„Pirmas dalykas – vieno karto Vilniaus gyventojams neužteko, žinia apie kino koncertą „Vilniaus pokeris“ pasklido žaibiškai, todėl jau šį penktadienį, gegužės 12 d., 20 val. „Lukiškių kalėjime 2.0“ organizuosime net trečią nemokamą koncertą, kuriame kaip ir ankstesniuose pasirodys „Vilnius JJAZZ Ensemble“ ir Kotryna Juodzevičiūtė. Programos kompozitoriai – Jievaras Jasinskis ir Kipras Mašanauskas“, – sakė režisierius.

Pirmojo koncerto metu D. Ulvydas fiksavo scenas savo kino juostai, todėl susirinkusieji buvo ne tik žiūrovai, bet ir būsimo filmo masinių scenų aktoriai. Žiūrovai taip pat galėjo pasijusti operatoriais – visi atsiuntę savo telefonais filmuotus dainos „Deadly Dance“ vaizdus, tapo D. Ulvydo šiai dainai kurto klipo bendraautoriais. 

Antro koncerto metu Donatui Ulvydui labiausiai įsiminė susirinkusi publika: „Tai buvo tūkstantis į Vilniaus klasterį atėjusių žmonių, kurie buvo tokie šviesūs ir įkvepiantys! Atrodo, kad koncerto metu tvyrojo tikroji Vilniaus dvasia, nes susirinko publika, mėgstanti džiazą ir gerą literatūrą. Tai man, kaip autoriui, buvo bene didžiausias koncerto atradimas. Trečio koncerto laukiu kaip dar vieno įvykio, labai noriu pabūti su šiais žmonėmis vienoje erdvėje ir paskęsti vienoje muzikoje.“

V. Verbus nuotr. 

Dar du įrodymai, kaip plinta „Vilniaus pokerio“ virusas yra tai, R. Gavelio inspiruota paroda „Ar tu ne kanukas?“ iš sostinės perkeliama į Kauną ir Klaipėdą. Švęsdamas savo jubiliejų Vilnius kviečia prisijungti ir kitų dviejų didžiųjų miestų gyventojus: nuo gegužės 19 d. paroda „Ar tu ne kanukas?“ persikelia į verslo centrą „Drobės fabrikas“ Kaune, o nuo gegužės 26 d. bus prieinama ir Klaipėdos gyventojams, ekspozicija veiks „Baroti galerijoje“.

„Na, o didžiausias netikėtumas, kad „Vilniaus pokeris“ išvažiuoja į Šiaulius. Tai yra pirmasis miestas, įsigijęs džiazo koncertą „Vilniaus pokeris“. Šiauliečiams „Vilnius JJAZZ Ensemble“ ir Kotrynos Juodzevičiūtės pasirodymas bus surengtas festivalio „Šiaulių naktys“ metu rugpjūčio 20 d.“, – pasakojo D. Ulvydas.

„Pamačius šitą renginį ištinka gerasis kultūrinis šokas, nepraeinantis kelias savaites, ir supranti, kad Šiauliai verti pamatyti tai, kas Lietuvoje yra sukurta geriausia. Dvigubai įspūdį sustiprina faktas, kad prie „Vilniaus pokerio“ stovi buvęs šiaulietis Donatas Ulvydas, ir tai koreliuoja su mūsų šių metų Šiaulių naktų“ šūkiu – „a žinai, kur mana šaknikės?“, – sakė „Šiaulių naktų“ organizatorius Remigijus Ruokis. 

V. Verbus nuotr. 

Tikimasi, kad koncertas sužavės ir šiauliečius, nes organizatoriai džiaugėsi sulaukiantys daug palankių muzikos bendruomenės narių reakcijų:

„Vilnius JJAZZ Ensemble“ Lietuvos muzikiniame pasaulyje yra labai svarbus įvykis, nes jame susibūrė vieni talentingiausių Lietuvos muzikantų ir kūrėjų. Man Jūsų muzika kaip apkabinimas sielai“, – sakė muzikos klubo „Tamsta“ vadovė Ona Skvernevičiūtė.

„Tikrai nesu džiazo žinovas, bet manau, kad jau seniai reikėjo tokio reiškinio kaip „Vilnius JJAZZ Ensemble“. Iš pradžių grupė paperka savo masiškumu, vėliau įtraukia ir skambesiu, kompozicijomis bei daugiasluoksnėmis aranžuotėmis. Grupė jau dabar užkulisiuose turi daug hype’o ir teigiamų apkalbų, kas ganėtinai reta tokio žanro muzikai Lietuvoje“, – pasakojo atlikėjas Benas Aleksandravičius, grupės „ba“ lyderis.

