„Kiekviena paskaita JAV studentams kainuoja praktiškai tiek, kiek bilietas pirmoje Brodvėjaus teatro eilėje, todėl manau, kad jie turi gauti tikrą savo „bilieto“ vertę“, – sako statybos principus inžinieriams ir architektams dėstantis Kalifornijos valstybinio politechnikos universiteto profesorius Edmundas Saliklis.
Pernai sausakimšoje Lietuvos auditorijoje sutiktas, kaip pats sako, nelyg roko žvaigždė, šiemet Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) intensyvų kursą Lietuvos ir JAV studentams jis vedė šešias savaites.
„Mūsų universitetas turbūt vienas iš kiečiausių visoje Amerikoje, nes pas mus daug žemės drebėjimų, todėl turime labai gerai juos paruošti. Tad aš pradėjau galvoti – gal vasarą būtų geriausia, ir atsivedžiau 11 studentų.
Tačiau labai labai prašiau, kad ir lietuviai studentai sėdėtų mano paskaitose. Kodėl? Noriu, kad lietuviai pamatytų Amerikos pedagoginį stilių. Noriu, kad lietuviai susipažintų su mano studentais“, – teigia prof. E. Saliklis. Anot jo, jau planuojama ir 2014 metų programa.
– Pone Edmundai, pirmiausia noriu pasveikinti atvykus į Lietuvą. Jūs gyvenate Amerikoje, bet puikiai kalbate lietuviškai. Bent trumpai papasakokite savo istoriją.
– Ačiū. Pirmiausia noriu ir Jums padėkoti, kad pakvietėte mane. Tai unikali proga susipažinti su Jūsų puikia įstaiga. Iš tikrųjų čia atvažiavau ne dėl interviu, bet nuoširdžiai pasveikinti Jūsų, nes klausausi „Klasikos“ programos ir labai patenkintas Jūsų darbais. Aš esu lietuvis, bet kartu ir amerikietis, gimiau ir užaugau Amerikoje. Mano tėvų karta pabėgo iš Lietuvos, nes buvo nežinia, kas atsitiks. Todėl jie mano kartai davė užduotį išlaikyti ir kalbą, ir tautosaką. Mes, tokie maži pipirai, tai priėmėme. Čia, sakė, normalus dalykas. Dabar, kai apie tai pagalvoju, našta buvo gana didelė. Ir mano dukros kalba lietuviškai, bet jau ne taip. Jau viskas pasikeitė.
– Jos turbūt nebenori kalbėti?
– Su močiutėmis kalba lietuviškai, bet su manimi – angliškai. Gyvenau Čikagoje, ten lietuvių turbūt daugiau nei Vilniuje. Man buvo gana lengva gyventi lietuviškoje aplinkoje, bet jaunimui, pavyzdžiui, mano dukroms, sunkiau.
– Kodėl?
– Aš lankiau lituanistinę mokyklą, pamokos vyko kasdien. Dabar – tik savaitgaliais, šeštadieniais. Daug lietuvių kolonijų yra Filadelfijoje, Detroite, Toronte, jie turi lietuviškas mokyklėles kartais net ir sekmadieniais, nes žmonės atvažiuoja į mišias ir palieka vaikučius kelioms valandoms.
– Jūs sakėte, kad lietuvybė ilgus metus buvo našta. Ar kai Lietuva atkovojo nepriklausomybę, ji virto į kažkokią dovaną?
– Gal tas žodis nelabai tinka. Manau, ta užduotis sunki. Nedrįsčiau šiandien pasakyti savo mergaitėms – jūs turite išlaikyti lietuvybę. Ta našta visai neatrodė našta, bet iš tikrųjų yra gana rimtas projektas. Aš nematęs Lietuvos, Gedimino pilis man yra paveiksliukas knygoje, nežinau, kas yra bakūžė.
Dainuoju apie senas bakūžes, bet to žodžio nesuprantu. Tačiau mes tai priėmėme ir tai virto neakivaizdine meile Lietuvai. Jūs matėte – nufotografavau tą vietą, kur žmonės apsupo jūsų pastatą. Aš visa tai išgyvenau, bet neakivaizdiniu būdu. Keista, aš pats visiškai to nesuprantu – esu su jumis, bet nesu tikras lietuvis. Aš jau vis tiek kažkas kitas. Aš nežinau, kas esu.
– Pone Edmundai, papasakokite apie pirmąsias keliones į Lietuvą. Kaip sugalvojote atvykti?
