34-erių Franko Swaino kiborgizmo istorijos pradžia paprasta – 25-erių sulaukusiam britui buvo nustatytas ankstyvas klausos praradimas, kurį gydytojai nusprendė koreguoti klausos aparatu. Vis dėlto Frankas suvokė vieną svarbų dalyką – klausos aparatas pateikia jau filtruotus garsus. Garsai pirmiausia patenka į klausos aparatą, kur filtruojamas triukšmas, sustiprinamas „naudingas“ garsas, o žmogų pasiekia ne grynas aplinkos garsas, o savotiška jo interpretacija. Šį suvokimą sekė kita mintis – galbūt galima tą garsą koreguoti? Taip įsilaužęs į savo klausos prietaiso sistemą Frankas perprogramavo ją taip, kad girdėtų Wi-Fi signalus. Skamba neįtikėtinai – kokios yra žmogaus galimybių ribos?

Praėjusiais metais į LOGIN buvo atvykę Moon Ribas – menininkė ir choreografė, savo alkūnėje turinti implantuotą sensorinę jungtį, kuri padeda jausti kiekvieną žemės drebėjimą, taip pat Neilas Harbissonas – regėjimo sutrikimą turintis ir oficialiai pripažintas pirmuoju žmogumi-kiborgu, kurio kaukolėje implantuota antena, priimanti garso bangas ir leidžianti suvokti matomas ir nematomas spalvas. Jo antenos ryšys iš kosmoso geba perduoti ir kitus vaizdus.

F. Swainas pritaria savo „kolegai-kiborgui“ N. Harbissonui, kuris teigia, kad kiborgizmas – tiesiog žmogaus saviraiška.

– Pasaulyje yra bent 10 žmonių, dėl vienokių ar kitokių priežasčių technologijomis patobulinusių savo kūną. Ar jūs esate susiję vieni su kitais, palaikote ryšį, ar tiesiog skirtingais būdais testuojate technologijų galimybes?

– Manau, kad rezultatai mus gali savotiškai sieti, tačiau iš tiesų kiekvienas jų siekiame iš skirtingų pozicijų ir su skirtingais tikslais. Yra žmonių, kurie papildo savo kūną technologijomis dėl estetinių, meninių priežasčių, yra tokių, kurie siekia sau tam tikros naudos, tačiau yra ir tokių, kurie tiesiog eksperimentuoja su savo kūnu. Visi mes, kokių tikslų bebūtume vedini, domimės, kiek galima „pastumti“ žmogaus galimybių ribas. Kita vertus – ar ne to siekia bet kuris žmogus?

– Praėjusiais metais festivalyje dalyvavęs N. Harbissonas teigė: „Kiborgizmas – tai meninis judėjimas, kur menininkai kuria savo pojūčius ir kūno dalis, savo organizmą susiedami su kibernetika. Kiborgizmas – tai menas save išreikšti per naujus ar išplėstus pojūčius, sukurtus jungiant kibernetiką bei menininko kūną ir protą“. Tai vis dėlto kas tai – menas, negalios „išgydymas“, o gal abu?

– Toks kiborgizmo apibūdinimas, mano nuomone, gana tikslus. Sutinku, kad bent jau tokiems žmonėms kaip aš ar Neilas, kiborgizmas yra saviraiškos forma. Tai ir menas, ir medicininis kūno pastiprinimas. Tai tyrinėjimas tokių vietų, kurios tik dabar praveria savo duris ir yra už esminių žmogaus biologinių pojūčių.

– Ką pasakytumėte kiborgizmo kritikams, kurie kūno papildymą technologijomis mato tik kaip eilinį pasilinksminimą ar net savotišką triuką?

– Kaip ir bet koks kitas menas, kiborgizmas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nerimtai, tačiau kartu jis neša stiprią žinutę. Juk niekam iš tikrųjų nereikia girdėti Wi-Fi signalo. Tačiau parodymas, kad aš galiu išplėsti savo klausos pojūtį ir peržengti neįtikėtinas ribas, kelia daug stiprių klausimų apie negalią, mediciną ir kūno kontrolę.

