Todėl, kada matysite mane su lelija,

ne apie mano sielą pagalvokite,

o apie Lietuvą – tą tyrą žiedą,

kurį nešu į Viešpaties rankas.

Robertas Keturakis. "Trys lelijos šventam Kazimierui"

Šv.Kazimieras – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino giminės atžala. Karalaitis gimė ankstyvą 1458 m. spalio 3-iosios rytą Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero IV Jogailaičio ir pamaldumą savo užkrečiamu pavyzdžiu jam įskiepijusios Elžbietos Habsburgaitės šeimoje Krokuvoje.

Lietuvoje itin garbinamas dėl jo nuopelnų Lietuvai, ypač Vilniui, į kurį 1483 m. pavasarį iškviestas tėvo, skyrusio jam karaliaus kanclerio pareigas, labai prisidėjo prie šio miesto architektūros vystymo (bažnyčių statyba), o tarp gyventojų susilaukė dėkingumo ir populiarumo už rūpinimąsi neturtingų ir nuskriaustų gyventojų reikmėmis. Už ypatingą dvasingumą, žmogiškumą, teisingumą, maldingumą bei daugelį stebuklų, įvykusių prie Kazimiero kapo, jam mirus, karalaitis Kazimieras paskelbtas šventuoju, o 1636 m. šį dvasinį lietuvių vadovą ir mokytoją popiežius Urbonas VIII paskelbė Lietuvos dangiškuoju globėju.

Katalikiškoje ikonografijoje jis vaizduojamas jaunas, apsirengęs žemę siekiančiu karališku apdaru, su kunigaikščio kepure arba karūna bei vienu pagrindinių savo atributų – lelija rankoje. Lelija šv.Kazimiero rankoje – švarumo, nekaltumo, dieviškos šviesos ir šlovės simbolis. Ji simbolizuoja skaistybę bei išrinkimą." Kairėje šv.Kazimiero rankoje kartais laikomas rožinis liudija jo atsidavimą ir pamaldumą Švč. Mergelei Marijai.

Viename iš šv.Kazimierui skirto ciklo paveikslų D.Slavinskas pateikė šiuolaikišką žinomo Vilniaus arkikatedros XVI a. pr.  šv.Kazimiero Trirankio paveikslo versiją: kūrinio fragmentą pertapė savaip, išlaikydamas ir originalo atpažįstamumą, ir savitą stilistiką. Nors Deivio autorinis darbas ir modernesnis, ryškesnio kolorito, grafiškesnis, tačiau kūrinio nuotaiką ir Trirankio šv.Kazimiero paslaptį jis perteikia išties įtaigiai.

...ta šventa Paslaptis – tas tyrumas lelijos...

Robertas Keturakis. "Trys lelijos šventam Kazimierui"

Vienu iš reikšmingiausių įkvėpimo šaltinių, tapant šventajam Kazimierui skirtą paveikslų ciklą, D.Slavinskui tapo poeto Roberto Keturakio poema "Trys lelijos šventam Kazimierui". Šiam kūriniui gimti įtaką padarė D.Slavinsko to paties pavadinimo paveikslas. Kūrinys šviesaus, skaidraus, viltingo kolorito, tarsi žodžiai, sruvenantys iš poemos: "Kiek daug vidudienio, kaip švelniai liečia / man veidą, kaip virš Nemuno migla saulė / sruvena tarp krantų – į šiaurę, vis į šiaurę, kur girių debesys baltieji gula / ramiom vilnim – lyg muzika to laiko, kurio melodija ir aš buvau."

D.Slavinsko paveikslas "Trys lelijos šventam Kazimierui" išties skamba tarytum muzika. Lelijų žiedams vis stiebiantis dievop, kur "girių debesys baltieji gula", aukštyn, vis aukštyn kyla ir muzikos garsai, jaučiamas jų ritmikos žaismas, ypatingą reikšmę įgyja spalviniai tonai, kompozicijos dinamika, formos ir visų jų sąryšis, šioje drobėje suskambantis tarsi gyriaus giesmė Lietuvos šventajam globėjui. Ne veltui šiuolaikiškuoju art deco, o kartais ir grafiniu stiliumi meno mylėtojų ir tyrinėtojų pakrikštytą D.Slavinsko kūrybą pats autorius labiau linkęs vadinti muzikine tapyba. Tapyba, kurią menininkas konstruoja, tarsi rašytų natas, kurioje akcentuoja ritmines idėjas, o ne sieka tuščio dekoratyvumo ar tikslaus atvaizdavimo.

