Dviguba nelaimė

Birželio 6 d. 02.54 val. Ukrainos laiku Rumunijos seismologinės stotys užfiksavo 1–2 balų stiprumo požeminius smūgius. Šiuos rodiklius išnagrinėjusi Norvegijos tyrėjų grupė NOSAR neabejoja: tai – dar vienas įrodymas, kad Kachovkos užtvanka griuvo dėl sprogimo. Skandinavų mokslininkai rėmėsi Rumunijos matavimo stoties, esančios už 620 km nuo epicentro, duomenimis.

Po teroristinio išpuolio drumzlinas Dniepro vanduo užtvindė 600 kv. km Chersono srities teritoriją. 32 proc. dešiniajame krante, 68 proc. – kairiajame, žemesniame, krante.

Iš Ukrainos kontroliuojamos pusės gyvenviečių gelbėtojai evakavo žmones ir net naminius gyvūnus, tačiau okupuotame kairiajame krante žmonės buvo palikti likimo valiai.

Itin sudėtinga padėtis kairiajame Dniepro intako, Konkos upės, krante esančiuose Oleškiuose. Prieš daugiau kaip metus Rusijos okupuotas 60,5 kv. km plotą užimantis miestas, nuo X a. buvęs svarbus prekybos mazgas, jau pirmąją katastrofos dieną atsidūrė po vandeniu.

Gelbėdamiesi vietos gyventojai lipo ant namų stogų, kur tikėjosi sulaukti pagalbos. Kiek vėliau paaiškėjo, kad okupacinė valdžia evakuoja tik Rusijos pasus turinčius asmenis, o okupacinės šalies Nepaprastųjų situacijų ministerijos pareigūnai neįsileidžia į miestą ukrainiečių savanorių. Tiems savanoriams, kuriems okupantai vis dėlto leidžia plaukti apsemtų namų link, tenka grumtis ir su kareiviais, besikėsinančiais į valtis, ir su laiku. Neretai pagalbos nesulaukusių žmonių artimieji informuoja, kad gelbėti nebėra ko.

Įtampos dienos

Hidroenergetikai Kachovkos hidroelektrinės sprogimo padarinius lygina su pasauline katastrofa, kurios mastas galėjo sugriauti bet kurią senovės civilizaciją. Regiono ūkis, gyvenimo sąlygos daugiau nei pusę amžiaus buvo kuriamos atsižvelgiant į šį didelį vandens telkinį.

Trečią potvynio dieną žemiau susprogdintos užtvankos vanduo buvo pakilęs 5,5 m virš įprasto lygio. Specialistai dalijosi abejonėmis dėl to, kiek vandens dar gali ištekėti, – juk niekas nežino tikrojo sugriovimo masto, negali numatyti, ar apgriautoje užtvankoje vanduo nepralauš platesnio plyšio. Taip pat neaišku, kiek dienų jis tekės – keturias ar septynias.

Prognozuojama, kad liovęsis kilti vanduo kurį laiką išsilaikys, o paskui pradės slūgti. Trečiadienį galvoję, kad šis procesas užtruks iki dešimt dienų, ketvirtadienį specialistai ėmė kalbėti apie dvi savaites.

Tik atslūgus vandeniui bus galima įvertinti šios katastrofos padarinius, tačiau apie kai kuriuos nuostolius galima kalbėti jau dabar.

Žemiau užtvankos esančiose teritorijose liks nuniokotos gyvenvietės, iš užtvindytų įmonių, trąšų saugyklų į vandenį patekę chemikalai, tepalai, kanalizacijos vanduo, nuo užteršto vandens nugaišusios žuvys ir paskendusių gyvūnų palaikai, išjudintos minos, kuriomis rusų armija ketino pasitikti ukrainiečius. Visa tai plauks ir Juodosios jūros link. Be to, vanduo padarys nepataisomą žalą saugomoms teritorijos su retais augalais ir gyvūnais.

Dėl išpuolio 94 proc. drėkinimo sistemų Chersono srityje, 74 proc. Zaporižios srityje ir 30 proc. Dnipro srityje faktiškai liko be vandens šaltinio.

 

Sutriks vandens tiekimas

Nors energetikos sistemai 1956 m. pradėjusi veikti hidroelektrinė nebuvo kritiškai svarbi, ja Ukraina negalėjo naudotis nuo pat šių teritorijų okupacijos pradžios, Kachovkos rezervuaras buvo pagrindinis vandens šaltinis Pietų Ukrainoje. Iš jo vanduo tekėjo į keturis kanalus, kasyklų, pramonės ir žemės ūkio įmonių, miestų ir gyvenviečių vandentiekio ir drėkinimo sistemas.

Pasak specialistų, vandens lygiui Kachovkos rezervuare nukritus iki 12,7 m žymos (vidutinis lygis saugykloje – 15–16 m, o vasarį, kai okupantai pildė Šiaurės Krymo kanalą, vandens lygis užtvankoje nukrito iki 13,7 m), jis liausis tekėjęs ir kanalais, o trijų sričių gyventojai liks be geriamojo vandens.