Daugiau šia tema – gegužės 26 d. technologijų ir inovacijų festivalyje LOGIN, kur F. Swainas „Telia“ salėje skaitys pranešimą tema „Building a better human“ (liet. „Kuriant tobulesnį žmogų“). Šiais metais gegužės 24–26 dienomis vyksiantis festivalis įsikurs Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Kongresų rūmų, Lietuvos mokslų akademijos, Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro, „Naujojo“ (buv. „Vaidilos“) teatro, Vilniaus „Tech Park“ bei kitose erdvėse.

„Nematau problemos, kai žmonės bando naudoti technologijas tam, kad sau padėtų. Ilgainiui to matysime vis daugiau, o kartu daugės ir kiborgų“, – tikina F. Swainas.

Prieš kelerius metus sužinojęs, kad kursta, F. Swainas su pažįstamu garso menininku Danieliu Jonesu sukūrė ypatingą klausos aparatą. Su juo F. Swainas ne tik susigrąžino klausą, bet ir praplėtė realybę.

– Skelbiate, kad girdite internetą. Papasakokite, kaip veikia jūsų klausa?

– Be klausos aparato girdžiu garsus, tačiau jų neatskiriu. Pavyzdžiui, girdžiu kalbančius žmones, bet negaliu suprasti, ką jie sako. Jeigu žinote tokį komiksą „Peanuts“, pagal jį kuriamoje animacijoje suaugę personažai ne kalba, o kažką burba. Maždaug taip girdžiu kitus žmones. Įsidėjus klausos aparatą, mano klausa tampa normali.

Tačiau mano klausos aparatas – nepaprastas. Jis pats atrenka garsus, kurie keliauja į mano ausis, ir taip aš juos išgirstu. Be to, paprastai sakant, girdžiu bevielį („Wi-Fi“) internetą. Mano „iPhone“ telefonui sukurta programa, kuri reaguoja į interneto signalus. Naudojant telefone esantį sensorių, programa gali nustatyti maršrutizatoriaus vardą, netgi atstumą iki įrenginio. Signalai paverčiami į garsą (audio formatu) ir siunčiami į mano ausį.

Lyginti kiborgus, kokie yra dabar, ir tai, ką patyrė kažkuri mažumos grupė, nėra labai etiška.

– Ar ilgai užtruko, kol pripratote prie naujų klausos galimybių?

– Kol kas naudoju tik aparato prototipą, o ne galutinę versiją. Dėl techninių priežasčių negaliu jo nešioti visą parą. Kai pirmą kartą įsidėjau aparatą, jaučiausi labai keistai. Pavyzdžiui, vaikščiodavau po studiją, kurioje dirbau, ir galėdavau pajusti, kurioje patalpoje yra maršrutizatorius. Buvau tarsi... „sujungtas“ su elektriniais laukais. Labai keistas jausmas.

– O kaip dėl poilsio: ar, girdėdamas tiek papildomų garsų, galite normaliai pailsėti?

– Žinoma, galiu. Ne iš karto pripratau prie to, kad nebūnu tyloje. Tačiau žmogaus klausa yra tokia tobula, kad gali nesunkiai prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Juk beveik  niekada nebūname visiškoje tyloje. Fone visada yra garsų, prie kurių mūsų ausys prisitaiko. Jeigu staiga viskas nutiltų, iš karto tai pastebėtumėte.

Technologijos, kurios naudojamos mano klausos aparate, garsą padaro neįkyrų, todėl prie papildomų garsų nėra sunku priprasti. Pastebiu tik visokius netikėtus pokyčius, pavyzdžiui, jeigu dingsta elektra ir maršrutizatoriai patalpoje išsijungia.

