– Aleksandrai, Gabriele, kaip ir kodėl nusprendėte pasirinkti aktorių kelią?
Aleksandras (toliau – A.): Aš rinkausi tarp vaidybos ir maisto gaminimo. Įstojau į aktorinį, o gaminimas liko šalia. Kai stojau, tais metais kursą rinko režisierius Rimas Tuminas ir prof. Algė Savickaitė. Viskas vyko labai keistai, susidėjo daug sutapimų. Net pradėjau galvoti, jog tai ženklai, reiškiantys, kad nereikia stoti. Skilo rankos kaulas, todėl nenuėjau pas R. Tuminą į pirmą turą. Viena mano draugė, stojanti kartu, pamatė, kad manęs nėra ir tiesiogine prasme „susirinko“ mane bei nusivedė pas A. Savickaitę. Atėjau be jokių dokumentų, bet kažkaip ir be jų praleido. Mano temperatūra buvo 39 laipsniai, nes sirgau salmonelioze. Nesupratau , kas vyksta aplinkui. Visi galvojo, kad esu piktas ir arogantiškas, nes su niekuo nenorėjau šnekėti. Kažkokiu būdu įstojau.
Kodėl stojau, ilgai nesupratau. Kažkuriuo metu susikūriau versiją, nežinau ar tam, kad fainai skambėtų, ar iš tikro taip galvojau – aš paniškai bijojau mirties, o teatras, kinas sukuria galimybę nugyventi daugiau nei vieną gyvenimą. Patirti tai, ko neleidi sau gyvenime – pabūti truputį blogu, sadistu, pačiupinėti daugiau gyvenimo skonių. Jei tiki tuo, ką darai, tuos skonius iš tikrųjų pavyksta pajusti. Nenoriu būti blogas žmogus gyvenime, bet scenoje noriu patirti, bent pamąstyti apie tai. Galbūt todėl stojau – norėdamas pabėgti, prailginti gyvenimą. Scenoje nugyveni papildomą gyvenimą ir tai turi žavesio, užburia, tampa tam tikra meditacija…
Per vėlai suvokiau, kad ir į vaidybą stojant skaičiuoja balus ir vidurkius…
Gabrielė (toliau – G.): Mane gal penktoje ar šeštoje klasėje priėmė į dramos būrelį. Niekada nesu pakėlusi rankos per pamoką, iki šiol man sunku viešai kalbėti. Trys žmonės – man jau minia. O scenoje pajutau, kad galiu, nes čia jau nebe aš, o personažas. Scena man tapo saugia erdve. Nuo šeštos klasės norėjau būti aktore, bet atrodė, kad aktoriai tik kine. O kur kinas? Holivude! Viskas atrodė labai paprasta. Matematikos mokytoja greitai suprato, kad su manimi neverta teptis rankų. Pakviečia prie lentos, o aš vaidindavau, kad alpstu. Galvojau, kad galiu nesimokyti. Kam aktorei matematika? Mokiausi tik tai, kas patikdavo, tokie buvo ir pažymiai: nuo ketverto iki dešimtuko… Per vėlai suvokiau, kad ir į vaidybą stojant skaičiuoja balus ir vidurkius… Kai buvau šešiolikos, vieną vakarą netyčia užsukau į dramos spektaklį ir tada mane teatras įtraukė. Ėmiau lankytis spektakliuose po tris- keturis kartus per savaitę. Supratau, kad nieko daugiau gyvenime nenoriu, tik atsidurti teatre. Pirmą kartą stojau, kai rež. Vytautas Čibiras rinko kursą. Reikėjo lankyti konsultacijas, bet aš kartą nuėjau ir nusprendžiau, kad man to nereikia. Kitą kartą už pinigus, skirtus konsultacijai, nuėjau į Gintaro Varno „Publiką“. Kam man konsultacija, jei galiu pasižiūrėti gerą spektaklį? Į stojamuosius atėjau su džinsais, akiniais, išmokus porą vaikiškų eilėraščių. Tada man atrodė, kad ateisiu, mane pamatys ir iškart supras, kad aš talentinga.
Aišku, neįstojau. Pamaniau: „Ir gerai, nereikia, nebūsiu aktore.“ Pradėjau studijuoti lenkų kalbą. Paskui supratau, kad visgi noriu į teatrą. Svarsčiau: jei jau aktore nebegaliu būti, tai kuo aš dar galėčiau būti? Scenografe! Juk scenografai tokie įdomūs ir faini, ir aš norėjau būti įdomi ir faina. O svarbiausia – dirbti teatre. Buvau lankiusi dailės mokyklą, šiokių tokių gabumų turėjau. Stojamųjų metu pirmą kartą tapiau portretą. Tais metais stojo nedaug žmonių, tad įstojau į nemokamą vietą. Vėliau supratau, kad tai ne man. Trūko kantrybės, kruopštumo. Prisimenu, dariau antikos maketą, pritrūkau baltų dažų, gavosi kažkoks geltonas, o sutrikę dėstytojai stebėjosi: „Iš kur šita medinė antika?“ Man buvo taip gėda… Tuo metu lankiau VGTU teatro studiją, režisierius vieną dieną pasakė: „Neapgaudinėk savęs, nori būt aktore, tai ir būk.“ Padėjo pasirinkti medžiagą stojamiesiems, patarė nusiimti akinius, apsivilkti sijoną. Aš dar ir plaukus nusidažiau šviesiai. Galvojau – padarysiu maksimaliai. Kaip ir Aleksas, atrodžiau pasikėlusi, nes be akinių, nors matau neblogai, bet akių kontakto užmegzti negaliu. Galų gale įstojau 2004 m.