Tuoj po sprogimo pasigirdo Ukrainos valdžios atstovų teiginių, esą elektrinė nebegali būti atstatyta. Valstybinės šalies hidroelektrinių operatorės „Ukrhydroenergo“ generalinis direktorius Igoris Sirota skaičiavo, kad vien pastatyti elektrinę kainuotų mažiausiai 1 mlrd. eurų. Tačiau be jėgainės dar turėtų būti estakada, geležinkelio linija, dujotiekis, vandentiekis. Sunku apskaičiuoti, kiek kainuotų išmontuoti sugriautą elektrinę.

Net jei ir būtų ryžtasi pastatyti naują jėgainę, darbai užtruktų mažiausiai 5–7 metus, tuomet dar kelerius metus būtų pildomas vandens rezervuaras. Vadinasi, tiek laiko įprastu būdu vanduo nebūtų tiekiamas daugeliui didžiųjų miestų.

Daugelį Pietų Ukrainos miestų Chersono ir Zaporižios srityse vanduo pasiekia kanalais iš Kachovkos užtvankos. Jie taip pat susidurs su vandens tiekimo problemomis. Zaporižia naudoja aukščiau Dniepro hidroelektrinės esančios vandens saugyklos vandenį, o visi kiti žemiau upe esantys miestai ir gyvenvietės patenka į rizikos zoną. Pvz., Dniepro–Kryvyj Riho kanalas iš dalies maitina didelį pramoninį Kryvyj Riho centrą.

Sukurti naują vandens kanalų tinklą bus labai sunku ir brangu. Tvenkinyje, kurį vietiniai gyventojai vadino Kachovkos jūra, buvo sukauptas didžiulis vandens kiekis, jo pakako aplink dešimtis ar net šimtus kilometrų spinduliu esantiems laukams drėkinti.

Dėl išpuolio 94 proc. drėkinimo sistemų Chersono srityje, 74 proc. Zaporižios srityje ir 30 proc. Dnipro srityje faktiškai liko be vandens šaltinio. Anot I. Sirotos, akivaizdu, kad okupantai ruošėsi šiai operacijai, todėl Krymą gėlu vandenį aprūpinantis rezervuaras užpildytas – jame vandens pakaktų bent iki metų pabaigos.

Be to, vandens lygiui Kachovkos tvenkinyje nukritus 9–12 m, apsinuogins šimtai metrų pakrančių. Vadinasi, miestai, kurie anksčiau stovėjo ant Dniepro krantų, atsidurs sausumoje. Įskaitant tokius didelius pramonės centrus kaip Nikopolis, Marhanecas, Dniprorudnė ir galbūt Enerhodaras su savo atomine elektrine.

Zaporižios AE kol kas ramu

Ant Kachovkos tvenkinio kranto yra Zaporižios atominė jėgainė, kurią dar pernai kovą užėmė okupantai. Ar slūgstantis vanduo nesukels naujos katastrofos?

I. Sirota padėties Zaporižios AE nedramatizavo: jėgainė turi savų tvenkinių su aušinti skirtu vandeniu. Turint omenyje, kad elektrinė praktiškai neveikia, bent jau artimiausius 1–2 mėnesius kritinės situacijos esą neturėtų susidaryti.

Anot branduolinio saugumo specialistės Olhos Košarnos, dabar Zaporižios elektrinės aušinimo tvenkinio lygis siekia 16,6 m. Aušinimo tvenkinių esama ir prie Zaporižios šiluminės elektrinės. Be to, po Fukušimos avarijos Zaporižios AE įrengti mobilūs siurbimo įrenginiai su 2 km ilgio žarnomis. Tačiau problema, kad Enerhodaro krantas ir teritorija aplink jėgainę yra okupantų užminuoti. „Tikiuosi, jiems užteko proto sudaryti minų žemėlapį", – Ukrainos radijui sakė specialistė.

Ji pastebėjo, kad jėgainės darbuotojai žino ir kitų alternatyvių šaltinių, tačiau nenorėjo apie juos viešai kalbėti.

„Turime du labai ambicingus infrastruktūros projektus, dėl kurių įgyvendinimo pradedamos diskusijos. Turime pabandyti Baltijos ir Juodąją jūrą sujungti upių arterija. Tai visiškai realu ir perspektyvu. Šiam projektui suteiktas kodinis pavadinimas E-40, ir dėl jo reikia susitarti su Baltarusija ir Lenkija“, – sakė Oleksijus Hončarukas.

Jis pabrėžė, jog šiam ambicingam tikslui būtini konstruktyvūs santykiai.

„Mes juos jau pradėjome kurti“, – pridūrė O. Hončarukas.

Projektas E-40 numato Baltijos ir Juodosios jūrų sujungimą per Vyslos, Vakarinio Bugo, Pripetės ir Dnepro upes – iš viso daugiau nei 2 tūkst. kilometrų ilgio vandens kelias.

Maršrutas nebesugrįžo...