Menkiausios spalvinės dėmelės sąveiką su kūrinio visuma, anot D.Slavinsko, sunku įžvelgti budria sąmone, tačiau atpalaiduota pasąmonė ją greitai pajus. Svarbu neskubėti ir atrasti laiko išgyventi, įsigilinti. Todėl tai paroda kontempliuoti, susitelkti, pajusti vidinį suvokimą. Pats autorius, kurdamas paveikslų ciklą, taip pat ieškojo, meditavo, apmąstė šv.Kazimiero gyvenimą tiek gyvai su juo susijusiose vietose, tiek savo širdyje. Tapydamas "Tris lelijas šventam Kazimierui" jis lankėsi turguje, ilgai, močiučių padedamas, rinkosi gražiausią trižiedę leliją, o parsinešęs daug meditavo, ją eskizuodamas ir stilizuodamas. Juk vis dėlto šis šventojo atributas – skaistumo, tyrumo ir šviesos simbolis, išreiškiantis visišką atsidavimą Dievo malonei, primenantis šv.Kazimiero sprendimą geriau mirti, nei išlikti gyvam, pasirinkus nuodėmę.

Leisk apsisiaust vidudienio mėlynumu tyru

Robertas Keturakis. "Trys lelijos šventam Kazimierui"

Tyru mėlynumu (Švč. Mergelės Marijos spalva) apsisiautęs D.Slavinsko tapytas šv.Kazimiero bažnyčios bokštas, kurio viršūnę vainikuoja dangiškojo Lietuvos globėjo karūna, patraukia paprastu, bet stipriu siužetu. Suskamba lietuvybės tema – bokštą puošia lietuviška saulutė. Akį traukia baroko architektūros grožis. Paveikslo fonas kuria sapno, vizijos, mi(s)tinio pasaulio pojūtį, savotišką pirmapradę poeziją, dar neįsižodinusią tekste, tik nujaučiamą, būsimą, beužgimstančią.

Ten Vilnius... Ten, kur debesys baltieji gula,

kur visados jaučiau atsiliepiantį balsą

į mano maldą

Robertas Keturakis. "Trys lelijos šventam Kazimierui"

Architektūrinis peizažas "Šv.Kazimiero gatvė" akį traukia geometrizuotomis, grafiškomis, spalvingomis formomis, paveikslo visumą skaidančiomis plokštumomis, besiklijuojančiomis į gilų, daugiaprasmį, interpretacijoms atvirą vaizdą. Galima matyti link arkos, kuri krikščioniškoje kultūroje simbolizuoja Dangaus vartus, einantį siluetą. Galima žvelgti tiesiog kaip į stilizuotą Šv.Kazimiero gatvės Vilniuje fragmentą su dar išlikusia senojo Vilniaus dvasia. "Ilgai [šioje gatvėje] buvau, meditavau ir ieškojau, kaip ją perteikti. Manau, jos ryškiausia charakteristika – ta arka virš grindinio. Ir praeivių buvo nedaug. Daugelis pritilę ir paslaptingi", – pasakojo D.Slavinskas apie paveikslo gimimo priešistorę.

Vilniaus arkikatedrą tapytojas pasakoja svajojęs nutapyti jau seniai, gal net nuo vaikystės. Parodos kuratoriui Egidijui Stancikui pasiūlius šv.Kazimierui skirtą parodą, jis suprato: atėjęs laikas šiai svajonei išsipildyti. Juk katedra bene labiausiai, netgi tiesiogiai susijusi su karalaičiu: prie jos durų ir joje šv.Kazimieras meldėsi, o šiandien čia yra jo vardo koplyčia ir unikalusis trirankis atvaizdas. "Vilniaus katedra" – didžiausias parodos paveikslas (150 x 300 cm), jos idėjinis branduolys.

Savitos, tradicines ribas peržengiančios kompozicijos centre – Vilniaus arkikatedra, kurios fasado architektūriniame dekore akylus stebėtojas gali aptikti netgi zuikį (taip, taip, jis iš tiesų yra šiame statinyje). Kairiajame kompozicijos kampe – medžiai, kurių lapija savo spalvingumu ir faktūrine įvairove sukelia koliažinės aplikacijos įspūdį. Danguje virš medžių boluoja šv.Kazimiero veidas ir trižiedė lelija, tarsi ženklas pakilti į atpildo gailestingumą, apie kurį D.Slavinską įkvėpusioje poemoje rašė R.Keturakis.