– Vadinate save kiborgu. Ką reiškia būti kiborgu? Kur yra riba tarp žmogaus ir kiborgo?

– Nėra vieno „vadovėlinio“ apibrėžimo, taigi kiekvienas, naudojantis šitą terminą, gali jį savaip interpretuoti. Man tai reiškia, kad kasdien kažkuri labai svarbi kūno dalis ar juslė yra visiškai priklausoma nuo kompiuterio. Mano atveju tai – klausa.

Priešingai nei įprastas klausos aparatas, manasis nepagarsina aplinkos garsų. Jis pats parenka, kuriuos siųsti į mano ausį, o kurių – ne. Taigi klausa tam tikra prasme yra autonomiška: kai kuriuos sprendimus priima kompiuteris, o ne aš pats.

Žinoma, kartais dėl to būna ir nesusipratimų. Pavyzdžiui, jeigu klausau muzikos, aparatas gali „nuspręsti“, kad tai – triukšmas, todėl ima ją blokuoti.

– Kaip jaučiatės dėl to, kad už jus nusprendžia algoritmas?

– Jei naudosiu šį aparatą visą gyvenimą, žinoma, nebūsiu labai patenkintas, jei neturėsiu pasirinkimo laisvės. Dabar man svarbu pabandyti technologiją, parodyti kitiems, ką gali šiuolaikinis mokslas.

Žmogus turi pasirinkti: eiti kartu su technologijomis ar nuo jų atsilikti.

– Kalbant apie žmogaus galimybių praplėtimą naudojant technologijas, viešojoje erdvėje netyla diskusija – kur yra riba, kurios negalima peržengti? Kaip manote jūs?

– Ribos nėra. Nematau problemos, kai žmonės bando naudoti technologijas tam, kad sau padėtų. Ilgainiui to matysime vis daugiau, o kartu daugės ir kiborgų. Žmogus turi pasirinkti: eiti kartu su technologijomis ar nuo jų atsilikti.

– O kas, jei tas technologijas ims naudoti ne savigalbai, o, pavyzdžiui, sukurs neįveikiamą kiborgų karių armiją ar super galingą ginklą?

– Turime teisines normatyvas ir įstatymus tam, kad būtų užkirstas kelias tokiems scenarijams. Pavyzdžiui, jeigu kas sukurs ginklą, kuris gali nužudyti žmogų tiesiog prisilietimu, nemanau, kad bus įmanoma jį pradėti gaminti masiškai. Juk yra tai draudžiantys įstatymai. Jie gali užtikrinti, kad technologijų raida nepasuktų kryptimi, kuri ne padėtų, o kenktų.

Į ką dabar reikėtų atkreipti dėmesį – kas prisiims atsakomybę už autonominius robotus kaip bepiločius automobilius. Kad nebūtų taip, jog tokiam automobiliui padarius avariją, jo gamintojai pasakytų: čia dirbtinio intelekto atsakomybė, mes jį tik suprogramavome. Robotus gamina žmonės, jie ir turi prisiimti atsakomybę už savo kūrinius.

– Jūs nesate pirmasis kiborgas, kurį kalbinu. Taip pat kiborgu prisistatantis menininkas Neilas Harbissonas sakė, kad kiborgai išgyvena tai, ką anksčiau patyrė transeksualai. Ar sutinkate su tokiu pasisakymu?

– Nemanau, kad teisinga lyginti mūsų ir transeksualų diskriminacijos mastą. Aš turiu klausos negalią, ji nėra matoma, net klausos aparatas yra toks mažas, kad jo lengvai net nepastebėsite. Visuomenė manęs tikrai nediskriminuoja. Taigi lyginti kiborgus, kokie yra dabar, ir tai, ką patyrė kažkuri mažumos grupė, nėra labai etiška.

F. Swaino kalbą „Building a better human“ galėsite išgirsti šiųmetinėje konferencijoje „Login“, gegužės 24–26 dienomis.