Planai vėl atidaryti sovietmečiu populiarų vidaus vandens keleivinės laivybos maršrutą, Lietuvoje taip ir nepasiteisino. Prieš 7 metus, tiksliau 2010-aisiais bendrovė „Nemuno linija“ dviem laivais „Aistė“ ir „Kristė“ 2-3 kartus per savaitę vykdė reguliarius keleivinius maršrutus tarp Nidos ir Kauno. Kelionė laivu į vieną pusę trukdavo 4 valandas. Šie laivai buvo anuomet plaukiojusios „Raketos“. Viena jų statyta 1960 metais, kita 1962 metais. Jų greitis siekė 70 kilometrų per valandą.

Kelionės, kurios vienam asmeniui kainavo 100 litų (apie 30 eurų), nepasiteisino, buvo nuostolingos ir jos nutrauktos. Planuota, kad jas parems Kauno ir Neringos savivaldybės, bet paramos nesulaukta.

Bendrovė „Nemuno linija“ iki šiol gyvuoja, bet veiklos susietos su laivyba nebevykdo.

2013 m. nereguliarius reisus iš Jurbarko į Nidą vykdė jurbarkietis laivavedys Algimantas Lužas. Jis keleivius plukdė 50 vietų paties suprojektuotu ir pastatytu laivu „Gilija“. Plaukti iš Kauno į Nidą ji negalėjo, nes Nemune tarp Jurbarko ir Kauno esantis 1,2 metrų Nemuno farvateris jai per seklus.

Šiuo metu maršrutinis laivas tarp Nidos ir Kauno ar į Jurbarką nebeplaukioja. Viena bendrovė siūlo 3 dienų užsakomąjį kruizinį maršrutą už 3000 eurų iš Kauno į Nemuno žemupį, aplankant Nidą.

Reguliarūs maršrutai iš Klaipėdos į Nidą ir atgal su sustojimu Juodkrantėje, vykdomi greituoju laivu „Smiltynė“.

Atkuria laivybą Ukrainoje

Neseniai Ukrainoje atidarytas naujas vandens maršrutas Pietine Buga, Dniepro įlanka ir Dniepru. „Raketos“ tipo kateriai su sparnai pradėjo plaukioti tarp Nikolajevo ir Chersonos. Iš esmės tai tos pačios „Raketos“, kurias naujam gyvenimui prikėlė Ukrainos Nikolajevo laivų statykla.

Maršrute įrengtos ir naujos prieplaukos iš specialios betono ir penoplasto medžiagos. Mažiausias gylis šiame maršrute 3 metrai.

Vidaus vandens laivyba Ukrainoje gali atgimti. Europos rekonstrukcijų ir vystymo bankas kartu su Europos investicijų banku ketina skirti Ukrainos infrastruktūros ministerijai 50 mln. eurų, kad Dniepro upėje būtų atgaivinta prekybinė ir keleivinė laivyba. Kad gautų tą paramą Ukrainos vyriausybė turi parengti ES standartus atitinkančią juridinę bazę, kuri numatytų Dniepro gilinimą, naujų prieplaukų statybą.   

„Raketų“ laivyba nutrūko

Sovietmetį Ukrainoje buvo apie 2500  keleivinių laivų, iš jų apie 150 „Raketų“ tipo katerių su povandeniniais sparnais. Šiuo metu Ukrainoje yra likę apie 100 keleivinių laivų, iš jų apie 10 „Raketų“.

Lietuvoje sovietmetį buvo iki 10 „Raketų“. Vien maršrutu Klaipėda - Kaunas plaukiojo 4 „Raketos“. Rytais trys „Raketos“ viena po kitos išplaukdavo iš Kauno į Klaipėdą, o po pietų ir į pavakarę jos grįždavo atgal. Dar viena „Raketa“ nuolat kursavo tarp Kauno ir Nidos. Laivai sustodavo Jurbarke, Tilžėje, Rusnėje, o plaukiantys iš Kauno į Klaipėdą dar ir Nidoje, Juodkrantėje. Esant normalioms oro sąlygoms, „Raketa“ iš Kauno iki Nidos plaukdavo per 3,5 valandos, o iki Klaipėdos - per 4 valandas.

Greitaeigių keleivinių laivų reguliari navigacija tarp iš pajūrio į Kauną nutrūko 1995 m. Kurį laiką dar plaukė viena raketa, o paskui nebeliko ir jos. 1998 metais buvo dar organizuotas bandomasis raketos reisas į Palangą. Toks jos reisas buvo netinkamas dėl meteorologinių sąlygų. Jeigu bangų aukštis pasiekdavo 1,5 metro, „Raketai“ plaukti buvo draudžiama. Iškilo ir „Raketos“ švartavimo Palangoje problema, nes atviros vietos prie jūros tilto tam netiko.

Savadarbių treniruoklių, daugiausia pagamintų iš metalo laužo, aikštelė Kijeve, prie Dniepro upės, niekad nebūna tuščia.

Per dešimtmečius 1970 metais įrengtoje aikštelėje prisikaupė keli šimtai treniruoklių, kurie vietos vyrams ir moterims atstoja pačius šiuolaikiškiausius sporto klubus.

Siūloma pasižiūrėti, kokius žmogaus galimybių stebuklus šioje aikštelėje išdarinėja vietos gimnastai.