Negreit į šito bokšto mūrą / varinė vakaro šviesa suduš

Robertas Keturakis. "Trys lelijos šventam Kazimierui"

Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos bokšto grožį ir didingumą D.Slavinskas taip pat jau seniai norėjo perteikti drobėje. Tvarkinga, švari kompozicija kuria stabilumo, rimties, susikaupimo nuotaiką. Ruošdamasis parodai, tapytojas perskaitė straipsnį apie simbolizmą senuosiuose paveiksluose. Vienas netikėtų dalykų jame kūrėjui buvo tai, kad uogos natiurmortuose simbolizavo žmonių sielas. Tą akimirką D.Slavinskas suprato, kad būtinai turi nutapyti Prisikėlimo baziliką su šermukšnio uogomis – į dangų kylančiomis sielomis.

Paroda maloniai stebina tiek savo užmoju, tiek išpildymu. Visi septyni kūriniai (septyni yra visatos simbolis, nes jį sudaro skaičius keturi – žemės ženklas – ir skaičius trys – dangaus arba Švenčiausiosios Trejybės ženklas) tapyti būtent Prisikėlimo bazilikos galerijos erdvei ir būtent šiai parodai.

Galerijos erdvėje šv.Kazimiero tema plėtojama, vaizduojant, analizuojant ir savaip interpretuojant jo atributiką, ikonografiją, jam svarbias vietas, simbolius, idėjas. Kūrinius jungia ir lelijos simbolika, pasikartojanti keturiuose paveiksluose. Ypatingą ryšį su Švč. Mergele Marija turėjęs šventasis ir su juo susijusios vietos, gėlės Deivio kūriniuose tiesiog skendi mėlyname (Dievo Motinos spalva) kolorite, nustelbiančiame viendieniškumo spindesį.

Paroda "Trys lelijos šventam Kazimierui" pasižymi ne tik aukšta menine verte, bet ir aiškia vertybine moraline orientacija, atsigręžimu į tautos kultūrinį ir dvasinį pamatą, į išskirtinai mums reikšmingą Lietuvos dangiškojo globėjo, karalaičio Kazimiero asmenybę.

Kas? Paroda "Trys lelijos šventam Kazimierui".

Kur? Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos parodų erdvėje.

Kada? Veikia iki rugsėjo 30 d.

– Autoportretas – tai kopija, atspindys ar akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška?

– Tikriausiai menininkui nėra įdomu tapyti savo kopiją, nors tai gali būti ir labai gera akademinė praktika. Pavyzdžiui, Rembrandtas, vienas iškiliausių portretistų, yra nutapęs daug autoportretų.

Būtent šio autoportreto inspiracija yra Egonas Schiele (XX a. pr. austrų tapytojas, grafikas – aut. past.). Tiksliau – perskaityta šio kūrėjo biografija. Galima sakyti, tai buvo mano dvasinės būsenos, paveiktos jo piešinių ir dramatiško gyvenimo, vizualizavimas. Mane pakerėjo E.Schielės siurrealiai teatrališkų, bet anatomiškai taisyklingų figūrų lengvumas piešiniuose. Šiuo darbu išlaisvinau savyje susikaupusią įtampą – tam tikra prasme tai buvo meno terapija, ar, pajuokaujant, autoegzorcizmas.

– Kas tampa lemiamu faktoriumi, pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Tikriausiai tai, ką menininkas nori pasiekti ir kiek jam tas autoportretas yra svarbus. Aš niekada nesu tapęs savo autoportreto aliejiniais dažais – nemačiau reikalo naudoti sunkiosios artilerijos, nors tapydamas kitų asmenybių portretus naudoju tik aliejinius dažus.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Autoportreto atveju nėra pernelyg didelio skirtumo, nes dailininkas gerai žino, kaip jis atrodo. Šiam paveikslui, pozuodamas sudėtingesniu rakursu, naudojausi ir nuotrauka, ir veidrodžiu. Tiesa, fotografijos prastai perteikia tūrį ir bruožų ypatumus. Tai ne tragedija tapant save, tačiau kuriant kitų asmenų portretus, ypač pasirenkant neįprastus rakursus, remtis tik nuotraukomis gali būti per sudėtinga tapyti, piešti.

– Kuo remiatės ieškodamas autoportreto spalvinės išraiškos?

– Mano paveiksluose spalva, jos unikalumas ir spalvinių dėmių tarpusavio sąskambiai (chromatiniai ir toniniai) yra vienas svarbiausių uždavinių ir, paradoksalu, išeities taškų. Aš leidžiu spalvoms valdyti kūrybinį procesą ir kartais sulaukiu sau pačiam netikėtų rezultatų. Grynų spalvų vengiu – jos neturi paslapties ir nėra įdomios.

– Kokia yra fono reikšmė paveiksle?

