Desinchronizacija ir anomalijos

Remiantis atnaujinta Pasaulio ekonomikos perspektyvų apžvalga, Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) šiemet mažės 0,3 proc. (anksčiau prognozuotas 1,1 proc. augimas), Latvijos – didės 0,4 proc. (anksčiau prognozuotas 1,6 proc. augimas), o Estijos BVP menks 1,2 proc. (anksčiau prognozuotas 1,8 proc. augimas).

Dabartiniais TVF vertinimais, kitąmet Lietuvos ekonomika augs 2,7 proc., Latvijos – 2,9 proc., Estijos – 3,2 proc. Žvelgiant į šiuos skaičius, Lietuva tarp Baltijos šalių atrodo kukliausiai, be to, ir infliacija čia numatoma pati didžiausia: šiemet ji sieks 10,5 proc., Latvijoje ir Estijoje – po 9,7 proc. TVF skaičiuoja, kad kitais metais infliacija Lietuvoje sieks 5,8 proc. ir vis dar bus aukščiausia Baltijos šalyse.

Pasak „Swedbank“ ekonomisto Vytenio Šimkaus, spartesnį nei Lietuvoje BVP augimą Latvijoje lemia po pandemijos įvykusi tam tikra verslo desinchronizacija. „Jie tik dabar pasiveja pandemijos metu patirtus praradimus. Latvijos rezultatai 2020–2021 m. buvo gerokai prastesni negu Lietuvos ir Estijos. Latvija nemažai prisivijo būtent pernai. Pakilimų ir nuosmukių būna ne visai vienu metu, todėl Latvija dabar santykinai geriau atrodo“, – aiškina jis.

Pasak ekonomisto, 2021 m. Latvija susidūrė su nemenkais ekonominiais sunkumais, taip pat pernai augo šalies biudžeto deficitas, tačiau valdžia ėmėsi ekonomikos skatinimo priemonių ir tai prisidėjo prie spartesnio BVP augimo.

Vis dėlto šių metų perspektyvoje TVF labiausiai pakeitė Estijos ekonomikos augimo prognozę – nuo anksčiau numatyto 1,8 proc. augimo iki 1,2 proc. nuosmukio. „Mūsų kolegos Estijoje irgi krapšto galvas žiūrėdami į šiuos skaičius, prasti Estijos skaičiai būna labai stipriai peržiūrimi. Dėl tam tikrų didelių užsienio investicijų 2020–2021 m. Estijos augimas buvo itin spartus, o paskui dalis investicijų pasitraukė, neigiamai veikė ekonomiką, bet yra daug klausimų, kiek jos buvo popierinės, kiek – nepopierinės. Yra labai daug statistinių anomalijų, kurios iškreipia paveikslą žiūrint tik į šiuos bazinius skaičius“, – sako V. Šimkus.

Ryšys: V. Šimkus sako, kad Lietuvos baldų pramonei dabartinė situacija yra nepalanki tiek dėl aukštų energijos kainų, tiek dėl aukštų palūkanų, kurios veikia būsto rinką, o mažas būsto rinkos aktyvumas skatina mažesnę baldų paklausą. / „Swedbank“ nuotr.

„Praktiškai Estijos ekonomika laikosi neblogai, labai panašiai kaip ir Lietuvos. Aišku, dėl aukštos infliacijos sumenko perkamoji galia ir yra tam tikras vartojimo susitraukimas, eksportuotojams šiek tiek sunkiau sekasi, nes lėtėja pasaulio ekonomika ir prekyba. Ekonomikos sulėtėjimas yra visose Baltijos šalyse, nes atviros ekonomikos priklausomos nuo pasaulinių vėjų“, – priduria jis.

Didelė inercija

Ne tik TVF, bet ir „Swedbank“ atnaujino savo projekcijas, kuriose šių ir kitų metų Lietuvos BVP prognozių nekeičia: numatoma, kad 2023-iaisiais šalies ekonomika smuks 0,3 proc., o 2024 m. augs 1,8 proc. Tiesa, kitų metų „Swedbank“ prognozės yra šiek tiek santūresnės nei tos, kurias skelbia TVF, tačiau V. Šimkus tikina, kad nedideli procentiniai skirtumai ir svyravimai neesminiai.

