– Prodiusuoji ir kuri muziką jau seniai, tačiau šis darbas dažnai lieka už kadro.  Pristatyk savo naujausius darbus.

– Naujausias prodiusuotas albumas buvo ba. – NAUTO. Po jo išleidau savo solinį EP „Underscore“.

Šiuo metu kino teatruose sukasi trys pilnametražiai filmai, kuriems parašiau garso takelius (Austėjos Urbaitės „Per Arti“, Irmos Pužauskaitės „Devintas žingsnis“, Ilzės Kungos „My Freedom“).

Ką tik pabaigiau kurti muziką Lienės Lindės filmui „Black Velvet“ ir Ado Burkšaičio trumpametražiam filmui „Tušinukas“. Dabar dirbu prie Gedimino Šiaulio animacinio filmo „Ambertale“ ir baigiu keturiolika  metų su bičiuliais puoselėtą projektą „Snapsounds.lt“.

– Norėjau pradėti pirmiausia nuo tavo grupės – „Domas Strupinskas Band“. Grupė neturi nuolatinių narių  ar stiliaus, o naujausio EP kūrinius koncertuose atlieki vienas. Kiek laiko pavyksta skirti  šiai veiklai?

– Kadangi didžiąją laiko dalį kuriu muziką filmams arba kam nors padedu, asmeninei kūrybai laiko lieka mažai. Tačiau man ji būtina. Joje niekas nevaržo. Išgyvenu kokį nors periodą, jį sudedu į muzikinį juodraštį. Kada turiu erdvės ir laiko to imtis, pradedu galvoti:  groti vienam ar su žmonėmis? Kam nors prisijungus jie tampa mano nuolat mutuojančios grupės dalimi.

– Kurioje Lietuvos scenoje matai savo grupę ir kokiai auditorijai grupė turėtų labiausiai patikti / rekomenduotum?

– Niekada apie tai nemąsčiau. Per laiką ir įvairias patirtis kūryba kinta. Kažkada buvo indie, vėliau braidžiau po baladės žanrą, tuomet patraukė šiuolaikinė  klasikinė  muzika, neseniai persirgau sonoristikos etapą. Koncertuose skamba best of. Žmonės, kurie tuo metu groja kartu, viską nuspalvina kažkokia bendra spalva. Dėl auditorijos nežinau. Gal mano muzika galėtų patikti kiek melancholiškesniems, kuriems patinka prisėsti ir pasiklausyti.

R. Šeškaičio ir P. Burako nuotr.

– Naujausias tavo darbas – EP „Underscore“. Kaip atrodė kūrybos procesas ir kokia šio EP istorija?

– Šiame darbe grupę iškeičiau į modulinį sintezatorių ir įvairias garso manipuliacijas. Norėjosi išeiti už klasikinės formos ribų. Pažaisti juslėmis, sąskambiais. Nesėkmingai bandžiau kelis kartus įrašyti. Teko atsisakyti net beveik pabaigtų vaizdo klipų. Šiaip skausmingas procesas. Tačiau užsispyriau, dar kartą susirinkau visą medžiagą, išmoktus metodus, per nepavykusias sesijas sukauptus garsus – susidėjau viską į sugalvotą sistemą ir per vieną vakarą įrašiau gyvai studijoje. Trečias kartas nesumelavo.

– Kokie grupės planai? Koncertuojate retai, o ne vienam melomanui norėtųsi išgirsti gyvai…

– Grupė ir koncertai egzistuoja tada, kai kas nors gražiai pakviečia, suteikia padorias sąlygas pasirodyti ir pasiūlo adekvatų honorarą. Tada galiu sumokėti savo kolegoms muzikantams už jų laiką, normaliai parepetuoti, turėti savo pasirinktą garso režisierių ir t. t. Manau,  pusiau apmokamų koncertų tradicija yra visapusiškai žalinga. Visada agituoju kolegas nemokamai negroti.

– Bene naujausias tavo darbas – garso takelis lietuviškam filmui  „Devintas žingsnis“. Kaip suvedė keliai su filmo režisiere? Kas sudomino ir kodėl ėmeisi kurti muzikinį foną šiam filmui?

