Dovanoja emocijų ir įspūdžių

Emocijų, įspūdžių ir gero laiko drauge įprasta dovanoti Kaikarių šeimoje. Švenčių planuotoja Kristina Kaikarienė, jos vyras Vygintas ir dukra Kristė neretai drauge leidžiasi į keliones, o ko nori po eglute – vieni kitiems atskleidžia iš anksto.

„Neruošiame kažko ypatingo. Tai daugiau būna šeimiškos, jaukios dovanos“, – patikina K. Kaikarienė.

Pasak dainininkės Lijanos Stakauskaitės, dovana turi kelti džiuginančių jausmų gavus ją. „Dovanodama atsižvelgiu į žmogų, kuo jis užsiima, kas jam patinka. Todėl dažniausiai renkuosi praktiškas dovanas arba staigmeną, kuri sukelia netikėtumo ir džiugesio jausmą“, – įsitikinusi dainininkė.

Švęsdami Kalėdas įdiegėme ir šiek tiek naujoviškumo – tai saldus stalas, kuriuo rūpinuosi aš. Jame būna paslėpta ir burtų, ir žaidimų, kurių laimėtojai ir nusipelno jiems paruoštų simbolinių dovanų.

„Kai 2016 m. ėjau Šv. Jokūbo keliu, labai aiškiai pajutau, kad tiek daiktų, kiek turiu, man tikrai nereikia. Tad nutariau ir save, ir kitus džiuginti prisiminimus skatinančiais įspūdžiais ir tuo, ką tikrai kokybiško naudojame kasdien“, – dalijasi stilistė Aušra Klimavičė.

Apsieina su nustatyta suma

„Traukiame vieni kitų vardus, tik vaikams kiekvienas dovanojame, ką ir kiek norime. Pastaruoju metu šeimos narių gimtadienių proga pradėjome puoselėti naują tradiciją – visi kartu išvažiuojame kažkur bent kelioms dienoms, einame į restoraną, koncertą ar SPA. Tad pirkdami dovanas Kalėdoms apsieiname su ne itin didele, nustatyta, suma ir praktiškesnėmis dovanomis, kurių tikrai reikia kasdienybėje“, – apie šeimos švenčių papročius pasakoja šokių trenerė Eglė Straleckaitė-Domarkienė.

Ji pridūrė, kad didžiosioms metų iškilmėms tikrai ruošiasi. Tačiau tai, ką puoselėja, yra labai jauku ir artima visiems šeimos nariams. Pavyzdžiui, iš anksto būna nutariama, kokia vienoda aprangos detale visi dabinsis, kada kartu gamins, dekoruos ir skanaus mamos ir močiutės firminius patiekalus.

„Švęsdami Kalėdas įdiegėme ir šiek tiek naujoviškumo – tai saldus stalas, kuriuo rūpinuosi aš. Jame būna paslėpta ir burtų, ir žaidimų, kurių laimėtojai ir nusipelno jiems paruoštų simbolinių dovanų“, – dalijasi E. Straleckaitė-Domarkienė.

Kitaip: dainininkas M. Mickevičius-Mino pastebi, kad dovanojimo tradicijos jo šeimoje keitėsi – anksčiau džiugino materialios dovanos, o dabar – kelionės ir drauge patiriami įspūdžiai. / E. Bartulio nuotr.

Renkasi keliones kartu

Su broliu augęs dainininkas Mindaugas Mickevičius-Mino pasakoja, kad tarp jų šeimoje puoselėjamų tradicijų namuose prabangos nebuvo.

Svarbiu šventės akcentu laikoma lubas siekianti, gyva Kalėdų eglutė, kurios šakelės visada puošiamos ne tik žaisliukais, bet ir maloniomis smulkmenomis, loterijos bilietais.

Mino prasitarė, kad kai kurie šeimynykščiai iki šiol nesulaukia Kalėdų ryto ir dovanas išpakuoja anksčiau. Tačiau jo tėtis laikosi tradicijos sužinoti, kuo jį palepino artimieji, tik Trijų Karalių šventės metu.

„Žinoma, su laiku dovanos keitėsi. Kai buvome maži, gaudavome žaislų, o tėvai – buities prietaisų. Dabar renkamės keliones kartu“, – sako Mino.

