Jų darbo kasdienybė tikrai sunki. Apie tai byloja kad ir kai kurie darbdavio reikalavimai: gebėti dirbti su šviežia mėsa, ištverti nemalonų kvapą ir vėsią aplinką, darbuotojai turi priprasti prie greito tempo dirbant, perkelti 10–15 kg dėžes, turėti patirties apdorojant su peiliu mėsos produkciją ir t.t. Nė vienas negalime atmesti tikimybės, kad tam tikromis aplinkybėmis gali tekti stoti prie konvejerio vištų fabrike, tačiau atsisukime į mokyklą ir paklauskime, ar tokiam gyvenimui ruošiame jaunąją kartą.
Kalbos apie ugdymo turinį ar jo atnaujinimą dažnai primena seniai pamirštas romantiškai saldžias grupės "Aliukai" dainas, bet ne filmo "Rokis" kuriamą herojišką boksininko kasdienybę, kuri kai kuriais epizodais (pvz., Rokio darbas mėsos fabrike) artima plunksnų pešiotojo tikrovei. Tačiau skirtumas yra esminis. Rokis Balboa sugeba pažvelgti į save iš šalies, pervertinti savo vertybes ir siekti naujų aukštumų. Vien ko vertas epizodas, kai treneris, norėdamas patikrinti pagrindinio herojaus vikrumą, liepia sugauti vištą garde! Dėl to plunksnų pešiotojas kažkaip iškrinta ir iš grupės "Aliukai" repertuaro, ir Rokio Balboa konteksto, bet vis tiek išlieka labai svarbiu kultūriniu personažu ar simboliu.
Bandysiu paaiškinti, kodėl. Ar reikia ypatingų pastangų šiam statusui pasiekti? Ne. Aišku, jei tau veik 60, vargu, ar besibelsi kur nors į Nyderlandus ieškodamas išganingojo "chicken factory". Kam diskutuoti apie bendrųjų ugdymo programų atnaujinimą, jei plunksnų pešiotojo kompetencijos pasiekiamos ranka? Klausimai, kas būsimose programose turi būti naujo, o kas turi būti palikta, primena seną Lilianos Ablėnaitės dainą "Myliu, tave, pasauli" (1967) ir visas blogiausias jos variacijas užstalėje. Pamenate, pastarųjų žodžius "myliu be galo aš žigulinį alų"? Skamba dramatiškai. Sutikite, kad šie žodžiai ir atskleidžia plunksnų pešiotojo pasaulėžiūrą bei kultūrinį išprusimą.
Valdančiosios daugumos entuziazmas siekiant atnaujinti ugdymo turinį turėjo priminti lietuviško pankroko dainą "Aš nuplikau nuo peroksido" (1986, aut. Nėrius Pečiūra), tačiau teorinių įžvalgų, kurios lems būsimus pokyčius, vargani pristatymai ir padejavimai dėl viešųjų pirkimų tvarkos rengiant naujas ugdymo programas leidžia suprasti: tikras šėlsmas bus po pamainos "chicken factory" bendrabutyje, o ne Lietuvos švietimo sistemoje.
N.Pečiūros daina sukuria tam tikrą simbolinį diskursą. Nuo ko šiuolaikinėje Lietuvos švietimo sistemoje gali nuplikti mokytojai, nuo ko mokiniai ir nuo ko jų tėvai? Įdomiausia (ir juokingiausia), kad šiame diskurse plunksnų pešiotojo mentalitetą puoselėjantys žmonės gali visai nenuplikti, skirtingai nei visi kiti, kas ieško įvairiausių reikšmių ir prasmių sistemų. Ir vėl pabandysiu paaiškinti, kodėl. Prisiminkime Šuriko nuotykius ir vieną iš daugelio šio filmo skrajojančių frazių, kad "į viską reikia žiūrėti plačiau, o su žmonėmis reikia elgtis švelniau". Puikus principas. Kaip jis buvo pritaikytas tikrovėje? Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius, prasidėjus nuotoliniam mokymuisi, paleidžia žinią apie galimą mokslo metų pabaigą; po to persigalvoja, prabyla apie galimą egzaminų sesijos atšaukimą; po to ir vėl persigalvoja.
Niekas nesirūpins, kad būsimasis plunksnų pešiotojas įgytų profesiją, kuri leistų jam pradėti kitaip mąstyti, pasikeisti padėtį visuomenėje. Tą patį galima pasakyti ir apie studentus.
Metų sprendimo nominaciją tikrai turėtų laimėti nutarimas dėl mokslo metų (ne)pabaigos birželio 1-ąją. Nors ugdymo planuose mokslo metų pabaiga buvo aiškiai nurodyta, bet dėl įvardytų neaiškumų kaltę suverskime pandemijai. Kokių politinių tikslų siekė ministras, pasirinkdamas tą "platų žvilgsnį ir švelnumą", niekas nesužinos, tačiau tai mobilizavo mases kovai su mokslo metų prailginimu ir esama valstybinių brandos egzaminų sistema. Kaip tuo pasinaudos būsimoji koalicija Seime, vienas Dievas težino. Aišku viena: būsimieji plunksnų pešiotojai gali miegoti ramiai.