Jam pritaria ir Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) profesorius Rytis Krušinskas. „Būtų galima pastebėti, kalbant apie Baltijos šalių fenomeną visame infliacijos įsuktame rate, kad šitos šalys pasižymi labai didele inercija, jose procesai prasideda vėliau, bet poveikis būna didesnis ir, priklausomai nuo to, kiek šalies ekonomika yra susijusi su išvežama produkcija ir užsienio pinigų kiekiu, taip tai šaliai pavyksta greičiau arba lėčiau atsigauti“, – tęsia R. Krušinskas.

Jei kažkas sujuda Vakaruose, pas mus ateina šiek tiek vėliau, bet lėčiau ir atsigauna. Kadangi iš šių trijų šalių Lietuva su savo gamybos sektoriumi yra pati didžiausia, todėl inercija ir infliacija yra šiek tiek didesnės.

„Lietuva dabar yra labai smarkiai priklausoma nuo eksporto rinkų Vakaruose. Jeigu kalbėtume apie laikotarpį, kuris buvo prieš dešimt metų, buvome labai priklausomi nuo Rusijos, nuo Rytų rinkų – persiorientavome. Jei kažkas sujuda Vakaruose, pas mus ateina šiek tiek vėliau, bet lėčiau ir atsigauna. Kadangi iš šių trijų šalių Lietuva su savo gamybos sektoriumi yra pati didžiausia, todėl inercija ir infliacija yra šiek tiek didesnės“, – aiškina ekonomistas.

Anot R. Krušinsko, TVF ar Pasaulio banko prognozių skaičiavimai iš tiesų vyksta naudojant realius skaičius, tačiau visa tai neidentifikuoja gilių ekonomikos situacijos priežasčių – tai yra matematinis įvertinimas. „Kuo mažesnė šalis, tuo ji turės mažesnį pramonės pagaminamos produkcijos kiekį ir procento dalies skaičiavimas neparodo labai suprastėjusios kokybinės palyginamosios situacijos. Pažiūrėjus, kiek skaičius ar prognozė gali atspindėti mūsų palyginamąją kasdienybę, didelių pokyčių kol kas neįžvelgiu“, – teigia ekonomistas. Anot jo, BVP augimo perspektyvų skaičiavimai svarbūs valstybės įvaizdžiui ir verslo reputacijai.

Grįždamas prie Baltijos šalių specifikos, R. Krušinskas pažymi, kad šalys su nedideliu vidaus vartojimu yra išskirtinai priklausomos nuo užsienio rinkų. „Girdime iš Lietuvos baldininkų, kad užsakymų skaičius sumažėjęs, kai kur lėtinamas visas procesas. Maisto pramonininkai ir prekybininkai jau praėjusių metų pabaigoje signalizavo apie mažėjančius pardavimo kiekius natūrine, o ne pinigine išraiška, nes piniginę išraišką kompensuoja infliacija“, – sako jis.

Realizmas: R. Krušinskas palaiko Europos Centrinio Banko keliamų palūkanų normų idėją, tačiau jos priešininkai sako, kad, padidinus palūkanas, sumažės vartojimas, o tai prisidės prie ekonomikos stabdymo. Vis dėlto KTU profesoriaus požiūriu, varginančios infliacijos stabdys ir yra vartojimo kritimas./ KTU nuotr.

„Vadinasi, reikia mažiau pagaminti ir tai susiję su vidaus vartojimu, nes vidaus vartojimas yra ne tik žmonių perkamoji galia, bet ir kiek jie vartoja, kiek atsideda juodai dienai, o gal ir visai neatsideda, kiek į šalį atvažiuoja turistų, nes jie taip pat yra vidaus vartojimo dalis ir t. t. Čia didelių pokyčių nematau, tendencijos panašios į praėjusių metų“, – tikina ekonomistas.

Reikia gyventi su tiek pinigų, kiek turi, o ne tiek, kiek nori turėti.

Pasak V. Šimkaus, Baltijos šalių pagrindiniai prekybos partneriai yra gana panašūs, todėl regioną išorinės jėgos veikia gana simetriškai. Tačiau skiriasi ekonomikos struktūra, kaip šalys naudojasi susidariusiomis aplinkybėmis. „Estija istoriškai šiek tiek anksčiau pajudėjo link aukštesnės pridėtinės vertės tiek dėl artumo su Suomija, tiek dėl IT sektoriaus ankstesnės plėtros, todėl estų verslo ciklas veikia vienaip“, – sako ekonomistas.