– Pirmą sykį 1993 m. Mano žmona Rūta kaip ir aš gimusi, augusi Amerikoje. Bet ji doktorantūroje pasirinko labai įdomią disertacijos temą – nagrinėjo lietuvių tautinius drabužius. Kodėl? Išeivijoje buvo tokie Tamošaičiai – jie sukūrė tuos drabužius, visi buvo maždaug panašūs. Prieš pat nepriklausomybę į Ameriką pradėjo važiuoti jūsų folklorininkai – „Ratilio“ ir kt. Pamatę, ką jie nešioja, tų drabužių neatpažinome. Tada mano žmona Rūta pradėjo tyrinėti ir jos tezė buvo, kad tie pirmi drabužiai yra įvairių stilių sintezė. Net ir tai, ką jūs vadinate aukštaičių, žemaičių drabužiais, iš dalies yra fantazija. Rūta čia atvažiavo gavusi „Fulbright“ stipendiją ir su etnografais važinėjo per Lietuvą. Aš tik labai trumpai aplankiau savo žmoną. Tai buvo prieš 20 metų. Pernai čia buvau gal tik dvi dienas. Paklausiau kolegų Gintario Kaklausko iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto, ar galėčiau paskaitą perskaityti.
– Spaudoje teko skaityti, kad praėjusiais metais auditorija lūžo, o VGTU vadovai buvo priversti perkelti Jūsų paskaitą į kitą auditoriją, nes visi netilpo.
– Taip. Ten buvo kaip roko žvaigždės priėmimas. Jaunimas sėdėjo net ant laiptų.
– Jūsų paskaita buvo nepaprastai įdomi – apie dangoraižių statybą.
– Taip. Ir tai taip pat susiję su Lietuva, nes Myrono Goldsmitho, apie kurį tuomet kalbėjau, tėvas buvo Lietuvos žydas, gimęs Vilniuje. Taigi Lietuva įsipainioja į tą istoriją dar sykį. Bet visų paslapčių neišduosiu, gal kada nors mane pakviesite į televiziją. Aš ten visą paskaitą surengsiu.
– Radijui neišduosite?
– Ne, reikia vaizdų.
– Ko gero, jei nebūtų tam tikrų istorinių peripetijų, gal tie Čikagos dangoraižiai stovėtų Vilniuje?
– Teisingai.
– Pone Edmundai, dabar sugrįžote ilgesniam laikui. Čia savo studentams iš Kalifornijos politechnikos universiteto ir lietuvių studentams vedate seminarą. Kaip Jums sekasi? Kokios temos šį kartą?
– Tai gana sudėtinga misija. Amerikoje įprasta, kad studentai važiuoja į Europą ir ten mokosi vieną semestrą. Bet mūsų inžinerijos studentams tai labai sunku, nes mūsų programa labai suspausta. Jeigu jie praleidžia semestrą, praktiškai atsilieka metais.
– Ar tai rodo, kad Europoje silpnesnis mokymas? Ar tiesiog kitokios programos?
– Ne, ne. Mes labai spaudžiame savo studentus, programa labai kieta. Mūsų universitetas turbūt vienas iš kiečiausių visoje Amerikoje, nes pas mus daug žemės drebėjimų, todėl turime labai gerai juos paruošti. Tad aš pradėjau galvoti – gal vasarą būtų geriausia, ir atsivedžiau 11 studentų. Tačiau labai labai prašiau, kad ir lietuviai studentai sėdėtų mano paskaitose. Kodėl? Noriu, kad lietuviai pamatytų Amerikos pedagoginį stilių. Noriu, kad lietuviai susipažintų su mano studentais, kad mano studentai daugiau įsitrauktų į Vilniaus kultūrą ir naktinį gyvenimą. Jiems ir dėl saugumo geriau, kai jie savo mobiliuosiuose telefonuose turi daug vardų, gali paskambinti. Taigi projektas pasisekė.
Kita mano programos dalis yra kultūrinės išvykos. Pirma išvyka buvo į Kernavę, Trakus ir Rumšiškes. Vilniuje pamatėme KGB muziejų. Tą liūdną Lietuvos istoriją labai dažnai jiems primenu, nes ji nuspalvina šios dienos Lietuvą. Aš jiems skaičiau paskaitą apie Romą Kalantą. Pakviečiau ir lietuvių studentus. Buvo įdomu – ne visi lietuviai studentai žinojo detales. Antra išvyka buvo į Neringą, Klaipėdą, Palangą, o trečia – į Druskininkus. Pakeliui į Nidą sustojome Raseiniuose ir suradome partizanų bunkerį. Visi studentai lipo į tą bunkerį ir ten Tremtinių sąjungos pirmininkas papasakojo apie partizanus. Mes kalbame ne apie tolimą Algirdo ar Kęstučio praeitį, bet apie tai, kas neseniai čia įvyko.