„Vilnius JJAZZ Ensemble“ gali pagroti daug ką, gal net beveik viską. Bet nepriklausomai nuo to, kiek daug ir kaip gerai jie grotų, klausytojas visada išeis su pojūčiu, kad norisi dar“, – įsitikinęs Lietuvos džiazo federacijos prezidentas Dmitrij Golovanov.

V. Verbus nuotr. 

„2021 metai pradėję įgyvendinti Vilniaus jubiliejaus programą kartu su Vilniaus miesto savivaldybe pakvietėme visus Lietuvos menininkus dalyvauti geriausių idėjų konkurse. Konkursą laimėjo septynios idėjos, kurios šiemet tampa itin svarbiomis tris metus apimančios programos dalimi. Net dvi iš jų yra skirtos tam pačiam kūriniui – Ričardo Gavelio romanui „Vilniaus pokeris“.  Kadaise kultinis romanas tapo literatūrine bomba, kurios sprogimo atgarsiai nusirito per dešimtmečius, o šiandien knyga inspiruoja dabarties menininkus.  Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga MO muziejuje pristatė išskirtinę parodą-instaliaciją, o režisierius Donatas Ulvydas su komanda kviečia į kino koncertus, į paveikslų bei skulptūrų parodą – ir visa tai būsimajame jo filme „Vilniaus pokeris“ užims svarbią vietą. Šios abi idėjos papildo viena kitą ir parodo Vilnių iš vis kitokio ir dar įdomesnio rakurso, kur persipina pasakojimas, istorija, džiazas ir menas“, – sakė Vilniaus miesto verslo ir turizmo plėtros agentūros „Go Vilnius“ direktorė Inga Romanovskienė.

Nemokamas koncertas „Vilniaus pokeris“ su „Vilnius JJAZZ Ensemble“ ir Kotryna Juodzevičiūte vyks jau šį penktadienį, gegužės 12 d., 20 val. „Lukiškių kalėjime 2.0“.

Pagrindinė filmo herojė – prezidentė Dalia Grybauskaitė, kurios kadencijos metu kilusios simpatijos ir antipatijos parodė, kad abejingų jai neliko. Kokios buvo įvairių įvykių atomazgos, nepaaiškintos aplinkybės, netipiški sprendimai, politinio gyvenimo detalės, apie kurias net slaptosios žymos nutyli, pasakojama D. Ulvydo filme „Valstybės paslaptis“.

D. Ulvydo darbai skatina ne tik kūrybiškumą, bet ir pilietiškumą. „Pavasario festivalio šūkis šias metais skelbia, jog esame sukurti kurti, todėl labai džiaugiamės, kad vienas žinomiausių Lietuvos režisierių, kino kūrėjų prisideda prie studentiškos iniciatyvos, – teigia renginio koordinatorė Monika Terzytė. – D. Ulvydo darbai skatina ne tik kūrybiškumą, bet ir pilietiškumą".

Gegužės 16 d. VDU Studentų atstovybės organizuojamas „Pavasario festivalis“ persikels į Santakos parką ir Rotušės aikštę. Čia vyks diskusijos, kūrybinės dirbtuvės, krepšinio 3x3 turnyras, interaktyvios pramogos ir uždarymo koncertas su „Flash Voyage“, „Baltuoju Kiru“ ir Jurgiu Didžiuliu.

Daugiau informacijos www.pavasariofestivalis.lt.

Didžiausioje šalies kino salėje daugiau beveik 600 žmonių pirmą kartą buvo pristatytas daugiau kaip 2 metus kurtas filmas apie kadenciją baigiančią Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Premjeroje dalyvavo ir ką tik iš Europos Vadovų Tarybos posėdžio Briuselyje sugrįžusi pati šalies vadovė.

„Norėjau pamatyti viską kitų žmonių akimis. Prisipažįstu, vertinti nėra lengva, tačiau juokiausi tikrai labai daug. Filmo kūrėjai rado daug dalykų, kurie kėlė šypseną. Pradėjau netgi galvoti, kad jeigu žmonės, su kuriais dirbau, matė mane tokią, jiems turėjo atrodyti, kad aš tikrai labai linksma. Nors visada maniau, kad esu labai rimta“, – po filmo žiniasklaidos atstovams besišypsodama sakė Prezidentė.

