Programą "Daniškai lietuviškos variacijos" pristatęs danų muzikas, be Johanno Sebastiano Bacho, Antonio Vivaldi ir kitų klasikos grandų, skambino savo parengtas lietuvių kompozitorių muzikos kompozicijas.
Pokalbis su E.Kure – apie danų meilę karilionui, intriguojančią Hileriodo miesto instrumento istoriją ir unikalų karilionininkų ryšį su auditorija.
– Gimėte ir augote Hileriodo mieste, kuriame 1619-aisiais Karaliaus Kristijono IV Frederiksborgo pilyje įsikūrė pirmasis Danijos karilionas. Tikriausiai su šiuo instrumentu esate pažįstamas nuo vaikystės?
– Taip, tikrai. Susipažinau su kariliono skambesiu dar tada, kai nežinojau, koks tai instrumentas. Būdamas mažas berniukas savo namų sode dažnai girdėdavau kariliono muziką – tereikėdavo palankios vėjo krypties. Frederiksborgo pilis yra labai didelė ir įspūdinga – į akis iš karto krenta keturi ją juosiantys bokštai. Vaikystėje galvojau, kad būtent jie ir skleidžia girdimą muziką. Vėliau sužinojau, kad tai karilionas. Artimiau susipažinti su šiuo instrumentu ir juo pagroti man pasisekė gana anksti. Kai buvau aštuoniolikos, susidomėjau vargonų muzika ir pradėjau groti vietinėje bažnyčioje. Po kelerių metų netikėtai sulaukiau pasiūlymo asistuoti karilionininkui Frederiksborgo pilyje. Tad gavau galimybę pagroti ir senuoju karilionu. Vis dėlto tai nebuvo geras instrumentas – skambesys buvo labai nešvarus ir menkai suderintas. Dėl to kalta buvo visa įvykių virtinė. 1859 m. pilis priklausė Danijos karaliui Frederikui VII, kuris ją naudojo kaip vieną savo rezidencijų. Vienos viešnagės metu jis paprašė užkurti židinį, kadangi buvo labai šalta naktis. Deja, židinys sukėlė didžiulį gaisrą, kuris pilį, kartu ir senąjį karilioną smarkiai apgadino. Rekonstruojant pilį buvo užsakytas naujintelis karilionas, pagamintas Belgijoje. Tačiau kažkaip buvo pamiršta, kad jį reikia suderinti, dėl to jis ilgus metus skambėjo ne taip, kaip turėtų. Laimei, šiuo metu jis rekonstruotas ir puikiai skamba. Vis dėlto pradžioje teko groti nerenovuotu instrumentu. Tuomet jam trūko kelių varpų, buvo sunku sugroti kai kurias melodijas.
– Kauno publikai pristatėte programą "Daniškai Lietuviškos variacijos". Klausytojai turėjo progą pasiklausyti jūsų atliekamų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Viktoro Kuprevičiaus, Juozo Naujalio ir lietuvių liaudies melodijų. Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su lietuvių kompozitoriais?
– Su Lietuva ir lietuvių kompozitorių muzika susipažinau senokai. Pirmą kartą čia atvykau prieš 26 metus pagroti Klaipėdos kariliono festivalyje. Vėliau Lietuvoje lankiausi dar keturis kartus. Teko groti ir Kauno karilionu. Deja, tuo metu jis dar nebuvo atnaujintas, tad skambėjo prastai – panašiai kaip senasis Frederiksborgo pilies instrumentas. Tuo metu pamaniau – jeigu Kauno karilionas sulauktų renovacijos, labai norėčiau juo dar kartą pagroti. Panašu, kad mano noras išsipildė. Jaučiausi labai pagerbtas, kai mane pakvietė dalyvauti festivalyje. Kai lankiausi Lietuvoje pirmą kartą, dovanų gavau įvairių Lietuvos kompozitorių kūrinių natų. Grįžęs namo jas pasidėjau į savo kolekciją. Sulaukęs pasiūlymo atvykti į Kauną, prisiminiau, kad vis dar jas turiu ir nesunkiai suradau saugiai padėtas prie kitų natų. Nors su šiais kūriniais nesu pažįstamas nuo vaikystės ar mokyklos laikų, jie man artimi ir mieli. Pirmą kartą lankydamasis Lietuvoje susipažinau ir su nuostabiais karilionininkais Juliumi Vilnoniu ir Stasiu Žilevičiumi – jie taip pat atliko savo programas festivalyje. Tad galiu teigti, kad su lietuvių muzikais esu gana neblogai pažįstamas.
Prieš pat koncertą taip pat mėgstu pro langą pažvelgti į susirinkusią minią – tai padeda geriau suvokti, kokia yra tavo auditorija.
– Skandinavijos kariliono mokykloje dėstėte kampanologiją. Lietuvoje šis mokslas taip pat populiarėja – prieš metus netgi įsteigta kampanologų draugija. Galbūt pats priklausote panašiems sambūriams Danijoje?
