„Aš jo vietoje negrįžčiau, nes jis apdergė mokyklą“, – vertino kolegos veiksmus ir žodžius architektė, rašytoja, gimnzistus mokanti dailės, dizaino ir braižybos.

Ji pasakojo, kad auklėjamosios klasės mokinių tėvai anksčiau yra skundęsi dėl D.Boguševičiaus bendravimo manieros, žargoninių žodžių, bet į direktorių dėl to niekas nesikreipė.

„Labai nemaloni situacija ir nežinau, kaip reikėtų ją išspręsti“, – susirūpinusi kalbėjo mokytoja.

Mokytojai ir dabar, kaip B.Burgio laikais, turi visišką laisvę dirbti taip, kaip mums atrodo teisinga, vertinti mokinius taip, kaip atrodo reikalinga, aišku, vadovaujantis tam tikrais kriterijais.

Anot jos, apie visą šią istoriją viešojoje erdvėje nuskambėjo daug netikslumų, netgi netiesos. „Mokytojai ir dabar, kaip B.Burgio laikais, turi visišką laisvę dirbti taip, kaip mums atrodo teisinga, vertinti mokinius taip, kaip atrodo reikalinga, aišku, vadovaujantis tam tikrais kriterijais. Ar kada nors kas nors vertė taisyti kokius nors pažymius? Absurdas. To niekuomet nėra buvę“, – tvirtino V. Židonytė.

Apie faktą, kad nusirašinėjusio gimnazisto tėvai yra turtingi, ji atsiliepė taip: „Ne visada tie, kurie yra turtingi, yra neteisūs“.

– Jūs tebedirbate KTU gimnazijoje? – paklausėme V. Židonytės, kuri po kilusio skandalo viešoje erdvėje kolegai negailėjo aštrių žodžių.

– Taip dirbu, ir ketinu dirbti.

– Ar sulaukėte kokios nors reakcijos dėl viešai išreikštos nuomonės?

– Žinoma.

– Iš gimnazijos ar iš mokinių tėvų?

– Sulaukiau daug sveikinimų iš mokytojų. Dauguma jų viešai tyli, nes nenori nemalonumų, arba tiesiog nedrįsta. Amžius dažniausiai būna privalumas, tad aš nebebijau galimų nemalonumų, bet to yra. Negaliu pasakyti, kad tai malonu.

Gimnazistai reagavo įvairiai. Buvo tokių, kurie sveikino. Dideli D. Boguševičiaus gerbėjai nieko nesakė. Alumnai, buvusieji, pradėjo nagrinėti mano asmenybę. Viešai kažką paskelbus savo pavarde, būna visokių nuomonių, kiekvienas turi teisę ją išsakyti.

Pakankamai objektyviai žinau situaciją. Būdama kovotojiško charakterio, negalėjau nutylėti dėl akivaizdžios netiesos. Galvojau, kad bus kaip bus. Netgi buvo prašančių, kad tai paskelbčiau kuo plačiau.

– Manote, kad D. Boguševičius yra neteisus?

– Vienareikšmiškai. Be jokių abejonių.

D. Boguševičius/DMN montažas

– Kokie jūsų argumentai?

– Visų pirma, netiesa tai, kad jis pasiskelbė, jog buvo išmestas. Aš tą girdėjau pati. Netiesa, kad jam buvo liepta ištaisyti pažymius. Tą aš irgi pati girdėjau – mokytojų kambaryje buvo susirinkimas ir pavaduotoja su juo kalbėjo viešai prie visų. Didžiausia problema ta, kad šios netiesos buvo viešai paskelbtos mokiniams, ir jie tuo tiki. Nemaža dalis mokinių D. Boguševičių labai mėgsta, jis yra įdomus žmogus.

Didelė problema yra jo asmeninės savybės. Jis nelabai bendraujantis – nei su kolegomis, nei su administracija. Iš jo pusės dialogo nebūna praktiškai niekada. Tiesa, su keliais mokytojais jis draugauja. Labai sudėtinga asmenybė ir gal kiek komplikuota.

Blogiausia, kad pagrindinė šios istorijos žinutė viešojoje erdvėje yra ta, jog KTU gimnazijoje neva toleruojamas nusirašinėjimas ir nesąžiningumas. Šio dalyko niekas net nekvestionuoja. Be abejo, nusirašinėjimas yra blogai ir to tikrai nepalaikome.