Pasak valstybės vadovės, šis filmas – tai galimybė pastarąjį dešimtmetį pamatyti ir įvertinti iš šalies. Prezidentės teigimu, paslapčių yra labai daug, tačiau dalis jų „Valstybės paslaptyje” buvo atskleista.

Išankstinėje filmo „Valstybės paslaptis“ peržiūroje taip pat dalyvavo atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kiti žinomi politinio ir visuomeninio gyvenimo atstovai. Svečių gretose buvo galima matyti ir Prezidentės inicijuotos kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadorius – Algirdą Kaušpėdą, Remigijų Gatavecką, žurnalistę Rūtą Mikelkevičiūtę ir kitus.

Filmas „Valstybės paslaptis“ pasakoja apie tai, kas vyko ir tebevyksta mūsų valstybėje. Dokumentinėje juostoje apie D. Grybauskaitę galima pamatyti netikėtas pastarojo dešimtmečio svarbiausių įvykių atomazgas, Prezidentės gyvenimo ir darbo užkulisius, nepaaiškintas aplinkybes, politinio gyvenimo detales, apie kurias net slaptosios pažymos dažniausiai nutyli.

Nuo balandžio 12 d. D. Ulvydo filmą „Valstybės paslaptis“ bus galima pamatyti visuose pagrindiniuose Lietuvos kino teatruose.

Jo herojė – kadenciją baigianti Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tačiau tiesa yra tai, kad iš arti Prezidentę pažinęs kūrėjas matė ją įvairią – ne tik griežtą valstybės vadovę, bet ir... tiesiog žmogų.

"Sau aš nieko neturiu. Kiaurą parą su apsauga, kai net į parduotuvę negali eini ne vienas, negali būti nepasigrimavęs, apsirengęs, kaip nori, neturi atostogų. Bet ir aš esu žmogus, ir aš noriu paverkti. Leiskite man turėti nors namus", – tai vieni asmeniškiausių D.Grybauskaitės žodžių, kuriuos girdėjo D.Ulvydas.

Tiesa, jie nebuvo pasakyti prieš kamerą, todėl šios frazės filme nėra. Tačiau daugybę valandų šalia savo herojės praleidęs, sekiojęs su kamera, klausinėjęs, nebyliai stebėjęs prezidentišką kasdienybę, režisierius sudėliojo mažai kam pažįstamą jos portretą.

Stimulas kurti

"Daug kas vadina ją geležine ledi, šalta vadove, pasigendama jos žmogiškumo.

Man pačiam niekada nekilo klausimas, ar Prezidentė turi žmogiškąją pusę. Juk pasižiūri į akis ir matai, kad ji toks pat žmogus kaip jūs ar aš, turintis savo energiją, žmogiškąją šilumą, savo pyktį. Bet jaučiau tokią visuomenės nuomonę, ir tai buvo vienas iš stimulų daryti filmą. Norėjau neutralizuoti šaltos, uždaros, tik valdytojos ir vadovės įvaizdį", – pasakoja D.Ulvydas.

Domintis, kaip jis susiformavo, atėjo mintis, kad tai gali būti ir pačios D.Grybauskaitės nusipieštas portretas. Galbūt reikšmingų įvykių ir reikalų, kurie privalo būti pateikiami rimtu veidu, jai teko daug daugiau negu kitiems vadovams, tad savaime neliko vietos ir pauzių, kurias reikėtų užpildyti kitokiu turiniu. Svarstyklės persisvėrė į svarbių dalykų pusę, o lengvesni, gyvenimiški, žmogiški, kad ir jos rezidencijoje Turniškėse auginamos bitės, tiesiog liko mažiau matomi.

Be Prezidentės asmenybės, kūrėjui rūpėjo pažvelgti ir į jos vadovavimo dešimtmečio valstybę, įvardyti už vienus ar kitus sprendimus sumokėtą kainą. "Aš žinojau tai, ko negalėjau pasakyti viešai. Ir aš žinojau tai, ko negalėjo žinoti kiti", – kalba filmo herojė. Režisierius teigia gavęs atsakymus į klausimus, kilusius jam kaip piliečiui, pažvelgęs į tuos dalykus, kurie ir šiandien vertinami ne taip, kaip yra iš tikrųjų.

Mato pokyčius

Prieš dešimt metų, ruošiantis pirmajai Prezidentės inauguracijai, nacionalinis transliuotojas susizgribo neturintis tai progai tinkamos vaizdo medžiagos. Teko skubiai kurti nedidelį dokumentinį filmą apie naujai išrinktą Lietuvos Prezidentę. Vienas iš "Prezidentės portreto" autorių – D.Ulvydas. Koks tas portretas kadencijos pradžioje ir dabar, jai baigiantis?

