Požiūrį formuoja praktika
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytojos dr. V. Tauraitės, prakalbus apie savirealizaciją ir karjerą, visuomenė viešąjį sektorių vertina kaip mažiau patrauklią terpę. „Vis dėlto įstatymai čia yra tokie, kad žmonės negali taip greitai padaryti karjeros“, – aiškina ji.
„Kita vertus, privačiame sektoriuje darbdavys turi galimybę lanksčiau, greičiau reaguoti į darbuotoją, matyti jo kompetencijas, galbūt greičiau keisti darbo užmokestį ir teikti tam tikrų privilegijų, jei darbuotojas to nusipelnė. Viešajame sektoriuje tokie dalykai yra apriboti, nebent kalbame apie išskirtinius atvejus. Pati praktika suformuoja požiūrį, kad viešasis sektorius nepatrauklus, o privatus – priešingai“, – konstatuoja darbo rinkos ekspertė.
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį privataus sektoriaus darbuotojų skaičius augo kone 6 proc. Anot ekonomistės, viešajame sektoriuje fiksuojamos priešingos tendencijos: „Manyčiau, tai susiję su tuo, kad viešasis sektorius vis dar nepatrauklus, ypač tarp jaunų darbuotojų, kadangi ir girdime, ir žinome, kad ieškant darbuotojų į valstybės tarnybą konkursai užsitęsia, nes pretendentų tiesiog nėra arba jų yra nepakankamai, kad šie konkursai įvyktų.“
Valstybės tarnybos reforma
Vienas iš šiuo metu planuojamos valstybės tarnybos reformos tikslų būtent ir yra kurti palankesnį požiūrį į valstybės tarnautojus ir viešąjį sektorių. „Jeigu bus priimami sprendimai ir tikrai bus siekiama užtikrinti dar konkurencingesnį darbo užmokestį, modernizuoti žmogiškųjų išteklių valdymą, ugdyti valstybės tarnautojų kompetencijas, galbūt ilgalaikėje perspektyvoje požiūris bus pozityvus. Tai priklauso ir nuo mūsų visų – kaip kritikuosime ir vertinsime, kas dirba viešajame sektoriuje“, – sako dr. V. Tauraitė.
Vertėtų turėti santaupų rezervą, kad būtų galima įveikti tiek namų ūkio problemas, tiek šalies mastu kylančius iššūkius.
Dėl valstybės tarnybos reformos Seime kyla įvairių ginčų, pavyzdžiui, dėl valstybės tarnautojų atlyginimų koeficientų nustatymo. Ekonomistės vertinimu, šią reformą tikrai reikėtų peržiūrėti ir aktualizuoti, remiantis šiandienėmis tendencijomis.
„Reikėtų labai adekvačiai įvertinti, nes visas finansavimas skiriamas iš valstybės biudžeto, o tas valstybės biudžetas yra mūsų visų mokesčių mokėtojų pinigai. Atsakingas vertinimas labai svarbus šiandieniame kontekste, kai ekonomikos augimas lėtėja, Ukrainoje vyksta karas ir formuojasi kiti globalios ekonomikos nesklandumai. Reikėtų priimti ne populistinius, ne didžiosios visuomenės dalies norus patenkinančius sprendimus, bet žiūrėti į ilgalaikę perspektyvą“, – sako ji.
Paradoksalu, tačiau visuomenės vertinimu nepatraukliame viešajame sektoriuje atlyginimai yra didesni nei privačiose įmonėse, įskaitant ir individualias, – viešasis sektorius dominuoja vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, atskaičiavus mokesčius, srityje. Pavyzdžiui, Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2012 m. jis buvo didesnis 64 eurais, o 2021 m. – 91,1 euro.
Tiesa, didesnėse privataus sektoriaus įmonėse situacija kiek kitokia. „Didelėse kompanijose – nuo 50 iki 250 darbuotojų – atlyginimai yra santykinai didesni nei viešajame sektoriuje ir mažose privataus sektoriaus įmonėse. Žemesnį užmokestį mažesnėse įmonėse dažnai galima susieti su mažu darbuotojų skaičiumi, tai priklauso ir nuo užsakymų, nuo ekonomikos situacijos. Kita vertus, viešajame sektoriuje darbo užmokestis yra pastovus, didžiąja dalimi nepriklauso nuo to, ar atitinkamu metu yra laikinas ekonominis šokas. Privatus sektorius greičiau reaguoja į ekonominius nesklandumus ir atitinkamai koreguoja darbo užmokesčius“, – aiškina ekonomistė.