– Suprantu, kodėl pasakėte žodį „misija“, nes turbūt jūsų studentų atminties žemėlapyje Lietuva jau bus įrašyta?
– Taip, čia daug daugiau negu tik mokslas. Kita vertus, mano studentai ir lietuviai studentai labai sunkiai dirba, lanko tris kursus. Namų darbų gauna kiekvieną dieną. O lietuviai studentai negali patikėti – vasaros metu aš jau 16 namų darbų tikrinau, buvo du egzaminėliai ir vienas egzaminas per 5 savaites.
– Keista, kaip studentai dar nestreikuoja?
– Streikuoja, bet bado streiko dar nepaskelbė.
– Sakykite, labai skiriasi mūsų švietimo sistemos?
– Labai skiriasi. Nenoriu nieko užgauti ir turiu labai atsargiai atsakyti. Nenoriu pasakyti, kad tai, ką mes turime, yra tobula sistema. Tai, ką bandome daryti Amerikoje, irgi ne visi daro. Bet mano universitete labai rimtai vertinamos programos. Duosiu pavyzdį: studentai mums yra klientai, jie susimoka didelius pinigus. Amerikoje aukštieji mokslai labai brangūs.
– O gerai besimokantis studentas negauna nemokamo mokslo?
– Tokių beveik nėra. Privačiose mokyklose būna stipendijų, bet nedaug. Todėl jie moka didelius pinigus. Kiekviena paskaita jiems kainuoja praktiškai tiek, kiek bilietas pirmoje Brodvėjaus teatro eilėje, todėl manau, kad jie turi gauti tikrą savo „bilieto“ vertę. Aš noriu, kad jie sakytų, jog čia studijuoti apsimokėjo. Mes labai rimtai galvojame apie metodiką. Vieni studentai „vizualiniai“, o kiti daugiau klausytojai. Mes bandome medžiagą pritaikyti ir tiems, ir tiems. Dėstymas yra labai aktyvus. Aš pakalbu truputį, o paskui siūlau jiems atsakyti į klausimą, jie gali pakalbėti su bičiuliais. Jie praktiškai atsibunda ir sako – oho, kas dabar bus? Aš netikrinu jų atsakymų, bet vaikštau aplink ir sakau – Jonas – gerai. Onytė mato, kad Jonukas žino, o Onytė nežino. Taip jie save gali labai lengvai įvertinti per tuos mažus pratimėlius.
Kitas dalykas – mes labai logiškai išdėstome ne tik kiekvieną kursą, bet ir kiekvieną paskaitą. Kiekvieną kartą pasakau, ką mes šiandien norime pasiekti, kaip tai susiję su tuo, apie ką diskutavome vakar, ir su tuo, kas bus ateityje. Esu lankęs kursus profesoriams, kurie nori geriau dėstyti, o paskui tapau tų kursų asistentu. Ateina į mūsų stovyklėlę profesorius, kuris 20 metų dėsto, o mes sakome – gerai, profesoriau, dabar duokite 10 minučių savo srities pavyzdį. Jis atsistoja, pradeda vaikščioti, žiūri į savo batus... Mes sakome – stop, stop! Po savaitės tas pats profesorius (aš nemeluoju) pradėjo Williamo Shakespeare`o poemas deklamuoti, šypsotis, žiūrėti į studentus.
Tokie maži dalykai studentus labai paveikia. Tai nėra šou, nėra komedija – tai pagarba klientui. Ir ne tik Lietuvoje egzistuoja ta senovinė sistema, esu matęs, kad ir Belgijoje tas pats: man nėra taip svarbu, ar jūs ateisite, ar neateisite, bus konspektai, bus egzaminas. Studentai tuoj pat (jie labai jautrūs) nujaučia – jis nė mano vardo nežino. Aš visų vardus išmokstu pirmą dieną.
– O kiek studentų viename kurse?
