Filmas Sidabrinės gervės apdovanojimuose laimėjo Metų filmo nominaciją. Filmo seansas vyks prie Vaidilos skulptūros (J. Pabrėžos g. 1, Kretinga). 

Filmas „Stebuklas“ – tai tragikomiška istorija apie kiaules, stebuklus, kiaulišką kapitalizmą ir sistemų sandūroje išgyventi bandantį žmogų.

Praėjus keleriems metams po Sovietų sąjungos žlugimo, Lietuva skendi didelėje ekonominėje krizėje – darbo nėra, bankai bankrutuoja, infliacija. Irena, vietinės kiaulių fermos vedėja, nesėkmingai bando išlaikyti ūkį ir savo darbininkus, kai į kaimą atvažiuoja žavingas amerikietis. Jis pažada išgelbėti kiaulių fermą ir kaimą nuo bankroto. Bet ar tikrai jis nori tik gero? Ar Irena sužinos tiesą, prieš padarydama lemtingą klaidą?

Su tokia pat meile ir šiluma apie savo heroję Ireną kalba ir aktorė Eglė Mikulionytė. Abi jos neabejoja: labiausiai kiekvienas iš mūsų ilgimės meilės. 1992-ieji. Lietuva – ekonominėje krizėje. Darbo nėra, bankai bankrutuoja, prie dešros, kainuojančios 350 talonų, vingiuoja eilės. Šitaip šalį savo filme pristato "Stebuklo" kūrėjai. Apie moteris, apie moteriškumą ir amžiną meilės ilgesį kalbėjausi su filmo režisiere E.Vertelyte ir pagrindinio vaidmens atlikėja E.Mikulionyte.

– Pasikeitimų laikas anuomet užgriuvo visu svoriu ir vyrus, ir moteris. Eilės prie dešros buvo tik smulkmena, palyginti su tuo, kokias peripetijas iš tiesų teko išgyventi pirmaisiais metais po to, kai buvo paskelbta nepriklausoma Lietuva. Stiprybės tuomet reikėjo daug.

E.M.: Augau sovietmečiu, prisimenu mane nuolat lydėjusią nuojautą, kad kažkas yra negerai. Mamos tėvai buvo ištremti, atmenu jos pasakojimą, kaip važiavo į Maskvą, pas tuometį partijos sekretorių Leonidą Brežnevą prašyti, kad paleistų jos tėtį. Niekuomet nebuvau nei spaliukė, nei komjaunuolė, dar ir klasės draugus paragindavau bėgti iš susirinkimų.

E.V.: Gimiau 1983-iaisiais, sovietmečio neprisimenu, permainų laiką mačiau vaiko akimis. Aplink mane buvo daug stiprių moterų, visos jos daug dirbo, dar ir namus ant savo pečių laikė. Turėjo būti tikrai geležinės!

E.M.: Kurdama savo heroję ieškojau moters, kuri buvo scenarijuje. Pamačiau ją labai stiprią. Fantomai, giliai įsibrovę į mano vaidmenis, padeda atrasti tokių dalykų, kurių nė nenumanau esant.

Fantomai, giliai įsibrovę į mano vaidmenis, padeda atrasti tokių dalykų, kurių nė nenumanau esant.

– Kartais atrodo, kad apsivertusios darbais, virtuvės ir vaikų rūpesčiais pasikeitimų laiko moterys labiausiai pamiršdavo save. Nėra makiažo – nieko tokio. Ir kam manikiūras, kai gali nagus siuvimo žirklėmis nusikirpti...

E.M.: Savo filme Eglė moteriškumą tarsi prikelia, ji priverčia pagrindinę filmo heroję – Ireną keistis, prisiminti, kokia iš tiesų yra. Tikra tiesa – ano laiko moterys moteriškumą buvo primiršusios.

– Ir koks moteriškumas – kiaulių fermoje?! Ar pajutote tą kvapą?

E.M.: Pajutome, kur jau nepajusi!

E.V.: Po kiekvienos pamainos, kai filmuodavome fermoje, turėdavome sterilizuoti drabužius. Ne tik kostiumus, bet ir darbinius kombinezonus. Dabar galime įsivaizduoti, kokiomis sunkiomis sąlygomis dirbo moterys fermose. Nesu tikra, kad jos išvis svarstė – yra moteriškos ar ne?