– Kartu su Irma studijavome Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete. Buvome bendroje kompanijoje. Kai ji išvažiavo mokytis kino į Ameeeeeriką – sukūriau muziką jos trumpametražiui „The Morning After“. Tada nuosekliai atėjo laikas ir ilgametražiam.

– Kaip sekėsi kūrybos procesas?

– Kurti buvo lengva, nes žinojau, ką noriu pasakyti. Filmo siužetas vyksta Klaipėdoje ir vienas pagrindinių veikėjų neša tam tikrą klubinių laikų naštą. Bandžiau įsivaizduoti, kaip Ričardas Gavelis romantizuotų uostamiesčio neviltį ir purvo jausmą. Taip susidėliojo nuolat galvą spaudžiantis dumblas, kažkur iš rūko išnyrantis, apie taurius jausmus meluojantis saksofonas. Kad nebūtų maža, pridėjau blogos klubinės muzikos, menančios amfetamininio marozo euforiją.

R. Šeškaičio ir P. Burako nuotr.

– Kaip skiriasi albumo prodiusavimas ir darbas prie filmo garso takelio? Lengviau ar sunkiau kurti takelį filmui?

– Man lengviau kurti filmams. Čia yra ribos. Turi dramaturgiją, mizanscenos nuotaiką, kameros judesį, veikėjų motyvacijas, aiškiai išreikštą stilių, montažo greitį ir daug kitų dalykų. Albumo prodiusavimas dažnai yra beribėje erdvėje. Visiškai kitas pojūtis.

– Toliau kursi filmams? Ką dar norėtum išbandyti ir įdomaus sukurti?

– Kursiu toliau. Atrodo, teks išbandyti orkestrą. Labai dėl to džiaugiuosi. Dar norėčiau padirbti su režisieriumi, kurio panašios muzikinio skonio ištakos. Norisi tokio instant click ir mažiau šnekų.

– Kas tau svarbu kuriant muziką? Į ką pirmiausia kreipi dėmesį kaip kūrėjas, o į ką – kaip klausytojas?

– Manau, svarbiausia yra emocija. Kaip kūrėjas dar papildomai kreipiu dėmesį į darybą, tembrus, atlikimą, bendrą skambesį... Tačiau čia antraeiliai dalykai. Pastebėjau, kad iš savo, kaip klausytojo, perspektyvos vis dažniau užsimanau lengvumo.

– Net keletas alternatyvios scenos kūrėjų sakė, kad norėtų su tavimi padirbėti. Kas tau svarbu dirbant su kitais autoriais ir kaip juos atsirenki?

– Man svarbiausia – motyvacija. Jei kažkas dega, ruošiasi, tiki, nori sunkiai dirbti – važiuojame.

Būna, kad ateina ir strigę žmonės. Gal kažkur pasiklydę, gal pametę viziją. Reikia iš naujo atrasti, priminti. Tačiau pasitaiko ir įžūlių oportunistų, kurie tiesiog tingi kurti patys – atsineša 20 sekundžių savo medžiagos ir reikalauja, kad viską atliktum už juos. Jei pavyks gerai – tyliai patapšnos per petį. Nepavyks – viešumoje paaukos būtent tave. Albumo prodiusavimas – minų laukas, tad dabar renkuosi labai atsargiai.

R. Šeškaičio ir P. Burako nuotr.

– Su kuo norėtum pats padirbėti?

– Su Jonny Greenwoodu. Nuo vaikystės rezonuoja didžioji dalis jo kūrybos. Kai jau niekuo nebetikiu, jo kataloge iš naujo surandu atsakymų, kodėl man ta muzika išvis patinka.

Po šio interviu lekiu į Paryžių, kur jis pristatys naujausią albumą „Jarak Quaribak“ (liet. „Kaimynas yra tavo draugas“). Jame Artimųjų Rytų (Izraelio, Palestinos, Irako, Tuniso, Egipto) vokalistai dainuoja vienas kito šalių meilės dainas. Pastarųjų  dienų politiniame kontekste ši partnerystė staiga tapo itin įkrauta.