"Nesu nei ekspertas, nei analitikas, kad galėčiau leisti sau vertinti. Tačiau, net ir žiūrint paprastai, matyti didžiuliai asmenybės pokyčiai. Pirmaisiais metais kategoriškumas, susidūrus su problemomis, buvo arti susideginimo. Be proto griežtai, greitai, kategotiškai – kad ir kaip būtų, aš pasakysiu, ką galvoju, o akyse šviečia – tikslas pateisina priemones. Pasako, ir tarsi susidegina.

Šiandien yra pasakoma taip pat kategoriškai, gal net stipriau, bet ramiai, aiškiai, su absoliučiu vidiniu įsitikinimu. Nebeliko ankstesnio išsitaškymo, jį pakeitė užtikrintumas. Pasakiau, ir amen", – pabrėžia D.Ulvydas.

Jis įsitikinęs, kad šiuos pokyčius lėmė abi kadencijas lydėjusios neigiamos reakcijos, nuolatiniai puolimai. Tai užgrūdina. Kai supranti, kad tavęs niekas negali nužudyti, tiesiog eini pirmyn ir užsibrėžtų tikslų sieki ramiai.

"Šunys loja, Prezidentė dirba savo darbą", – šypteli režisierius.

Ir pati Prezidentė jam pasakojo apie tai, kaip keitėsi jos požiūris. Iš pradžių galvojusi, kad jos darbas bus valdyti, prižiūrėti, sekti, bausti, tai yra vien tik priimti labai svarbius sprendimus ir būti niekam nemielu cerberiu. Ir tik vėliau supratusi, kiek daug laiko užima susitikimai su paprastais žmonėmis. "Dalis tavo darbo yra būti vazonu. Stovi kaip gėlių vazonas, o prie tavęs prieina vis kiti žmonės ir fotografuojasi", – sako D.Grybauskaitė.

R. Dačkaus/Prezidentūros nuotr.

Kas liko už kadro

Filme kalbinamas profesorius Vytautas Landsbergis, buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas, buvęs Prezidentės vyriausiasis patarėjas ekonomikos klausimais Nerijus Udrėnas, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, arčiausiai Prezidentės, per 3 m nuo jos kabineto, sėdinti patarėja administratorė Ieva Baubinaitė, kiti svarbūs prezidento erdvės asmenys. Ir nė vieno pašnekovo – iš asmeninės aplinkos.

"Kas yra asmeninė aplinka? Mes žinome, Prezidentė šeimos neturi. Draugus ji yra pasilikusi už raudonos linijos. Už jos – ta erdvė, kurios ji, ačiū Dievui, nėra praradusi, išsaugojusi tik sau. Iš savo asmeninio gyvenimo Prezidentė nepadarė valstybinio lygio geltonosios spaudos, nepavertė jo šou. Tą aš labai gerbiu.

Pradžioje, kaip ir visi, norėjau įlįsti su kamera į rūsį, prie jos medaus ir sulčių lentynos. Nepatekau ten su kamera, bet patekau kaip žmogus, – pripažįsta D.Ulvydas. – Ir džiaugiuosi galėdamas pakviesti žiūrovą suprasti, kad kiekvienas turime teisę į savo erdvę. Galbūt Prezidentei tai ta erdvė, kurioje ji susikaupdavo ir atėjusi rytą priimdavo sprendimus, apie kuriuos ir yra mano filmas."

Nufilmuoti prie vairo sėdinčią D.Grybauskaitę vis dėlto pavyko. Įtikino paprastas argumentas: Prezidente, jūs juk vairuojate valstybę, tai ką reiškia vairuoti automobilį. Jai sužibo akys, nes vairuoti ji labai mėgsta. Po ilgų diskusijų su valstybės apsauga dviese sėdo į automobilį: Prezidentė – prie vairo, režisierius su kamera – šalia.

Dar vienas netikėtas įspūdis – D.Grybauskaitės ruošiama kava. Rimtus susitikimus Prezidentė stengiasi rengti labai anksti ryte. Tokiu metu, prieš septynias, dar nėra nei administracijos, nei sekretorių. Ir tada ji kavą verda pati. Yra vaišinusi ja ir D.Ulvydą. Tas paprastumas iš pradžių vertė jį jaustis nepatogiai, vėliau nustojo tai sureikšminti. Na, paruošė kavą, puiku! Dirbam toliau!

Norėjau neutralizuoti šaltos, uždaros vadovės įvaizdį.