– Tiek fonas, tiek pagrindinis subjektas man yra vienodai svarbūs ir neatsiejami. Subjektas yra tiesioginis vaizdinys, o fonas – aplinka ar/ir metaaplinka – suteikia jam mentalinio gylio. Fonas – tai galimybė pasakyti kažką tarp eilučių ir suteikti kūriniui dvasingumo.

– Drobės formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Paprastai aš žinau, ką noriu nutapyti, ir pagal tai pasirenku drobę. Būtent paveikslas, o ne koks velniukas manyje, diktuoja formatą ir net drobės faktūrinį paviršių. Kai gyvenau Londone, buvo labai paprasta: nueidavau į gretimai esančią dailės prekių parduotuvę ir iš milžiniško kiekio pagal pojūtį pasirinkdavau, ko tuo metu man reikia.

Paveikslo vertė yra ne jo dydis, bet turinys. Geras pavyzdys būtų Leonardo da Vinci "Mona Liza" – paveikslas visai nedidelis, bet tai jam nesutrukdė tapti vienu svarbiausių kūrinių Vakarų civilizacijoje.

– Kuo žvilgsnis į save, tapant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save? Autoportrete žvilgsnis fokusuojamas į save, pro save ar atsiribojant nuo savęs?

– Labai labai skiriasi. Kai paprastai spoksai į veidrodį, žiūri, ar ne laikas barzdą skusti, ar kokių spuogų nėra, ar dažais veido neišsipurvinai ir pan. O kai save tapai, žiūri į save kaip į objektą, užduotį, geometrinių plokštumų ir linijų konstrukciją. Ir tai nedaug skiriasi nuo to, kokiu žvilgsniu menininkas žiūri tapydamas kitų žmonių portretus, nes privaloma atriboti kūrybos procesą, profesionalius įgūdžius nuo įvairių asmeniškumų.

Tačiau yra vienas esminis skirtumas – su autoportretu galima išdykauti kiek norisi. O štai su kitų žmonių portretais, ypač kai jie yra užsakyti jų artimųjų, – daug psichologinės atsakomybės. Bet tai atskira, plati ir įdomi tema.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Kai tapau, esu tik čia ir dabar, arba, tiksliau, manęs išvis nėra – yra tik čia ir dabar tapomas paveikslas. Tai galima traktuoti kaip dokumentinį faktą, įrašą dienoraštyje ar tašką laiko linijoje.

– Kiek seansų truko nutapyti šį autoportretą? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Seansų neskaičiavau, bet buvo atskirų etapų, išsibarsčiusių per keletą dienų. Juokingiausias buvo pirmasis kūrybinis etapas – kvailomis pozomis staipytis priešais kamerą ir daryti asmenukes. Pagal vieną jų pasidariau piešinį ir padengiau drobę pirmuoju – gruntiniu – dažų sluoksniu. Esmę nutapiau greitai, bet vėliau – detales, atspalvius ir faktūras suvedinėjau tol, kol visuma suskambėjo kaip gerai įtempta styga.

– Ar tapant autoportretą kyla baimių?

– Labai taiklus klausimas. Dažnai tapant paveikslus ištinka panikos momentas. Apie tai dažnai užsimena ir pasaulinio lygio meistrai. Šis autoportretas – ne išimtis. Kai įveikiau paniką, man pavyko peržengti save ir manyje įcementuotas taisykles. Kiekvienas paveikslas išmoko ko nors naujo ir padeda atmesti tai, kas netikra, nereikalinga.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų ir portretų?

– Nedaug autoportretų esu nutapęs, nors kiekvienas paveikslas, perkeltine prasme, yra vidinis autoportretas. Man kur kas įdomiau yra tapyti kitus žmones, nes kiekvienas veidas – atskira visata. Veide, kaip laiko mašinoje, matyti, kaip žmogus atrodė prieš dešimtis metų, ir kaip jis atrodys prabėgus dar tiek pat. Galima spėlioti, kaip žmogus pats save mato ir kaip jis atrodo artimiesiems. Žinoma, yra dar ir objektyvi realybė. Todėl tiek autoportrete, tiek portrete stengiamasi pasiekti bendrą vardiklį tarp visų šių skirtingų žvilgsnių taškų.

Esu skaitęs, kad žmogaus smegenyse yra atskira zona, atsakinga tik už veidų analizę. Todėl tapant atpažįstamą portretą, negalima daug sumeluoti.

Autoportreto tapymas ar piešimas labai skiriasi nuo fotografijos, kurią – patinka ar ne – žmogus yra priverstas priimti kaip faktą. (Auto)portretas yra gerokai daugiau nei veidrodinis atspindys. Tai vidinio įvaizdžio materializavimas.