„Kasmet gimtadienis būna vis kitoks – atitinkantis tų dienų vaikiškas aktualijas. Nors Ledo šalies ir Elzos Vakarė dar nėra pamiršusi, dabar mūsų didvyrė – Adamsų šeimynėlės narė“, – šypsojosi žinoma mama.

Vakarės gimtadienio rytas prasidėjo įspūdingai – tąkart mylimiausi šešiametės žmonės įsipareigojo nesakyti griežto „ne“ bet kokiam jos norui.

„Laikas be žodelio „ne“ mūsų namuose karts nuo karto būna. Gerai, kad dukros pageidavimai dar nėra dideli, o kai kuriuos derybų būdu galima ir pakoreguoti. Šįkart Vakarė pusryčiams norėjo sausainių torto ir jį suvalgyti lovoje žiūrėdama mėgstamą filmuką. Ir tai buvo išpildyta“, – sakė E. Straleckaitė-Domarkienė.

Dar vienas noras, kuris, po derybų, vis tik tapo realybe – akių pravedimai šventės herojės „Trečiadienės“ stiliumi.

Teirautis Vakarės apie tai, ko norės gimtadieniui, mama pradėjo maždaug prieš pusmetį. Eglei didelę nuostabą sukėlė, kai mažoji užsiminė apie riedlentę.

A. Gudauskaitės nuotr.

„Maniau, jog tai akimirkos troškimas, bet jis nekito... Nors mūsų aplinkoje niekas riedlente nevažinėja. Matyt Vakarė ją kažkur pamatė“, – pasakojo pašnekovė.

Dukrelės svajonę išpildė tėtis Justinas.

„Visada pasitariama, kas ką padovanos, nes neturime tradicijos tenkinta visus ir savo, ir artimųjų vaikų pageidavimus. Vakarę po truputį pažindiname su pinigėliais ir jų verte. Ji turi taupyklę ir, jei pavyks, kitąmet važiuos pramogauti į „Legolendą“, bet dėlto reikia pasistengti“, – sakė Eglė.

Vakarė turi ir dar vieną svajonę – auginti žirgą. Mergaitė įsitikinusi, jog jam užtektų vietos namų kieme prie žaidimų namelio.

Ji taip pat viliasi užaugusi dirbti žirgyne, dresuoti žirgus ir... delfinus.

Vakarė pusryčiams norėjo sausainių torto ir jį suvalgyti lovoje žiūrėdama mėgstamą filmuką.

„Justinas ne kartą su Vakare lankėsi delfinariume. Juos ji yra mačiusi ir Tenerifėje, kur kartais vykstame atostogauti su tėvais ir vyru Dominyku“, – sakė šokėja.

Anot jos, dėmesį mėgstanti Vakarė po truputį mokosi vyresnėlės pareigų ir yra itin mylima jaunesnės pusseserės. Mergytė turi daug atjautos ir empatijos, nors dėl to, kad būtų pastebėta, nevengia pasivaržyti.

„Vaiko gimtadienis yra ir mamos šventė. Tą labai aiškiai pajutau susilaukusi Vakarės. Gimdymas iš tiesų yra būvis tarp gyvenimo ir mirties. Dvyliktoje klasėje nagrinėjome kūrinį šia tema, bet, žinoma, tai realiai suvokiau, kai pati viską išgyvenau“, – pokalbį baigė moteris.

Apie optimizmą

Nors žmonėms aš atrodau kaip visiškas optimizmo pliūpsnis, namuose būnu visokia. Turbūt esu nuotaikos žmogus. Po repeticijų, bendravimo su šokėjais man norisi tylos, tad važiuodama namo nejungiu muzikos – mėgaujuosi ramybe.

Taip, esu komunikabili, bendraujanti, bet kartais taip norisi pasislėpti kamputyje, kad niekas manęs nejudintų. Juk ir aš būnu blogos nuotaikos, gal tik svetimiems jos nerodau. Kam trikdyti žmones savo problemomis? Geriau jau pakelti jiems ūpą!

Dabar labai madinga klausytis visokių seminarų apie darbą su savimi, apie motyvaciją. Aš stengiuosi apsidairyti aplinkui: juk tiek daug įkvėpimo šalia. Kartais užtenka pasikalbėti su artimaisiais, su savimi ir randi teisingus atsakymus.