– Maždaug 35 studentai. Kodėl tą darau? Nes aš bandau kiekvienam studentui kiekvieną savaitę užduoti klausimą. O mano fakulteto vadovas kiekvienam studentui užduoda vieną asmeninį klausimą per kiekvieną paskaitą! Neįtikėtina! Esu jį stebėjęs – čia stebuklas. Bet jis tai padaro labai labai greitai. Rašo ant lentos ir sako – atsakymas yra... Jolanta? Tai ilgai neužtrunka, bet Jolanta tuoj pat atsibunda. Atkreipkite dėmesį, jis nesako – Jolanta, koks bus atsakymas? Atvirkščiai, pirma užduoda klausimą, o po to pasako, kas į jį atsakys. O visi laukia, kur ta kulka nusileis.
– Įsivaizduoju, kad studentų motyvacija irgi labai didelė, ir ne tik dėl to, kad jie moka didelius pinigus?
– Jie dirba dieną naktį. Jie ir Vilniuje dirbo. Jie neina naktinėti, jie dirba. Jie per daug dirba, jie per daug rimti.
– O lietuvių studentai?
– Jie labai mieli (juokiasi).
– Čia reveransas. Dabar pažiūrėsime, ką sakysite toliau...
– Mes labai susidraugavome, bet jiems tas tempas... Jie negali, jie sakė – dėstytojau (jie mane vadina dėstytoju – man labai tas žodis patinka)...
– O Jus universitete profesoriumi vadina?
– Jie sako „Ed“.
– Tai dar vienas bruožas, apie kurį nekalbėjote. Atstumas tarp Kalifornijos universiteto dėstytojo ir studento yra kitoks?
– Aš negaliu apibendrinti. Pas mus universitete jie pirmais vardais mus vadina. Bet kituose universitetuose taip nedaroma. O lietuviai sako „dėstytojau“, ir man tas žodis labai gražus, nes dėstytojas nėra profesorius ir nėra mokytojas. Tai vidurkis. Man labai gražu. Taigi jie sako – dėstytojau, jūs per dvi dienas atlikote tai, ką mes per semestrą atliekame. Jie perdeda, aišku, bet vis tiek yra kalnai darbų. Ir yra ataskaitos. Jie praktiškai kasdien turi man parodyti savo žinias. Aš jiems greitai išsamius atsakymus siunčiu internetu ir taip jie gali įsivertinti savo žinias. Jie man sakė – mes taip nepripratę, mes pripratę taip: ateini ar neateini, nelabai svarbu, o pabaigoje tada jau per naktį kali. Bet čia nėra geras būdas mokytis, ypač inžinerijos.
– Jūs esate architektūros inžinierius, kaip pats teigiate, ieškote tam tikros ribos, kuri yra tarp architektūros, kaip meno, ir tarp tiksliųjų mokslų, t. y. inžinerijos. Sakykite, pone Edmundai, kokia tai riba? Turbūt einant tam tikra riba labai lengva nuslysti į vieną ar kitą pusę.
– Labai lengva.
– Inžinierius menininkas turbūt yra labai pavojingas?
– Gali būti. Aš nežinau. Čia labai įdomus klausimas ir sunku atsakyti trumpai. Gotikos katedros yra meistriškumo viršūnė. Čia suderinta statyba, menas, grožis ir tikslumas. Kiekviena detalė klasikinio gotikos stiliaus katedroje yra sudėta ne dėl vizualinio, ne dėl estetinio efekto, bet dėl statybinio efekto. Mes tai galime įrodyti moksliškai. XX a. pradžioje architektas ir inžinierius dar derinosi. Kodėl? Jie buvo statybininkai, matė, kaip pastatai buvo pastatyti. Kas atsitiko vėliau? Maždaug 1930 m. matematika pradėjo labai veltis į statybos inžineriją. Vokiečiai ypač dėl šito kalti: jeigu negalime matematiškai apskaičiuoti, nebestatysime. Todėl tos dvi šakos atsiskyrė. Architektai sakė – mums neįdomu matematinė teorija, mes norime akvarelę naudoti, o inžinieriai sakė – mes nenorime akvarelių, mes norime matematinės formulės.
Galų gale, ko studentai nesupranta, biure, kai projektuojame pastatą, šitos dvi partijos turi būti kartu. Kuo daugiau architektas supranta apie statybos inžineriją, tuo geresnis bus jo projektas. Amerikoje ir Azijoje viskas statoma labai greitai, žaibiškai greitai. Pastatas dar nesuprojektuotas – pamatai jau išlieti. O jeigu sakai – aš esu savo kėdėje, aš negaliu, tai negausi to kontrakto. M. Goldsmithas, kurio tėvas buvo lietuvis žydas, buvo ir architektas, ir inžinierius. Jo dangoraižiai išreiškia tuos abu elementus. Dabar labai sunku tuos dalykus suderinti – tik vienas kitas žmogus tai pajėgia. Todėl mano universitete pirmais metais architektams ir inžinieriams yra lygiai ta pati programa.
