

– Remiantis literatūra, apie 37 procentai septynerių metų amžiaus vaikų turi įsivaizduojamus draugus. Ir nebūtinai šie „dingsta“ tuomet, kai baigiasi vaikystė. Pastebėta, kad įsivaizduojamų draugų turi ir paaugliai, ir tai labiau būdinga kūrybingiems bei socialiai aktyviems jaunuoliams (tai yra, negalima teigti, kad įsivaizduojamą draugą susiranda vienišas ir su niekuo nebendraujantis, „neturintis ką veikti“ paauglys). Net ir suaugusieji gali turėti įsivaizduojamų draugų. Ir nereikėtų galvoti, kad tai – haliucinacijos ar kliedesiai. Pavyzdžiui, galima paminėti rašytojų kuriamus personažus, kurie „gyvena savo atskirą gyvenimą“, ir tai tikrai primena vaikų įsivaizduojamus draugus.

– Kodėl vaikui prireikia tokio draugo?

Įsivaizduojamo draugo atsiradimas – tai lyg žaidimų, kuriuose aktyviai dalyvauja lėlės ar kitokie žaislai, tęsinys.

– Turėti įsivaizduojamą draugą yra visiškai normalu. Galima sakyti, kad įsivaizduojamo draugo atsiradimas – tai lyg žaidimų, kuriuose aktyviai dalyvauja lėlės ar kitokie žaislai, tęsinys: iš pradžių vaikas žaidžia ir įsivaizduoja, kaip lėlytės ar kiti personažai „kuria šeimą“, „valgo“, „miega“ ir t.t. Vėliau kuris nors iš personažų toliau gyvena savo gyvenimą kartu su vaiku, jau nebe žaidimų aplinkoje, ir taip tampa visur vaiką lydinčiu, savo mintis išsakančiu draugu.

Kaip žaidžiant su „realiais“ žaislais (ar piešiant, lipdant) vaikai „išžaidžia“ sunkumus, išgyvena susikaupusius jausmus ir bando rasti sprendimų, taip ir įsivaizduojami draugai gali padėti vaikui pasakyti, garsiai įvardinti tai, ko jis pats nedrįsta (pavyzdžiui: „Mano šuniukas nemėgsta blynų, jis norėtų ledų“). Taigi atidūs suaugusieji stebėdami vaiką gali daugiau suprasti apie jo vidinį pasaulį.

– Kada dėl tokio vaiko elgesio tėveliams jau reikėtų pradėti nerimauti?

– Svarbu įvertinti, kaip vaikas jaučiasi su įsivaizduojamu draugu, kiek laiko su juo bendrauja, ar nėra nuolat paniręs į tą pasaulį, kuriame leidžia laiką tik su įsivaizduojamu draugu, tai yra, ar vaikas sugeba mokytis, bendrauti su bendraamžiais ir suaugusiaisiais.

Reikėtų susirūpinti, jeigu vaiko įsivaizduojamas draugas yra piktas, agresyvus, vaikas jo bijo, skundžiasi, kad įsivaizduojamas draugas nori jam padaryti ką nors bloga, taip pat jeigu vaikas yra tiek įsitraukęs į bendravimą su įsivaizduojamu draugu, kad nutrūksta jo ryšiai su „realiais“ draugais, bendraamžiais, tenka įdėti daug pastangų, kad vaikas „grįžtų“ į realybę.

Tokiais atvejais galima įtarti, kad vaikas išgyvena stiprius ir sunkius jausmus, su kuriais jam per daug sudėtinga susitvarkyti pačiam, dėl to tenka kone visą savo dėmesį ir laiką skirti įsivaizduojamam draugui, arba į įsivaizduojamą draugą „perkeliami“ vaiko vidiniai išgyvenimai. Galima pabandyti suprasti, kas galėjo pastūmėti vaiką į tokią būseną – galbūt jis išgyvena tėvų skyrybas, netektį ar dėl ko nors stipriai jaudinasi, tada būtų labai svarbu vaikui skirti daugiau dėmesio, atkurti su juo emocinį ryšį. Visada, kai tik kyla kokių nors klausimų, galima pasitarti su specialistu (vaikų psichiatru ar psichologu, psichoterapeutu), kuris įvertins, ar įsivaizduojamas draugas gali būti susijęs su kokiomis nors rimtesnėmis vidinėmis vaiko būsenomis, ir padės rasti tinkamiausią pagalbą vaikui.

Apie 37 procentai septynerių metų amžiaus vaikų turi įsivaizduojamus draugus. Ir nebūtinai šie „dingsta“ tuomet, kai baigiasi vaikystė.

– Patys tėveliai galėtų kaip nors padėti vaikui „atsikratyti“ bičiulio?

– Jeigu suaugusieji primygtinai bandys vaikui įrodinėti, kad įsivaizduojamas draugas trukdo, nereikėtų jo turėti ir su juo bendrauti, tai gali sukelti priešingą poveikį: vaikas gali pasijusti kaltas, kad turi tokį draugą, jam gali tekti išgyventi prieštaringus jausmus tarp meilės ir noro paklusti tėvams ir artumo įsivaizduojamam draugui, kuris gali paguosti ir „suprasti“ tada, kai tėvų nėra šalia. Vaikas gali norėti apginti draugą nuo tėvų arba jį paslėpti, kad jie daugiau nepriekaištautų.

Reikia atsiminti, kad šis draugas gali iš dalies simbolizuoti ir atstoti tėvus – būti vaikui paguoda ir parama, nesant šalia realių tėvų. Todėl barti vaiko ir jam priekaištauti negalima. Geriau kviesti vaiką į bendras veiklas, skirti jam daugiau dėmesio, įsivaizduojamam draugui atskirai dėmesio neskiriant, bet ir neignoruojant jo ar juo labiau nebarant vaiko, jeigu įsivaizduojamas draugas „prisijungs“ prie jūsų veiklos.

Verta žinoti

Įsivaizduojami draugai gali būti žmonės, gyvūnai, išgalvotos būtybės. Jūsų vaikas gali „draugauti“ su juo kelis mėnesius, kelis metus, taip pat draugas gali ir neišnykti.

Kaip elgtis su savo vaiko įsivaizduojamu draugu? Jo nereikia ignoruoti, bijoti ar vengti. Klausydamiesi ką vaikas pasakoja apie išgalvotą draugą išgirsite apie jo slapčiausius jausmus, sužinosite apie jo baimes – išsakyti kai kuriuos dalykus, ypač vaikui, yra lengviau prisidengiant kitu asmeniu.