Vizualiosios muzikos jėga

Aktyvus ir dinamiškas tapytojas D.Slavinskas geba aplankyti, užfiksuoti ir įvertinti daugybę Kaune vykstančių renginių ir parodų. Nuolatinis noras ieškoti, virtęs dešimtmetį trukusiu kelionių laikotarpiu, grįžus į gimtąjį miestą – Kauną, padėjo pamatyti jame slypintį daugiaprasmį grožį ir savitai jį atskleisti tapyboje.

"Serija "Naujasis art deco", kuri – tuo aš įsitikinęs – negalėjo atsirasti niekur kitur, tik Kaune, santūriosios art deco sostinėje. Būtent čia suskambėjo man vizualios muzikos idėjos ir santūrios spalvos su Kauno tarpukario architektūra, kuri labai elegantiškai melodiška", – apie naująją savo parodą kalba autorius.

Kauniečių dailininkų tapyboje jau nuo seno galima atrasti daugybę užfiksuotų Kauno peizažų, kraštovaizdžio elementų. Pripažintų klasikų (Vlado Eidukevičiaus, Kazio Šimonio, Jono Buračo, Stasio Sčesnulevičiaus kūryba (mūsų muziejų ir privačių kolekcijų lobynas) atspindėjo nostalgišką, daugiausia realistinį žvilgsnį į šį miestą, o D.Slavinskas į Kauno panoramą žiūri kitaip – naujai, šiuolaikiškai – iš itin plačios perspektyvos, apimančios kone visą šimtmetį, ir sutalpina jį fragmentuose.

Šimoniškas, lengvai atpažįstamas ir kauniečiams itin artimas vaizdavimo būdas bei XXI a. dailininko matymas, leidžiantis įžvelgti prasmę detalėse, kurias kruopščiai atrinkus, sukuriamos sudėtingos art deco principais paremtos kompozicijos su ne taip lengvai išsprendžiamais spalviniais sprendimais.

Istorija istorijoje

Fotografiškas, paremtas akimirkos įspūdžiu, savitai sufokusuotas žiūrėjimo taškas D.Slavinsko paveiksluose leidžia patirti naują emociją.

Pavyzdžiui, darbo "Karininkų ramovė" centre – trys sargybiniai ant statinio stogo. D.Slavinskas renkasi tik mažytį statinio fragmentą, pritraukia jį iš arti: į akis krinta jau ne statinio architektūra, greičiau, gvildename trijų karžygių simbolines prasmes. Tai galima pavadinti istorija istorijoje – stovėdami priešais šį paveikslą, turime galimybę pajusti tris laiko dimensijas: pirmoji – dabartis, iš kurios žvelgiame; antroji – priešais regimas tarpukario periodą menantis statinys ir tuo metu sukurta jo detalė; trečioji – trys karžygiai, prisidengę skydais, puoštais gediminaičių stulpais, nuneša mus į didingus karalių ir kunigaikščių klestėjimą menančius laikus. Taip per savitai atrinktų bei sukomponuotų detalių derinius D.Slavinskas analizuoja Kauno istoriją, atveria platų istorinį lauką, skatina mąstyti ir kelia naujus klausimus, susijusius ne tik su Kaunu, bet ir visa mūsų valstybe.

Iš tiesų tai neabejotinos svarbos tapybos darbai, kurie gali praturtinti ne tik lietuvių tapybos dailės fondus, kaip šio amžiaus autentiški liudytojai, bet ir būti puikiu miesto reprezentantu tiek lietuviams, tiek užsieniečiams.

Tarpukario estetikos akimis

Pats D.Slavinskas apie savo darbų ciklo prasmę pasakoja: "Nėra sukurta daug tapybos darbų, akcentuojančių būtent šį Kauno kultūros aspektą, – mūsų savito art deco muzikalumą, eleganciją ir formų grynumą. Mano ilgai brandintoms idėjoms tai buvo "Eureka!" momentas ir einu šiuo keliu, stengdamasis taip perteikti ir kitus, nieko bendra su art deco neturinčius, vaizdus."

Tuo pat metu jo vizualinės muzikos idėja, autoriais žodžiais, suteikia darbams universalumo, leidžiančio ir kitų kultūrų žmonėms susijungti su jo kūryba – daug darbų yra iškeliavę į kitas šalis.

"Manau, kad kitiems žmonėms ši mano serija aktuali tuo, kad leidžia pamatyti įprastus vaizdus naujomis akimis, ir net galbūt būtent tarpukario estetikos suvokimo akimis, – sako autorius. – Tarpukario periodas pasižymėjo optimizmu, rafinuotumu ir pasitikėjimu savimi, kas vizualiai atsiskleidžia, pavyzdžiui, M.K.Čiurlionio muziejaus architektūra. Visa tai, visą šitą šviesią ir pozityvią energiją, ir aš stengiuosi perduoti savo tapybos darbais. Tikiuosi, kad tai primena žmonėms apie praėjusius šlovės metus, bet dar labiau tikiuosi, kad mano kūryba įneš savo kuklų indėlį į Kauno atgimimą, vykstantį čia ir dabar."