– Kuris įgyvendintas projektas buvo pats įsimintiniausias, geriausias ar kėlė daugiausia iššūkių? Kodėl?

– Snapsounds.lt. Keturiolika  metų su Tomu Verbaičiu ir Narvydu Naujaliu savo asmeninėmis lėšomis filmavome ir įrašinėjome Vilniaus alternatyvą. Čia išmokau daugiausia. Darbo, ryžto, atkaklumo, draugystės, tikėjimo kitų gerumu. Tai tikrai brangiausia, ką turiu.

– Koks dabar būtų svajonių projektas? Kokį iššūkį dabar sau išsikeltum?

– Šiuo metu grįžtu į pradžią. Turbūt ne paslaptis, kad absoliučiai nemoku muzikos teorijos. Dabar kažkodėl ji pasidarė graži ir įdomi. Tas matematinis visuotinės tvarkos momentas. Tad norėčiau šiek tiek pasimokyti ir sukurti paprastos, harmoningos muzikos.

– Kas toliau? Kokie ateities projektai? Ką dar planuoji?

– Planuoju kažkaip neišprotėti karo ir naujojo pasaulio kontekste. Esu humanistas iki panagių. Vienu metu rinka ir visokie velniai buvo išmušę šį mano vidinį polį kaip kažkokią atgyveną. Dabar nubudau ir dideliu greičiu grįžtu liftu atgal į save.

DJ NEVYKĖLĖ

OŽKA

Autostrada, Self-released

Kids are all right, ir ne, kai aš buvau paauglys, muzika nebuvo geresnė. Tai įrodo jau nebe vien tik interneto sensacija DJ Nevykėlė, kuriai dėl to, susidaro įspūdis, yra plius minus vienodai. Pakibusi tarp G.O.A.T. ir ožkos stadijų atlikėja skamba kaip niekad dabartiškai, lyg jos dainos buvo sukurtos vos kelios akimirkos iki tavo perklausos, lyg mintys, virtusios dainomis, buvo išspjautos tą pat akimirką, kai šovė į galvą, lyg viskas yra tiek pat svarbu, kiek ir nesvarbu. Na, ir dar yra ironija, dėl to muzikantė neskamba kaip sau pačiai labai svarbi, pripažįsta, kad nekuria čia naujo, hipsteriško dviračio ir neatranda Amerikos, skirtingai nuo vyresnių ir gerokai kvailesnių jos kolegų. „Ožka“ yra iš esmės visa tai, ko buvo galima tikėtis iš DJ Nevykėlės, tačiau jos tyčia primityvi, tačiau labai gyvastinga, tyčia negili, tačiau labai tikra, tyčia pašiepianti, tačiau labai nuoširdi elektronika kabina nuo pirmos eilutės, lyg pati atlikėja žino, kad reikia kalbėti apie tai, apie ką gali kalbėti. Jokių nereikalingų filosofijų, banalių frazių ar bereikšmių tezių... Tiesiog nedidelis staigia išpopuliarėjusios paauglės dienoraštis, kuris skamba 100 kartų geriau nei eilinės dainuškos apie meilę, miškus, jūras ar vėjus. Tegul apie tai dainuoja tie, kurie neturi ką pasakyti ar be reikalo gėdijasi pabūti paprasti. Kas bus toliau su DJ Nevykėle, nežinau, tačiau net ir labai nesirūpinu. Girdint, kaip čia ir dabar ji skamba, net ir nusprendusi nebemuzikuoti, ji bus geresnė už didžiąją dalį Lietuvos popmuzikos atlikėjų. Pasvarsčius, jo, ji  – ne ožka, šią akimirką ji – G.O.A.T.