Džiaugiuosi, kad situacija šiek tiek aiškėja – užvakar buvo nuostabus susirinkimas su vaikais. Jame dalyvavo apie pusę visų mokinių. Buvo nuosekliai išdėstyta visa įvykių chronologija. Mokytojas D. Boguševičius įsižeidė dėl to, kad direktorius iškvietė jam vertintoją. Tai supratome ne iš karto. Vertintojas buvo iškviestas dėl to, kad tėvų kreipimesi suabejota mokytojo dėstymo metodika. Negaliu vertinti, kaip turėjo pasielgti administracija, tai ne mano kompetencija.

– Ar įvyko šis tikrinimas?

– Kai pasakė, kad atvyks tikrintojas, D. Boguševičius trenkė pareiškimą ant stalo ir išėjo. Mes jo daugiau nematėme. Labiausiai skaudina netiesa ir dėmė, kritusi visiems mokytojams. D. Boguševičius yra sąžiningas, o visi kiti mokytojai neva palaiko nesąžiningumą. Absurdas.

Konfliktas dėl sukčiavimo

KTU gimnazijos Mokinių taryba (MT) paviešino, kaip šioje mokymosi įstaigoje bandoma susidoroti su sąžiningais mokytojais. Socialiniame tinkle „Facebook“ aprašyta istorija, dėl kurios užvirė aistros visoje gimnazijoje.

Mokiniai rašė, jog spalio 25 d. vienai iš klasių rašant istorijos kontrolinį darbą, mokytojas Domas Boguševičius fiksavo keleto mokinių nesąžiningą elgesį – nusirašinėjimą. Mokytojas, reaguodamas į šią situaciją, mokiniams į elektroninį dienyną surašė įspėjamuosius pažymius – vienetus – bei pastabas už nusirašinėjimą ir bandė apie incidentą informuoti gimnazijos administraciją. Tą pačią dieną administracija pakvietė mokytoją pokalbiui ir informavo, kad gimnazijoje nusirašinėjimas nėra baudžiamas neigiamu įvertinimu. Mokytojas pakluso ir panaikino šiuos įvertinimus. Nesąžiningai istorijos atsiskaitymą rašę moksleiviai lapkričio 9 dieną jį perrašė.

Tėvų skundas

Kitą dieną prasižengusiųjų moksleivių tėvai direktoriui pateikė skundą raštu ir nurodė, kad ankstesnis istorijos mokytojo D.Boguševičiaus vertinimas dėl nusirašinėjimo yra neobjektyvus ir šališkas, o metodai netinkami. Tėvai skunde nurodė ir tai, kad neva nėra medžiagos, iš kurios galima mokytis ruošiantis kontroliniams darbams.

Prie skundo pridėti garso įrašai, daryti pamokų metu. Tėvų nuomone, istorijos mokytojas nekultūringai bendravo su mokiniais ir paprašė KTU gimnazijos direktoriaus Tomo Kivaro atlikti tyrimą dėl istorijos mokytojo veiksmų.

„Kodėl jūs meluojate tėvams? A? O aš paskui išsukinėju, atsiprašant, jūsų šiknas. Nėra iš ko mokytis. Jūs ką „lochais“ laikote, mane ar savo tėvus? Ateina tėvai – mūsų vaikai neturi iš ko mokytis. Mano atsakymas – jums feisbuką atidaryti? Parodyti, pirštu pabaksnoti? Aš gi nepabaksnoju. Nuo to durnų klausimų… <...> Kiek aš kartų galiu tą patį sakyt? Aš vieną kartą neapsikęsiu ir atviru tekstu pasakysiu, kad jūs meluojate. Tai aš dabar iš karto jums sakau. Medžiaga apie pramonės perversmą yra skenuotame vadovėlyje, skenuotas vadovėlis nuo praėjusių metų, po velniais, guli jūsų feisbuko grupėje. Ko nerandat? Ir pabandykit pasakyt, kad nebuvo medžiagos. Taigi, galų gale, užrašų sąsiuvinį turit. O tai, kad jūs jo užpildyt nesugebat, nu tai „soriukas“, atleiskit, tai ne mano problema. Jo imti aš nesiruošiu ir pažymį rašyti už tai ką jūs padarėte namie arba nepadarėte namie, arba, dar blogiau, kažkas padarė, o jūs nusirašėte, aš tikrai nesiruošiu“, – tokia mokytojo D.Boguševičiaus kalba užrašyta nusirašinėjusių tėvų skunde.

