Daugybę metų dirbanti su priklausomais žmonėmis, žurnalistė ir priklausomybių konsultantė išeičių iš gyvenimo tamsybių ieško pasakodama asmeninę istoriją. Būdama priklausoma nuo alkoholio mirė jos mama.

„Širdies tatuiruotėse“ G.Vitkevičiūtė pasakoja savo konkrečias istorijas, perlieja jas apibendrinančiomis ekspertų įžvalgomis ir kviečia kartu dėlioti „Tai ką̨ daryti?“ pasjansą̨. Regis, paprasta, bet, kad galėtų ir išdrįstų, prireikė kokių... 40 metų.

„Gabijai pavyko subręsti ir patikėti savimi, kad tikrai įgali būti subtilioje kelionėje su priklausomybės ligos padarinių turinčiais asmenimis. Tai taikliai atsispindi ir knygoje. Drąsu, tikra, jautru“, – sako Respublikinio priklausomybės ligų centro gydytoja psichiatrė Vilma Andrejauskienė.

Knyga grožinė, tačiau perskaitę ją palaimino ir profesionalai – terapeutai ir psichologai, psichoterapeutai, ugdantieji vadovai, psichiatrai, toksikologai, anesteziologai.

„Knygoje Gabija dalijasi savo patirtimi, kai gyvenimas su priklausomu žmogumi yra tarsi kelias su bedugnėmis ir viršukalnėmis. Tačiau ši kelionė yra vienintelė kryptis. Žinau tai ir kaip gydytoja, kasdien dirbanti dėl sveikstančiųjų“, – apie „Širdies tatuiruotes“ kalba anesteziologė-reanimatologė ir klinikinės toksikologijos gydytoja Gabija Laubner.

Aš ne gydytoja, bet rąstą per upelį permesti galiu. Taip sutrumpinsi savo kelionę ir tikslą pasieksi greičiau, tiksliau, saugiau.

Savo knygoje G.Vitkevičiūtė atvirai pasakoja apie tai, kas jos laukė tada, kai būdama priklausoma nuo alkoholio mirė jos mama. Ano gyvenimo pasekmes ji iki šiol jaučia, gal todėl tokia tvirta savo ieškojimuose. Knygoje ji pateikia mokslu grįstą ligos dekonstravimą. Tai žinios, jausmai, patarimai ir sprendimai apie priklausomybę (vartojantiesiems) ir apie kopriklausomybę (artimiesiems). Fokusas į artimuosius – itin ryškus, nes, pasak autorės, „priklausomas atiduoda save už butelį, o artimasis – už dyką“.

Gabija tikra: knyga bus naudinga ne tik paliestiems ligos, bet ir tiems, kurie nori žinoti, kaip teisingai ir sąmoningai elgtis, kai netikėtai susidurs su priklausomybe.

„Tai gidas tau, jei vis dar gyveni su priklausomu žmogumi, dangstai girtą mamą, dukrą, sesę, tėtį, vyrą ar senelį. Tai nuoroda bendradarbiui, jei tu vis dažniau pavaduoji sloga apsirgusią kolegę ar jau dešimtą močiutę laidojantį kolegą. Tai rąstas per griovį ir tau, jei jau šiandien pavartojai – metas sužinoti, kaip šią beprotystę nutraukti, juk jei ėmeisi ieškoti pagalbos, tai nebegali gerti, bet nebegali ir negerti – gyveni siaubingame konflikte ir nekenti jau ne tik tokių rytų, bet ir savęs. Gal perskaitęs pamatysi, kaip jaučiasi tie, kurie lyg ir niekuo dėti, bet metų metus su tavo liga gyvena“, – sako knygos autorė.

Medžiagą knygai ji rinko 10 metų, patirties kalnus įgijo sukūrusi pagalbos namus moterims „Ramunėlė Rehab“, o ir pastaruosius trejus metus dirbdama priklausomybių konsultante. „Nutarusi viską sudėti į beveik 500 puslapių, rašiau miške, kavinėse, laiškuose, kabinetuose, viešbučiuose, lovose, automobiliuose, bet labiausiai – jūsų širdyse, – ji sako. – Juk ši liga – vienatvės karalienė: žmogus mano, kad čia tik jam taip nutiko, tik jis taip jaučiasi, todėl, jausdamas gėdą, kaltę ir baimę, užsisklendžia ir užšąla. Savo slapčiausius išgyvenimus atveriu turėdama tikslą. Tikiu, kad čia rasite ir save, dėl to pajusite bendrystę ir todėl greičiau rasite sprendimus, kaip pajudėti. Širdies tatuiruotės neišnaikinamos, bet jei žinai būdų, kaip gyventi su randais, gali.“

Knyga suskirstyta į tris skyrius – „Aš – tatuiruota širdis“, „Jis – mano mylimas geriantis žmogus“ ir „Mes – kaštonų vaikai“. Kiekvieną dalį knygos autorė baigia skyriumi „Tai ką daryti?“. Dokumentines istorijas knygoje liudija ir ilgus metus nevartojantys autorės draugai.