83/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

KAMANIŲ ŠILELIS

ŽIŪRĖTI Į SAULĘ

Damn Good, Self-released

„Kai naktį vėlei prabundu/ Ir savęs aš nepažįstu./ Kai žinau, kur gyvenu,/ Bet namo negrįžtu./ Kai vėl ir vėl, ir vėl bandau/ Gyvent iš naujo, nors bijau, kad klystu./ Iš anksto aš atsiprašau,/ Visų kuriuos paliesiu ir išnyksiu“... Kai albumas prasideda tokiais lyricsais, kuriuos drąsiai galiu vadinti geriausiu dalyku, kurie įvyko šiais metais Lietuvos muzikos scenoje, sunku pasakyti, kas galėtų mano entuziazmą pakirsti. Nebent, Putinas, bet ne apie jį čia.... Naujasis teatro ir muzikos (bet tik tiek) dueto „Kamanių šilelis“ albumas „Žiūrėti į saulę“ darkart įrodo, kad hipiškų grupių pilname lietuviškame kermošiuje ši grupė vis dar išlieka unikaliausia ir išskirtiniausia, ne besivaikanti madų ar va to cinkelio, o pati jį surandanti. Akivaizdu, kad darbas pradedamas labai aukštai dainos „Aš lauksiu tavęs“ iškelta kartele ir ją laikyti tokiame aukštyje ne vien fiziškai neįmanoma. Vis dėlto, nepaisant aukščio, ir be šios dainos albumas – įdomus ir spalvingas. Taip, gal kartais lyrika ir gali šiek tiek trigerinti, tačiau muzikiniai sprendimai, ypač tokie, kurie yra „Oaxacoje“, klausytojams tiesiai šviesiai pasako, kad ne, mes ne tik kamanių zvimbimo ar šilelio ošimo klausomės. Nors tai tikrai yra „Kamanių šilelio“ albumas, aiškiai matyti, kad grupė eina į priekį, ieško sunkesnių takų, bando save, net jei bijo, kad klysta (atsiprašau, na, labai geras šitas gabalas). Smagu, kad kiekviename įraše duetas sugeba ir pasiūlyti kažkokį hitą, ir žengti į nepažintus vandenis. Susidaro įspūdis, kad net ir būdami drąsūs, jie sugeba išlaikyti žemę po kojomis, nepasiduoti paviršutiniškiems hipavimams ar jų įkvėptiems įvaizdžiams ir, banaliai tariant, dirbti. O jei nėra taip, iš anksto atsiprašau... Ir atsiprašau dar dėl vienos citatos... Tačiau labai gera daina...

82/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

AISTÈ

THE THEORY OF EVERYTHING

Self-released

Ne man tos visos hipiškos paniatkės.  Nežinau, ar čia cinikas viduje, ar supratimas, kad nei meilė, nei LSD, nei iš meilės ir LSD gimusi bendrystė pasaulio neišgelbės, o jei kas taip mano, tai turi per mažai meilės ir per daug LSD. Ir štai tokiam gero artimui nelinkinčiam surūgėliui į rieškutes pateko Aistės Gaižauskaitės, arba Aistè, darbas, persmelktas viso to, kas mano geležinei širdžiai svetima. Tačiau lašas po lašo ir ta širdis ėmė rūdyti, skaldytis ir skilinėti, nes „The Theory of Everything“ yra labai sunkus pasipriešinti albumas. Gali kibti, kad saldoka, naivoka ar dar kaip kitaip –oka, tačiau galiausiai rezultatas tikrai (ir žinau, kad tai skamba itin banaliai) nelietuviškas. Neosoulo ir gospelo vėjų nugairintas darbas griebia netradiciškai grandiozinėmis, netautiškai grandiozinėmis ir nemūsiškai larger than life  melodijomis, kurios ne be reikalo gimė viso ko katile Londone. Nėra nereikalingo kuklumo, susivaržymo ir „ką žmonės pasakys“, kas galbūt galėtų stabdyti, jei kūrėja tokią muziką kurtų Lietuvoje. Dabar lietuvė pristatė absoliučiai internacionalinį albumą, puikiai skambantį tiek Anglijos, tiek Lietuvos, tiek bet kokios kitos šalies pievose. Svarbiausia, kad tai būtų pievos. Jei rimtai, retas lietuviškas įrašas turi tiek daug savyje ugnies ir deguonies, tiek laisvės ir džiaugsmo, tiek drąsos ir atvirumo. Bent man, jei pora pirmų kartų albumas dar kėlė kokių nors abejonių, vėliau supratau, kad klausyti Aistės reikia atvira širdimi ir ausimis, o tuomet viskas susidėlioja į savas vietas. Galbūt tokia ir yra jos teorija, kuri padeda į viską žvelgti paprasčiau.