Nuo ryto pradedu bėgti savo darbų ir rūpesčių ratelyje, sustoju tik vėlai vakare. Ar dėl to liūdna? Na, čia tik mūsų pasirinkimas – džiaugtis tuo užimtumu ar liūdėti. Man atrodo, kad kuo daugiau darau, tuo daugiau ir suspėju.

Apie motinystę

Mano dukrytei Vakarei – penkeri. Ji jau didelė: galima normaliai pasikalbėti, susitarti. Ar Vakarė šoka? Na, ne. Kai ateina į studiją, veikiau, tampa dar viena vadove nei šokėja.

Jai patinka dailusis čiuožimas, nors, tiesą pasakius, kol kas daugiau serga nei čiuožia. Todėl ir rezultatų nėra. Tą patį sakau ir į šokių studiją vaikus atvedusiems tėveliams – kiek vaikai lankys repeticijas, tiek ir tobulės.

Nespaudžiu Vakarės dėl šokių – gal kada nors ir ji susidomės. Dukrytė be galo komunikabili. Mano tėveliai ją vadina sena galva! Ji tiek daug čiauška, kad iš to nuolatinio čirškėjimo gimsta daugybė auksinių minčių, kurioms būtų galima užvesti net atskirą sąsiuvinį. Kartais mąstau, kad mano sekėjų socialiniuose tinkluose būtų gerokai mažiau, jei nustočiau į juos kėlusi Vakarės sąmojus.

Apie savigraužą

Kaip sako mano vyras, niekas tavęs negali įžeisti – įsižeisti gali tik pats žmogus. Tas pats ir savigrauža. Visada rasime priežasčių, dėl ko save graužti: per mažai būname su šeima, per retai vieni kitiems sakome gražių žodžių, per mažai už viską dėkojame... Tačiau gal nereikia taip visko sureikšminti? Man patiko kažkada skaityta vieno psichologo mintis, kad vaikui užtenka ir dešimties minučių per dieną kokybiško laiko, praleisto su tėvais. Mes su Vakaryte jo turime gerokai daugiau ir dar savaitgalius! Aiškinu jai, kad darželis ir jos būreliai – tai vaiko pareigos, jos maži darbeliai. Jei visos dienos būtų leidžiamos su mama – irgi nusibostų.

Esame didelė itališka šeima, kuri ir pasiginčija, ir garsiai padiskutuoja, bet jei kokia bėda – visuomet besąlygiškai palaiko vienas kitą.

Man svarbu, kad dukrytė turėtų tikslą, savo dienotvarkę. Kad suprastų, jog norėdamas kažko pasiekti žmogus turi dirbti, o padirbėjęs – pelnytai ilsėtis ir pramogauti.

Esu užimta mama, bet manau, kad mudviejų su dukra ryšys nepriklauso nuo valandų, praleistų kartu. Kur kas svarbiau bendravimo kokybė!

Apie šeimą

Sakydama žodį šeima, omenyje turiu ne tik mudu su vyru ir Vakarę, bet ir savo brolį su dukrele, dar močiutę ir, žinoma, savo mylimiausius tėvelius. Jie gyvena visiškai šalia, už sienos, ir yra mano didžiausia palaima. Neįmanoma apsakyti, kaip esu jiems dėkinga už visą pagalbą tiek su Vakaryte, tiek su verslu.

Vienai vadovauti šokių studijai man būtų per sudėtinga. Dabar perpus su mama dalijamės visais rūpesčiais. Aš atsakinga už treniruotes, šokdinimą, o mama užsiima komunikacija, informacijos sklaida. Kaip dažnai sakau, esame svajonių komanda – mamos ir dukros tandemas.

Tėvelis yra bokso sporto meistras. Šiuo metu veda bendras sveikatingumo treniruotes, prie kurių aš irgi kartais prisijungiu, kai noriu iš savęs išmušti visas blogas emocijas. Tėtis mane visada palaiko ir skatina eiti pirmyn!

Brolis man visą gyvenimą buvo superherojus ir gelbėtojas. Vaikystėje džiaugiausi, kad turiu tvirtą užnugarį, ir dabar nė sekundės tuo neabejoju. Didžiausia laimė – kai savaitgaliais susirenkame visi pas močiutę, mūsų išmintingąją patarėją ir taikdarę, pietų, o mudviejų su broliu dukrytės rengia tokius šaunius pasirodymus, nuo kurių alpstame iš juoko.