„Čia lygiai taip pat nepranokstamas variantas, aš Jonavos istorijos mokytojams, skaitau seminarą apie mirties ir lytiškumo sampratą, šita, istorinėje perspektyvoje. Prancūziškosios analų mokyklos, metraščių mokyklos. Kalbėjau pusę seminaro apie mirties sampratą Vakarų kultūroje ir einam prie lytiškumo sampratos. Na ir aš, ganėtinai ilgai kalbėjau jiems apie Onano nuodėmę, kaip tai įvardijo viduramžių teologai. Nu, suprantate apie ką aš kalbu, ar ne? Viskas apie masturbaciją. Kalbėjau jiems 20 min. šia tema, kaip šitas reikalas buvo traktuojamas viduramžiais, naujaisiais laikais ir panašiai“, – toliau pamokų metu darytus įrašus dėstė pasipiktinę tėvai.

Tėvams užkliuvo ir kalbos apie lytiškai plintančią ligą – sifilį. Garso įrašuose mokytojas taip apie šią ligą pasakojo: „Apkalbėjau gerą pusvalandį apie sifilį, jo atsiradimo motyvus, istorinį kontekstą, šita, vertinimus Europoje. Atsiradimo atvejus istorijoje ir sifilio gydymo būdus, medicinos istoriją, švietimą apie lytiškai plintančias ligas. Devintos klasės vadovėliuose. Ir lytinio švietimo programa, kurią patvirtino ministerija ir jos taikymo galimybės integruojant dalį lytinio švietimo klausimų į istorijos kursą. Na, ką aš, ko aš jums galiu palinkėti, „nepasigaukit“ sifilio mokykloje. Ir prie durų, tokiom nuleistom akim, kad dar niekas nelinkėjo būsimiesiems pedagogams „nepasigauti“ sifilio mokykloje. Buvo pirmas kartas. Aš savimi didžiuojuosi“.

Kodėl jūs meluojate tėvams? A? O aš paskui išsukinėju, atsiprašant, jūsų šiknas. Nėra iš ko mokytis. Jūs ką „lochais“ laikote, mane ar savo tėvus?

KTU gimnazijos direktoriui T.Kivarui tėvai tikino, kad mokytojas per pamokas ir keikiasi, vartoja necenzūrinius žodžius, todėl dėl padarytų darbo pažeidimų jam turi būti taikomos atitinkamos poveikio priemonės.

Teko aiškintis

Mokytojui D.Boguševičiui teko rašyti pasiaiškinimą. Toks KTU gimnazijos administracijos veiksmas sukėlė bendruomenės pasipiktinimą, nes mokytojas turi aiškintis dėl to, kad nusirašinėjusių vaikų tėvai to prašo. Tiek mokiniai, tiek tėvai nesuprato, kodėl yra baudžiamas mokytojas, jei nesąžiningi buvo vaikai.

Lapkričio 29 d. direktorius T. Kivaras pranešė, jog, remdamasis tėvų lapkričio 10 d. skundu, iškvietė mokytojui D. Boguševičiui mokytojų praktinės veiklos vertintoją iš Vilniaus, Ugdymo plėtotės centro, kuris turėtų atvykti kitą dieną, lapkričio 30 d. Vertintojas turėtų nešališkai įvertinti mokytojo darbo metodus. Tą pačią dieną mokytojas D.Boguševičius pasisakė, kad tai jau trečias sprendimas pagal tą patį skundą, ir laiko šiuos veiksmus mobingu bei atviru persekiojimu, pateikė prašymą atleisti jį iš istorijos mokytojo pareigų KTU gimnazijoje.

Pats istorijos mokytojas viešojoje erdvėje paaiškino ir tai, kas užfiksuota garso įrašuose. Istorijos mokytojo D.Boguševičiaus teigimu, prieš jį visą mėnesį buvo vykdoma persekiojimo kampanija.

„Pirmojo garso įrašo informacija komentaro nereikalauja. Manau, kad mokiniams dera net ir aštriu pasisakymu priminti, kad išsisukinėjimas prieš tėvus, bandant pasakyti, kad neturėjo mokymosi medžiagos, kuri jiems iš tiesų pateikiama, yra nusikaltimas prieš save pačius. Kitas garso įrašas cituoja pasakojimą apie prieš, regis, trejus metus Jonavos rajono mokytojams vestą seminarą apie mirtį ir lytiškumą Vakarų kultūroje. Noriu atkreipti dėmesį, kad „analai“, minimi citatoje, tai – įtakingiausia XX a. prancūzų istoriografijos mokykla, susitelkusi apie žurnalą „Ekonominės ir socialinės istorijos analai“.