"Aš į ją kreipiausi "Prezidente". O pats labai džiaugiausi, kai ji užsimiršdavo ir sakydavo man "tu". Taip, ji žino mano vardą ir kreipdavosi juo, bet susireikšminti ir sakyti, kad tapau artimas imperatoriui, būtų netiesa. Na, negalėjau jai nei skambinti, nei turiu telefono numerį. Taip tiesiog nebūna", – sako režisierius.

Dėkingas ir už pamokas

D.Ulvydas – vaidybinio kino kūrėjas, jau legendinių filmų "Tadas Blinda. Pradžia", "Emilija iš Laisvės alėjos" autorius. Kodėl filmas apie D.Grybauskaitę? Kodėl neįprastas žanras – dokumentika?

Režisierius pasakoja, kad viešėdamas Amerikoje turėjo progą pamatyti filmą apie paskutinius Baracko Obamos prezidentavimo metus "The Final Year" (2017). Skrisdamos namo susimąstė, kad patys turime Lietuvoje pasaulinio lygio lyderę. Gimė mintis sukurti filmą apie ją. Svajok drąsiai, ir išsipildys. Ši nuostata padėjo siekti tikslo. Beje, jo filmo herojė pasako tą patį: jeigu kažko nori, sieki ir svajoji, tai pildosi, reikia tik norėti.

Svajonė išsipildė – "Valstybės paslaptis" jau bus rodoma kino teatruose, o pats režisierius tikina praturtėjęs ir asmeniškai. Jam atrodė nepaprasta, kaip greitai Prezidentė priima sprendimus.

"Taip, darom, filmuojam. Čia nebus – to nenoriu, to negaliu..." – tiesiai ir aiškiai, be jokių tūpčiojimų.

"Prezidentės įžvalgų apsisukimų per minutę greitis nerealiai paturbintas. Turbūt kitoks vadovas ir negali būti. Kiek daug ji yra atlikusi spontaniškų žygių, kai tiesiog atsistodavo ir kalbėdavo. Kad ir pasisakymas Europos Taryboje dėl rusų šnipų išvarymo. Tai buvo visiškas ekspromtas. Pamačiusi, kad visi muistosi ir bijo pareikšti kategorišką nuomonę prieš Rusiją, ji tiesiog greitai sureagavo, ir tik dėl tos greitos reakcijos, pasitikėjimo savo sprendimais dar tos pačios dienos vakare visa Europa susivienijo, – vieną iš epizodų primena D.Ulvydas. – Ir man visa tai pavyko matyti. Mokausi iš savo herojės, siekiu gyventi, kaip ji. Iškilo problema, noriu atsakymą duoti tuoj pat. Mes, lietuviai, per ilgai abejojame, kvestionuojame, matuojame dešimt kartų, kol nupjauname, bet vis vien nepataikome. Turime mokytis eiti į priekį, nebijoti, kartais netgi suklysti. Gyvenimą reikia sukti – pelkėje lelijos nežydi."

Jis sako neatsimenantis, kad per savo gyvenimą būtų sutikęs protingesnį žmogų. Būdamas šalia, nuolat stebėjosi Prezidentės išmintimi, nesvarbu, ar ji spręstų valstybės problemas, ar tiesiog derintų su savo komanda rytdienos kelionę į oro uostą. Įsitikino, kad ji visur groja pirmu smuiku.

"Žinau žmonių, kurie turi galimybę gauti Prezidentės žmogišką patarimą, tiesiog ateiti kaip pas mamą ar pas tetą. Kodėl pas ją? Nes ji gali patarti be galo išmintingai. Čia ir yra atsakymas, kodėl Angela Merkel, kai tik tribūnoje pradeda kalbėti Dalia Grybauskaitė, nustoja rašyti trumpąsias žinutes ir klauso, kodėl B.Obamai ar Donaldui Trumpui nereikia jos pristatyti, kodėl visokeriopas simpatijas reiškia Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Jie mato išmintingą žmogų, lygiavertį valstybės vadovą", – tikina D.Ulvydas.

Kaip svarbiausią šalies vadovės portreto bruožą jis išskirtų tai, kad ji nieko nebijo ir dėl nieko nekompleksuoja – nei dėl pasakytų žodžių, kurie galbūt bus suprasti ne taip, nei dėl sprendimų. Baigiant filmuoti ji pasakė: ne, aš nežiūrėsiu filmo iki premjeros. D.Ulvydui tai tapo dar vienu įrodymu, kad Prezidentė ne tik moka pasitikėti profesionalais, bet ir jaučia visišką atsakomybę už savo žodį.