– Kaip sekasi ir kaip jaučiatės, pradėję dirbti Keistuolių teatre?
A.: Labai keistas jausmas, kai nuo pat pirmos minutės jautiesi savo vietoje. Dažniausiai atėjus į svetimą erdvę, juk yra apsipratimo laikotarpis, kol atsiranda santykiai, jei jie atsiranda. Šioje situacijoje to nebuvo. Gal todėl, kad daugumą aktorių pažįstu – vienus iš matymo, kitus ir artimiau.
G.: Smagu, kad pažįstame žmones, jaučiasi gera atmosfera. Juk pastatas nėra taip svarbu, kaip žmonės. O žmonės čia geri.
Keistuolių teatro nuotr.
– Ar pasitaikė kokių iššūkių?
A.: Buvau susidaręs įspūdį, kad Keistuolių teatre dirbantys aktoriai yra ypatingai muzikalūs, visi turi absoliučią klausą. Antros ar trečios repeticijos metu man sako: „Va, žiūrėk, šioje vietoje turėsi dainuoti“. O aš stoviu prieš tuos, apie kuriuos tokį įspūdį buvau susidaręs. Iš pradžių viduje buvo tikrai sunku, paskui supratau, kad viskas nėra taip baisu, kaip atrodo.
G.: Man su šiuo iššūkiu padėjo susitvarkyti žinojimas, kad ir tu ne muzikalus, tu žinai, kad aš irgi ne. Kai tu ne vienas – lengviau.
A.: Taip, ir, pasirodo, visai mes muzikalūs. Laikui bėgant supranti, kad tie žmonės nėra tiesiog patys iš savęs tokie. Tai yra didelis įdirbis.
G.: Aš irgi galvojau – paima instrumentą ir viskas, groja. O visgi mokosi, nepataiko – irgi žmonės.
– Ar patys buvote, esate Keistuolių teatro žiūrovai?
A.: Aš esu tos kartos vaikas, kuris augo su Keistuolių teatru – „Geltonų plytų kelias“, „Paskutiniais Brėmeno muzikantai“. Tuo metu tai buvo vienintelis mano kartai skirtas teatras, todėl atrodė įdomus. Sąmoningai į spektaklius pradėjau vaikščioti gal šešiolikos ar septyniolikos metų, pradėjęs galvoti, kad reikia pažiūrėti, susipažinti. Tada Keistuoliai atrodė labai ryškus žanrinis dalykas. Pamatęs „Juokdario mirtis arba kas nužudė Šekspyrą“, supratau, kad šis teatras nėra tik spektakliai vaikams.
G.: Man paauglystėje atrodė, kad Spaudos rūmai yra kažkur pasaulio pakrašty ir aš iki jų neatsibraudavau. Man užtekdavo centrinių teatrų, kad nueičiau keturis kartus per savaitę į spektaklį…
– Premjeroje įkūnijate Katios ir Georgo vaidmenis. Trumpai papasakokite, kokie. jūsų nuomone, jie yra ir apie kokias žmogiškąsias problemas leidžia galvoti?
G.: Mes dar esame procese. Manau, kad tik įvykus susitikimui su žiūrovais atsiveria galutinis vaizdas apie tai, ką mes čia veikiame…
Šitas spektaklis yra apie santykius, ne tik meilės tema.
A.: Taip, viskas kinta iki paskutinės minutės. Jei aš dabar pasakysiu vieną ar kitą dalyką, atėjusiam žiūrovui galės atrodyti visai kitaip ir tada sakys: „Aha, jis ,nežino ką daro!“ Kai pradedi skaityti pjesę. matai vienus dalykus, kai perskaitai su visais – kitus, o pasikalbėjus su režisieriumi atsiveria trečia vizija. Pradėjus repetuoti, tos vizijos keičiasi begalę kartų. Manau, nesuklysiu teigdamas, kad šitas spektaklis yra apie santykius, ne tik meilės tema – draugystė, giminystė, nesusikalbėjimas, nekalbėjimas.
– Kaip sekasi bendrauti su šiais veikėjais? Ar atrandate asmeniškai jums aktualius klausimus, apie kuriuos norisi mąstyti ir nulipus nuo teatro scenos?
