– Kodėl išėjus į pensiją ir nieko neveikiant sveikata prastėja?
– Visų pirma, pensija yra socialinis reiškinys. Reglamentuojant tam tikriems teisės aktams tas žmogus gali nedirbti ir gauti tam tikras išmokas.
– Ar tai susiję ne su žmogaus gabumais, o su tam tikru įrašu asmens gimimo liudijime?
– Tas pastebėjimas, kada žmogus tampa pensininku, slepia labai daug teigiamų ir neigiamų emocijų. Procesai, kurie vyksta žmogaus gyvenimo eigoje, yra labai įdomūs, nes jie yra negrįžtami, nemodifikuojami, galbūt šiek tiek koreguojami. Turiu omenyje senatvinius procesus. Senėjant organizmui vystosi tam tikras galimybių mažėjimas: protinio pajėgumo, fizinių galimybių. Kai kada tas mažėjimas pasireiškia ligomis.
Jeigu senėjimo procesas yra nesėkmingas, jeigu sunku finansiškai, jeigu yra daug ligų, jis tada pakliūva tarsi į užburtą ratą.
– Kas nutinka tiems žmonėms, kurie išeina į pensiją, nedirba, neužsiima jokia kita veikla?
– Nenutinka nieko ypatingo. Jeigu žmogus sulaukęs pensinio amžiaus atsisako aktyviai dirbti, pasikeičia jo socialinis vaidmuo, jo gyvenimo būdas, gyvenimo ritmas. Jeigu jis iki tol aktyviai gyveno, jo fizinė sveikata yra gera, tad jis labai džiaugsmingai nedirbs, nes turės kitų užsiėmimų. Bet jeigu senėjimo procesas yra nesėkmingas, jeigu sunku finansiškai, jeigu yra daug ligų, jis tada pakliūva tarsi į užburtą ratą. Tokio žmogaus fizinis pajėgumas labai greitai mažėja, jis neišeina iš savo namų, sustingsta, guli lovoje arba labai mažai juda. Tad esant tokiam nesėkmingam senėjimui mes galime tikėtis nejudrumo, ligų paūmėjimo, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų, kaulų retėjimo, vystosi osteoporozė.
– Ar tie žmonės, kurie toliau tęsia darbą arba yra kitaip aktyvūs, gali išvengti šio blogo senėjimo proceso? Ar tos veiklos padėtų tai atitolinti?
– Ypatingai ne. Sveikatos priklausomybė nuo pensinio amžiaus yra labai menka.
– Ar pastebite, kad Lietuvoje pensininkai keistųsi?
– Skiriasi mąstymas. Jie yra daugiau pamatę pasaulio, visiškai kitaip supranta darbinius santykius. Jeigu yra didesnės finansinės galimybės, atsiranda ir socialiniai aspektai. Reikia pastebėti, kad yra tam tikra riba, kad nuo 75 m. domėjimasis aplinka sumažėja, žmogus nebenori keliauti, jis daugiau bendrauja su savo artimaisiais, jam daugiau rūpi sėslus gyvenimas. Tad pokyčiai yra ir gana ženklūs.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Ar turint pinigų senatvė yra laimingesnė?
– Be abejo. Bet pinigai tikrai nenulemia visko. Tačiau jie svarbūs. Senatvė turi būti ori. Pirmiausia – psichologinė būklė. Šioje situacijoje kalbame apie gyvenimo kokybę.
– Ką rekomenduotumėte tiems žmonėms, kurie skaičiuoja paskutinius mėnesius iki oficialaus pensinio amžiaus?
– Susitvarkyti savo aplinką, susitarti su savimi. Pasižiūrėti, ar finansinėje srityje viskas yra tvarkoje. Neatsisakyti draugų, kiek galima daugiau bendrauti. Keliauti, jei leidžia finansinės galimybės. Yra trečiojo amžiaus universitetas, kuris puikiai veikia visoje Lietuvoje. Ten senyvo amžiaus žmonės gali susitikti, tobulintis ir tokiu būdu judėti į priekį. Negalima jokiu būdu sustoti gyvenimo kelyje.
– Vakarų valstybės skaičiuoja, kad ženkliai padidės žmonių, sergančių įvairiomis demencijos formomis. Kiek Lietuvoje yra dėl to nerimo?
– Tai yra didelė problema, nes vidutinė būsimo gyvenimo trukmė ilgėja. Tad anksčiau tokių ligų praktiškai nebūdavo. Dabar galima laisvai sulaukti 80–90 metų, jei nėra ligų ir vedamas sveikas gyvenimo būdas.
– Kaip tokių ligų išvengti?
– Pirmiausia – fizinis aktyvumas. Taip pat šiek tiek protinės mankštos. Bendravimas yra labai sveikintinas dalykas, kelionės, pažinimas. Žingeidumas, noras žinoti, noras kažką veikti – tie požymiai, kurie išskirtinai daro laimingus senyvo amžiaus žmones.