– Kaip jums atrodo, kas gali pažadinti moteriškumą?

E.V.: Dėmesys. Filme jis randasi atvykėlio iš Amerikos Bernardo pavidalu. "Toks vyras niekaip nesužavėtų", – sako man po filmo. Dabar – gal ir ne, moterys juk išrankesnės pasidarė, nors irgi – protingiausios mulkius įsimyli. Bet anuomet – amerikonas, kaime, su kadilaku. Nupirks fermą, pastatys naują, gyvens visi kaip Amerikoje! Tai mūsų akimis jis atrodo lepšis, o tais laikais – tikras vyras, gelbėtojas.

E.M.: O Irena juk šimtą metų pamiršusi, ką reiškia švelnus vyro prisilietimas. Ji turi vyrą, bet iš tiesų neturi.

E.V.: Kiek, rodos, protingų moterų, kurios išvažiuoja į Turkiją ir pameta galvą dėl pirmo sutikto kilimų pardavėjo. Kiekviena moteris nori dėmesio, jo ištroškusi, o gauti jo iš vyro Lietuvoje – net ir šiais laikais sunku.

E.M.: Tik pajunti žvilgsnį, tik pasako kas gerą žodį, pasaulis nušvinta, širdis pradeda plakti stipriau.

– Šiandien nesunku pastebėti dar ir kitą kraštutinumą: stiprios moterys viską gali, vyrų joms nereikia...

E.V.: Sunku kalbėti apie kitus, tačiau man dėmesys ir rūpestis yra svarbiausi. Ne tik moterys, kiekvienas žmogus nori būti mylimas.

E.M.: Visa tai yra arba nėra, turi arba neturi. Dėmesys pažadina kiekvieną.

– Tą patį galima perkelti į šiuos laikus?

E.V.: Rodos, bėgi, bėgi, dirbi, dirbi, užmiršti savimi pasirūpinti. Moterų emancipacija šiandien leidžia rinktis – būti vienokiai ar kitokiai. Galime diskutuoti moteriškumo sąvoką, kiek ji apskritai svarbi. Svarbiau moteris kaip asmenybė, nebesame apribotos savo lyties. Mes nebesame įspraustos į rėmus – jei norime, galime būti itin moteriškos, jei norime – labai vyriškos. Tačiau stereotipai dar gyvi – kokia moteris gali būti kine, kokią daugelis nori matyti žurnalų viršeliuose. Man buvo svarbu parodyti kitokią moterį, moterį-nestandartą, stiprią, gal kiek senamadišką, tačiau šiltą ir mielą būtybę.

E.M.: Vis dėlto, šiais laikais, kad ir labai emancipuotos, moterys dažniau prisimena savo moteriškumą.

– Filme jūsų Irena į darbą vaikšto labai pasipuošusi. Aš taip atrodančios zootechnikės mūsų kaime neprisimenu. Labiau – nuo jos sklindantį fermų kvapą...

E.M.: Betgi Irena – buvusio kolūkio pirmininko dukra, ji išskirtinė kaime. Tai, kaip ji keičiasi, matyti ir iš drabužių. Iš pradžių juodi kostiumėliai ir marškiniai, vėliau – suknelės ir garbanos. Girdėjau pastabų, kad po kadilako scenos ji per gražiai atrodo. Tačiau meilė juk daro stebuklus.

E.V.: Ilgai dirbome su kostiumų dailininke Monika Vėbraite. Norėjome kad kostiumai sustiprintų filmo dramaturgiją. Suprantu, kad vyresni žiūrovai filmą vertins per realizmo prizmę. Patikrinome faktus – Irena galėjo važinėti "Volga", bet kine mes peršokame realybę, pasakojame istoriją apie sistemos sandūroje gyvenančius žmones, todėl ieškome ryškesnių akcentų.

E.M.: Po filmo jaunimas man sako: jūs ten kosmosą rodote. Ar tikrai galėjo taip būti?

– Gyvenusi tuo laiku, galiu patvirtinti: istorija, nutikusi Biednių kaime, iš tiesų galėjo nutikti bet kuriame Lietuvos kaime. Tik, štai, fermų šiandien jau beveik nebelikę...