„Lietuva turi šiek tiek daugiau sunkesnės ir energetiškai intensyvios pramonės, baldų pramonę, kuriai dabartinė situacija yra nepalanki, tiek dėl aukštų energijos kainų, tiek dėl aukštų palūkanų, kurios veikia būsto rinką, o kai yra mažas būsto rinkos aktyvumas, maža ir baldų paklausa“, – iš esmės R. Krušinskui antrina jis.

„Situacija per metus gali pasikeisti – kalbant apie trąšas, energijos kainos jau dabar gana palankios“, – tęsia V. Šimkus.

Nuostabos elementas

R. Krušinskas infliacijos šuolius stebi jau kurį laiką, viešai apie juos diskutavo dar 2021-ųjų pabaigoje. Nors ekonomistai vis kalba apie lūžio momentą, kai infliacijos procentinė išraiška Lietuvoje turėtų persiversti į vienaženklį skaičių, TVF prognozuoja, kad šiemet šalyje ji laikysis ties 10,5 proc.

„Dar pasitinkant 2022-uosius sakiau ir stebėjausi, kad Kalėdos tuo metu buvo brangiausios Lietuvos istorijoje. Tada 2022 m. Velykos buvo pačios brangiausios, vėliau – 2022 m. Kalėdos, dabar jau ir 2023 m. Velykos buvo brangiausios. Pamatęs naujas prognozes, sau vėl sakau jau spaudoje nuskambėjusią mano frazę: „Šiame fronte nieko naujo.“ Dabar pridedu ir klausimą: „Kiek dar tai tęsis?“ ir čia atsiranda nuostaba“, – dalijasi R. Krušinskas.

Viena vertus, infliaciją įsuka vartojimas ir turimų pinigų arba išteklių kiekis, esantis rinkoje, tačiau ekonomistą pastaruoju metu stebina vis dar tie patys tempai ir besitęsianti infliacija. „Man tikrai įdomu stebėti, kiek dar tai tęsis, nes tai laužo ekonomikos dėsnius, bet nukrypkime nuo akademinės dedamosios, žiūrėkime į realų gyvenimą“, – siūlo ekspertas.

„Yra infliacijos banga ir ji kažkaip užsitęsė. Jos nebūtų, jei būtų lėtesnis arba mažesnis vartojimas. Tačiau mes girdime, kad atsiranda palaikančių tokią idėją, kad nereikia stabdyti ekonomikos procesų, reikia ir toliau skatinti vartojimą. Tačiau vartojimo skatinimas prie infliacijos stabdymo tikrai neprisidės. Čia ir supranti, kad yra interesų grupių tam tikri karai ir tai irgi yra ekonomikos politika“, – požiūrį pateikia R. Krušinskas.

Jis pripažįsta esąs konservatyvesnės ekonomikos politikos šalininkas. „Reikia gyventi su tiek pinigų, kiek turi, o ne tiek, kiek nori turėti, – teigia KTU profesorius. – Palaikau Europos Centrinio Banko keliamų palūkanų normų mintį, o yra tos minties priešininkų, kurie sako, kad, padidinus palūkanas, sumažės vartojimas, žmonės neturės už ką pirkti, didesnę dalį turės atiduoti bankams. Tada kyla klausimas, kur ir kada mes sustosime?“

Ekonomistas primena, kad žmonija per visą istoriją daugeliu atvejų pasitikėjo taupymu ir kaupimu, o skatinimas vartoti nubraukia santaupų dedamąją. „Turime suprasti, kad mūsų visuomenė sensta ir didesnė dalis žmonių jau neturės galimybės papildomai užsidirbti. Taip, jaunimas turės tokią galimybę, bet mes kalbame apie sidabrinę ekonomiką ir su tuo susijusius iššūkius, kaip įdarbinti pinigus, kad jie neprarastų vertės. Šis klausimas ateityje spaus galvas ekonomistams, valstybių vadovams, socialinius ūkius prižiūrintiems asmenims“, – neabejoja R. Krušinskas.