84/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“, „Soundcloud“)

MARIJUS ALEKSA

AS THEY ARE

Lietuvos muzikos informacijos centras, Self-released

Ką galima pasakyti apie Marijų Aleksą... Daug galima, tačiau tie, kas dabar skaito šią apžvalgą, tikrai žino šį vieną svarbiausių Lietuvos būgnininkų. Jei dar mėgsta džiazą, apskritai tikriausiai jau baigė skaityti, nes ką čia tas Braškys apie Aleksą paporins. O porinti galima daug, nes „As They Are“ yra didelis žvėris, riaumojantis savo kūrybiškumu ir šiek tiek prispaudžiantis savo svoriu. Pirma mintis, kuri šauna, – po šimts, tai labai rimtas darbas: profesionalus iki kruopelyčių, išieškotas ir sustyguotas taip, kad paklausęs jautiesi lyg būtum nubėgęs kokį keistą muzikinį maratoną. Sulipdęs world muzikos įtakas  į vieną spalvingą džiazo drabužį Marijus sukūrė kažką tokio, ko vienu ar dviem paklausymais neaprėpsi. Pirmiausia, tai nėra būgnų albumas, nes muzikantas puikiai žino, kada jam geriau būtų atsitraukti, o kada jo drumkitas turi būti lyderis, o antra, tai nėra regioninis albumas, nes jis daugiau kalba ne apie tai, kad Marijus yra lietuvis, o apie tai, kad Marijus bene dešimt metų gyveno Londone. Megapolyje sukaupta patirtis išsiveržia kaip vulkanas „As They Are“ kompozicijose ir neša tave taip stipriai, kad, kaip ir sakiau, šiek tiek pavargsti. Iš dalies susidaro įspūdis, kad Marijus yra net šiek tiek negailestingas užpildamas klausytoją tokia intensyvia muzikos srove. Neabejoju, kad prie šio albumo šiemet dar sugrįšiu: per daug nepastebėta, per daug neįsisavinta, per daug informacijos tiesiog nueina, tačiau girdėti tokį turtingą albumą visada yra džiaugsmas, net jei tam reikia padaryti ne vieną ir ne dvi pertraukas. O džiaugtis pastaruoju metu juk labai norisi.

80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „Soundcloud“)

DOMAS STRUPINSKAS

UNDERSCORE (LIVE FROM STUDIO)

Self-released

Enigma. Viskas, kas yra susiję, su Domu Strupinsku, man yra enigma. Tas, kas domisi alternatyviąja muzika, žino, kas jis toks. Tačiau ar tikrai? Tas, kas domisi alternatyviąja muzika, klauso, ką jis kuria. Tačiau ar tikrai? Ir čia nėra joks priekaištas kūrėjui, tiesiog aplink tiek jį, tiek jo muziką yra pakilęs toks intriguojantis rūkas, kad kartais norisi kaip tik nesidomėti, o tik patirti, paskui ir vėl laukti lyg iš niekur atsirandančio įrašo. Štai taip, iš niekur, atrodo, atsirado ir „Underscore“ – paslaptingas, meditatyvus, instrumentinis penkių kūrinių mini albumas, apie kurį aš nežinau absoliučiai nieko, todėl esu paliekamas su savo jausenomis, spėjimais ir pasvarstymais. O jie tokie, kad „Underscore“ savyje turi keistą užtaisą, neleidžiantį šio EP tiesiog padėti kelissyk paklausius; jis praslenka kaip migla pro ausis, paliesdamas tave keliomis gaidomis, tačiau tą pat akimirką panardindamas į savotišką transą, kuris baigiasi muzikai nutilus, o tu ir vėl priverstas klausyti nuo pradžių. Akivaizdu, kad tai nėra flashy darbas, jis, atvirkščiai, labiau skirtas atmosferai kurti, todėl, jei paklaustumėte, kuris vis dėlto gabalas tau įstrigo, aš tik gūžtelėčiau pečiais ir paklausčiau: o kiek jų buvo? Keista, atrodytų, mažas darbas, tiesiog išleido, ir tiek, o tiek savyje turinio talpina. Tačiau, peržvelgus Domo diskografiją, „Underscore“ čia įsipaišo labai dėsningai, nes, mano manymu, tokia ir turi būti šio kuklaus viešumoje, bet nekuklaus kūryboje kūrėjo muzika. Todėl, jei norite kažko gilesnio ir esmingesnio, šis albumas tikrai jus (under)scorins.

