Nenorėjo nusileisti
"Jeigu būtų mano valia, sutaikinimo procedūra būtų privaloma visose civilinėse ir kai kuriose baudžiamosiose bylose. Per netrumpą savo, kaip mediatorės, praktiką įsitikinau, kad ne mažiau kaip pusė visų ginčų gali baigtis taikiai, be didesnių pinigų bei laiko sąnaudų", – įsitikinusi Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėja D.Žvinklytė.
Prisimindama atvejį, kai buvo pabučiuota besibylinėjusio su buvusia žmona vyro, teisėja teigė, kad ta byla buvo labai tipiška.
Vyras kelerius pastaruosius metus gyvena ir dirba užsienyje. Jo buvusi žmona su vaiku – Klaipėdoje.
Kaip neretai būna, susitarti geruoju, kiek ir kada tėvas galės bendrauti su vaiku, buvusiems sutuoktiniams nesisekė.
Po kelių mėnesių darbo svetimoje šalyje sugrįžęs vyras reikalaudavo, kad buvusi žmona kompensuotų jam ilgą nesimatymą su vaiku ir leistų atžalai pagyventi pas tėvą tiek, kiek jie neišnaudojo progų matytis.
Moteris nenorėjo, kad vaikas būtų išrautas iš jam įprastos aplinkos, kad būtų staiga, bet neilgam laikui sugriautos jos nustatytos taisyklės, kurios leido vaikui mokytis tvarkos ir gyventi sveikai.
Teisėja prisiminė, kad į mediacijos susitikimą abu atėjo aukštai iškėlę galvas, buvo kupini ambicijų ir priešiškumo.
Ypač rūstus ir netikintis sėkminga pokalbio pabaiga buvo vyras.
Pradžioje kalbos kabinete tvyrojo nepasitikėjimas ir pyktis.
Teisėjai teko pasitelkti visas savo psichologijos ir krizių valdymo žinias. Galiausiai pavyko pasiekti susitarimą.
Lengviau išnagrinėti kelias civilines bylas, nei sutaikyti vieną besibylinėjančią porą.
"Padėkojau abiem už tai, kad pasistengė susitarti vaiko labui, nes laimėjo šioje situacijoje būtent jis. Pastebėjau, kad abiejų nuotaika jau buvo visiškai kitokia nei pradžioje. Staiga pamačiau, kaip vyras ryžtingai priėjo prie buvusios žmonos, ją stipriai apkabino. Mintyse apsidžiaugiau ir toliau tvarkiausi savo daiktus. Staiga jaučiu, kad mane bučiuoja. Tai buvo taip netikėta, bet taip nuoširdu, – mane pačią tai labai paveikė. Labai džiaugiausi pasiekta taika, – įspūdžiais dalijosi teisėja. – Taikyti žmones nėra lengvas darbas. Atvirai prisipažinsiu, lengviau išnagrinėti kelias civilines bylas, nei sutaikyti vieną besibylinėjančią porą."
Prižiūrėjo svetimą vaiką
Kartą jai yra tekę taikyti porą, besibylinėjusią dėl vaiko priežiūros ir lankymo, ne teismo salėje, o namuose. Tąkart sutartu laiku moteris negalėjo atvykti, apsirgo jos vos metukų mažylis.
Kalbėdama su teisėja telefonu ji lyg juokais prasitarė kviečianti teisėją ir vaiko tėvą į savo namus.
D.Žvinklytė tą pačią akimirką sutiko ateiti ir sėdo į mašiną.
Pokalbis vyko bute, kur gyvena mama ir vaikas. Ant stalo garavo arbata, moteris vaišino pyragu.
Teisėja atviravo neužmiršianti šio atvejo. Kol besibylinėję jauni žmonės kalbėjo, D.Žvinklytė ne tik stengėsi padėti jiems susitarti, bet ir saugojo vaikutį.
Judrus mažylis netvirtomis kojomis bėgiojo po kambarį, atrodė, kad jis tuoj užsivers ką nors ant galvos arba užsigaus.