– Kas atsitinka, jei nesutampa tos dvi pusės?
– Architektas tampa skulptoriumi.
– O inžinierius be fantazijos?
– Jis yra robotas ir architekto vergas, nes negali prisidėti prie diskusijų. Duosiu geriausią pavyzdį. Netoli Los Andželo yra Walto Disney koncertų salė, kurią suprojektavo Frankas Gehry. Ten vyksta puikiausi klasikiniai koncertai. Tas milijardų dolerių pastatas yra nesąmonė, visiškai nelogiška forma. Architektas paima popieriaus gabalą, suglamžo, numeta ant stalo – dabar pastatykite man tokį. Inžinieriai robotai-vergai – gerai, gerai, pastatysime. Aš prieš tai kovoju. Sidnėjaus operos rūmai – kitas pavyzdys. Architektas buvo danas Joernas Udztonas. Jis nieko apie statybą neišmanė. Tai buvo praktiškai pirmas jo projektas. Jis nubraižė kelias linijas, o visi sako – stebuklas, turime pastatyti. Statė 30 metų. Ir kainavo 100 kartų daugiau, negu planavo.
– Bet Sidnėjaus teatras yra simbolis.
– Taip, simbolis, didelė skulptūra. Jeigu pinigai privatūs, tegu stato, ką nori. Karaliai, jeigu turi pinigų, gali pasistatyti. Bet jeigu už tą fantaziją turi sumokėti žmonės iš savo mokesčių, aš nesutinku. Manau, kad tai amoralu, rimtai sakau. Žinoma, tai yra gražu, visiškai su jumis sutinku. Bet tai pinigų švaistymas. Aš prieš tai kovoju, nes inžinieriai, pavyzdžiui, M. Goldsmithas arba kiti, taip pat turi savo estetines idėjas. Estetinės inžinieriaus idėjos dabar praktiškai dingusios, nes mes atsiskyrėme. Tad aš bandau visomis jėgomis reikalauti jas kaip nors susieti. Labai sunku.
– Labai smalsu, ką Jūs matote keliaudamas po Lietuvą? Kai tik klausiu apie Lietuvą, Jūs kažkodėl bandote atsakyti itin mandagiai.
– Ne, ne. Vilniumi aš sužavėtas. Jis modernus ir kartu senas, kultūringas miestas. Susisiekimas čia puikiausias. Bet kiti miesteliai liūdnesni. Pavyzdžiui, Kaunas gan liūdnas, Klaipėda irgi nugyvenusi. Visi kaltina merą. Aš nesutinku, kad čia mero atsakomybė. O, pavyzdžiui, Žemaitijos kaimeliai arba Utenos miestelis lygiai tokie patys, kaip prieš 20 metų, nepasikeitė. Gal tai gerai, aš nežinau?
– Gal čia materialinės galimybės lemia...
– Taip atrodo, kad visi tie pinigai įsiliejo į Valdovų rūmus ir niekam kitam jų neliko. Jūsų Sporto rūmai – fantastiškas pastatas – griuvėsiai šiandien. Muzikos ir teatro akademijos rūmuose, Sluškų rūmuose, lankau balso pamokas. Negalėjau patikėti, maniau, kad paklydau, kad į kalėjimą įėjau. Ten baisu. Bet kadaise buvo gražus pastatas. Gyvenu netoli Profsąjungų rūmų, ten viskas apleista. Čia juk ir istorijos dalis, šituos paminklus reikia išsaugoti. Bandau pasakyti, kad lėšos, Europos pinigai skirstomi nevienodai. Kai kur, atrodo, pinigai lengvai plaukia, kai kur – sunkiai.
– Bet Jūs pasakėte, kad nereikia kaltinti mero arba miesto vadovybės. Ar Amerikos miesto, miestelio bendruomenė yra aktyvesnė?
– Labai aktyvi. Mes išrinkome miesto tarybą ir mes išrinkome merą. O kaip, jūs neišrenkate savo merų?
– Ne, pas mus nėra tiesioginių mero rinkimų.
