Žingsnis po žingsnio. ir taip tūkstantį kartų. Būtent tiek žingsnių reikia norint pereiti tiltą centrinės Italijos Selano provincijoje.

„Yra žmonių, kurie mano, kad tai beprotiška idėja ir net šiek tiek pavojinga, bet tai netiesa. Apmokytas personalas pritvirtina diržus ir padeda žmonėms pereiti tiltą. Saugos sistema – labai patikima ir moderni, todėl jokių problemų nekyla. Tai nepaprastai saugus tiltas. Nuo jo atsiveria vaizdas į gražų slėnį“, – pasakojo vietos meras Attilio Gubbiotti.

Tibetietiško stiliaus tiltas sujungia du Italijos kaimelius.

„Šis tiltas fiziškai jungia dvi gyvenvietes. Šimtmečius jų gyventojai kariavo vienas prieš kitą. Šis tiltas – ne tik traukia turistus, bet ir istoriškai sujungia dvi žmonių grupes, kurios dabar tapę draugais, o ne priešais“, – kalbėjo A. Gubbiotti.

Vienu metu ant tilto leidžiama lipti ne daugiau 75 žmonių. Jie turi būti prisegti saugos diržais, pritvirtintais prie lyno. Tokios atrakcijos kaina – 25 eurai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Tiltas suprojektuotas ne tik vilioti išskirtinių asmenukių ieškotojus, bet ir tam, kad atgaivintų Selano kaimelį, kuriame nuolat mažėja gyventojų ir nebėra net restorano.

„Aplink tiltą plėtojame įvairias veiklas, nuo žygių iki važinėjimo dviračiais, jodinėjimo žirgais. Turime dar keletą didelių ir mažesnių planų. Idėja – suderinti visus šiuos planus, kad vietovė pati taptų traukos centru. Stengiamės paskatinti žmones pasilikti čia kelioms dienoms, o ne tik atvažiuoti, pereiti tiltą ir išvažiuoti“, – planais dalijosi vietos valdžios atstovas Roberto Battista.

Tiltui sukonstruoti panaudotos Europos sąjungos lėšos, iš viso – 1,5 mln. eurų.

Jis dabar – aukščiausias tibetietiško stiliaus tiltas Europoje.

Priminė "gradus"

Šeštadienį vykęs Laivų paradas buvo ilgai lauktas renginys. Kaip teigė viešosios įstaigos "Klaipėdos publika" projektų vadovė Ieva Žiubrienė, labiausiai viską pagadino oras – po pustrečio mėnesio sausros būtent šeštadienį apsiniaukė ir pradėjo lyti.

"Tai buvo pats prasčiausias oras per visus Laivų paradus. Labai gaila, šventė turėjo pavykti, pradžioje buvo susirinkę labai daug žmonių. Kai užlijo, ištuštėjo, bet į vakarą šventiška nuotaika grįžo, žmonės susirinko stebėti parado", – kalbėjo I.Žiubrienė.

Į klaipėdiečių pamėgtą renginį susirinko ne tik miesto žmonės, pakviesti buvo ir uostamiestyje gyvenantys karo pabėgėliai, daugelį jų atlydėjo klaipėdiečiai, globojantys ukrainiečius.

Daliai ukrainiečių buvo padovanoti bilietai į keltą, iš kurio jie galėjo stebėti reginį.

Savo įspūdžius laiške miesto savivaldybės valdininkams bei merui papasakojo ir Petru Sakalausku prisistatęs žmogus.

Reikėjo matyti nuo karo pabėgusios ukrainietės perbalusį veidą ir jos vaikus.

Jis savo laišką pradėjo teigdamas, kad Laivų parade pajuto kraujo skonį.

"Gerbiamieji, nežinau, kas atsakingas už Laivų parado organizavimą, tik internete vis transliavo Klaipėdos uosto vadovo teatrališką kvietimą ir sveikinimą. Susigundėme nueiti ir draugėn pakvietėme mūsų globojamus ukrainiečius, – laiške dėstė vyras, neslėpęs, kad svečiams žadėjo gražų renginį. – Reikėjo matyti nuo karo pabėgusios ukrainietės perbalusį veidą ir jos vaikus. Jie vis klausė: "Mama, ar čia gali būti raketos? Ar čia "gradai"? Ar rusai sprogdina?" Tikrai buvo žmonių, kurie krūptelėjo, ir tai pastebėjau ne vienas aš. Rodos, bent kiek sąžinės ir atjautos turintis žmogus turėjo suprasti, kad karo metu toks kruvinas paradas yra neetiška ir beširdiška. Ar savivaldybė leidžia mieste fejerverkus?"

Laiško autorius norėtų, kad kaltininkai, sukėlę pabėgėliams stresą, viešai atsiprašytų.

Pasipiktinimo negirdėjo

I.Žiubrienė pasakojo, kad buvo ilgai svarstoma, kokį Laivų parado pabaigos akcentą daryti. Galvota apie fontanus vandenyje, šviesas, ugnies vaizdus virš marių.

Tačiau visi pirotechnikos specialistai ir panašių grožybių atlikėjai pabrėžė, kad nieko nebus matoma, nes marios – per didelė erdvė, per daug atvira, be to, virš marių negalima paskleisti dūmų ir daryti šviesų šou.

"Tikėtasi, kad nieko nesimatys, nors oras buvo toks, kad būtų matęsi. Bet kas galėjo žinoti, kad taip bus. Suplanuoti tokių dalykų neįmanoma. Todėl likome prie minties apie ugnies šou. Nė vieno šūvio, kuris asocijuotųsi su fejerverkais, mes neiššovėme. Reginys buvo labai kuklus, buvo tik pavieniai, piešinį išpildantys šūviukai mažų ugnelių. Reginys buvo Smiltynės pusėje, ne šalia Klaipėdos", – kalbėjo I.Žiubrienė.