E.V.: Irena filme yra vienintelis tikras personažas, visas kitas pasaulis aplink ją – ypač šaržuotas. Juk negali sukurti satyros be šaržo. Kaip dar pažvelgsi į save iš šalies, pasijuoksi? Prieš pradedant filmą, ilgai ieškojome autentiškos kiaulių fermos, kurioje galėtume filmuoti. Šiais laikais į fermas patekti sunku, juk siaučia kiaulių maras.

– Ar kiaulių ferma yra gera vieta įsiliepsnoti meilei?

E.V.: Nežinau, ar tai meilė... Greičiau – susižavėjimas, potraukis.

E.M.: Bernardui Irena tikrai nerūpi, o jai juk irgi – gal pavyks, gal naują fermą pastatysime, gyvensime geriau, gražiau? Ir vis dėlto, jai sunku patikėti, kad Bernardo požiūris į ją šitaip pasikeis. Tai, kas įvyko kadilake, yra labai aiškiai režisierės nubrėžta linija – kokios moterys yra patiklios ir nesugadintos: jei jau įvyko tarp vyro ir moters daugiau nei bučinys, moteris privalo su tuo vyru likti. Irenos laukia karti patirtis, bet jei ne ji, gal nė nebūtų atsikėlusi, kitaip pradėjusi žvelgti į pasaulį. Režisierė Eglė filme užgriebė daug temų, iš kiekvienos jų išeitų naujas filmas.

Pasak aktoriaus, gražus tragikomiškas stilius, tikras ir tikslus santykis su laikmečiu ir maloniai atpažįstama istorija šį režisierės Eglės Vertelytės darbą daro vertu dėmesio, teigiama pranešime žiniasklaidai.

A. Bialobžeskis pasidalino savo mintimis apie filme „Stebuklas“ vaizduojamą laikotarpį.

Stipri stiprios moters istorija

„Mano personažas, Juozas, labai mielas. Tokių yra ir dabar. Sunku pasakyti, ar jis vienišas. Juozas išvis be orientyro, neturi net kur klaidžioti, tiesiog vegetuoja. Nežino, rytas ar vakaras. Tačiau mano vaidmuo nedidelis, nes filmas juk yra apie moterį. Labai gerai, kai stiprios moterys ateina į režisūrą mūsų vis dar patriarchalinėje visuomenėje – stiprios moters portretas yra pozityvu.

„Stebuklo“ išskirtinumas – santykis su laikmečiu. Tas tikrumas, paveikumas mane maloniai nustebino ir įtikino. Juk aš gerai atsimenu nepriklausomybės atgavimą, bet kad Eglė, kuriai tuo metu tebuvo šešeri, taip vykusiai rekonstruotų ir žinotų, ką daro ir kodėl, tai įspūdinga. Žinoma, ir keista, kodėl jaunas žmogus užsiima man artima tema. Eglė buvo motyvuota, ir jos motyvacija persidavė visiems.

Užkonservuota laike

Vienas stipriausių įspūdžių iš filmavimo – tikrąja to žodžio prasme sugrįžti į praeitį, labai realią, apčiuopiamą, netgi taip pat dvokiančią, kaip prieš dešimtis metų. Toje kiaulidėje prie Dabužių, kur filmavome, jau esu buvęs vieną savo ankstyvos jaunystės vasarą, kai mus privaloma tvarka veždavo į kolūkį dirbti. O iš Dabužių bibliotekos vis dar esu pasiskolinęs Kurto Voneguto „Skerdykla Nr. 5“.

Taigi, atvažiavau ir negalėjau patikėti savo akimis – viskas it užkonservuota laike. Ir kvapas... tiesiog neįmanomas... Buvo viena pamaina, po jos turėjau skubėti tiesiai į spektaklį ir reikėjo gerokai paplušėti, kol atsiprausiau, nes kitaip turbūt kolegos ir žiūrovai teatre būtų išsilakstę.

  Netikrų pranašų antplūdis

1992-aisias baigiau studijas, buvo pirmieji aktorystės metai, juos prisimenu kaip jaunystę – linksmo chaoso ir malonios anarchijos laiką. Mano paties santykis su tais metais romantiškas, nors nenorėčiau ir niekam nelinkėčiau to laiko – didžiulis skurdas, košmaras materialiąja prasme. Negaudžiau laimės paukštės, ėjau savo keliu. Manau, kad dabar aktoriaus profesiją pasirinkę jauni žmonės susiduria su panašiais sunkumais, bet turi didesnį pasirinkimą. O tada nebuvo jokio pasirinkimo – mes sunkiai gyvenome ir teatre liko vienetai.