„Jau labai daug padarei, pajutai ir pagalvojai. Noriu paprašyti būti sau švelniai. Nepulk stačia galva, nekeisk pasaulio, vienu mostu nekeisk ir savęs. Jūs abu – ir vartojantis mylimas žmogus, ir tu – tyrinėjate, stebite, vertinate, matuojatės. Pabūkite abu su tuo, pakvėpuokite. O tada imkitės reikalų. Nevertinkite ir nesilyginkite – šios knygos užduotys ir siūlomi sprendimai neturi patikti, ne toks tikslas. Juk tada, kai gydytojas perriša žaizdą ir plėšia pleistrą nuo gyjančio nubrozdinimo, jo pacientas raukosi, inkščia, jam nepatinka. Bet gydytojas nekreipia dėmesio. Kodėl? Jis žino, kad daro teisingai, tai būtina. Jis mato naudą. Aš ne gydytoja, bet rąstą per upelį permesti galiu. Taip sutrumpinsi savo kelionę ir tikslą pasieksi greičiau, tiksliau, saugiau“, – savo knygoje rašo G.Vitkevičiūtė.

Atvirai: G.Vitkevičiūtė išeičių iš gyvenimo tamsybių padeda ieškoti pasakodama asmeninę istoriją. / O. Posaškovos nuotr.

Iš knygos. Isteriškas prieraišumas: varlė, varnalėša, bugenvilija ir rožė

Nėra didesnės vienatvės, nei būti ne su tuo žmogumi.

Ericas Klinenbergas, JAV sociologijos profesorius

„Pamenu, buvau gal pirmoje klasėje. Lankiau šokių būrelį, ruošėmės Naujųjų metų pasirodymui. Mokytoja sugalvojo, kad būsime varlės. Sustato mus į liniją ir stovėdama garsiai svarsto: „Kažin, kaip čia parodžius, kad jūs varliukai... Gal kaip aprengti ar sušukuoti... Gal padažyti žaliai...“ Staiga girdžiu, kaip iššaunu: „Mokytoja, aš namie turiu dvi dideles pliušines varles!“ Mokytoja nušvinta: „Oho! Netikėta, kaip nuostabu! Būtinai atsinešk, štai ir pasirodymo akcentas. Ačiū!“ – pasakoja dabar jau suaugusi, daug kurianti ir daug dirbanti Liucija.

„Kas atsitiko, supratau, vos nutilusi. Parsliūkinu po repeticijos namo. Čia pasipasakoti ir pasiguosti nėra kam. Tyliu, nes jau pradedu stingti. Susigūžiu. Įsisuka mechanizmas, jau kuriantis istorijas, kaip išsisukti. Darosi baisu, pradedu jaustis bejėgė – suprantu, kad ir kaip tikėsiuosi bet kokios, net mažiausios pagalbos, jos nebus. Pasirodymas man jau... įvyko. Kokią sumokėjau kainą? Į tą būrelį nebegrįžau – teko meluoti tėvams, kad nebepatinka šokti, draugams, kad nebeleidžia tėvai. Akimirkos pasirodymo, apžavėjimo, dėmesio ir į mane nukreiptų liaupsių kaina – kančia. Eilinį kartą taip prarandu draugus, mėgstamą veiklą, vėl lieku viena. Kodėl tų varlių nenunešiau? Aš jų neturėjau“, – Liucija giliai iškvepia. Verkia. Akys didelės, labai gražios, tuščios.

Knygos viršelis.

Kodėl mes dabar apie tai kalbamės priklausomybių kabinete? Nes varlės išnyko, bet noras įtikti ir patikti – liko.