Esame didelė itališka šeima, kuri ir pasiginčija, ir garsiai padiskutuoja, bet jei kokia bėda – visuomet besąlygiškai palaiko vienas kitą. Kartais tie barniai yra neišvengiami dėl to, kad matomės daugybę kartų per dieną. Savaitgalius, atostogas mes irgi dažniausiai planuojame drauge, o paskui nuoširdžiai jais mėgaujamės.

Apie santuoką

Mano vyras Dominykas Domarkas pernai žaidė krepšinį užsienyje. Deja, tai nebuvo patys lengviausi metai mums kaip porai. Ir ne tik dėl santykių per atstumą… Visa buitis gulė ant mano vienos pečių. Ir nors iš esmės man patinka tvarkytis – ilgainiui tai ėmė varginti.

Požiūris: kuo daugiau švenčių – tuo geriau. Tad pasakiškam Vakarytės gimtadieniui tėveliai negailėjo nei laiko, nei jėgų, nei fantazijos! / Asmeninio archyvo nuotr.

Šiais metais jis vis dar svarsto, ar toliau pasirinkti didžiąją savo gyvenimo meilę krepšinį (sakau tai su šypsena ir ironiško pavydo prieskoniu), ar jį nustumti į mėgėjišką planą ir pradėti rūpintis profesine karjera – Dominykas yra teisininkas, šįmet baigė antrą magistrantūrą.

Ar mėgstu krepšinį? Na, man šis sportas įdomus tiek, kiek aš galiu sirgti už savo žmogų ar už jo komandą, palaikyti „Žalgirį“ ar Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę iš bendro patriotiškumo jausmo! Esu be galo azartiška, greitai užsivedu, tačiau krepšinio savo sportu favoritu nepavadinčiau – didesnę meilę jaučiu savo vyrui.

Vis dėlto vadinu save sportiška moterimi, nes nuo mažumės bet koks sportas man sekėsi neblogai, išskyrus tuos, kurie žaidžiami su kamuoliu.

Jei noriu žiūrėti serialą ar laidą, o per televizorių Dominykas žiūri krepšinio rungtynes? Hmm... Jei tai Europos čempionatas ar kitos svarbios varžybos – viršus būna jo, nes ir man pačiai visai įdomu. Tačiau kartais mūsų namuose to sporto pasidaro gerokai per daug. Tuomet nugali sveikas protas ir kompromisai. Man patinka, kad, iškilus problemai, mes išsikalbame. Pasakau Dominykui, kaip aš jaučiuosi vienoje ar kitoje situacijoje, kuri man ne prie širdies. Iš tokių pokalbių gimsta tam tikrų susitarimų, kurie palengvina gyvenimą šeimoje. Tokių pokalbių, savo emocijų išsakymo mokome ir Vakarytę.

Buvo laikas, kai eidami miegoti palikdavome savo telefonus svetainėje – buvome sutarę bent 20 minučių prieš miegą skirti knygai ar bendram serialo žiūrėjimui. Planas iš tiesų pasiteisino, tad, kai pasibaigs įtemptas rugsėjis, siūlysiu vyrui ir vėl prie jo sugrįžti.

Vakarytė yra iš mano pirmosios santuokos, tačiau su Dominyku ji labai gražiai sutaria. Abu turi tik jiems suprantamų ritualų, juokelių, kuriuos man labai įdomu ir gera iš šalies stebėti.

Apie darbą

Vyras, tėvai, dukra, brolis ir močiutė yra mano mylima šeima, o kitą, ne mažiau brangią, šeimą sudaro mūsų šokių studijos nariai – vaikai ir suaugusieji.

Šiuolaikinės technologijos sumažina judėjimą iki minimumo, todėl ateityje pagrindinis vitaminas mūsų kūnui bus judėjimas. Ir nors viena geriausių mankštų yra šokis, negalime pamiršti visų giliųjų raumenų tempimo pratimų, kurie išjudina ir mobilizuoja kelių, riešų, klubų sąnarius, sutvirtina nuo netaisyklingo sėdėjimo pavargusį stuburą. Ypač man patinka pilateso pratimai – pati juos darau, lankau kursus, o paskui teorines ir praktines žinias perduodu savo studijos moterims.