Pokalbis su režisieriumi – jau šį vakarą 19.30 val. LRT laidoje „Gyvenimas“.

Būtent jam pavyko įkalbėti Prezidentę Dalią Grybauskaitę tapti naujausio jo filmo heroje. Ir tai nenuostabu – vos 43-ejų kūrėjo pavardė jau didelėmis raidėmis įrašyta į Lietuvos kino istoriją. Juk būtent D. Ulvydo režisuotas filmas „Tadas Blinda. Pradžia“ atgaivino žiūrovų susidomėjimą lietuvišku kinu. Naujai atgimęs pasakojimas apie svieto lygintoją 2012-aisiais viršijo daugiausia Lietuvoje uždirbusių Holivudo juostų „Titanikas“ bei „Avataras“ žiūrimumo rekordą. Tai buvo lūžis, po kurio pasipylė lietuviški filmai, atgaivinę kino industriją.

Ar aš šiame filme lįsiu į Prezidentės miegamąjį, kaip tikisi geltonoji spauda? Ne, tokių kadrų nebus.

Nuo Donato galvoje gimusios idėjos iki filmo atsiradimo prabėgo pusantrų sunkaus darbo metų, per tą laiką jis šimtus valandų praleido archyvuose, kalbino dešimtis žmonių, laužė galvą, kas turi patekti į galutinį variantą, o kas – ne.

„Norint pamatyti žmogų ne visuomet reikia lįsti į miegamąjį. Ar aš šiame filme lįsiu į Prezidentės miegamąjį, kaip tikisi geltonoji spauda? Ne, tokių kadrų nebus. Aš labai gerbiu tai, kad ji apsaugojo tam tikras vietas. Yra Prezidentės frazė, kuri nepateko į filmą: „Ar jūs suprantate, kad aš asmeniškai neturiu nieko? Visada su apsauga, visada viskas suplanuota į priekį. Bet ir aš esu žmogus. Ir aš noriu paverkti. Leiskite man turėti nors namus, kad turėčiau nors ką nors“, – apie vieną iš pokalbių su šalies vadove pasakojo režisierius.

„Neįmanoma atskleisti asmenybės, neparodžius, ką prezidentė veikia laisvu nuo valstybės valdymo laiku, kokia būna tarp artimiausių žmonių, ne tik prieš televizijos kameras. Klausiausi prezidentės gyvenimiškų istorijų užgniaužęs kvapą, kartą net užmiršau įjungti kamerą, – atvirauja režisierius D. Ulvydas. – Teko ragauti ir prezidentės ruoštos kavos, ir silkės, tad labai džiaugiuosi, kad filme bus kadrų ir iš virtuvės, ir iš grimerinės, ir net iš paplūdimio. Žiūrovai turės galimybę pamatyti D. Grybauskaitę kitokią, nei yra įpratę stebėti per televizorių. Prezidentė – realus žmogus, ne tik pareigybė: kvatojanti iki ašarų ir susigraudinanti iki užkimimo, jautri, pikta, kandi, liūdna, žaisminga – visokia, jai visiškai nesvetimi visi žmogiški dalykai.“  

Tik iš feisbuko esame girdėję apie prezidentės pomėgius ir žinome, kad ragauti prezidentės bičių medaus yra tekę ne tik Lietuvos garsintojams, bet ir Popiežiui, Švedijos Karaliui ir Kalėdų Seneliui  Laplandijoje.

Filme, kuris šalies kino teatrus pasieks jau balandžio 12 d., bus galima pamatyti, kokių nuotykių yra patyrusi prezidentė, kas buvo jos mokytojai, kada nusipirko pirmuosius džinsus ir kokias baudas mokėjo už greičio viršijimą.

Kita vertus, kaip teigia antrus metus prie šio filmo projekto dirbantis režisierius, tampa akivaizdu, kad pati prezidentė asmeninio gyvenimo detalių nesureikšmina, jai svarbiau vertybės, kurių turi arba neturi žmogus. Todėl filmas „Valstybės paslaptis“ – tai filmas ir apie prezidentės, ir mūsų pačių vertybes: išsaugotas, išsiugdytas, puoselėtas, sustiprinančias, o  kartais išduotas.

Taip pat pamatysime, kokią šalies vadovę mato žurnalistai ir su kokiu charakteriu susidūrė kartu dirbę žmonės. Įvairiomis aplinkybėmis skleisis ir kietas prezidentės lyderės įvaizdis, įkvepiantis nustoti krūpčioti ir labiau pasitikėti savimi.

