Subtiliai prieidama prie fotografuojamo motyvo, E.Cimalanskaitė sukuria erdvę momentui, vykstančiam čia ir dabar, siekia nuotraukose atskleisti savo gyvybingumą. Rodos, darbuose užfiksuotos akimirkos tęsiasi ir kūrėjai objektyvą nukreipus į šalį: kūriniuose įamžinti žmonės švenčia laimę, myli, džiaugiasi.
– Autoportretas tai – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?
– Nuotraukos, kad ir koks būtų jų subjektas, tai – bandymai pateikti savąją aplinkos ir savęs suvokimo versiją. Save reprezentuoju taip, kaip jaučiu tuo metu ir kartais tai skiriasi nuo to, ką matau veidrodyje.
Retkarčiais mane apima būsena, kai nejaučiu savęs dabarties akimirką, tada fotografija tampa įrodymu, kad egzistuoju. Manau, kiekvienas, kuriantis autoportretą, atlieka savianalizės procesą. Tiek kurdamas autoportretą, tiek fotografuojantis asmenukę, tyrinėji save, ieškai įdomesnio, gražesnio, keistesnio rakurso, o vėliau dedi juodai baltą filtrą ar paryškini tonus.
Nuolat savęs klausiu, analizuoju. Visa tai nesąmoningai nugula į mano darbus. Jei nefotografuočiau, imčiausi kitų meninių priemonių išreikšti ir pažinti save.
– Koks kūrinyje yra tikrovės ir pagražinto „aš“ santykis?
– Vienos tikrovės nėra. Fotografijose yra tik mano tikrovė, kuria noriu dalytis. Dauguma mūsų nesąmoningai, o gal sąmoningai, įvyniojame save į saldainio popierėlį ir tik kartais leidžiamės išlukštenami. Stengiuosi būti ir parodyti save tokią, kokia esu: nepagražintą, tikrą. Paradoksalu, tačiau nežinau, kas yra „tikrasis aš“, nežinau, ką reiškia „pagražintas aš“? Man atrodo, kad savimi visiškai esame nebent tada, kai miegame. Tada esame laisvi.
Nuotraukose bandau suvokti save esamu momentu, priimti ir tiesiog būti pažeidžiama, liūdna, besišypsanti, verkianti, pikta. Visos emocijos yra tikros. Galbūt čia yra mažiau kūrybos, o daugiau vidinių būsenų dokumentacijos ir bandymo aplinkai pasakoti apie save per vaizdus.
– Kuo žvilgsnis, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?
– Epizodiškai kasdienybėje pradedu matyti save taip, kaip mane nori matyti aplinka. Tada autoportretas leidžia sustoti ir sau pačiai parodyti tas puses, kurias esu giliai paslėpusi. Kai pradedu savęs nebejausti, jis leidžia sugrįžti į save. Manau, dažnai tiek aš, tiek aplinkiniai, pamirštame sulėtinti tempą ir skirti daugiau laiko sau – nustoti mąstyti ir pabūti vaikais, pažaisti. Kasdienybėje yra daug triukšmo, dėl kurio matome save tarsi per filtrą. Fotografuodama nuo to akimirkai pabėgu.
– Kokie buvo iššūkiai kuriant autoportretą fotografijos medija?
– Iššūkis nebent buvo tai, kad fotoaparatą stačiau ant stovo ir kaip beprotė kas 10 sekundžių laksčiau nuspausti užrakto mygtuko. Noriu nufotografuoti keletą autoportretų naudodama dvigubą ekspoziciją. Šiuos kadrus jau esu visiškai sukūrusi mintyse. O dauguma fotografijų yra improvizacijos kūrimo proceso metu. Dažnai renkuosi autoportretą fiksuoti telefonu. Ir fotografuoti pradėjau būtent taip – su telefonu rankose fiksavau autoportretus kai man buvo 13 ar 14 metų. Tuo metu analizavau aplinką ir save: savo kūną ir tai, kas mane traukia. Man pradėjo patikti matyti save nuotraukose taip, kaip manęs nematė nei bendraklasiai, nei tėvai. Jaučiausi tarsi nesilaikanti taisyklių.