Kopriklausomas žmogus taip ieško ryšio ir padaro viską, kad tik neliktų vienas. Ilgus metus skendęs vienumoje tėvų šeimoje, jis išmoksta susimažinti iki aguonos grūdo, prisitaikyti, išvengti bet kokio aštresnio akmens kelyje. Todėl niekada neinicijuoja konfliktų, jų visomis išgalėmis vengia, o kai kas nors drąsiai į dienos šviesą kelia tiesą, aiškinasi, tariasi, tyliai pasitraukia. Pakelti kito įniršį, pyktį, agresiją sunku ne todėl, kad tai skirta jam, – atbukusiais jausmais jis susitapatina su konfliktuojančiu. Sveikas žmogus stebėtų dramą kaip spektaklį atsitraukęs, o pažeistas – priima viską į save, jis ne stebi, o jaučia. Romėnų filosofas, vergu gimęs Epiktetas sakė: „Svarbu ne tai, kas nutinka, o kaip reaguoji.“ Šiuo atveju tai neskamba, negalioja. Čia susiliejama į vienį, nėra erdvės nei atsitraukti, nei pajusti, ką jaučiu ir ką iš to jaučia kitas, juk ne aš. Tai labai sunku.

Nepaisydamas šios nepakeliamos būties, kopriklausomas žmogus toksiškų santykių nenutrauks, neteisingų ir nesąžiningo elgesio draugysčių neįvardys, kolegai ar vadovui pasakyti apie peržengtas jo ribas neišdrįs. Tai kerpės, priaugusios prie medžio, simbolis – ryšys nuodingas ir kenksmingas, tačiau jie kartu. „Aš taip bijau likti vienas, kad geriau būsiu bet kuo, tegul ir ne savimi, bet tik ne atskirai, ne atskirtas, ne atskiras.“

Tokį artimojo norą būti šalia geriantis žmogus niekuo nerizikuodamas priima. Prarasti nėra ko, taigi jie abu sąmoningai ar ne pasirenka padėti vienas kitam – leidžia jaustis reikalingiems.

Nepaisant nieko, būtent kopriklausomas žmogus kels ranką, jei reikės padėti po pamokų mokykloje, po darbo organizacijoje, savaitgaliais – dar truputį pagelbėti. Jis namuose sutvarkys visų kambarius, paklos visų lovas ir visiems pagamins skirtingų patiekalų. Kodėl? Nes taip nusipirks pripažinimą „mes be Tavęs prapultume“. Vadinasi, jei jie be manęs negali, tai aš ne vienas? Kas, kad tuo metu jie žiūri serialus ar popsiškus pokštus. „Aš galiu, be manęs mirtumėte“, – ir atsakau „taip“ dar vienam naujam, tegul ir tarptautiniam bei profesionaliam, bet tikrai nereikalingam pasiūlymui.

Kodėl „dviejų varlių“ kaina – kančia? Nes toks spontaniškumas ir noras sugundyti kuria papildomų problemų. Pirma, pradeda suktis melo ratas, antra, reikia išlikti nuolat pasiruošusiam atsakyti tai, kas neegzistuoja, trečia, nuo šiol privalėsi stengtis nebesutikti tam tikrų žmonių, ketvirta, vėl pamažu liksi vienas. Paradoksas – norėjau, kad mylėtų visi, ir dėl tos pačios priežasties vėl liksiu viena. Žudanti spiralė.

Taip pradedame atpažinti priklausomybės ir kopriklausomybės apibūdinimą: dėl to, kaip elgiesi, labai kenti, bet to nepakanka, kad situacija pasikeistų. Kasdienis troškimas prižiūrėti, kontroliuoti ir gelbėti yra toks stiprus, lyg atrodytų, kad turi visus pasaulio resursus ir visos planetos sveikatą, tačiau pastebi, kad jau nebe. Lygiai taip pat elgiasi ir tas, kuris geria. Taigi jūs ir vėl tame pačiame laive: jis amžinai skandinasi, tu amžinai mėtai jam gelbėjimosi ratus. Gelbėjatės neišsigelbėdami.

Šis nuolatinis gelbėjimas nėra toks nekaltas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Dažnai artima aplinka kraipo galvas: „Bet kaip Tu dėl jo stengiesi, viską aukoji, jis be Tavęs mirtų.“ Draugai lyg ir palaiko, bet pasitaiko koks kolega, kuris drįsta suabejoti, ar tai normalu? Tokiais atvejais kopriklausomas žmogus puola įtikinėti, kad be jo visi pražūtų. „Gelbėtojas“ jaučiasi paniekintas, neįvertintas – juk čia jis visus išlaiko ir gelbsti.