Optimizmo šviesoje

Parodoje eksponuojami septyni aliejaus ant drobės technika sukurti darbai. Tai nedidelė, bet ypač nuotaikinga, subtilaus kolorito derinių tapybos kolekcija.

Dinamiškos kompozicijos pasižymi muzikalumu: "Kariliono garsai", kur vaizduojamas Karo muziejaus sodelis, su bokštu ir liūto skulptūra, ritmiškai išdėstytais medžiais. Žvelgiant į darbą, rodos, čia pat vyksta varpų muzikos koncertas. O "Pastoralė apie seną funikulierių" – kuriame bene kylantis funikulierius su Bronislovo Zalenso kurta grojančios dūdele merginos skulptūra, sukomponuota taip dinamiškai, kad, regis, girdi bėgių tarškėjimą ir sklindančius fleitos garsus.

Ši paroda – tarsi trumpas, bet labai smagus pasivaikščiojimas po Kauną. Sakysite, menas turi būti kritiškas, atskleisti sunkią nūdienos realybę. Žinoma, tai svarbu, tačiau menininkas D.Slavinskas šįkart teigia priešingai – iš praeities susemta istorinių žinių ir vaizdų visuma, menanti vieną šviesiausių, labiausiai kvapą gniaužiančių mūsų šalies periodų, į visa tai nukreiptas romantiškas XXI a. žvilgsnis gali būti puikiu istorijos liudytoju bei įkvepiančia Kauno ir Lietuvos ateities vizija.

Kas? D.Slavinsko tapybos paroda "Naujasis art deco: Kaunas".

Kur? Galerijoje "Aukso pjūvis".

Kada? Atidarymas gegužės 24 d. 18 val. Paroda veiks iki birželio 28 d.

"Barokinis Pažaislio ansamblis – netipinė vieta meno ekspozicijoms, tačiau turi labai savitą vietos aurą ir istorinį kontekstą, kurių fone kūriniai prabyla kitaip, – sako "Art-Cart" atstovė Ana Čižauskienė. – Šį kartą čia pristatomi D.Slavinsko "Kontradimensinės serijos" kūriniai yra įdomūs stilistiškai, nes juose yra gretinama abstrakti išraiška su grafiniu popstiliumi."

Anot A.Čižauskienės, pirmas įspūdis, žvelgiant į šiuos kūrinius, dažnai apgaulingas, nes detalės, atliktos grafiška maniera, gali pasirodyti kaip koliažinės aplikacijos, bet iš tiesų yra kruopščiai atliktos teptuku.

"Daugelis šį dailininką pažįsta ir kaip autorių originalių Kauno architektūrinių peizažų, kuriuos jis tapo modernizmo epochai būdingu art deco stiliumi, daug kam inspiruodamas simpatijas tarpukario architektūrai", – pastebi ji.

"Šios serijos darbuose aš suvieniju priešybes, – aiškina pats autorius. – Ne tik dimensijas, dvimatę (grafišku tikslumu ištapytus personažus) prieš daugiamatę (ekspresionistinis planas / abstraktus peizažas), bet ir tekstūras (plokščia prieš daugiasluoksnius potėpius), stilius (švaru prieš gaivališka), atlikimo manieras (grafiška prieš tapybiška). Šis vizualus / stilistinis kontrastas leidžia pabrėžti ir vienas kitam papildyti skirtingų planų savitą grožį, nes tai, kas švaru ir preciziška, dar labiau suskamba šalia gaivališkų daugiasluoksnių tekstūrų.

Kad būtų galima geriau suprasti šią seriją, D.Slavinskas atkreipia dėmesį: ji yra pagrįsta sapnų, vizijų ir magiškosios realybės principais. "Ten keisčiausi dalykai, susipynę su emocijomis ir nuotaikomis, atrodo tuo metu natūraliai, o pabudus dažniausiai pamename tik kažkokias atskiras detales. "Kontradimensinėje serijoje" ekspresyvusis planas atitinka pasąmonės srautus, dažniausiai kažkokias konkrečias erdves ir nuotaikas, o grafiškas herojus joje gyvena ir yra jos dalis", – sako menininkas.

Kas? D.Slavinsko paroda "Kontradimensinė serija".

Kur? Svetingumo komplekso "Monte Pacis" parodų erdvėje.