Į teatrą tuo metu atvažiuodavo šarlatanai, jų priplūdo ir teatro, ir muzikos srityse. Ypač daug buvo tokių truputį šnekančių lietuviškai, kišenėje šlaminančių dolerių kupiūras, kažką žinančių laisvojo pasaulio atstovų, drąsiai mokančių, kaip gyventi. Ar tik neprimena pagrindinio filmo veikėjo Bernardo?

Dėl ko plūdo tie netikri pranašai? Nes žmonės nelabai žinojo, kaip egzistuoti chaotiškoje laisvės erdvėje. Po to vadžias į savo rankas perėmė vietos avantiūristai. Ir mūsų didieji verslininkai pradėjo nuo tų pačių reikalų: vežė sūrius į Jugoslaviją, siuvo vėliavas Ukrainai.

Virsmas tuštumoje

Man patiko lengvai atpažįstama, asociatyvi filmo istorija apie žmones, patekusius į virsmą. Apie jų itin staigiai ir labai smarkiai pasikeitusią gyvenimo dinamiką. NEŽINIA IR TUŠTUMA – kas čia dabar vyksta??? Pinigų, darbo, perspektyvų nėra. Jausmas, lyg visi nesvarumo būklėje ir uždaryti kambaryje, o laikas SUSTOJĘS. Nebeliko šviesaus rytojaus, kuriuo buvo patogu tikėti. Ateini ir galvoji čia ir dabar, ką vakare padėti ant stalo. Galima ir vėl paklausti – ar tikrai buvo geriau tada?

O šokių scena iš baliaus – vos prieš dešimt metų buvau panašioje situacijoje. Buvome prie Kudirkos Naumiesčio. Kaip iš Antonioni peizažų – plikame lauke du devynaukščiai išdaužytais langais, tik viename kultūros salė su dviem šviečiančiais langais. Apie šeši šimtai žmonių, stalai nukrauti balta mišraine ir degtine. Mes padalyvavome. Po kiek laiko apsidariau ir sakau – laikas mums duoti į kojas. Ir laiku išvažiavome, nes vėliau kilo muštynės.

  Kino patirtys

(Loros Mushevos nuotr.)

Nuostabu, kad mūsų kinas atsigavęs – yra ir komercinio, ir arthauzinio. Vaidinti kine man labai patinka. Kai duoda scenarijų, aš jį perskaitau. Manęs klausia: „Na, kaip?“. Sakau: „Na, taip!“ Juk neįlįsiu į režisieriaus galvą. Jis mato, kaip mato ir sumontuos tave kaip nori, o ką tu ten darei ar galvojai, kad darai, taip ir lieka neaišku. Todėl mielai atsiduodu srovei ir plaukioju, kur mane neša. KINAS yra srovė, judesys, gyvybė – malonu tiesiog būti tame.

Bijojau, kad kinas pro mane praeis. Visa jaunystė buvo be kino vaidmenų, nes jis, kaip ir futbolas Lietuvoje, buvo dingęs. Prieš 14 metų sakiau, kad lietuviškas kinas ir lietuviškas futbolas sugriuvo. Kinas atsigavo, o futbolas – ne. Džiaugiuosi, kad mano kino laikas ne praėjo, o atėjo. 2004 metais pirmą kartą vaidinau kine ir nuo to laiko vis atsiranda, ką nuveikti.

Savęs tyrinėjimas

Manau, kad aktorystė yra savęs tyrinėjimas. Arba pamišimas, nes visą gyvenimą gyveni svetimus gyvenimus ir kalbi svetimu balsu (šypteli). Beje, aktoriai mažiausiai serga Alzhaimerio liga. Man, kaip aktoriui, turi būti įdomu vaidinti. Turiu matyti svarbą ir apie tai kalbėti. Su amžiumi ir branda išryškėja kryptis, nes pagaliau atmeti tai, kas trukdo.