O dėl savęs? Moji ranka: „Niekas nepasirūpins, visiems nusispjauti, kas jau aš tokia, kad būčiau ko verta, toks likimas.“ Apsiverčia kita monetos pusė: gaila, bet perdėm didelis nuolankumas – kitas puikybės veidas.

Tačiau tiesa yra ne tokia užpainiota, ji paprasta.

– Kodėl žurnalistė, komunikacijos specialistė nusprendė tapti priklausomybių konsultante?

– Nuo vaikystės prisimenu išgėrusią mamą – ji sirgo priklausomybe. Vėliau jai pavyko sustoti ir blaiviai išbūti net septyniolika metų, tačiau vis dėlto ji mirė nuo alkoholio priklausomybės. Tad ši tema man nesvetima. Labai ilgai tai išgyvenau artimoje aplinkoje ir žinau, ką tai reiškia. Mano visas kelias vedė link prasmės. Kiekvienas ją įžvelgiame kitur: kas gėlės pumpure, pyragėlyje, kurį ryte gali paduoti mylimam žmogui, kas dideliuose dalykuose – politikoje ar pasaulio valdyme. Man prasmė – padėti žmogui sveikti, suprasti, kur jis gali kreiptis, ką gali daryti, kaip sumažinti bejėgystę.

Žurnalistės ar komunikacijos specialistės darbas man patiko ir patinka iki šiol, bet jo gilios prasmės nebemačiau. Nesakau, kad rašyti ar kalbinti žmones nėra prasmės. Tiesiog supratau, kad noriu daryti gyvenime kažką rimtesnio, labiau prasmingo. Tad pradėjau gilintis į priklausomybių sritį, subūriau komandą ir šiuo metu jaučiuosi šioje veikloje gana stipri.

– Iš to, ką jūs darote dabar, matyti, kad nebeapsiribojate vien priklausomybėmis. Ar tiesiog negalima to atriboti nuo bendros psichologijos, bendro žmogaus pasaulio suvokimo?

– Taip, priklausomybės nėra kažkas sterilaus ir išoperuoto, kad mes galėtume kalbėti tik apie tai. Priklausomybė kyla, nes žmogus jaučiasi nesavas, vienišas, apleistas, atskirtas, dažnai nesuprastas. Tai yra bendražmogiški dalykai, kurie, aišku, sukelia ir depresiją, ir visokių psichologinių bei psichikos sutrikimų. Priklausomybė yra psichikos liga. Reikia suprasti, kad tai ne širdies ir vien jausmų sukelta problema. Taip, ji yra ir apie tai, bet labiau – apie smegenis. Tad viskas susiję.

– Kaip manote, ar pandeminė situacija priklausomybių problemą paaštrino?

– Tūkstančius kartų. Kada žmogus geria? Tada, kai praranda save, nesijaučia gerai, kai jam kažko trūksta, jaučiasi tuščias ir jam atrodo, kad kažkuo reikia tas skyles užlopyti. Ir pradeda ieškoti – santykių, darbų (turiu omeny darboholizmą), kiti perka nuo ryto iki vakaro, konstruoja save – prisipučia lūpas ir pan. Kiti nueina į parduotuvę ir pamato, kad labai paprasta bei legalu nusipirkti etilo alkoholio, kuris panardina į trumpalaikę užmaršties būseną.

Mes, kurie dirbame šioje srityje, niekada neteisiame ir nesmerkiame. Mūsų tikslas – padėti žmogui suprasti, kas atsitiko.

Užklupus pandemijai, visi susidūrėme su nežinomybe. Visi labai norime, kad viskas būtų aišku. Žiūrėkite, kaip žmonės džiaugiasi, kad gali planuoti: per vaikų atostogas keliausime ten, per tėvų gimtadienį važiuosim ten, sekmadienį pas ateis draugai. Žmogus jaučiasi saugus, kai turi planų. Pandemija iš pagrindų kirto per kojas planuotei, struktūrai, aiškumui, paliko nežinomybę. Iš jos vadavomės kaip kas galėjome. Kas kimšo bandeles nuo ryto iki vakaro, apsipirkinėjo, kas linko į vienatvę. Galbūt kai kurie sąmoningai tą situaciją suvokė, pripažino, ir tada jau buvo lengviau – galėjo atsiduoti darbams, mokslams, rašyti, skaityti, klausyti muzikos. Bet tokių – vienetai.