Pastebėjau, kad 9 klasės biologijos vadovėlyje yra tema apie lytiškai plintančias ligas ir sifilio sukeliamą efektą žmogaus organizmui. Iš istoriko pozicijų pabrėžiu, kad sifilis ilgą laiką laikytas iš Lotynų Amerikos atgabenta liga. Kaip pasirodo iš naujausių archeologinių duomenų, sifilis Europoje egzistavo dar iki didžiųjų geografinių atradimų, t. y. randamas XIII a. žmonių, konkrečiai – vaiko, palaikuose. Be to, paprastai pabrėžiu, kad sifilio pavadinimas – literatūrinės kilmės, kilęs iš humanizmo laikų teksto, kuriame Sifilio vardu pavadintas kiauliaganys“, – savo pasisakymus pamokų metu atrėmė istorijos mokytojas.

D.Boguševičius tikino, kad keiksmažodžiai paimti iš konteksto ir iškraipyti. „Norėjau parodyti, kad necenzūrinė leksika – šiandienos literatūros, tame tarpe ir rašomos profesionalių literatų, kasdienybė. Cituotas fragmentas yra iš Lietuvos rašytojų sąjungos nario, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus darbuotojo Rimanto Kmitos naujausio romano „Pietinia kronikas“, – viešai rašė pedagogas.

„Remdamasis išdėstytais faktais ir pastebėdamas, kad niekas iš tėvų asmeniškai nesikreipė į mane su priekaištais dėl paminėto pamokų turinio, laikau kreipimąsi mokytojo persekiojimu“, – savo paaiškinime užbaigė D.Boguševičius.

Mokiniai sukilo

Susidariusioje situacijoje KTU gimnazijos bendruomenė vienijasi, rašo peticijas, kad administracija neleistų vešėti sukčiaujantiems moksleiviams ir mokymosi įstaigoje būtų teisybė. Vos tik sužinojus, kad istorijos mokytojas paprašė būtų atleidžiamas iš pareigų, pasklido dvi peticijos. Vieną inicijavo KTU gimnazijos bendruomenė, kitą – Mokinių taryba.

Bendruomenės nariai prašė KTU laikinosios rektorės Jurgitos Šiugždienės įvertinti gimnazijos direktoriaus veiksmus, pasakyti aiškią poziciją dėl akademinės etikos laikymosi principų. MT atstovai laikėsi griežtesnės pozicijos ir iš steigėjo – KTU universiteto – reikalavo, kad gimnazijos direktorius T.Kivaras būtų atleistas iš pareigų.

T.Kivaras/KTU nuotr.

„Mokiniai mokslo metų pradžioje buvo informuoti, kad nusirašinėjimas pamokų metu nebus toleruojamas, o mokiniai, pastebėję nesąžiningo elgesio faktą, privalo informuoti mokytoją ir užkirsti kelią nusižengimui. Prieštaraujančių šiems principams iki minėtojo įvykio nebuvo. Tad mes, mokinių bendruomenė, giname mokytojo įstatyminę teisę rinktis mokymo metodus ir jais remiantis organizuoti pamokas. Netoleruotinas yra administracijos reikalavimas mokytojui pasiteisinti dėl nusižengusių mokinių vertinimo, visiškai ignoruojant patį mokinių nusižengimo faktą. Tikime, jog tik laisvas ir savo pareigas bei teises galintis vykdyti mokytojas yra pajėgus ugdyti laisvą mokinį ir užtikrinti visas jo teises“, – peticijoje dėstė MT nariai.

Mokinių prezidentas Dovydas Januška dienraščiui „Kauno diena“ teigė, kad peticiją pasirašė apie pusė tūkstančio KTU gimnazijos bendruomenės narių, todėl tikisi sulaukti reakcijos iš steigėjų.

„Bendruomenė mano, kad administracijos taikstymasis su akademinės etikos pažeidimais ir sukčiavimu nėra toleruotinas. Mes solidarizuojamės su mokytojais. Mes siekiame pokyčių administracijoje“, – sakė jis.