Jaunieji tėvai galiausiai susitarė dėl bendro vaiko išlaikymo ir auklėjimo.
Privers ieškoti susitarimo
Po metų, nuo 2020-ųjų pradžios, šeimos bylos negalės būti nagrinėjamos prieš tai nepabandžius taikiai susitarti dėl esminių skyrybų pasekmių – bendravimo su vaikais bei užgyvento turto dalybų.
Jau esama pamąstymų apie mediaciją ir kai kuriose baudžiamosiose bylose.
Taikymo procedūra yra visiškai anonimiška, jos metu bendrauja tik besibylinėjantieji ir mediatorius.
Tokiais atvejais protokolas nerašomas, išlaikomas visiškas konfidencialumas. Žinios apie taikymo procedūrą neviešinamos.
Klaipėdoje labiausiai patyrusi mediatorė D.Žvnklytė galėtų valandų valandas pasakoti, kokių keistų priešininkų bylose reikalus yra baigusi taikiai.
Tarp labiausiai jai įsiminusių bylų – vienos uostamiesčio tautinės bendrijos ginčas su miesto savivaldybe dėl pastatų, kuriais bendrija naudojosi nuo neatmenamų laikų.
Pasirodo, patalpos, kuriomis naudojosi tautinė bendrija, buvo neįregistruotos viešajame registre, tad formaliai tarsi niekieno.
Vėliau, bendrijai nežinant, pastato teisės buvo įregistruotos, o įnamiai ėmėsi ginti teisę naudotis šiuo pastatu. Byloje buvo daug trečiaisiais asmenimis vadinamų įstaigų.
Byla buvo įdomi ir todėl, kad reikėjo teisingai sutvarkyti teisinį statinių statusą.
Vyko ilgos diskusijos, reikalas jau grėsė tarptautiniu skandalu, bet galiausiai pavyko pasirašyti taikos sutartį, dėl kurios visos pusės buvo laimingos.
Privertė nutiesti kelią
Teisėja D.Žvinklytė savo laimėjimu laiko dar vieną, atrodytų, sunkiai taikos sutartimi galėjusią pasibaigti bylą, kurioje dvi bendrovės bylinėjosi dėl servituto.
Kretingoje veikiančios įmonės buvo įsikūrusios netoli viena kitos.
Vienos jų darbuotojams nebuvo kito būdo patekti į savo darbovietę, tik per kaimyno teritoriją.
Reikalas buvo susijęs ne tik su asmeninėmis bendrovių vadovų nuostatomis padėti arba ne kitai įmonei.
Nenorėjęs per savo valdas leisti važinėti ir vaikščioti svetimiems verslininkas pirmiausia galvojo apie savo įmonės saugumą.
"Atsimenu, sukome galvas, kaip išspręsti šį reikalą, susitarti įmonių vadovams nepavyko. Tada radome kitą sprendimo būdą – kreipėmės į savivaldybę, ir savo kelio neturinčiai įmonei buvo skirtas mažas gabaliukas valstybės žemės. Ši byla buvo išskirtinė tuo, kad abi besibylinėjančios pusės liko patenkintos, nors vieni kitiems jokių nuolaidų nepadarė. Mes radome kitą išeitį", – prisiminė teisėja.
Mediatoriai – ne tik teisėjai
Tokiais taikytojais – mediatoriais gali tapti nebūtinai teisėjai. Šį darbą gali dirbti bet kurios profesijos žmogus.
Tiesa, pretendento laukia nemaži darbai: tokį žmogų turi atrinkti teismo mediacijos komisija, jis turi lankyti kelių dešimčių valandų paskaitų kursą, gauti tai patvirtinantį pažymėjimą.
Mediatoriais Lietuvoje dirba beveik 400 įvairių specialybių žmonių: advokatai ir jų padėjėjai, prokurorai, notarai, antstoliai, psichologai, policijos pareigūnai, socialiniai darbuotojai, tarp jų teisėjų – apie 70.
Nesėkmės taikant bylos puses ištinka dėl kelių priežasčių.