Kai kurie paniro į substanciją, kuri leidžia apie tai negalvoti, – alkoholį. Žmonės pradėjo gerti daug daugiau, o baisiausia – pradėjo gerti daug jaunų žmonių. Tai galiu konstatuoti vertindama, kokie žmonės kreipiasi pagalbos.

– Žmogus, pradėjęs gerti, tikisi, kad jam palengvės, bet iš esmės jis sulaukia priešingo rezultato?

– Tikrai taip. Tada, kai tikiuosi būti užpildytas, tampu vis labiau tuščias. Tikiuosi, kad apims pilnatvė, ir ji apima, tik trumpalaikė. Alkoholis nukapoja vadinamąsias prieškaktinės smegenų (atsakingas už kontrolę) jungtis – tada žmogus gali tiesiog elgtis nekontroliuojamai. Jei jis sau neleidžia ilsėtis, išgeria porą taurių vyno ir gali sau pasakyti: na va, jau legalu, niekur nevažiuosiu, su niekuo nesusitiksiu. Įsijungia pasąmoniniai dalykai. Viskas būtų gerai, jeigu čia ir baigtųsi. Bet visos bėdos tik prasideda. Jos neišspręstos, o tik pakištos po kilimu: pradeda rūgti, smirdėti ir mažiausiai, ką gali daryti, tai trigubėti. Alkoholis tikrai jas didina, nes girtas žmogus neprisimena nei ką prišnekėjo, nei ką darė, nei kur save rado. Kontrolė nukertama ne tik gerąja prasme.

Tačiau reikia suprasti kontekstą. Nė vienas žmogus pasaulyje neatsikėlė ir nepagalvojo: imsiu ir pragersiu gyvenimą. Taip nebūna. Priklausomybė tuo ir klastinga, ji vystosi labai pamažu. Smiltelė prie smiltelės – ir jau visos kopos. Daugybę ligos pirminių stadijų mes galime tik retrospektyviai diagnozuoti. Žmogus sako: "Taip, būdavo savaitgalių, paskui pradėjau per "Zoom" dirbti, tai ir nepajutau, kaip įnikau." Vėliau mesti labai sunku: "Mesiu, bet ne šiandien, gal rytoj."

– Kaip suvokti, kad tai jau bėda? Kai trukdo gyventi?

– Trukdyti – labai nekonkretus dalykas. Kitas sakys: "Man netrukdo, man gerai, jeigu jums trukdo, tai jūs ir gydykitės." Bėda, kad vadinamasis dugnas kiekvienam yra kitas. Vienam reikia prarasti tris vilas Ispanijoje, kitam – žmoną ar vyrą, trečiam tiesiog išsigąsti, kaip jis atrodo ar kaip jis pradėjo elgtis. Tad gal žodis, kurį reikėtų pabrėžti, – išsigąsti. Aš suvokiu problemą, kai pats išsigąstu. Nes būna, kiti sako: "Žiūrėk, tu turi problemų, tau reikia tvarkytis." Žmogus net nesuvokia, kodėl turėtų, nes jam nebaisu. Kartais tampa baisu nuo paprastų dalykų: vaikas pažiūrėjo kitaip, nors 20 metų taip žiūrėjo... Ir įvyksta lūžis.

Iš profesionalios pusės galiu paminėti kelis pirminius požymius, kurie gal privers žmogų susimąstyti. Pirmas – kontrolės praradimas. Aš atsidarau butelį vyno ir noriu išgerti taurę vakare, bet išgeriu daugiau, nei planavau, – dvi, tris ir keturias.

Antras – dozės didėja, išsivysto vadinamoji organizmo tolerancija. Reikia stebėti save – pernai man užteko 50 g romo, o dabar jau reikia ir visos fleškutės.

Trečias – įkyrios nuolatinės mintys apie tai, žmogus kaip apsėstas. Jis ryte atsikelia ir pradeda galvoti, ar jau be penkių dešimt, ar jau dirba parduotuvė? Ar jau be penkių aštuonios, ar jau uždarys parduotuvę? Kur jam gauti alkoholio, kur paslėpti, ką meluoti, ar ateis šiandien žmonių vakare, ar galiu sakyti darbe, kad sergu.

Ir ketvirtas – geriu, nepaisydamas neigiamų padarinių. Juk mes žinome, kas bus, jeigu persišaldę neužsidėsime vilnonių kojinių, neišgersime karštos arbatos, – susirgsime. Lygiai taip pat ir geriant: aš žinau, kad geriu, ir žinau, jog skaudės mano artimai aplinkai, ir aš pats / pati prisidarysiu sau problemų – išmes iš darbo, neteksiu santykių, nukentėsiu fiziškai, susižeisiu, nugriūsiu. Visa tai žinau, bet vis tiek darau.