– Ilgus metus Danijoje dirbau kariliono mokytoju ir konsultavau Danijos bažnytinių reikalų ministeriją varpų klausimais. Pastarąja veikla užsiėmiau net dešimt metų – nuo 1999 m. iki 2010 m. Tai reiškia, kad kiekvieną kartą, kai kuri nors bažnyčia Danijoje norėdavo atnaujinti ar pakeisti varpus, man būdavo atsiunčiamas laiškas ir tekdavo parašyti ilgą ataskaitą su pasiūlymais, kaip geriausiai išspręsti susiklosčiusią situaciją, ką verta įsigyti, o kokių veiksmų geriau vengti. Prieš imantis bet kokio sprendimo, turėdavau jį patvirtinti. Tai buvo be galo įdomus, bet varginantis darbas, todėl, praėjus dešimtmečiui, nusprendžiau jį nutraukti. Šiuo metu vedu įvairias paskaitas ir rengiu pranešimus apie varpus. Taip pat visoje Danijoje rengiu koncertus. Per ilgus karjeros metus esu priklausęs ir keletui kitų kampanologinių organizacijų.
– Grodami karilionininkai turi unikalų santykį su auditorija, kadangi, būdami bokšto viršuje, jie nemato, kas vyksta apačioje. Ar sudėtinga groti neturint tiesioginio kontakto su publika?
– Visiškai ne. Ilgus metus grojau vargonais, o atliekant muziką šiuo instrumentu, sėdima nugara į publiką. Man tai nekeldavo jokių problemų, kadangi nors nematydavau, kas vyksta, galėdavau girdėti aplodismentus. Grodamas karilionu nei matau, nei girdžiu, kas vyksta apačioje, tačiau žinau, kad ten sėdi klausytojai, kuriems įdomi mano muzika, ir man to užtenka. Prieš pat koncertą taip pat mėgstu pro langą pažvelgti į susirinkusią minią – tai padeda geriau suvokti, kokia tavo auditorija. Koncerto metu stengiuosi sugroti taip gerai, kaip tik galiu, o žinojimas, kad manęs susikaupę klausosi kariliono muzikos gerbėjai, išsklaido visas abejones.
– Lietuvoje karilionas nėra itin populiarus – laukia dar daug darbo garsinant šį instrumentą. Karilionininkų gausa taip pat negalime pasigirti – turime tik vieną karilionu grojančią moterį, festivalyje taip pat pasirodžiusią Austėją Staniunaitytę. O kokia situacija Danijoje? Ar jūsų šalyje vyksta daug kariliono muzikos festivalių?
Frederiksborgo pilis yra labai didelė ir įspūdinga – į akis iš karto krenta keturi ją juosiantys bokštai. Vaikystėje galvojau, kad būtent jie ir skleidžia girdimą muziką.
– Danijoje karilionas yra tikrai populiarus instrumentas. Šalyje yra apie 30 karilionų, įsikūrusių įvairiose bažnyčiose ir pilyse. Jais groja 50 profesionalių muzikantų – tiek vyrų, tiek moterų. Tai dar ne viskas – turime net 74 automatinius karilionus, tad viską sudėjus išeina 104 instrumentai, išsidėstę po visą šalį. Man yra tekę groti ir mobiliuoju karilionu – tai tokia mašina su varpais. Šią vasarą Danijoje turėjome begalę su karilionu susijusių renginių, tad veikti tikrai buvo ką. Pasitaikė sekmadienių, kai ryte vargonais grodavau rytinėse Mišiose, tada tris valandas grodamas važinėdavau su mobiliuoju karilionu, perpiet apsilankydavau kitoje bažnyčioje paskaityti pranešimo apie joje įkurdintus varpus, o tada važiuodavau groti trečios bažnyčios vakarinėse Mišiose. Mėnesio gale turėsiu garbės mobiliuoju karilionu pagroti Mišiose.
Kariliono muzikos festivaliai Danijoje taip pat gana populiarūs. Turime 30 iniciatyviausių karilionininkų, kurie vis stengiasi suorganizuoti kokį festivalį ar renginį. Pats taip pat esu surengęs nemažai festivalių, vykstančių bažnyčioje, kurioje paprastai groju vargonais. Vasaromis pasitaiko netgi dešimt sekmadienių iš eilės, kai skamba kariliono muzika. Žmonės tuo labai domisi, kaskart pamatau naujų veidų. Pakviečiame ir užsienio profesionalų, atliekame įvairią muziką. Norime, kad žmonės jaustųsi jaukiai, tad patiekiame nemokamos arbatos ir kavos, vaišiname sausainiais. Šie vakarai man visada asocijuojasi su jaukumu ir geromis emocijomis. Manau, kad organizuoti kariliono muzikos festivalį Kaune buvo labai gera mintis – turite nuostabų instrumentą, tad kodėl gi nepasidalijus jo skambesiu su platesniu žmonių ratu?
– Minėjote, kad jau esate grojęs Lietuvoje. Kokie įspūdžiai po šio koncerto?
– Iš tikrųjų labai nekantravau išbandyti renovuotą Kauno karilioną, nes prisimenu jį nelabai kokios būklės. Jeigu instrumentas būtų vis dar toks pat kaip anuomet, niekaip nebūčiau galėjęs pagroti programos, kurią paruošiau festivaliui. Tai būtų buvę tiesiog neįmanoma. Senasis Kauno karilionas teturėjo 35 varpus, o koncerto metu aš naudojau visus 49. Tad labai džiaugiuosi atnaujintu instrumentu ir didžiuliu lietuvių susidomėjimu mano muzika.