– Pas mus yra demokratija. Ir jeigu nepatenkinti – išmes, išvarys tuoj pat. Visi kaltina merą, atsieit ne mano atsakomybė – aš nekaltas, meras kaltas. Bet galėtų išnaudoti ir tuos kaimus. Juk pas jus nedarbas maždaug 11–12 proc. ? Tiek daug žemės Lietuvoje – galėtų ką nors padaryti. Skaudu matyti kaimą, nes žmonės galėtų puikias karjeras padaryti, juk ne visiems universiteto reikia. Tačiau žmonės Lietuvoje labai simpatiški, visi tokie mieli, draugiški, visur vaišina, visur vaišina. Per daug vaišina. Gamtos grožis nuostabus. Esu sužavėtas.
– Reikia tikėtis, kad ne paskutinę vasarą atvykstate?
– Mes jau planuojame 2014 metų programą. Ta pati programa vėl bus su Amerikos ir Lietuvos studentais. Bandysime vėl tą patį padaryti. Manau, kad pasiseks.
– Net neabejoju, juo labiau kad užsiminėte apie vieną dalyką, kurį mums būtinai reikia šiandien aptarti. Tai muzika. Jūs rengėte koncertą Vilniuje, lankote dainavimo pamokas. Ar tiesa, kad esate sukūręs inžinerinių dainų? Kas tai yra?
– Tai tiesa. Turbūt esu vienintelis pasaulyje, kuris kuria dainas kiekvienam savo kursui. Nepradedu to kurso su daina, bet įterpiu ją tuo momentu, kai žodžiai studentui jau suprantami. Dažniausiai imu „The Beatles“ dainas ir pakeičiu žodžius, bet tie žodžiai yra inžinerijos tema. Jeigu nelankote mano kurso, jums tos dainos nebus juokingos, nes nesuprasite – mes techninius terminus vartojame. Bet išeina labai linksma ir juokinga. Ir „Youtube“ yra labai daug mano dainų ir galėsite pažiūrėti.
– O kaip studentai reaguoja?
– Studentai miršta iš juoko. Mano dukra sako – tėti, jie juokiasi iš tavęs, o aš sakau – jie turbūt juokiasi kartu su manimi. Kadangi turiu tokį mažą talentą, tai pritaikau ir kitoms progoms. Tėvams parašiau dainą. Ir jie dainuoja kartu su manimi. Abiturientams parašiau dainelę.
– Čia jūsų pomėgis?
– Tai tiesiog smagu.
– O klasikinė muzika irgi pomėgis?
– Čia jau darbas. Man yra darbas. Esu ne profesionalus, bet toks rimtas mėgėjas. Nerimtai studijuoju, neturiu tam laiko. Bet čia, Lietuvoje, pirmą savaitę susiradome puikiausią mokytoją Auritą Tomelaitienę. Ji nuostabi. Ji Muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, ir mes dirbame dukart per savaitę. Ji mane labai rimtai kritikuoja, ir mano užrašuose yra juokingiausių dalykų, kuriuos ji man sako: „nedaryk mėsmalės“, „žirniai į sieną“, vienoje vietoje – „nebūk amerikonas“. Ir tada – „šaunuolis“. Atsiverčiau ir jai parodžiau – žiūrėkite, kas čia. Ji nustebo – ar aš tą sakiau? Vis tiek ji duoda man per nagus. Bet man reikia, aš to noriu. Vieną kartą ji pasakė – kokia tragedija, kad toks balsas išvažiavo iš Lietuvos. Pagyrė mane ir pritrenkė.
Bet aš koncertui pasirinkau labai sudėtingų dainų ciklą – Franzo Schuberto „Winterreise“. Negaliu pasakyti, kodėl pasirinkau, bet prieš kokius penkerius metus Rūta, mano žmona, ir aš atsisėdome ir sudarėme sąrašą, ką norime atlikti prieš mirtį. Rūta pasirinko mažesnius dalykus, o aš tik kokius penkis ar šešis parašiau. Vienas dalykas – labai noriu laisvai prancūziškai kalbėti ir diskutuoti su prancūzais. Dar parašiau, kad noriu sudainuoti visą „Winterreise“. Prieš žmones – ne virtuvėje. Padėjau tą sąrašą ir pradėjau galvoti – dieve, aš jau 51 metų, o būdamas 70 metų nepajėgsiu to dainų ciklo atlikti, todėl reikia dabar padaryti. Devynias dainas parengiau. Amerikoje turiu labai gerą pianistą ir užsisakiau salę gruodžio mėnesiui. Kai visas 24 dainas atliksiu, iš savo sąrašo galėsiu išbraukti vieną dalyką.