Kada? Atidarymas spalio 21 d. 19 val. Veiks iki gruodžio 31 d.

Priešybių jungtys

"Čia ne visi mano kūriniai, – sako menininkas, pasitikdamas savo studijoje, – nemažai kūrinių yra Parko galerijoje, dar kiti – jau yra radę savo namus ne tik Lietuvoje, kiti – eksponuojami parodose, arba mano namuose."

Dažniausiai D.Slavinsko kūrinius galima pamatyti grupinėse parodose, tačiau tai nereiškia, kad jis nėra surengęs personalinių parodų. Skaičiuojant grupines ir personalines parodas skaičius siekia daugiau kaip 20. Jo kūrinių buvo galima matyti Anglijoje, Italijoje, Ispanijoje. Parodos tampa puikia galimybe įvertinti savo kūrinius iš šalies, kiek tai yra įmanoma, ir galbūt rasti atsakymą į klausimą, kuria kryptimi toliau keliauti.

Studijoje, kurią pro studijos atkakliai šildė pavasarinė saulė, šalia užbaigtų ir vis dar tapomų kūrinių, knygų, puikavosi ir muzikos įrašų kolekcija.

"Muzika iš tiesų man yra labai svarbi. Klausau muzikos, įrašytos į kompaktinius diskus – bent šioks toks materialumas. Muzikos žanrų diapazonas svyruoja nuo visiškai ramaus ambiento iki sunkiojo metalo. Tiek muzika, kurios klausausi, tiek mano paties kūryba nėra homogeniška", – sako daugiaplanis kūrėjas.

Šalia baigtų kūrinių, ant molberto – nebaigtas tapyti moters autoportretas. "Kol kas dar negaliu baigti. Tapau iš nuotraukos, todėl labai sunku pajusti tikrąją emociją – nematau tikrojo charakterio – nei psichologinio, nei veido linijų", – prisipažįsta D.Slavinskas.

Tarp savo kūrinių, kuriuos būtų galima įvardyti tapybos, kai kur imituojančios grafiką, ekspresionizmo stilistikos, sumaišytos su kubizmo intarpais, darbais. Tačiau žvelgiant gyvai į menininko kūrinius, visi šie apibūdinimai nėra patys svarbiausi – akis pakeri menininko bandymas tarpusavyje sujungti savotišką chaosą ir harmoniją. Šių dviejų priešingybių jungtis ir tampa dominuojančiu kūrybos akcentu.

Nutapyta muzikos ritmu

Savo tapybos kūrinius D.Slavinskas skirsto į kelias kategorijas. Viena jų – muzikinės kompozicijos, kurios gali puikiai atliepti tai, ką tapydamas klausosi menininkas. "Kurdamas jas klausausi tokios muzikos, kurios ritmas tarsi imituoja gamtos garsus – kad ir upelio tekėjimą", – atskleidžia menininkas.

Šiuose kūriniuose itin svarbus tampa ritmiškumas, savotiškas kubizmas, sudarytas iš laužytų linijų, tačiau nekuriant vaizdo iš skirtingų perspektyvų, o patį vaizdą padalijant į daug smulkių elementų. Būtent šios smulkios, geometrinės kūrinio detalės ir sukuria tarsi iš pačių kūrinių sklindančios muzikos ritmą, kurį junti savo žvilgsniu.

Kūrinių cikle "Miesto muzika" menininkas tarp geometrinių formų įpina baltas linijas, kurios sukuria miesto pastatų įvaizdį. Anot autoriaus, šiame cikle dėmesys krypsta į universaliąsias ritmo sampratas, perteiktas vizualinėmis priemonėmis.

Kita D.Slavinsko kūrinių kategorija įvardyta kaip kontradimensiniai kūriniai. Matant, kokie kūriniai priklauso šiai kategorijai, pasirodo ir jų įvardyta priešprieša (kontra), ir jų erdviškumas (dimensija).

"Jie sukurti skambant jau įvairesnei muzikai. Tapydamas šių kūrinių foną klausausi, galima sakyti, visko, o komponuojant figūras skamba tyki, rami muzika", – kūrybos keliu vedžioja menininkas.

Šioje ryškiomis spalvomis tapomoje erdvėje, dimensijoje, kuri suponuoja ir visos visatos įvaizdį, ir ląstelės, ir mažiausios dalelės – atomo – įvaizdžius, menininkas įkomponuoja ir itin detaliai nutapytus vaizdus, primenančius grafikos kūrinius. Tokia konfrontacija – tarp ekspresyvios tapybos, kur pagrindinis dėmesys skiriamas spalvoms, jų kuriamai nuotaikai, vidinės emocijos perteikimui, šalia atsirandantys ir itin smulkmeniški intarpai sufleruoja apie viską apimančią erdvę ir toje erdvėje esančius objektus – nuo fantastinių personažų iki labai realistinių žmonių įvaizdžių.