Jei susiduriama su visais šiais punktais, tada jau tikrai reikia pagalbos. Žmonės labai bijo kreiptis pagalbos, bijo, kad juos nuvertins, priekaištaus. Tačiau reikia suvokti, kad mes, kurie dirbame šioje srityje, niekada neteisiame ir nesmerkiame. Mūsų tikslas – padėti žmogui suprasti, kas atsitiko. Juk nė vienas to nenorėjo, neplanavo ir nesvajojo – taip atsitinka, ir viskas. Dabar reikia traukti rankinį stabdį toje situacijoje, kurioje atsidūrėte. Kai kuriems užteks meditacijos, o kitiems reikės ir detoksikacijos.

– Ar tiesa, kad aplinkiniams, šeimos nariams labai sunku suprasti, kad susiduriama su problema, nes priklausomi žmonės – geri melagiai ir manipuliatoriai?

Reikia kalbėtis apie baimes: ko aš bijau, kas bus blogiausia, kas atsitiks. Bet svarbiausia pripažinti.

– Žinote, aš negaliu jų vadinti melagiais ir manipuliatoriais. Turime suvokti situaciją, kurioje žmonės yra, ir adekvačiai ją vertinti.

Jei su sveiku žmogumi sutariame, kad eisime į kiną, o jis neateina, tai, greičiausiai, jis yra melagis ir tyčia taip pasielgė. Tačiau, kai priklausomas žmogus žada, kad daugiau negers, tuo tiki. Jis labai nori, bet liga yra stipresnė, o jis mažai ką daro arba nieko nedaro, kad sveiktų, todėl ji nugali. Žmogus nenori tyčia jūsų įskaudinti meluodamas, manipuliuodamas, iškreipdamas realybę. Jis tuo metu tiki.

Bet vadinamajame neigime yra abu. Ir mūsų – artimųjų – teisuoliškumas dažnai irgi yra labai nesąžiningas. Nes mes suprantame, kad yra problema (na, kas jau čia nesupranta: du kartus parėjo girta ar girtas, tris kartus neatsikėlė į darbą, ketvirtą kartą nepasiėmė vaiko iš darželio – ko nesuprasti?), bet mums taip baisu, kad mes linkę truputį apsimesti, kad nieko neįvyko. Tačiau abu esame toje pačioje valtyje – ir artimasis, vadinamasis kopriklausomas žmogus, ir priklausomybės kamuojamas asmuo. Vienas neigia, kad geria, kitas neigia, kad namie yra problemų.

Dėl to nėra teisuoliai nei vieni, nei kiti. Priklausomybė yra šeimos liga. Pagalbos reikia visiems. Jeigu jūs neprikalbinate savo vyro ar žmonos, tėvo ar vaiko kreiptis pagalbos, tai patys turite kreiptis į priklausomybių konsultantą ir sakyti: "Man reikia sužinoti, kaip su juo arba su savimi elgtis." Maždaug pusė mano klientų yra priklausomi žmonės.

– Dabartinė situacija daugeliui sukelia dar ir baimių, kad atleis iš darbo, liksi vienas. Tada vertiesi per galvą, prisitaikai ir pameti tikrąjį save. Ką tada daryti?

– Visų pirma – pripažinti, neneigti. Nieko daug nepadarysi – pripažink ir kreipkis pagalbos. Reikia kalbėtis apie baimes: ko aš bijau, kas bus blogiausia, kas atsitiks. Bet svarbiausia pripažinti. Pabandykite garsiai sau pasakyti: aš tikrai gyvenu baimėje, man labai negera. Žmogui natūraliai kyla kitas klausimas: tai ką man dabar daryti?

Mano galva, yra bėdų – eik susitikti su žmonėmis. Ir pagalba visada atsiras. Tačiau jeigu sakau: "Taip, bet" – tada ne. Esą taip – yra pagalba, bet – ji yra brangi. "Taip, bet" lygu "ne". Tada tau gera būti su baime, kažkuria prasme ji naudinga. Bet jeigu sakai, kad noriu, padarysiu, tai rasi kaip. Visada yra išeitis. Vienintelė padėtis be išeities – mirtis, visos kitos turi sprendimus.

– Rašote knygą. Apie ką ji?