Dažniausiai žmonės nesugeba išgirsti kito asmens argumentų arba nenori kompromiso.
Teisėjai ne kartą yra pastebėję, kad laiką, skirtą mediacijai, kai kurie žmonės išnaudoja bylai vilkinti.
Sunkiausia taikymo procese pasistengti, kad abi pusės išgirstų viena kitos argumentus.
"Mediatorius būtinai turi būti pasitikintis savimi. Jis turi būti ne tik autoritetas, bet ir be galo kantrus. Tiesa, būna ir kuriozų. Ne kartą teko patirti, kad žmonės nežino, kas ta mediacija, jie mano, kad į teismą juos kviečia medituoti, – kuriozą prisiminė teisėja D.Žvinklytė. – Kartais žmonės taip įsiaudrina, kad negirdi, ką sako kitas. Tokiais atvejais kelis kartus yra tekę sugriebti žmogų už rankos. Tas palietimas kartais priverčia atsitokėti ir nusiraminti.
Viena tokių emocijų kupinų bylų buvo, kai renginių organizatorius reikalavo neturtinės žalos atlyginimo iš buvusios klientės, kuri socialiniuose tinkluose paskelbė, kad jis yra niekam tikęs, nesugeba atlikti darbo.
Vyras inicijavo garbės ir orumo įžeidimo bylą.
Taikinimo procedūra pavyko labiau, nei galima buvo tikėtis.
Po pokalbio su renginių organizatoriumi ir jo buvusia kliente jis atsiėmė ieškinį, o moteris tuose pačiuose socialiniuose tinkluose paneigė jo reputaciją sumenkinusius teiginius.
Už pasiūlymą tik padėkojo
D.Žvinklytė yra siūliusi Socialinės apsaugos ir darbo ministrui mediatorius skirti ir mokyklose kylantiems konfliktams spręsti.
Ministerijos darbuotojai labai mandagiai padėkojo uostamiesčio teisėjai už pasiūlymą, bet jo nepavertė gyvenimo norma.
Kriminalinių įvykių suvestinės byloja apie vaikų smurtą ar kitus nusikaltimus prieš savo bendramokslius.
Kai vaikai susimuša ar pavagia kokį vertingą daiktą, tėvai neretai bylinėjasi dėl žalos atlyginimo.
Tokią bylą prisiminusi teisėja D.Žvinklytė minėjo, kad tąkart taikinimo procedūrą teko atlikti dukart.
Tai buvo gana įprasta situacija – vienas vaikas savo poelgiu sukėlė žalą kitam vaikui. Nukentėjusiojo motina kreipėsi į teismą, reikalaudama atlyginti nemenką nuostolį.
Pirmą kartą susitikusios abiejų vaikų mamos gražiuoju nesusitarė.
Skriaudiko motina pripažino, kad jos sūnus pasielgė neteisingai, bet atlyginti praradimą moteris kategoriškai atsisakė.
Jos argumentas buvo stulbinamai paprastas – ji tikino nemokėsianti pinigų, nes jų neturi.
Teisėja bandė kalbėti apie tai, kad teismo procesas jai kainuos dar daugiau, o žalos atlyginimo išvengti vis tiek nepavyks.
Moteris užsispyrė ir kategoriškai atsisakė mediatorės pagalbos. Atrodė, kad prisibelsti į jos sąmonę nepavyko.
Bet kitą rytą atėjusi į darbą teisėja rado elektroninį laišką, kuriame išvakarėse pokalbį apie taikų susitarimą nutraukusi moteris prisipažino visą naktį galvojusi ir supratusi, kad pasielgė neteisingai.
Ji atsiprašė ir paprašė dar vienos galimybės taikytis.
Tą patį rytą abi vaikų mamos ir mediatorė vėl sėdo prie bendro stalo.
Skriaudą padariusio vaiko mama sutiko atlyginti žalą, o nuskriaustojo – sumažino reikalaujamą sumą ir sutiko, kad pinigai ją pasiektų per ilgesnį laiką dalimis.