Po jautriausias patriotizmo stygas užgavusio „Tado Blindos. Pradžia“ ir „Emilijos iš Laisvės alėjos“, kuriuose perteikta Lietuvos praeities stiprybė, naujajame filme režisieriaus dėmesio centre – stipriausia dabarties lyderė prezidentė Dalia Grybauskaitė ir jos laikmečio iššūkiai Lietuvai.

„Šimtai valandų filmuotos ir archyvinės medžiagos niekaip netilpo į 90 minučių filmą. Atrodė svarbi kiekviena akimirka, emocija, pasakojimas ir faktas, aukso vertės ne tik skandalingi, bet ir už širdies griebiantys liudijimai, meniniai nukrypimai. Kaip atskleisti pasaulinio kalibro lyderę ir tuo pačiu ypatingą mūsų šaliai laikmetį? Atrodė, kad ėmiausi neįmanomo“, – sako paskutinius naujo dokumentinio filmo „Valstybės paslaptis“ štrichus dėliojantis režisierius Donatas Ulvydas. 

Pasitikėjimo suteikė netikėtai per filmavimą patarėjams prezidentės mestelėta frazė – „Nustokit krūpčiot“. Vėliau paaiškėjo, kad  šimtus kartų per 10 metų prezidentės komandai, politikams ir sau pačiai kartotas „nustokim krūpčiot“ – nėra paprasta frazė – tai ištisa gyvenimo filosofija ir netgi daugelio sprendimų raktas. Užrašyta prezidentės ranka ši frazė tapo ir filmo šūkiu, po kuriuo užšifruotas ir filmo turinys - lyderystė, įkvepianti nusikratyti nereikalingų baimių ir labiau pasitikėti savimi. Pasak režisieriaus, ir filmo pavadinimas, ir plakatas yra kvietimas praskleisti nuo svarbių įvykių valstybėje mus skiriančią širmą. O filmo anonsas yra užuomina kur ieškosime valstybės paslapties.

Emocinga ir dinamiška dokumentinė kino juosta, kurioje – sudėtingiausios valstybėje situacijos, skirtinga politikų laikysena ir reakcijos, geopolitinių galių kova ir Lietuvos vieta pasaulio žemėlapyje, vertybinės laikysenos kaina. Kaip išlikti savimi ir nekrūpčioti nei prieš vietinius oligarchus, nei prieš pasaulio galinguosius, kas padeda atlaikyti oponentų ir priešiškos žiniasklaidos išpuolius. Dėl ko prezidentei skambindavo NATO vadovas ir kokių patarimų reikėjo Angelai Merkel ir Europos Komisijos vadovui?

Režisierius sako sąmoningai pasirinkęs filmą rodyti aktualiausiu laikotarpiu – mėnesį prieš prezidento rinkimus, kad įvertintume prezidento vaidmens svarbą ir suprastume, jog esame patys atsakingi už tai, kam patikime valstybę, kad visi įgytume drąsos gyventi sąžiningiau, kad pradėtų sveikti pataikavimo, godumo ir baimių sugadintos smegenys, kad valdomi žmonės trauktųsi ir jau niekas istorijos rato mums neatsuktų atgal.

Pagrindinė filmo herojė – kadenciją baigianti prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kaip rašoma kūrybinės grupės pranešime, vieni ją mylėjo, kiti nekentė. Kad ir kaip ten būtų – abejingų nebuvo. Kitokia lyderė ir kitoks valstybės dešimtmetis.

Aštuonių filmų režisierius D. Ulvydas, jau spėjęs įprasti prie klausimo „Kodėl ėmėsi kurti tokį filmą?“, pasakoja: „Man patinka ryškios asmenybės – nuo  Harlio ir Deividsonų, Styvo Džobso iki Barako Obamos. Viešėdamas Amerikoje turėjau progą pamatyti filmą „The final year“ (2017). Tada, pamenu, skrisdamas namo susimąsčiau: turime patys Lietuvoje pasaulinio kalibro lyderę – ir apie ją turi būti sukurta dokumentika. Taip gimusi mintis nebepaleido, svajojau drąsiai ir po poros metų darbo filmas apie prezidentinio gyvenimo realybę jau tampa mano kūrybos realybe.“

Kadencijai baigiantis ir pati prezidentė buvo atviresnė, jau ne kiekvienas pokalbis buvo su perspėjimu.