Apie verslą

Tie, kurie turi nuosavą verslą, mane supras, kad visada jautiesi truputį lyg ant laužo, kuris bet kada gali įsiliepsnoti. Nes niekada nežinai, kas tavęs laukia rytoj. Tad kalbėti apie ramybę – beviltiška. Kartais pavydžiu tiems, kurie dirba samdomą darbą valstybinėse institucijose. Tačiau išsyk pagaunu save mąstant, kad tuomet negalėčiau visą vasarą keliauti ir kasdien planuoti laiką pagal save.

Atokvėpis: šokėja Eglė Straleckaitė-Domarkienė visus mokslo metus bėgdama darbų maratoną džiaugiasi, kad bent vasarą gali pasimėgauti kelionėmis su šeima. / Asmeninio archyvo nuotr.

Dabar labai dažna tema – kaip blogai gyvename ir kaip žiemą bus dar blogiau. Nenoriu būti ta bjauri bambeklė, kuriai viskas ir visada negerai. Stengiuosi būti užsispyrusi kovotoja. Mane žavi tas dantų sukandimas, kumščių suspaudimas ir pasakymas sau, kad aš galiu ir kad galiausiai viskas bus gerai!

Apie tvarką

Švarūs namai man suteikia didelį pasitenkinimą. Ypač – tvarkingi stalčiai ir spintelės. Jei ten netvarka – galvoje kirba vienintelė mintis, kad reikia greičiau tvarkytis. Net grafikėlį tokį turiu sudariusi, kokį stalčių ir kada versti iš pagrindų. Tvarkos klausimu esu truputį preciziška ir ši charakterio savybė tikrai nepalengvina man gyvenimo.

Su vyru (pernai vasarą Eglė ir Dominykas atšoko savo vestuves, – red. past.) esame pasiskirstę darbus. Aš atsakinga už estetinę namų pusę, o jis – už visą techninę dalį. Vienas nemėgstamiausių buities darbų – kloti lovas ir keisti patalynę. Esu gana žemo ūgio, todėl kartais tenka prašyti vyro pagalbos. Ir lyginti nelabai mėgstu, tad įsigijau garinį lygintuvą, kad nereikėtų stovėti prie lyginimo lentos.

Apie šventes

Esu tos nuomonės, kad šventes reikia švęsti. Visas. Man mamytė nuo mažens rengdavo išskirtinius gimtadienius. Pagal pasirinktą temą prigalvodavo visokių žaidimų ir užduočių. Gal todėl nuo vaikystės gimtadienis man – pati didžiausia šventė.

Mėgstu rengti gimtadienio staigmenas artimiesiems, organizuoti kitas tradicines šventes – Kalėdas, Velykas. Nors esu savo krašto, kultūros patriotė, teigiamai žiūriu ir į kitas, lietuviams svetimas, šventes, tarkim, Heloviną. Juk tai labai smagus karnavalas, ypač vaikams. Jei galėčiau – švęsčiau jas visas. Tai būtų tarsi atsvara kasdienybės galvosūkiams.

Apie ritualus

Nuo kūdikystės Vakarytė mato, kad diena mūsų namuose prasideda sportu. Pirmiausia reikia prasimankštinti, tada sveikai papusryčiauti, o jei už lango vasara – tai ir ežere ar jūroj išsimaudyti.

Seniai pastebėjau, kad vaikai nuo lindėjimo ekranuose darosi pikti. Tačiau šiuolaikinė karta vis tiek nori tai daryti. Tuomet leidžiu dukrai žiūrėti filmukus, bet tokius, kurie duotų ir naudos. Tarkim, mokytų anglų ar ispanų kalbos. Ispanų abi mokomės kasdieną po kelias minutes.

Apie poilsį

Man labai svarbu rasti laiko pabūti vienai. Kai labai pavargstu, mintys ima suktis apie dieną lovoje su įdomia knyga, puodeliu kakavos ir skaniu maistu. Pageidautina – palindus po šilta antklode!

Tobula dienos pabaiga – kvapnioje vonioje, žvakių šviesoje… Bet! Vos tik atsiranda tokia galimybė, aš tuoj imu ieškoti visokių priežasčių, kodėl turėčiau to nedaryti. Imu graužti save, kad vietoj vonios verčiau paskaityčiau knygą dukrelei. Todėl vienintelis šansas, kad mano svajonė išsipildytų, – pagrobimas. Reikia, kad vyras ar tėvai mane kažkur išvežtų ir dar pasakytų: dabar tu turi teisę nieko neveikti. Nes jei tik turėsiu bent vieną laisvą minutę – išsyk pulsiu kažką pedantiškai tvarkyti.

