– Philai, paprašysiu tavęs sukurti įsivaizduojamą kūrinį apie savo gyvenimą ir pridėti trumpą komentarą, kad jį galėtume įsivaizduoti ir mes.
– Sukurčiau skirtingas disciplinas jungiantį kūrinį apie žmogų – nuolat klystančią ir sykiu šventą būtybę. Mes nugyvename daug gyvenimų, daug kartų klumpame, bet pakylame ir atsitiesiame. Tai tarsi pasikartojantis ritualas. Mano meninei pasaulėvokai didžiulę įtaką padarė Antonino Artaud knyga „Teatras ir jo antrininkas“, savitai perkūrusi XX a. teatrą. Ji įsibrovė į mano mintis ankstyvoje jaunystėje ir skirtingais pavidalais atsispindi iki šių dienų. Muzika, teatras, kaukės, šokis, tekstai, vaizdai – visa tai atsirastų mano kūrinyje. Perkelčiau jį į industrinę arba apleistą buvusios šventyklos erdvę. Tiktų ir didžiulis baseinas – atlikėjai ir publika būtų vandenyje. Man patinka apribojimai, kurie žadina ir provokuoja vaizduotę. Manau, kad scenoje nieko negali padaryti vienas, todėl kūrinyje dalyvautų daug kitų atlikėjų.
– Tavo kūrybinė biografija neatsiejama ne tik nuo skirtingų menų sintezės, bet ir nuo trijų dešimtmečių kultūrinio kraštovaizdžio. Ką tau reiškia laikas? Kokie bendri dėmenys žymi atskirus laikotarpius?
– Mano santykis su laiku labai sudėtingas. Laikas valdo mus ir mūsų gyvenimus, jis sukuria atstumą tarp to, ką matome, ir to, kas esame. Stengiuosi ištempti laiką, patirti jį visa savo esybe. Butō šokis padeda prie to priartėti. Stebėdami šokėjus manome, kad jie atlieka judesius laike, bet atlikėjai kiekvieną kartą patys kuria laiką, patirdami autentiškus savo judesius dabartyje. Flamenko yra visiška priešingybė – jis turi labai griežtą struktūrą, šokdamas privalai nuolat skaičiuoti.
Orelie Grimaldi nuotr.
Kurdamas bandau išsivaduoti iš savęs ir laiko gniaužtų – tai man buvo svarbu visais gyvenimo etapais. Meditacija, susikaupimas taip pat padeda pasiekti šį tikslą. Vaikystėje norėjau tapti vienuoliu ir gyventi kalnų oloje, deja, vidiniai bendruomenės santykiai sukėlė rimtų abejonių. Ilgainiui sakralumo paieška persikėlė į kūrybinę erdvę.
– Nuo 8-ojo dešimtmečio Londono pogrindžio scenos, svarbiausių Europos didmiesčių – iki šių dienų Vilniaus. Kaip erdvė keitė tavo požiūrį?
– Keitė iš esmės. Mano vaikystė prabėgo nuostabioje vietovėje Šiaurės Katalonijoje. Paradoksalu, bet, likęs ten, niekada nebūčiau pradėjęs kurti. Ankstyvoje jaunystėje mikroautobusu atvykau į Londoną. Tuo metu tai buvo geriausia scena pradėti kūrybinę karjerą ir susipažinti su kitomis kultūromis. Čia daug sužinojau apie vaizduojamąjį meną, muziką, performanso meną ir save – tapau tuo, kuo esu dabar. Barselona, Amsterdamas, Paryžius – tai buvo vietos, skirtingais etapais atvėrusios naujas duris ir patvirtinusios mano europietišką tapatybę.
Kalbant apie pasirodymų erdves, 9-ajame dešimtmetyje Europos didmiesčiuose prasidėjo apleistų patalpų renesansas. Seni prekybos sandėliai, automobilių aikštelės, uostų prieigos. 1985 m. įkūrę grupę „Von Magnet“, pirmuosius penkerius metus buvome žinomi kaip geriausi apleistų sandėlių ieškotojai. Atrasti erdvę, prisitaikyti prie jos yrančių formų visada yra iššūkis, kuris diktuoja gyvo pasirodymo eigą. Žmonės iki šiol prisimena mūsų pasirodymus 8–9 dešimtmečiais. Dabar į tokias vietas vis sunkiau patekti dėl sugriežtėjusių saugos reikalavimų. Viena pagrindinių laisvės erdvių man visada buvo gatvė. Gatvės teatras leidžia naudoti daugiau priemonių, netinkamų įprastoms erdvėms, tačiau ir čia atsiranda vis daugiau apribojimų. Po teroristų atakų teko ne kartą atšaukti pasirodymą su autobusu. Teisėtvarka bijojo, kad pasikartos pasikėsinimai, panašūs į vykusį Nicoje 2016 m. liepos 14 d., kai, švenčiant Bastilijos paėmimo dieną, į žmonių minią rėžėsi sunkvežimis.