– Taip, jau parašiau priklausomų žmonių artimiesiems skirtą knygą, kaip bendrauti su žmonėmis, kurie yra priklausomi. Ir, aišku, mano pačios istorija. Tai knyga apie tai, kaip išgyvenau aš ir kaip išgyventi (o paskui ir gyventi) tam, kuris yra artimas su žalingai vartojančiu žmogumi. Nors jau esu parašiusi ir išleidusi tris savo bei dvi kartu su kitais autoriais knygas, ši bus tokia vienintelė. Pagrindinis mano tikslas – sukurti ją ne tik įdomią ir patrauklią, bet ir naudingą, vertingą. Knyga jau leidykloje. Labai tikiuosi, kas per Kalėdas bus po eglutėmis, kad ir kokia nemaloni tema tai būtų. Knyga vadinsis "Širdies tatuiruotės".

– Esate keturių vaikų – 22-ejų Ditės, penkiolikmetės Mėjos, dešimtmetės Teresės ir šešiamečio Tado – mama. Jiems reikia mamos dėmesio ir rūpesčio. Kaip suspėjate būti mama ir kažkam patarėja, padėjėja?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad niekas nenukenčia, bet nukenčia tikrai ne vaikai. Gal nukenčia mano dalis, kuri norėtų daugiau kurti, daryti, auginti savo veiklas. Man taip įdomu gyventi, kad maža 24 valandų. Pasaulis didelis, įdomus ir tiek gausus visko. Per ilgus metus išmokau sąmoningai struktūrizuoti laiką ir tiesiog pasakyti sau: štai aš dabar ilsiuosi, dabar sąmoningai būnu su vaikais, dabar dirbu. Turi būti pusiausvyra ir tiesiog struktūros laikymasis. Kai taip gyveni visą savo sąmoningą gyvenimą, pripranti ir nebegalvoji, kad būna kitaip.

– Iš šalies žvelgiant, jūsų gyvenime visko labai daug: darbų, vaikų, projektų, knygų...

– Darbai patys mane susirasdavo. Išsipildė labai daug dalykų, apie kuriuos anksčiau tik svajojau, – buvo žmonių, kurie man atrodė nepasiekiamose aukštybėse, o dabar galiu jiems sakyti "tu". Tada stigo pinigų, nemaniau, kad galėčiau nukeliauti į kokias nors egzotiškas šalis, o dabar jos apkeliautos. Neatrodė, kad gyvensiu gražiai, kaip dabar gyvenu Užupyje. Pavyko, nes ne tik svajojau, bet ir dariau. Man tiesiog gyvenosi. Nekėliau sau tikslų padaryti karjerą ar turėti daug vaikų – viskas klostėsi palaipsniui, vienas žingsnis keitė kitą.

– Ne tik svajoti, bet ir daryti – tai savotiškas jūsų gyvenimo moto?

– Manau, moto keičiasi su gyvenimo išmintimi ir branda. Priklausomybių lauke yra toks sakinys: "Tai veikia, jeigu aš veikiu." Jeigu aš šiaip sau imituoju veiklą, žaidžiu, apsimetu, planuoju – tada apie ką mes kalbame? Bet jeigu aš darau, tai darau. Nėra jokio stebuklo. Bet kuris sporto treneris, jogos mokytojas, lietuvių kalbos mokytojas ar matematikos korepetitorius pasakys: jeigu kiekvieną dieną darai tą patį darbą penkias minutes, tai nuoseklumas viską lemia. Nereikia sakyti, kad neturiu laiko skaityti. Perskaityk per dieną penkis puslapius specifinės literatūros ir per metus būsi perskaitęs keturias rimtas knygas. Kaip sakė Carlas Jungas: "Aš esu ne tai, ką sakau, kad darysiu, o tai, ką darau dabar." Man atrodo, gyvenimas labai gražus, nes labai paprastas.

Prieš trejus metus besilaukdama ketvirtojo mažylio – sūnaus Tado Jurgio, Gabija parašė trečiąją savo knygą, turėjo savo komunikacijos agentūrą, dirbo su šalies lyderiais, o po kiek daugiau nei metų tapo socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio patarėja.

Šį pirmadienio vakarą 20 val. LNK gyvenimo būdo laidoje „Nuo…Iki…“ Gabija prisipažins, kad toks galimai atrodantis perfekcionizmas jos gyvenime atsirado ne šiaip sau – gali būti, kad įtakos tam turėjo nesaugi vaikystė, kuri prabėgo su alkoholizmu sergančia mama.