Apie keliones

Šią vasarą tikrai daug ilsėjomės ir keliavome. Turbūt užsitarnavome: juk mudu su Dominyku dar neturėjom nei povestuvinės kelionės, nei medaus mėnesio, o ir metai pasitaikė nelengvi. Tad gastroles pradėjome nuo Prancūzijos. Aplankėme Versalio rūmus, išpildėme Vakarytės svajonę – nuvykome į disneilendą.

Prisipažinsiu, man labai patinka prancūzų istorija. Ji kupina tokių intriguojančių paslapčių... Įspūdingiausios tarp jų užgimė karaliaus Liudviko XIV, dar vadinamo Karaliumi Saule, dvare, kur brendo sąmokslai, intrigos. Ta tema paauglystėje esu skaičiusi nemažai grožinės literatūros.

Pasimėgavę prancūziška atmosfera, kelioms savaitėms skridome į Tenerifę. Ten šventėme mano 30-ąjį gimtadienį. Nors daugelis dabar purkštauja, kad Tenerifė pasidarė antra lietuvių tėvyne, ten man kaskart smagu. Čia tas pats, kas ir mūsų Palanga. Jei žinai tik vieną J.Basanavičiaus alėją – tuomet nuobodu, bet mes visuomet ieškome naujų vietų, kurios dovanotų dar nepatirtų emocijų! Atostogos Lietuvoje? Tiktų, jei tik orai būtų labiau nuspėjami. Aš mėgstu šilumą, tad man visur gerai, kur tik šviečia saulė.

Apie pusiausvyrą

Tas nuolatinis darbų maratonas, žinoma, vargina. Laimei, jis netrunka kiaurus metus. Patys užimčiausi mėnesiai – rugsėjis, gruodis su Kalėdomis, kai rengiame pasirodymus, vakarėlius, ir gegužė – sezono uždarymas. Vasaromis dar pamokau jaunavedžius šokių.

Neidealizuosiu to bėgimo. Vis dažniau pagalvoju, kad ne pro šalį būtų savo apkrovas harmonizuoti... Tačiau esu linkusi viską daryti maksimaliai, tad dažnai renkuosi viską arba nieko.

Patirtis: sportinių šokių šokėja, trenerė E.Straleckaitė-Domarkienė šokio paslapčių moko ir didelius, ir mažus. Šokių studijos nariai – dar viena žinomos šokėjos šeima. / Asmeninio archyvo nuotr.

Mano gyvenimas – ne tik darbas. Šalia jo, kaip ir minėjau, lankau pilateso užsiėmimus, kurie man padeda siekti vidinės ramybės. Nors fiziškai visur suspėti yra sunku, bet jaučiu, kad mano psichologinei sveikatai tai naudinga.

Visi šiais laikais kalba apie pusiausvyrą, harmoniją, in ir jang, bet matau, kad žmogus tam tikra prasme – labai keista būtybė: arba jis lekia kaip išprotėjęs, arba, baterijai išsikrovus, į viską numoja ranka. Deja, ir aš ne išimtis.

Apie laimę

Ar vadiname save laiminga šeima? Bent jau aš neturiu laiko tokiems apmąstymams. Manau, kad tokių dalykų nereikėtų savęs klausinėti. Dažnai mokau tėvelius, atvedusius savo vaikučius šokti: paklauskite jų pirmą kartą po repeticijos, ar patiko? Klausinėti to kiekvieną mielą dieną būtų beprasmiška. Nes tų dienų būna visokių – blogesnių, tingesnių, linksmesnių, geresnių, laimingesnių. Tad kam tuščiai klausinėti? Labai nemėgstu to seilėjimosi, juolab socialinėje erdvėje, nes niekada nežinau, kas bus rytoj. Geriau bandyti ir daryti, motyvuoti save, kad viskas galiausiai vis tiek bus gerai!

Labai tikiu mūsų šeima ir linkiu jai stiprybės pasitinkant bet kokius išbandymus. Pykčių, barnių, aišku, bus visuomet: juk esame normali šeima. Vis dėlto tų jaukių, šiltų, brangių akimirkų mūsų šeimoje kur kas daugiau!