Kitas pavyzdys būtų, kai menininkai keičia istorinį krūvį turėjusių pastatų paskirtį. Svarbu išsiaiškinti jų istoriją, vidinius sluoksnius. Rumunijoje teko pasirodyti buvusioje Komunistų partijos būstinėje. Vasaros pradžioje su butō šokio teatru „Okarukas“ ir Oskaro Koršunovo vaidybos studentais pristatėme performansą „Paukščiai“ VDA ekspozicinėje erdvėje „Krematoriumas / meno krosnys“ – tai patalpos, reikalaujančios atskiro perskaitymo ir darbo. Specifinė erdvė yra savarankiškas veikėjas su stipriu charakteriu, diktuojančiu įvykių eigą. Nepaisant to, pasirodymus vis dažniau tenka rengti įprastose teatro salėse. Didelis iššūkis – prakalbinti ją naujai. Noriu išvengti tradicinio kelio – kurti imitacijas juodoje dėžėje.
Manau, kad garsas yra aukščiausia meno forma – niekas negali jo sustabdyti. Garso patirtis neatsiejama nuo erdvės ir laiko.
– Garsas, kuriam tenka išskirtinė vieta tavo darbų aplanke, nėra tik pagrindinis darbo instrumentas – per jį intensyviausiai patiri pasaulį.
– Manau, kad garsas yra aukščiausia meno forma – niekas negali jo sustabdyti. Garso patirtis neatsiejama nuo erdvės ir laiko, apie kuriuos kalbėjome anksčiau. Ji niekada nebus identiška. Garsas – atmosferiškas darinys, jis kinta priklausomai nuo aplinkos. Daina, kurią girdime, susimaišo su restorano savininko balsu ir virsta kitu garsų deriniu, palikdama anapus savo autorių. Štai kodėl netikiu autorių teisėmis. Nuostabiausia mano garsinė patirtis – užmerkus akis laukinės gamtos apsuptyje klausytis vėjo ir paukščių balsų. Šiandien tokia galimybė vis retesnė. Garso prievarta – taip pat įdomus reiškinys. Galiu jį tyrinėti, kurį laiką patirti triukšmo keliamą fizinį skausmą. Tai padeda įvertinti tylą. Žinoma, ji neįmanoma – tai siekiamybė, vizija.
Jaunystėje buvau nepasotinamas – troškau kuo daugiau ir kuo įvairesnių garsų. Dabar teikiu didesnę svarbą jų grynumui. Tai panašu į skulptūrą – skaptuoti garsą, atmetant viską, kas nereikalinga, išgaunant perregimą skaidrumą.
– Kokių įrašų rastume tavo kultūrinėje užrašų knygelėje? Tikriausiai tarp jų nedaug iliustratyvaus meno pavyzdžių?
– Taip. Charles Baudelaire’as, Louisas Aragonas, Guillaume’as Apollinaire’as – tai autoriai, kurie formavo mano poezijos suvokimą. Kalbu apie poeziją plačiąja prasme, skirtingus, nebūtinai žodinius, jos pavidalus. Poeziją kaip pagrindinį kūrybos matmenį. Manau, kad ji atsiduria vis didesniame pavojuje. Turiu galvoje stiprią, genialią poeziją, ne bandymus ją imituoti. Galėčiau sakyti, kad ji išgelbėjo mano gyvenimą.
– Butō šokio teatras „Okarukas“, kurį subūrėte tarp Lietuvos ir Prancūzijos, vienija skirtingos kultūrinės ir profesinės patirties kūrėjus. Kaip jie provokuoja ir papildo vienas kitą?
– Daugiakultūriškumo ir daugiatautiškumo patirtis, atsinešta iš didmiesčių, lėmė mano atvirumą įvairovei. Noras kurti suvienija skirtingus žmones. Per juos kaskart naujai patiriu ir save. Mokausi iš jaunesnių žmonių, jų smalsumo pasauliui.
– Trupės branduolį sudarote judu su choreografe Sakurako. Ką reiškia dirbti asmeniniam ir kūrybiniam duetui?
– Tai nuolatinis iššūkis. Mūsų meninis skonis dažniausiai sutampa, todėl lengvai priimame bendrus sprendimus. Sakurako stebėtinai taikliai išsako kritiką mano muzikai. Žinau, kad jos pastabos teisingos, todėl visada su džiaugsmu imuosi darbo. Ji niekada nesielgia su manimi kaip su genijumi ir reikalauja aukščiausios kokybės. Man tai patinka, nes visada turiu siekti aukščiausios kartelės.
– Naujausiame kūrinyje „Eiti ramybėn“, kurį liepos mėnesį pristatysite muzikos ir ekologijos festivalyje „Nepaklusniųjų žemė“ kartu su pianistu Roku Zubovu ir „Okaruku“, interpretuojate muzikinį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio palikimą. Lietuvių kompozitorių laikai atvirumo adeptu ir manai, kad, gyvendamas mūsų laikais, jis neabejotinai išbandytų elektronikos galimybes?
– Negaliu būti tuo tikras, bet manau, kad mano spėjimas pasitvirtintų. M.K.Čiurlionis buvo vizionierius, neišsitekęs savo laike ir erdvėje. Susitikimas su jo proanūkiu Roku buvo ypatingas. Susipažinome Vilniaus knygų mugėje ir iš karto supratome, kad turime daug bendro. Rokui groti elektroninę muziką buvo nauja patirtis. Jis prisipažino, kad iš pradžių laikė ją triukšmu, bet ilgainiui suprato, kad jos vibracijos artimiausios gamtos garsams. Visiškai su juo sutinku. Kartais svarbu pažvelgti į nepažinius dalykus į šalies.