Teatras turi priešintis, erzinti, neturi būti bala. Pakankamai teko pasivolioti tokioje baloje. Kuriantis ar griaunantis spektaklis yra gerai, tačiau blogai, kai spektaklis niekinis, pigus, tuščias. Tai sukelia nepageidautinas pasekmes, vadinu tai kognityviniu disonansu. Teatras – jaunų žmonių reikalas, jų energijos, jų anarchijos, ryžto keisti stilistiką, turinį. Su jaunimu man visada įdomu, nes jis įneša naujų spalvų, dėl to patinka dirbti dėstytoju. Kiekviena paskaita gali būti iš kito kampo, gali vis kitaip traktuoti reiškinį ar situaciją. Kai tik pradėjau dėstyti, paprašiau studentų pasiruošti ir visai laisvai pristatyti, ką jie galvoja apie Lietuvą. Buvo be galo įdomu. Visi studentai pasirodė skirtingai ir įsimintinai.

Televizija ar teatras – darbas su kamera yra vertingas nepriklausomai nuo to, ką ji užfiksuos. Tik taip ir sugaudai dėkingus savo rakursus. Turi būti PROCESE. Jei pasirinkai šią profesiją, turi dirbti. Jei nori būti geras aktorius, turi nuolat vaidinti. Ir nesvarbu, kur – teatre, kine ar televizijoje.

  Švaros ir prasmės pojūtis

Nors pats eilių niekada nerašiau, bet poezija mano gyvenime labai svarbi. Dėl ko svarbu? Dėl to, ką turiu ir dėl to, ką galiu. Ir, žinoma, labai svarbu skaityti kažkam. Pastarąjį mėnesį buvo keturi poezijos vakarai ir skirtingos programos – reikėjo labai gerai pasiruošti. Ateina virš šimto žmonių, žinančių, ko nori. Panevėžyje, Kaune, Utenoje, Ukmergėje.

Poezija labai intymu. Visada skaitau su mikrofonu, kad galėčiau šnabždėti ir perteikti niuansus. Tai nėra triukšmo dalykas, jis tykus, jautrus, suteikiantis ypatingą satisfakciją ir sukuriantis vidinės švaros, prasmės pojūtį. Poetas kalba svarbius dalykus ir atveria paslaptis, būtina tai traktuoti pagarbiai. Poetiško kalbėjimo reikia mūsų sielai, nes poezija yra graži pauzė chaotiškoje mūsų gyvenimo dinamikoje. Ta valanda, kai gali pabūti ramus – kažkas sakralaus ir saugotino.

Būdamas dvidešimt šešerių pradėjau skaityti S. Gedos ciklą. Skaičiau jaunatviškai. Po to buvo pertrauka. Ir vėl S. Geda. Dabar, kai man 50 metų, vėl kitaip viskas atrodo. Patinka stebėti, kaip pats keičiuosi santykyje su poezija. 

Kelionės, muzika ir gyvenimo būdas

Jei suvaidinęs kine vieną vaidmenį galėčiau metus nedirbti, tuomet gal parašyčiau knygą. Pradėčiau nuo apsakymų. Arba keliaučiau – kelionių įspūdžiai įstringa į emocinę atmintį, o ji aktoriui labai svarbi. Neseniai buvau Portugalijoje – pabėgau per jubiliejų. Nuvažiavau į Algarvę keturioms dienoms, tada – į Lisaboną. Savo gimtadienį buvau Sevilijoje, Ispanijoje.

O gal pasukčiau į muziką, brolis yra kompozitorius, tėvai pianistai. Aš pats karts nuo karto pagroju kokiame nors bare, kai nėra grojančių geriau už mane. Žmogų gali pažinti ir per tai, kokius kūrinius jis renkasi atlikti. Mane vis kalbina gyvenimo būdo laidos – prašo įsileisti į namus, atsiverti. Aktorių geriausiai pažįsti iš jo darbų, tad pokalbiai apie gyvenimo būdą ir namų demonstracija keistas būdas supažindinti visuomenę su aktoriumi. Darbai atskleidžia daugiau nei tai, su kuo ar kur aš gyvenu. Žinoma, atsivėrimas nėra lengvas dalykas. Antra vertus, galiu atsiverti taip, kad nežinau, ar televizija išdrįs parodyti?“