„Kaip atrodo, kai geria mama? Tai atrodo kaip didžiausia pasaulio tragedija. Detalės yra kiekvieno asmeniškos ir kažkaip turbūt nevoliojamos viešai, bet kad sugriūna pasaulį, nesvarbu, kiek tau metų – ar 3, ar 13, ar 33, ar 63 metai – tai yra sudaužytas gyvenimas. Nes tu netenki saugumo, tu pats būdamas vaikas tampi suaugusiu. Suaugę alkoholikų vaikai neturi vaikystės, mes nemokame džiaugtis be priežasties. Aš tikrai esu smagaus būdo, man labai labai patinka gyventi, aš dievinu šitą pasaulį ir aš tikrai esu optimistė, bet aš visada esu tokioj būdravimo būsenoj – „O kas atsitiks?“ Ir tai niekada nebedings, nes tai yra įdėta vaikystėje“, – šiandien papasakos Gabija.

Gabija nuo ankstyvos vaikystės jau prisimena išgėrusią mamą. Vėliau jai pavyko sustoti ir blaiviai išbūti net septyniolika metų, tačiau prieš septynerius metus ji vis dėlto mirė nuo alkoholizmo.

Neseniai Gabija atsisakė kelių darbo pasiūlymų, kad galėtų įkurti pagalbos namus, kuriuose nuo alkoholizmo bus gydomos moterys.

„Ramunėle rehab“ – mamos garbei nedidelius pagalbos namus Vilniaus pašonėje pavadino Gabija. Ši vieta visiškai nesiskiria nuo jaukaus šeimos namo. Vienu metu čia galės gydytis šešios moterys, kurioms pagalbą teiks įvairių sričių priklausomybių profesionalai. Gabija nori, kad moterys sveiktų be jokių medikamentų pagalbos, todėl čia atvykti turėtų jau blaivios ir motyvuotos. Tiesa, ši paslauga bus nepigi – šimtas eurų už parą (tiek kainuoja namų išlaikymas ir ypač kruopščiai ir atsakingai atrinktų ekspertų žinios). Sveikti ir formuoti naujus įgūdžius kviečiama vieną mėnesį. Tiesa, yra galimybė ir lankytis nuo ryto iki vakaro arba skirti kelias dienas. Tačiau Gabija labai nori, kad Lietuvoje būtų vis mažiau vaikų, kuriems tektų laidoti nuo priklausomybių mirusias mamas, kaip, deja, teko jai.

Gabijai labai apmaudu, kad alkoholikų gydymui Lietuvoje vis pritrūksta lėšų. Ji neslepia, kad tam, jog įkurtų šį centrą, jai teko paaukoti visas šeimos santaupas. Tačiau Gabijos negąsdina ir tai, kad ji ir ateityje kurį laiką turės dirbti beveik už dyką. Ji viliasi, kad vieną dieną valstybė tikrai suvoks prevencijos naudą ir didžiąją dalį sveikimo išlaidų moteriai ir jos artimiesiems padengsime visi kartu.

Gabija prisipažįsta – mamos liga iš dalies lėmė ir dabartinį jos bei ketveriais metais vyresnio vyro rinkodaros specialisto ir grafikos dizainerio Jurgio Pauliuko gyvenimo būdą. Jie nevartoja alkoholio, mėsos ir žuvies, keliasi su saule ir gulasi vos sutemus.

„Aš visiškai negeriu. Mano vyras visiškai negeria. Nei operoje romo taurelės, nei šampano per vestuves ar per krikštynas, man absoliučiai tai neįdomu. Mano vaikai auga saugiai. Aš galvoju, gal ir daug klaidų padariau arba dar padarysiu, bet dėl šito sprendimo niekada nesigailėjau. Tai nėra auka, tai yra mano nuostabus gyvenimas, aš labai dėl to džiaugiuosi,“ – sako Gabija.

Tai BNS patvirtino G. Vitkevičiūtė.

Ji anksčiau dirbo komunikacijos konsultante viešųjų ryšių, personalo darbo tobulinimo ir bendravimo su žiniasklaida mokymų srityse.

L. Kukuraičio patarėju taip pat tapo ekonomistas socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka. Jis nuo 1989 metų  dėsto Vilniaus universiteto Ekonomikos ir Filosofijos fakultetuose, pastaruoju metu ėjo Teorinės ekonomikos katedros vedėjo pareigas.