Tikėtina, kad būsimoji valdančioji koalicija ir jos įrankis Švietimo, mokslo ir sporto ministerija toliau atliks studento Šuriko vaidmenį ir veiks pagal kitą šiame filme išsakytą frazę: "Ir muses nubaidyk." Abejotina, kad kas nors ryšis paimti vytelę ir auklėti veltėdį porininką, kuris nedirba, bet valgo. Čia neaišku, kaip suveiks kuriamos gerovės valstybės mechanizmai – veltėdis gali likti eiliniu pašalpų gavėju. Dėl to galime atiduoti pagarbą rinkos ekonomikai, kuri pasiūlo tam tikrą, nors ir sunkų, sprendimą. Belieka atsargiai klausti, kaip valso ritmu skambantys žodžiai apie mokėjimą mokytis ar mokymąsi visą gyvenimą paveiktų provincijos mokytojų gyvenimą po eilinio mokyklų tinklo optimizavimo. Tau virš 50 ar arti 60 ir tampi bedarbiu.
Ką pasirinkti – veltėdystę ar plunksnų pešiotojo karjerą? Perskaitai darbo skelbimo reikalavimus ir supranti, kad ironija plunksnų pešiotojo atžvilgiu yra žiauriai nepagrįsta. Sunku sutikti savo buvusius mokinius Užimtumo tarnyboje. Vadinasi, belieka susukti laikraštį, baidyti muses ir išradingai galvoti, kaip išmatuoti būsimojo "chicken factory" darbo didvyrio pastangas perprasti Lenino ypatumus 1917-ųjų Rusijoje. Kokie simboliai geriausiai tiktų? Sparneliai, blauzdelės ar kakliukai? Ir šią akimirką tyliai ir skausmingai įsitikini, kad Šuriko porininkas, besiruošiantis patirti vytelės auklėjamąją galią, ištaręs kitą kultinę frazę – "tai ne mūsų metodas", yra teisus. Tikrai tai ne mūsų metodas.
Mūsų metodas – tai individualios pažangos stebėjimas, diferencijavimas, individualizavimas ir kiti dalykai. Kitas vertus, ar tai padidina galimybę gauti tuos lemtingus 13,26 euro už valandą vištų fabrike? Tiesiog prieš skalambijant apie Meilės Lukšienės idėjų svarbą būsimoms atnaujintoms programoms reikia įvertinti mūsų didaktinio, edukologinio ar pedagoginio naratyvo tuštybę. Juk reikia tiek nedaug, kad veltėdis, gaunantis pašalpą ir kartais pašluojantis lapus rudenį bei taip savivaldybėms padedantis sutaupyti aplinkai tvarkyti skirtas lėšas, taptų darbo didvyriu. Sėsti į mikroautobusą, vežantį vištų fabriko link, ir pabandyti uždirbti tuos 13,26 euro už valandą.
Plunksnų pešiotojo mąstymo logika negailestinga kaip niekada. Niekas nesiryš įvesti tokio pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo, po kurio be patenkinamo įvertinimo nebūtų galima tęsti mokslo vidurinėje mokykloje. Ir valstybinių brandos egzaminų išlaikymo kartelės taip pat niekas nekels. Niekas nesirūpins, kad būsimasis plunksnų pešiotojas įgytų profesiją, kuri leistų jam pradėti kitaip mąstyti, pasikeisti padėtį visuomenėje. Tą patį galima pasakyti ir apie studentus.
Gal iš tikrųjų džeržgiantis ir skvarbus Bilio Gibono (ZZ Top) gitaros skambėjimas erzina kaip ir Rokio Balboa siekis nugalėti? Tą patį galima pasakyti apie garsųjį britų kriptografą Alaną Turingą, kuris iššifravo Enigmos kodą. Gal ir jo negalima laikyti tinkamu pavyzdžiu ar įkvėpimu atnaujinant ugdymo turinį, nes dirbo išskirtinėmis Antrojo pasaulinio karo aplinkybėmis? Ir šią akimirką supranti, kad plunksnų pešiotojai atveria visą kultūrinio gyvenimo nišą, kurio pagrindas – platus žvilgsnis ir švelnus elgesys su žmonėmis. Toks kaip filme "Likimo ironija, ar Po pirties" (1975). Tačiau retas susimąsto apie aplinkybes, kuriomis sukuriami tokie filmai kaip "Pagirios Las Vegase". Vadinasi, reikia kažko daugiau, nei tik balansuoti tarp veltėdystės ir darbo vištų fabrike. O kol kas susitikimai dėl ugdymo atnaujinimo primena hipotetinius pasvaičiojimus apie tai, kaip grupės "Aliukai" dainas perdainuoti Sauliaus Prūsaičio stiliumi. Gal tegu ir būna plunksnų pešiotojo kasdienybė atskaitos taškas būsimųjų bendrojo ugdymo programų kūrėjams.