– Kurdama autoportretą, esate ir portretuojamoji ir kūrėja. Kaip jautėtės? Tai buvo lengva (nes save pažįstate geriausiai, žinote kaip atskleisti) ar sunku?
– Kai fotografuoji kitą, visada yra ribos, kurių negali peržengti, o fiksuojant save, esi kaip žalia mėsa, kurią gali kaip tik nori patiekti lėkštėje. Save fotografuodama visada jaučiuosi laisva, pasiduodu eksperimentams. Tuo pat metu yra ir lengva, ir sunku, nes turiu visišką laisvę. Tačiau, kai turi visišką laisvę praeina laiko, kol išmoksti ja naudotis. Autoportretas turbūt nėra mano mėgstamiausias žanras, bet iš kitos pusės, fotografuodama kitus, kuriu savo atvaizdo projekcijas jų portretuose, todėl galiu sakyti, kad visi portretai, kuriuos kuriu, iš dalies yra ir mano autoportretai, nes kūrybos procesui atiduodu labai daug savęs.
Mano vienintelis lūkestis yra išmokti būti dabarties momentu ir kūnu, ir mintimis.
– Kokia yra erdvės, kurioje fotografavote autoportretą, reikšmė? Ar tai tik fonas?
– Erdvių nesureikšminu. Ypač kai fotografuoju save. Bet geriausiai jaučiuosi ir labiausiai save fotografuoti noriu, kai esu namų erdvėje. Namais gali būti miškas, tėvų sodas, pieva, lova, žmogus, kalno viršūnė... Visur, kur jaučiuosi kaip namie. Tik man pati erdvė turi sentimentalią reikšmę, tačiau žiūrovui ji yra tik fonas. Kartais ir man tai – tik fonas. Dėmesį skiriu jausmui, ne fonui.
Tačiau šiame autoportrete erdvė yra turbūt svarbesnė nei aš pati. Tą naktį jaučiausi labai įdomiai: atsidavusi kūrimo procesui, akys visur lakstė, visiškai nejaučiau nuovargio (nors prie vieno projekto buvau dirbusi daug valandų), bet save ir viską aplink jaučiau kelis kartus stipriau nei įprastai. Baigusi tos nakties darbus, nufotografavau save tiesiog pastebėjusi veidrodyje.
– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?
– Ateities nefiksuoju niekada. Nežinau jos ir nenoriu žinoti. Mano vienintelis lūkestis yra išmokti būti dabarties momentu ir kūnu, ir mintimis. Autoportrete, portrete visada esti praeitis. Fotografuodama kalbu apie tai, kas buvo ir kas yra dabar, o kas bus, priklauso tik nuo esamojo momento.
– Kuo ši fotografija išsiskiria iš kitų Jūsų kurtų autoportretų?
– Kituose netupiu ant skalbimo mašinos (juokiasi). Dažniausiai fotografuoju save iki pusės ar tik veidą, jo dalis šviesos ir šešėlio žaismėje ir nenaudoju fotoaparato. Ši nuotrauka buvo daryta maždaug 4 valandą ryto, kai pagaminau kartoninį paspirtuką virtuvėje ant grindų.
– Pažvelgus į kūrinį iš šalies, kokios dabarties laiko aktualijos jame atsiskleidžia?
– Į autoportretus dažniausiai nežiūriu kaip į kūrinius. Man tai – vaizdai, būsenos, jų dokumentacija. Dauguma autoportretų yra užfiksuoti ne fotoaparatu, tai – tiesiog asmenukės. Fotografuodama telefonu įgiju daugiau judėjimo laisvės, surandu įdomesnį rakursą.
– Kaip žmogus, vaizduojamas kūrinyje, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?
– Žmogus nuotraukoje susilieja su aplinka, tampa jos dalimi – ne tik stebėtoju.