80/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“)

Pernai rudenį išleistame albume "Lietava" paskelbė muzikinį manifestą, laviruojantį tarp praeities tradicijų ir nuolat kintančios dabarties. Dueto koncertuose ši praeitis atgyja šešiolikos instrumentų skambesiu: girdime kerdžiaus rago, dambrelio, Sekminių ragelio, žvejų lentos, Labanoro dūdos melodijas.

Sausį muzikinio žurnalo "The Wire" įsimintiniausių 2017 m. įvykių suvestinėje aprašytas lietuvių kūrėjų projektas į Kauną atvyksta po sėkmingo turo Jungtinėje Karalystėje, kurio metu albumas buvo pristatytas reikliai Edinburgo, Birmingamo ir Londono publikai. "Įspūdingas koncertas. Jo rezultatas – magiška valanda, kai publika pasineria į instrumentų ir gamtos įrašų sąveiką: atmosfera, kurioje susiduria folkmuzika ir gamta", –  apie pasirodymą Edinburge rašė škotų meno ir kultūros žurnalas "The Wee Review".

Visi instrumentai yra keliaujantys ir kintantys pasaulio piliečiai, užsukę ir pas mus, šiek tiek mutavę dėl naudojamos medienos.

Viena svarbiausių dueto idėjų – tai "kintančios folkmuzikos" (angl. "shifting folk") koncepcija, besistengianti išlaikyti folkmuzikos aktualumą šiuolaikiniame pasaulyje. "Pasaulis keičiasi – todėl kisti turėtų ir folkmuzika. Ji turi būti gyvas organizmas. Nes gyvename dabar", – įsitikinęs D.Strupinskas.

Pokalbyje su "Santaka" D.Strupinskas pasidalijo įspūdžiais iš neseniai įvykusio dueto turo Jungtinėje Karalystėje, albumo įrašymo istorijomis ir savo įžvalgomis apie folkmuziką.

– Kokia buvo jūsų ir Sauliaus Petreikio bendradarbiavimo pradžia?

– Prieš trejus metus Saulius pasiteiravo, ar galėčiau sukurti atmosferinių garsų rinkinį, kaip papildymą jo atliekamai instrumentinei muzikai. Tuo metu buvau dar mažai pažįstamas su folkscena, norėjau išvengti pernelyg tiesmuko žanrų mišinio, tad įkalbėjau Saulių atsisakyti elektronikos, apkrautų aranžuočių ir pasiūliau įrašyti dokumentinio žanro albumą, kuris atskleistų kiekvieno instrumento unikalią garsinę spalvą.

– Jūsų bei S.Petreikio kūrybinės biografijos – itin įspūdingos. Jūs į "Lietavą" atėjote iš elektroninės muzikos terpės, o S.Petreikis – instrumentinės muzikos virtuozas. Kokie šių skirtingų muzikinių sferų ir patirčių bendradarbiavimo ypatumai?

– Nedominuojant ir nuoširdžiai bendradarbiaujant skirtis tarp šių muzikinių sferų pradeda nykti. Tembrai, kūrinių formos, įvairūs improvizacijos aspektai supanašėja. Esminis skirtumas, kad vienam reikia elektros, o kitas gali be jos apsieiti. Na, ir pasitelkiami komunikacijos būdai.

– Projektas "Lietava" – unikalus tiek Lietuvos, tiek tarptautiniame kontekste. Kokie jo įkvėpimo šaltiniai?