Mokiniai istorijos mokytoją D.Boguševičių vertino labai palankiai. „Jis savo dalyko ekspertas, sugebėdavo pamokose sudominti ir gerai išdėstyti dalyką, tuo pačiu išmokydamas ne tik istorijos, bet ir gyvenimo pamokų. Todėl jis palaikomas mokinių“, – gimnazistų nuomonę perteikė MT prezidentas.

Kol kas KTU gimnazijos ir universiteto vadovybė atsakymų dėl šios situacijos nepateikė.

KTU komentaras

Kauno technologijos universitetas (KTU), kaip KTU gimnazijos (KTUG) steigėjas, labai atsakingai ir rimtai vertina susiklosčiusią situaciją. Klausimas yra labai jautrus, keliantis daug emocijų, todėl skuboti sprendimai negali būti priimami. Tiek gimnazijos mokiniams, tiek mokytojams, tiek administracijai privaloma laikytis akademinio sąžiningumo principų, darbo tvarkos taisyklių, KTU gimnazijos įstatų.

Šiandien įvyko Universiteto atstovų susitikimai su gimnazijos moksleiviais, tėvais, dalimi mokytojų. Gimnazijos bendruomenė situaciją vertina skirtingai, tačiau matomas noras kalbėtis, aiškintis situaciją tiek šiuo konkrečiu atveju, tiek apskritai apie gimnaziją, administracijos veiklą ir bendrą mikroklimatą. 

Artimiausiomis dienomis bus sušauktas gimnazijos valdybos posėdis. Valdybos nariai, įsigilinę į situaciją, surinkę visą informaciją, išklausę mokinių, mokytojų, administracijos, tėvų atstovų nuomones, priims sprendimus dėl tolimesnių veiksmų.

„Didžiausia mokytojo nesėkmė, kai mokiniai jį arba parodijuoja, arba kopijuoja. Mokytojas savo pavyzdžiu, savo asmenybe turi skatinti moksleivį formuoti savo individualią tapatybę, o ne būti kopija“, – sako vienu iš trijų geriausių ir mylimiausiu mokytoju Kaune šį rudenį išrinktas KTU gimnazijos pedagogas Domas Boguševičius.

Istorijos mokytojas ekspertas D. Boguševičius džiaugiasi, kad jo auklėtiniai vienu svarbiausių dalykų pabrėžia laisvę būti individualybe pamokoje ir galimybę atsiriboti nuo įprastos mokymosi schemos.

Vertindamas dabartinę švietimo sistemą, D. Boguševičius su ironijos gaidele pasidžiaugia, kad mokytojai ir dėstytojai vis dar yra švietimo sistemoje, tačiau apgailestauja, kad merdėja aplink Meilės Lukšienės asmenį besisukusi Tautinės mokyklos koncepcija.

– Sugrįžkime į neseną praeitį. Kaip reagavote į žinią, kad buvote išrinktas vienu iš trijų geriausių Kauno mokytojų? Ar tikėjotės tokio įvertinimo?

– Tai buvo labai malonus jausmas. Aišku, tai nebuvo labai netikėta vien dėlto, kad žinojau, jog mano kandidatūra yra teikiama.

Dažniausiai su apdovanojimais būna taip, kad visi įsivaizduoja, jog tu jau esi įvertintas vos ne už viso gyvenimo nuopelnus ir dabar gali ramus sėdėti. Aš sakau, kad tai yra labiau kančia negu laimė, nes tai yra įpareigojimas, savotiško standarto nubrėžimas, nuo kurio žemiau tu jau nebegali nusileisti. Tad tas jausmas dviprasmiškas – viena vertus, malonus, šventiškas, kita vertus, supranti, kad tai yra didžiulis iššūkis darbui, ateičiai.

– Apdovanojimas įteiktas už aktyvų ir kūrybišką pedagoginį darbą. Kuo ypatingos jūsų vedamos pamokos?

– Jos, tiesą sakant, niekuo ypatingos nėra, lyginant su kitų kolegų pamokomis. Jos atitinka KTU gimnazijoje nusistovėjusį standartą. Gimnazija yra universitetinė, todėl universitetinis darbo stilius egzistuoja ir pačiose pamokose.

Nors bendrųjų pamokos principų mes laikomės, bet mūsų požiūris į moksleivį, palyginti su mokyklose įprastu, skiriasi. Į moksleivį žvelgiame visų pirma kaip į laisvą ir savarankišką asmenybę, galinčią prisiimti atsakomybę už savo veiklą ir už savo tikslus bei tų tikslų įgyvendinimą.