G.: Šiandien ryte duše mąsčiau apie vaidmenį. Prisiminiau, kai repeticijos metu kalbėjome apie vieną memą, kuriame moters klausia: „Kai tau blogai, tave palaikyti ar palikti ramybėje?“ O ji atsako: „Taip.“ Duše pagalvojau, kad gi čia viskas taip elementaru – nelįsk prie manęs, bet aš turiu jausti, kad tau rūpi. Nors tuo metu, kai kalbėjome, svarsčiau, gal aš ne moteris… Juk nesuprantu apie ką čia, aš tikrai ne tokia... Vėliau save ramini, kad juk tai nieko blogo, kvieti save nuoširdžiai atsakyti – ar tikrai tu ne tokia? Juk kuriant personažą svarbu nevaidinti kvailesnio už save, surasti savyje tas ydas, jas pateisinti, suprasti, pamilti… Lyg psichologiniai pratimai sau pačiam.
A.: Agnius Jankevičius man visada atneša medžiagas, kurios būna labai arti mano gyvenimo. Kartais kyla klausimas: ar man gyvenimas padeda vaidinti, ar vaidyba padeda išgyventi tam tikrus momentus. Nuėmus šio personažo charakteringumus – aš labai netoli nuo savęs, kaip bebūtų liūdna tai pripažinti. Spektaklyje pasirodantys vyro ir moters santykiai, net smulkmenos man yra atpažįstamos – žinau, buvau ten neseniai. Kita vertus, smagu yra žaisti, jausti tuos dalykus be neigiamo atspalvio.
G.: Atsivertus visas pjeses, kurias Agnius yra atnešęs, galvoju: „Čia apie mane“. Nors, aišku, juk supranti, kad projektuoji ir praleidi, kas tau neaktualu, kas aktualu – atkreipi dėmesį. Aš irgi nežinau, kas padeda labiau. Sukuri vaidmenį ir gyvenime pasidaro aiškiau, nes esi jau tą situaciją analizavęs šioje teatro terapijoje. Kita vertus, kažkas, kas yra įvykę gyvenime – žvilgsnis ar sutikti žmonės – padeda vaidybai, juk teatre vaidiname gyvenimą.
Keistuolių teatro nuotr.
A.: Iš kitos pusės ir Agnius labai jaučia. Po pirmo darbo kartu pasakiau, kad jis privalo būti akademijoje, nes tokių žmonių reikia. Jis dirba su tavimi iki paskutinės sekundės, nemeta tavęs, suranda priėjimą. Kai dirbome Kaune, jis buvo tai, ko lauki. Tu skaičiuoji darbą nuo Agniaus iki Agniaus. Ir dabar Agnius pasakė: „Keistuolių teatras, aš režisuoju.“ Man nekilo daugiau klausimų.
G.: Po kiekvienos premjeros su Agniumi supranti, jog padarei daugiau nei pats žinojai, kad gali. Jis kiekvieną kartą tau pakelia kartelę. Jei pasitiki juo, nemeluoji, nesimaivai, atsiduodi, viskas pavyksta. Mes su Agniumi nors ir telefonų knygą vaidintume.
Apie spektaklį
Keistuolių teatras kviečia pasinaudoti proga išvysti režisieriaus Agniaus Jankevičiaus premjerą „Čia ir dabar“. Spektaklis buvo kurtas pagal vieno garsiausių šiuolaikinių vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelpfenningo pjesės motyvus. Spektaklyje, čia ir dabar, pinsis kičas ir poezija, įtampa tarp žmogaus ir gamtos, individo ir sociumo, tarp noro keistis ir vis ten pat laukiančios bei paslysti joje viliojančios purvo duobės
Pirmą sykį Lietuvos teatro žiūrovams pristatomos pjesės epicentre – žaidimas su žmogaus ir laiko santykiu. Kas žmogui it įkyrus uodas trukdo būti čia ir dabar? Vienas iš atsakymų galėtų būti ateities neapibrėžtumas, visos baimės ir viltys, į kurias bandome atsiremti, susidūrę su tuo, kas nežinoma, ko, kad ir kaip smulkmeniškai planuotume, visgi negalime iki galo numatyti. O pabandykite įsivaizduoti kokį svarbų, reikšmingą, gyvenimo pokytį žymintį įvykį, kuriame jūs tiksliai žinotumėte, kaip jūsų gyvenimas pasikeis.
„Čia ir dabar“ laikas atsiveria poetizuotai absurdiškoje, komiškai sapniškoje, paradoksą primenančioje tikrovėje, „atpalaiduojančioje“ žmogų nuo ateities baimių ir vilčių, nes būsimas laikas čia pasirodo ne kaip begalinė galimų scenarijų aibė, o kaip tai, kas iš anksto žinoma. Visa tai lyg mozaika susijungia fantasmagoriškoje vestuvių šventėje, kurią, jei atidžiai įsiklausytumėte, jau išgirstumėte šurmuliuojant aplinkui.
Spektaklyje vaidina tiek puikiai žinomi (Vesta Šumilovaitė, Dalius Skamarakas, Vaidotas Žitkus, Jurgis Marčėnas, Eimantas Bareikis, Matas Pranskevičius, Viola Klimčiauskaitė), tiek pirmą sykį Keistuolių sceną išbandantys aktoriai (Gabrielė Aničaitė, Kamilė Lebedytė, Aleksandras Kleinas)