Šis filmas pasakoja, kas vyko ir tebevyksta mūsų valstybėje: netikėtos svarbiausių 2009–2019 metų įvykių atomazgos, nepaaiškintos aplinkybės, netipiški sprendimai, politinio gyvenimo detalės, apie kurias net slaptosios pažymos dažniausiai  nutyli. Taip pat vertybėmis grįstos lyderystės kaina ir nacionalinio orumo paslaptis. Gyvenimas „prie Dalios Grybauskaitės“ ir pačios prezidentės gyvenimas. Ką iš tikrųjų reiškė prezidentės „linkėjimai“, ką apie tiesmuką prezidentę kalba Lietuvoje, Europoje ir Amerikoje? O koks ji žmogus: kas sugraudina „plieninę magnoliją“, ar girdėjote ją dainuojančią, matėte vairuojančią, verdančią kavą ir  kaip jautėsi su prezidente dirbę žmonės?

Kadencijai baigiantis ir pati prezidentė buvo atviresnė, jau ne kiekvienas pokalbis buvo su perspėjimu – kalbėsimės off the record (ne įrašui ir ne citavimui). Atviras dokumentinis filmas „Valstybės paslaptis“ padės ne tik pasinerti į istorinius vieno valstybės dešimtmečio  įvykius, praskleis žiūrovams prezidentūros užkulisius, bet ir leis suprasti valstybės valdymo ypatumus, pajusti asmenybės ir charakterio jėgą. 

Režisierius neslepia – pradžia buvo beprotiškai sunki. „Politikos užkulisiai iš pradžių atrodė visiškas kosmosas. Akys plėtėsi vis labiau ir vis labiau norėjosi dalintis tuo su Lietuvos žmonėmis – pamatykit, kas ir kaip vyksta mūsų valstybėje, ką išgyvena prezidentė, kai lieka viena prieš Kremlių ir prieš Vašingtoną, teisėsaugos klanus ir oligarchus, net prieš savo bendražygius ir kaip tokiose situacijose pasielgtume mes patys? Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pažinti Dalią Grybauskaitę ne tik kaip prezidentę, bet ir kaip žmogų ir galiu tuo jausmu pasidalinti su visa Lietuva. Su tiek, tokio įdomumo ir sudėtingumo  medžiaga man dar dirbti neteko. Kad ir kaip būtų gaila, bet nesutalpinsiu visko į vieną juostą. Užtat bent jau ramu, kad filme liks tai, kas, mano, kaip kūrėjo požiūriu, yra svarbiausia“, – sako režisierius.

Sausio 25-ąją kino teatruose jis pristatys naujausią savo filmą „Ir visi jų vyrai“, kuris taps savotišku meilės laišku uostamiesčiui.

Puikiai kino mėgėjams pažįstamas režisierius atskleidžia, jog beveik dauguma jo kurtų juostų turi ne tik herojus žmones, bet ir miestus. „Tadas Blinda. Pradžia“ buvo serenada Mažeikiams, mat ten esantis Renavo dvaras tapo tikru įkvėpimo šaltiniu kūrėjams. „Emilija iš Laisvės alėjos“ – himnas Kauno laisvės kovoms. Na, o „Šventa karvė“ buvo reveransas Indijos Delio miestui. „Valentinas vienas“ – tai duoklė apsnigtam Vilniui. Dabar atėjo laikas Klaipėdai.

„Filmas „Ir visi jų vyrai“, mano nuomone, tobulai atskleidžia uostamiesčio grožį. Tai tarsi mano meilės laiškas Klaipėdai, kur pamatysime ir dar nematytų miesto panoramų, gerai pažįstamų miesto simbolių ir paslaptingų senamiesčio užkaborių, daugybę šviesų naktinio miesto vaizdų bei kvapą gniaužiančių iš oro filmuotų kadrų. Esu tikras, kad šie epizodai net ir pačius klaipėdiečius privers į savo miestą pasižiūrėti nauju žvilgsniu“, – sako D. Ulvydas. 

Iš naujo atrasti kvapą gniaužiantį mūsų uostamiesčio grožį bus galima jau nuo sausio 25 dienos, kuomet nauja D. Ulvydo juosta „Ir visi jų vyrai“ atkeliaus į kino teatrus. Filme pasakojama apie trijų moterų – stiprių asmenybių su savo požiūriu, idealais, baimėmis ir svajonėmis – ieškojimus ir atradimus, baimes ir džiaugsmus, gyvenimą ir visus jų vyrus. Romantinėje komedijoje išvysime tokias kino bei televizijos žvaigždes kaip Kristina Kazlauskaitė, Inga Jankauskaitė, Audrius Bružas, Andrius Bialobžeskis, Giedrius Savickas ir kt.