Atsakant į klausimą apie aktyvumą ir kūrybišką pedagoginį darbą, manau, kad teikiant apdovanojimą buvo žvelgiama labiau į viešuosius darbus, nes jis ir teikiamas už darbą miesto labui.

– Kas paskatino pasirinkti pedagogo profesiją?

– Tai nebuvo susiję su svajone tapti mokytoju, nes mokykloje aš neturėjau svajonės kuo noriu būti. Norėjau studijuoti arba teisę, arba istoriją. Tačiau teisė atrodė pernelyg mainstream‘as (dominuojanti mada – red. past.), per daug pragmatiška. Į teisę stojo visi, kas nestojo į technines disciplinas. Istoriją studijuoti atrodė labai patrauklu, netikėta ir buvo didesnis intelektinis iššūkis.

Istorijos studijos baigėsi tuo, kad mano buvusi KTU gimnazijos geografijos mokytoja pranešė gerą naujieną apie gimnazijoje esančią laisvą istorijos mokytojo vietą. Ir štai aš vis dar čia, jau devynerius metus.

– Kokią įtaką mokytojas daro savo mokiniams?

– Pačią didžiausią įmanomą, nors tai gali būti dvejopas santykis. Įtaka gali būti ir negatyvi, jeigu mokytojas pasiliko savo studijų laike, kuris pasibaigė prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų. Žinoma, tai nereiškia, kad mokytojas yra visiškai priklausomas tik nuo technologijų, tačiau jis su mokiniais bendrauja realiu laiku, ugdo juos kaip asmenybes, skatina formuoti savąją tapatybę.

Didžiausia mokytojo nesėkmė, kai mokiniai jį arba parodijuoja, arba kopijuoja, nes tuomet moksleiviai nebegyvena savojo gyvenimo, o aklai atkartoja mokytojo asmenybę.

Man teko studijuoti pedagogiką, ir dabar dirbu su pedagogikos studentais KTU. Pedagogikos programoje dėstydamas istorijos mokymo metodiką primenu, kad mokytojas mokiniui vadovauti galėjo tarpukariu, sovietmečiu, kai jo autoritetas buvo palaikomas režimu.

Šiandien mokytojas turi kurti naujas sugyvenimo su mokiniais taisykles. Postmoderno epochoje vargu, ar gali būti kitaip. Šiose sugyvenimo taisyklėse keičiasi jo vaidmenys. Netgi manoma, kad su kiekviena laida, su kiekviena amžiaus grupe, mokytojo vaidmuo bus vis kitoks, įvaizdis kitoks, jis derinsis prie grupės, grupė derinsis prie jo.

– Mokiniai Jus įvertino kaip mylimiausią mokytoją. Kaip manote, koks turi būti geras mokytojas?

– Aš skaičiau mokinių rekomendacijas, kurias gimnazija pridėjo prie apdovanojimams teiktos mano darbinės charakteristikos. Labiausiai įstrigo tai, kad mokiniai pabrėžė laisvę būti individualybe pamokoje ir atsiriboti nuo tradicinės žmogiškosios ir netgi pamokos schemos.

Gimnazistai akcentavo ir integralųjį požiūrį į dalyką, t.y., kad neegzistuoja vien tik literatūra, vien tik istorija, vien tik filosofija ir panašiai. Visa tai persidengia pamokoje. Faktiškai egzistuoja vienas didelis humanistikos mokymas.

– Kuo skiriasi jūsų ir dabartinė mokinių karta?

– Aktyvumas, dalyvavimas visur ir visada, taip pat ir technologiniai dalykai – juk ši karta yra interneto karta. Tačiau esminis skirtumas tarp mano ir dabartinės kartos – asmeninės tylos neturėjimas.

Dabartinė karta yra per daug nuvarginta viešojo dalyvavimo. Kūrybiškumas gerokai smukteli ne dėl to, kad jauni žmonės neturėtų įgūdžių, o dėl to, kad jie nebeturi laiko jiems pritaikyti. Egzistuoja daugiau galimybių, bet laiko stoka gerokai „kerta“ per rezultatą ir mes susidarom klaidingą įspūdį, kad jie yra kažkokie nevykėliai. Vyresnioji karta visada sako: „o mūsų laikais tai buvo geriau“. Ne, nebuvo geriau, tiesiog buvo kitaip.