„Noriu tikėti, kad pastarieji metai išmokys mus sumaniau vartoti savo sunkiai uždirbamus pinigus. Tikiuosi visuomenės finansinio raštingumo augimo“, – priduria jis.

Ekonomistas prabyla ir apie biudžetų balansą, deficito mažinimą. „Tai reiškia – neišleiskite daugiau negu uždirbate, o tai taip pat yra susiję su taupymu. Dažna valstybė skolinasi išorinėse finansinėse rinkose, kartais skolinasi tam, kad einamaisiais metais patenkintų savo poreikį, – tai įprastas momentas. Mažinti deficitą – vadinasi, peržiūrėti savo išlaidas ir pagalvoti, kur jos yra būtinos, o kur jų galima atsisakyti“, – žinutę Lietuvos sprendimų priėmėjams siunčia R. Krušinskas.

Toliau link Pietų

Nuo Baltijos šalių, Lietuvos perspektyvų persikeliant į kitą Europos pusę, TVF prognozuoja, kad žemyno ekonomikos galiūnės Jungtinė Karalystė (JK) ir Vokietija gali panirti į recesiją. Anot „Swedbank“ ekonomisto V. Šimkaus, didesnį poveikį Lietuvos ekonomikai turi situacija Vokietijoje.

„Didelė dalis Europos vienaip ar kitaip yra integruota į Vokietijos pramonę. Vokietijos ekonomika labai susijusi ir su Lenkija, ir su Centrine Europa, taip pat Baltijos šalimis. JK svarbi dėl mūsų diasporos, bet migrantų perlaidos, augant Lietuvos ekonomikai, turi vis mažesnę reikšmę, t. y. mažesnės vertės pajamų srautas. Prekyba su JK taip pat svarbi, bet gerokai mažiau negu su Vokietija“, – teigia jis.

Tačiau šiuo metu Europoje būtent Ispanija išskiriama kaip šalis, kuri artimoje perspektyvoje gali kilstelėti euro zonos ekonomikos augimą. „Turime tokią divergenciją, kad pastaraisiais metais Pietų Europai geriau sekėsi negu Šiaurės Europai. Viena vertus, buvo šiek tiek atleisti fiskaliniai varžtai. Tos šalys ilgą laiką taupė ir per pandemiją laisviau išlaidavo, o tai padėjo padaryti dalį labai naudingų investicijų, paskatinti ekonomiką“, – sako V. Šimkus.

„Kita vertus, jų ir energetikos situacija yra daug geresnė nei Šiaurės Europoje, nes buvo mažiau priklausomos nuo Rusijos, joms nereikia žiemą tiek daug šildytis ir energijos kainos tiek Italijoje, tiek Ispanijoje buvo gerokai patrauklesnės“, – priduria „Swedbank“ ekonomistas.

„Kitas svarbus veiksnys – turizmas. Aišku, atrodo, kad pandemija buvo labai seniai, bet vis dar jaučiami jos padariniai. Kinija tik metų pradžioje atsidarė, ir, tikėtina, jos turistų srautai patrauks į Pietų Europą ir ten, kur yra dažniausios turizmo kryptys, – tai irgi suteiks papildomo postūmio šioms ekonomikoms“, – numato V. Šimkus.

Anot R. Krušinsko, kalbant apie Pietų Europą, svarbu suprasti, kad Baltijos šalims pasiekus augimo stadiją, ES Pietų šalys jau buvo ją praėjusios ir ten vystymasis buvo sulėtėjęs, ūkio šakos nusistovėjusios. Pavyzdžiui, Italija ilgą laiką gyveno turėdama didelę užsienio skolą ir ne tokią gerą ekonomikos perspektyvą kaip Baltijos šalyse.

„Pietų Europa mums visą laiką atrodė kaip prabangos šalys, ten išvystytas turizmas, mada, bet iš tiesų mes patys per pastaruosius dešimt metų labai stipriai paaugome tiek savo atlyginimais, tiek pragyvenimo lygio požiūriu. Jau turėtume žiūrėti kitomis akimis, ne iš prasčiokų pozicijos, o tokių pačių ir gal net ir geriau gyvenančių – kalbu apie vidurkį, ne atskiras asmenų grupes“, – sako R. Krušinskas.