Problema išlieka
Dr. V. Tauraitė taip pat išskiria vis dar aiškų sostinės ir periferijų atotrūkį. Pavyzdžiui, didžiausias biudžetinių įstaigų darbuotojų vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, neatskaičiavus mokesčių, 2021-aisiais fiksuotas Vilniaus apskrityje, jis siekė 1 850,1 euro, o mažiausias – Utenos apskrityje (1 426,4 euro).
Nors kai kurie ekspertai sako, kad periferijų traukimasis įvairiomis prasmėmis, taip pat ir ekonomine, yra natūralus reiškinys, dr. V. Tauraitė mano, jog vis dėlto reikėtų telkti didesnį dėmesį į Lietuvos regioninę politiką.
„Patrauklumas periferijose natūraliai mažėja, tai normali tendencija, bet jeigu mes norime palaikyti patrauklumą ne tik sostinės regione ir aplink jį, reikia skatinti regionus. Kaip žinome, Lietuva statistiniu ekonominiu požiūriu yra skirstoma į du pagrindinius regionus – Sostinės ir Vidurio ir vakarų – ir jeigu lyginsime tik tuos du regionus, pamatysime darbo užmokesčio atotrūkių ir kitų ekonominio išsivystymo rodiklių skirtumų“, – sako ekonomistė.
Permainos: pasak dr. V. Tauraitės, vienas iš šiuo metu planuojamos valstybės tarnybos reformos tikslų būtent ir yra kurti palankesnį požiūrį į valstybės tarnautojus ir viešąjį sektorių. / Joanos Kirijenko nuotr.
Vienas iš būdų didinti periferijos patrauklumą galėtų būti ir privataus verslo įsitraukimas kuriant naujas darbo vietas – apie tai daugybę metų kalba didelė dalis ekspertų ir sprendimų priėmėjų. Tačiau čia gali iškilti problema, kad periferijose paprasčiausiai trūks darbuotojų.
„Tai turbūt ir yra didžiausia problema – žmonių, kurie iš tikrųjų nori dirbti, pritraukimas. Kad pritrauktume tokių žmonių, reikia orientuotis į jaunas šeimas ir joms palankių sąlygų kūrimą“, – sako dr. V. Tauraitė.
Tradicinės kryptys
Analizuodama darbo rinkos tendencijas, ekonomistė apžvelgia pelningiausių ir mažiausiai pelningų pastarojo meto veiklų. Tradiciškai žemesniu darbo užmokesčiu pasižymi meninė, pramoginė ir poilsio organizavimo veikla tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose.
„Galbūt tai dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, kadangi ir menininkai, ir pramogine veikla užsiimantys žmonės dažniausiai susiję arba su individualia veikla, arba su autoriaus atlyginimu, o tai nerodo pastovių pajamų. Tų asmenų, kurie uždirba pastovias pajamas, pavyzdžiui, dirba muziejuose, bibliotekose, darbo užmokesčiai taip pat nepakankamai konkurencingi, tačiau situacija santykinai gerėja. Tikėkimės, kad ateityje bus geriau“, – viliasi ji.
„Kalbant apie patrauklesnes profesijas, tokias kaip finansai ir draudimo veikla, informacija ir ryšiai, mokslinė ir techninė veikla, valstybės skiriamas dėmesys, ypač mokslinei veiklai, švietimo sričiai, santykinai didėja, jau kuriama geresnė aplinka darbuotojams“, – pabrėžia rinkos stebėtoja.
Be to, finansų ir draudimo veikla įprastai yra perspektyvi, ši tendencija nesikeičia, nes finansininkai, buhalteriai ir panašių sričių darbuotojai yra reikalingi praktiškai kiekvienoje įmonėje, priduria dr. V. Tauraitė.
„Be abejo, manyčiau, kad reikėtų orientuotis ne į kiekybę, o į žmonių kokybę, kompetencijas, išsilavinimą ir į mokymąsi visą gyvenimą, nepriklausomai, kokios profesijos esame“, – požiūriu dalijasi ji.