Mano supratimu, dabartinė karta yra nepalyginamai gabesnė, aktyvesnė ir netgi, kai kuriais atvejais, protingesnė, įžvalgesnė.

– Kokius didžiausius šiandieninės Lietuvos švietimo sistemos vargus ir džiaugsmus įvardintumėte?

– Didžiausias džiaugsmas, kad mokytojai ir dėstytojai vis dar yra švietimo sistemoje. Pripažinkime, kad jų buvimas švietimo sistemoje toli gražu nėra prioritetas šaliai. Kada esami ar buvę švietimo sistemos funkcionieriai kalba, kad žmonės ir asmenybės yra mūsų švietimo sistemos atspirtis ir apskritai švietimas yra ekonomikos atspirtis, tai neretai skamba kaip tuščia deklaracija, nes su praktine veikla tai dažniausiai nieko bendro neturi.

Didžiausia nesėkmė, kad maždaug 1996-2000 m. laikotarpiu pradėjo merdėti bene geriausia iki tol buvusi idėja, geriausias Lietuvos švietimo sistemos produktas – Tautinės mokyklos koncepcija, besisukanti aplink Meilės Lukšienės asmenį.

Tautinės mokyklos humanizmo idėjos, humanitarika ir bendrosios kultūros ugdymo koncepcija tiesiog pradėjo merdėti. Atėjo nauja funkcionierių karta, kuri nebemato tos koncepcijos naudos, prasmės, galiausiai, priekaištauja, kad koncepcija yra pernelyg kosmopolitiška – tai yra didžiausias Lietuvos švietimo praradimas.

Nėra to idealizmo, kuris egzistavo 1988 m. Nors tuo metu pats dar nėjau į mokyklą, noriu, kad dabartiniai mokiniai suprastų, kodėl jų mokytojai mąsto vienaip ar kitaip, ir kokios jie yra kartos atstovai.

Didžiausi idealistai yra 1988-1990 m. kartos mokytojai, kurie tuo metu tik atėjo dirbti. Dabar jie yra penkiasdešimtmečiai, iki šiol išlikę idealistai. Tai pati gražiausia Lietuvos mokytojų karta. Šitie žmonės po truputėlį tampa prarastąja karta, jų potencialas, deja, nėra išnaudotas.

– Kokias naujoves siūlytumėte įvesti Lietuvos švietimo sistemoje?

– Man, kaip humanitarinės srities atstovui, labai svarbus humanistikos likimas. Visiškai nepriklausomai nuo to, ar tai technologinio profilio mokykla, ar technologinio profilio universitetas, didžiulis dėmesys turėtų būti skiriamas humanistikai, bendrąjai kultūrai ir išsilavinimui.

Pavyzdžiui, MIT (vienas geriausių pasaulyje universitetų – Masačusetso technologijos institutas, – red. past.) gerai supranta, kad stiprios humanitarinės katedros yra jų universiteto prestižo reikalas. Kažko panašaus aš labai norėčiau ir Lietuvoje, nes kalbėjimas, kad vien tik technologinės disciplinos, be humanitarikos, be kultūros, išgelbės Lietuvą yra naivus įsivaizdavimas. Jos negali viena be kitos egzistuoti. Mes turėsime naują planšetę, bet žudytis vis tiek norėsis. Prasmės gyvenime reikia.

– Ar tikite, kad ateityje, vis tobulėjant technologijoms, mokytojo darbą pakeis kompiuteriai?

– Nė už ką. Net tobulėjant technologijoms mokiniui reikia gyvo bendravimo. Jam nereikia dalykininko, jam reikia žmogaus šalia. Žmogaus niekas nepakeis. Kažkuriame filosofijos ar etikos vadovėlyje moksleiviams yra pasakyta: „Žmogus ieškantis žmogaus“. Būtent šitas nuolatinis žmogaus ieškojimas iki šiol yra gyvas ir, panašu, kad dar ne visai atrastas. Mokykla yra puiki erdvė ieškojimams.

– Ko palinkėtumėte visos Lietuvos mokiniams ir mokytojams?

– Ir mokytojams, ir mokiniams dabartiniame pragmatiniame amžiuje palinkėčiau naivaus idealizmo. Be jo gyventi galima, bet neįdomu. Kad gyvenimas būtų įdomus, reikia šiek tiek idealistiškiau į jį žvelgti.