Taip menininkas kalba ir apie pasaulio santvarką – tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai milžiniškas dalykas, iš tiesų tegali būti tik begalybės menka dalis. Tarp chaoso visuomet slypi harmonija – būtent tai labai aiškiai išryškėja menininko kūriniuose.

Pažinimo istorija

Šiems D.Slavinsko kūriniams labai svarbus ir medžiagiškumas – menininkui leidus, braukiant pirštais per kūrinius, jaučiamas kiekvienas storesnio dažo sluoksnis, o tai savo ruožtu sukuria ir taktiliniu būdu suvokiamą kūrinį.

Šiuose kontradimensiniuose kūriniuose didelis dėmesys skiriamas ekspresyvios ir detaliosios kūrinio dalies jungimui. Pavyzdžiui, kūrinyje "Libido zona" nutapytas Sigmundas Freudas, aprengtas zuikio kostiumu, su savo knyga rankoje, o fone dominuoja galybė neišnarpliojamų labirintų, kurie sufleruoja pasąmonės zoną.

Kūrinyje "Skambutis į dangų" nutapytas skraidančiame aparate (tačiau pats autorius teigia, kad tai yra išsimaterializavusi Saulė / Mėnulis / dangiškasis kūnas) sėdintis vyras su sparnais ant nugaros ir senoviniu telefonu rankose.

Šio kūrinio fonas jau imituoja dangų, jo spalvas. O kūrinyje "Svajonių pilotas" spalvingame fone, pilname sūkurių ir žaismingų linijų, atsiduria berniukas, aukštai pakėlęs galvą, tarsi žvelgiantis į savo beribes svajones.

Šiuose ir kituose kontradimensiniuose menininko kūriniuose ne tik svarbu, kaip spalvų gausa gali paveikti žiūrovą, tačiau juose plėtojamas ir pasakojimas – kruopštumas ir ekspresija čia sukuria savo dialogą.

Paklaustas, iš kur jo kūriniuose gimsta tokie, dažnai keisti personažai, menininkas atsakymą nurodo į knygas. "Dabar skaitau H.P.Lovecrafto (amerikiečių rašytojas, siaubo, fantastikos romanų autorius – aut. past.) antologiją ir Donaldo Kajoko knygą "Kazašas" – iš tokių knygų dažnai ir gimsta įvairūs personažai. Tačiau kartais personažai veikiami ir paveikslų abstrakčiosios dimensijos, o kartais mano vizijų", – kūrybos šaltinius vardija menininkas.

Bene labiausiai D.Slavinskas gilinasi į britų nacionalinio transliuotojo BBC mokslinius straipsnius, galbūt todėl jo kūryboje labai stipriai jaučiamas noras pažinti neapčiuopiamą pasaulio erdvę ir laiką.

Nauja ir nepažinta

Menininko santykis su rašymu – nevienareikšmis: D.Slavinskas ir pats nevengia rašyti. Jo kelerius metus brandintas kūrinys, kurį galima pavadinti postapokaliptine fotografijų novele, pačiam menininkui itin brangus. D.Slavinsko tekstas, įkvėptas Mary Shelley fantastinės novelės "Paskutinis žmogus", – savotiškas pastarosios tęsinys.

Būtent todėl pirmuosiuose novelės puslapiuose menininkas pabrėžia: "Mano istorija prasideda kitų istorijų pabaiga. Andrew Livingstone'as, Anglija, 1 217 dienų po apokalipsės."

Pagrindinis novelės herojus Andrew – tai apie 30 cm aukščio lėlė, kuri kartu su menininku keliaudavo tiek po Lietuvą, tiek po kitas šalis, ieškant vietų, kurios atspindėtų postapokaliptinio pasaulio vaizdus. Iš apleisto miesto vyriškis keliauja į gamtą.

Novelėje svarbiausia tampa šio paskutiniojo herojaus mintys – svyruojančios nuo noro sušildyti kojas iki miestui nebūdingos, depresiją keliančios tylos.

Taigi, bandant pažvelgti į menininko D.Slavinsko kūrybą, joje iškyla itin daug niuansų – nuo gilinimosi į nepažintus dalykus iki mąstymų apie postapokaliptinį pasaulį. Kaip pabrėžia ir pats menininkas, jo kūryba nėra vienalytė – gilinantis tik į vieną aspektą galiausiai ateina išsikvėpimo momentas ir kūryba nebeteikia naujo atradimo džiaugsmo.