– Unikalaus garso paieškos, noras suprasti jo istoriją ir galimybė šiek tiek to garso įsisavinti.

– Albume pristatote šešiolika tradicinių lietuviškų instrumentų. Koks buvo jų atrankos procesas? Gal turite mėgstamą instrumentą, kuriam šiame albume neliko vietos?

– Turėjome ribotą laiko tarpą, tad įrašinėjome instrumentus, kuriuos tuo metu pavyko gauti iš įvairių liaudies meistrų, Sauliaus asmeninės kolekcijos, muziejų. Mano mėgstamiausiam instrumentui vietos albume atsirado. Tai švilpa. Muzikantas, grodamas pagrindinį toną, dar gali žaisti virštoniais. Jausmas lyg kontroliuotum akmens sukeltus vandens raibulius ir nukreiptum juos norima kryptimi.

– Kiekvienas instrumentas albume turi savo charakterį, istoriją, ištisą garsų peizažą. Koks buvo šių siužetų kūrimo procesas?

– Iš anksto kreipėmės pagalbos į kelis muzikologus. Jie aprašė mūsų pasirinktus instrumentus, suteikė jiems kontekstą. Įrašų metu į tai atsižvelgėme. Tarkime, istoriškai žvejų lenta būdavo skambinama įleidus ją į Kuršių marių eketę... Tai ir važiuojame "ant marių", tris valandas pjauname skylę lede, leidžiame lentą gilyn ir... įrašas vyksta!

– Albumo dizainas – itin minimalistinis, tai atsispindi ir jo kūriniuose. Galbūt galėtumėte plačiau papasakoti apie minimalistinę "Lietavos" estetiką bei idėjas?

– Galima nesutikti, bet mes laikomės nuomonės, kad visi instrumentai yra keliaujantys ir kintantys pasaulio piliečiai, užsukę ir pas mus, šiek tiek mutavę dėl naudojamos medienos. Manau, albumo dizainerė Lauryna Narkevičiūtė rado neutralų vizualinį vidurį su švelniu lietuvišku poskoniu.

– Pirmieji projekto koncertai vyko Jungtinėje Karalystėje. Kodėl buvo pasirinkta būtent ši šalis? Kaip tradicinius lietuviškus instrumentus sutiko tenykštė publika?

– Albumą išleido britų kompanija "The state51 Conspiracy" ir pakvietė atvykti jo pristatyti. Buvome sutikti labai šiltai. Britanijos publika šiek tiek pavargusi nuo rėkiančio turinio, todėl galimybė paklausyti nuogo instrumento jiems buvo maloni patirtis. Po koncertų diskutuodavome su auditorija. Išvada – mūsų instrumentai labai panašūs. Apibūdinimai "lietuviškas" ar "angliškas" – tik techninės variacijos. Vieniems jos atrodo labai smulkios, kitiems milžiniškos.

– Pasaulis keičiasi – todėl kisti turėtų ir folkmuzika, teigiate projekto svetainėje. Galbūt galėtumėte plačiau papasakoti apie kintančio folko (angl. "shifting folk") idėją ir garso ekologiją?

– Pabandysiu iliustruoti. Vienam sugroti visą koncertą soliniais instrumentais sudėtinga: reikia tiek fizinės ištvermės, tiek gebėjimo išlaikyti publikos dėmesį. Todėl turo metu atsargiai pradėjome naudoti papildomų elektroakustinių garsų, kurie publikos įgeidžiu vis garsėjo, o pabaigoje tapo kone lygiaverte medžiaga.

Turbūt reikėjo apeiti didelį kūrybinį ratą, kad Sauliaus noras sujungti šias iš pažiūros skirtingas disciplinas įvyktų organiškai (ekologiškai) ir galų gale folkmuzika adaptuotų savyje naujus XXI a. instrumentus.

– Koncertas Tarptautinėje kultūros dienoje "Echosistemos" –  pirmasis jūsų projekto pasirodymas Lietuvoje. Kokie projekto "Lietava" ateities planai?

– Dar nežinau, bet tikiuosi, kad susidėlios aplinkybės įprasminti "shifting folk" mintį ir įrašyti kažką naujo.