Išsikvėpęs augimas
Įvairios projekcijos rodo, kad šiemet darbo užmokestis neaugs taip smarkiai kaip praėjusiais metais – prognozuojama, kad jis neatsvers infliacijos augimo. „Finansų ministerijos, Lietuvos banko prognozėmis, numatoma, kad infliacija turėtų svyruoti apie 9,5 proc. Darbo užmokesčio augimas turėtų siekti apie 9 proc. Matome atotrūkį ir darbo užmokesčio augimą lenkiantis kainų augimas didžiąja dalimi yra susijęs su Rusijos karu Ukrainoje, jo poveikiu globaliai ekonomikai. Išaugusi geopolitinė įtampa ir monetarinės politikos pokyčiai didina ekonominį neapibrėžtumą“, – sako dr. V. Tauraitė.
Infliacija šiemet turėtų svyruoti apie 9,5 proc., o darbo užmokesčio augimas turėtų siekti apie 9 proc.
Šiame kontekste vidutiniu laikotarpiu prognozuojama, kad Lietuvos ekonomika priklausys nuo ES gebėjimo atsispirti išorės ir vidaus šokui. „Vis dėlto didžiausią grėsmę ES ekonomikai kelia galimi neigiami dujų ir kitų energijos išteklių kainų pokyčiai ir tiekimo grandinės sutrikimai. Iš esmės, jeigu kainų lygis taip greitai neaugtų, darbo užmokesčio augimo tempas būtų toleruotinas. Tačiau kainos auga sparčiau ir perkamoji galia šiais metais, palyginti su praėjusiais, neturėtų padidėti“, – konstatuoja ji.
Jau dabar ir Lietuvoje, ir užsienyje yra tam tikrų signalų, kad kyla darbuotojų atleidimų banga. Tačiau ekonomistė ramina: „Tiek Lietuvos bankas, tiek Finansų ministerija prognozuoja, kad darbo rinka 2023 m. išliks gana stipri ir stabili, nors vis dėlto nedarbo lygis turėtų padidėti 0,6 procentinio punkto. Vadinasi, gali būti darbuotojų atleidimų, bet tai neturėtų būti toks ryškus reiškinys, kad destabilizuotų darbo rinką.“
Planuoti ir taupyti
Atsižvelgdama į tai, kad infliacija turėtų būti didesnė nei darbo užmokesčio augimas, dr. V. Tauraitė rekomenduoja atsakingai planuoti, valdyti ir kaupti turimus pinigus.
„Pati atsakingai planuoju ir naudoju finansinius išteklius. Jei žmonės turi tokių finansinių įsipareigojimų kaip būsto paskola, pirmiausiai reikėtų stebėti Europos centrinio banko priimamus sprendimus dėl bazinių palūkanų normų didinimo, nes joms didėjant auga ir žmonių išlaidos, susijusios su paskola. Prognozės yra tokios, kad bazinės palūkanų normos dar didės“, – pastebi ekonomistė.
Ji pabrėžia, kad šiemet vertėtų turėti atitinkamą santaupų rezervą, kad būtų galima įveikti tiek namų ūkio problemas, tiek šalies mastu makroekonominiu lygiu kylančius iššūkius. „Žinoma, jei turime laisvų pinigų, tikrai yra geriau laikyti juos ne kišenėje, kojinėje ar stiklainyje, bet investuoti“, – priduria ekonomistė.
Jos domėjimosi sritis ne tik darbo rinka, bet ir laimės ekonomika, tačiau optimizmas šiandien, atrodo, turi ribas. „Žinant, kas vyksta pasaulyje, yra šiek tiek sudėtinga, žmonės žvelgia kiek kritiškai ir pesimistiškai. Lietuvos bankas atliko apklausą, kuri atskleidė, kaip žmonės vertina ekonomikos situaciją: visuomenė linkusi į pesimizmą“, – sako dr. V. Tauraitė.
„Gal šioje situacijoje ir reikėtų žvelgti kritiškiau, nebūti per dideliais optimistais ir jeigu geriau seksis globalioje ekonomikoje, ir mūsų ekonomikoje galėsime džiaugtis“, – patarimą duoda ji.
„Tačiau vertinant, kas mūsų laukia 2023 m., matome, kad ekonomika sulėtės ir jos augimas bus nuosaikesnis, palyginti su praėjusiais metais. Žiūrint į 2024-uosius, 2025-uosius, jeigu nieko netikėto neįvyks, situacija turėtų stabilizuotis ir gerėti. Žvelgdami į ilgalaikę perspektyvą turėtume išlikti optimistai“, – sako dr. V. Tauraitė.