Tai, kas šeštadienį buvo naudojama Smiltynėje, pirotechnikai vadina tyliaisiais fejerverkais.

Pasak I.Žiubrienės, iš vamzdelių šaudytos ugnys, tačiau nebuvo įprastų salvių, nė vieno garsaus šūvio.

Lygiai tokius pat naudojo šį savaitgalį Kauno santakoje surengtos šventės rengėjai. Renginys buvo transliuojamas per LRT, jį galėjo matyti ir vertinti visos Lietuvos žmonės.

Galbūt Klaipėdoje girdėjosi labiau, nes čia – atvira vieta. Skambėjo lėta, netranki daina.

"Kiek domėjausi, nebuvo tokių dramatiškų atsiliepimų, kad pabėgėliams reginys primintų šaudymą iš "gradų". Dalis žmonių jautriai reagavo į dūmus, bet mes to negalėjome išvengti, nes oras buvo labai drėgnas. Kiti apsiašarojo iš grožio ir kalbėjo, kad šventė – labai graži, ir svarstė, kada pas juos kažkas panašaus vyks. Ukrainiečiai minėjo, kad fejerverkų nematė nuo 2014 m. Dramatiškų atsiliepimų tikrai nebuvo, išskyrus tą vieną. Pati stovėjau ant krantinės, aplinkui girdėjau rusų kalbą, tikėtina, kad tai buvo ukrainiečiai, bet tikrai negirdėjau pasipiktinimo. Visoje žiniasklaidoje buvo skelbta, kad bus ugnies šou, o kad bus dūmų, tapo aišku jau dieną", – atvirai kalbėjo I.Žiubrienė.

Po poros savaičių Palangoje vyks didelė vasaros sezono pradžios šventė. Palangiškiai atsisakė fejerverkų ir ketina rodyti lazerių šou. Laivų parado rengėjai tokios galimybės nesvarstė, nes tam reikėtų dūmų.

"Negalima pirkti to, ko žmonės nepamatys. Optimaliausias variantas buvo visai nieko nedaryti", – nusivylimo neslėpė I.Žiubrienė.

Remigijus Dailidė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Žūsta paukščių jaunikliai

Pasirodo, ugnies šou papiktino ne tik uostamiestyje nuo karo besiglaudžiančius pabėgėlius, bet ir gamtos mylėtojus.

Lietuvos jūrų vyriausiasis muziejininkas-biologas Remigijus Dailidė neslėpė apmaudo – gamtininkai ir Smiltynės gyventojai jau ne kartą raštu prašė Klaipėdos valdininkus nenaudoti pirotechnikos įrenginių Smiltynėje.

Paukščiams tokie žmonių grožiai – baisus stresas.

Biologijos pikčiurna save pavadinęs gamtininkas neslėpė, kad fejerverkai, klaipėdiečių malonumui sprogdinami Smiltynėje, sukelia liūdnų pasekmių.

"Kasmet fejerverkai palieka kalnus šiukšlių, jos sukrenta į marias ir išplaukia į jūrą. Tai yra viena bėda, bet yra ir kita problema. Dabar – pats paukščių perėjimo metas, jie čiulba, peri kiaušinius arba šildo paukščiukus. Kaskart kokių poros kilometrų spinduliu pražudomi visų paukščių jaunikliai, atšąla visi kiaušiniai. Paukščiams tokie žmonių grožiai – baisus stresas. Jie visi pakyla iš savo lizdų ir sugrįžta, kai būna per vėlu. Naktys – vis dar šaltos", – piktinosi R.Dailidė.

Fejerverkai nėra uždrausti

Jis tikino, kad Smiltynės gyventojai yra parašę ir pasirašę ne vieną prašymą, kuriuose išvardijo visus argumentus.

"Kodėl viduryje miško reikalingas fejerverkas? Juo labiau kad Europoje atsisakoma tokių dalykų, juk tarša – milžiniška. O kiek dūmų buvo! Nematėme Klaipėdos pro juos. Jeigu taip būtina šaudyti, kodėl jie negali padaryti trankaus renginio viduryje miesto? Tada susišluotų šiukšles ir jos neplaukiotų po marias. Juk su tais šūviais į orą išskrenda pusė Mendelejevo lentelės. Būtų normalu, kad mietas įsivestų moratoriumą tokiems dalykams. Smiltynėje ir taip dėl gyvūnėlių striuka, o čia dar ir šaudo. Tikėjomės, kad šiemet fejerverkų visai nebus. Nes kur jau kur, o Kuršių nerijos nacionaliniame parke šaudyti fejerverkus – visiškas absurdas. Keista, kad mūsų raštai ignoruojami. Man trūksta žodžių", – neslėpė apmaudo Smiltynėje gyvenantis gamtininkas.

Prieš Laivų paradą jo rengėjai teigė, kad šiemet technologiškai bus viskas tylu, kad ugnies ir muzikos šou neišgąsdins nei žmonių, nei paukščių, nei žvėrių.

Panašu, kad šio tikslo pasiekti nepavyko.

Klaipėdos savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vadovas Marius Poimanskis patikino, kad fejerverkai ar kitokia pirotechnika Klaipėdoje nėra draudžiama, yra tik pageidavimas jų mažinti.

"Kiek pamenu, renginio organizatoriams įsakymu buvo nurodyta, kad fejerverkai turi būti begarsiai. Garsas, nors ir ne toks, kaip nuo tradicinių, bet buvo. Man pasakojo žmonės, kurie stebėjo vaizdą iš kelto, kad garsas vis tik buvo, tiesa, ne toks, kaip anksčiau nuo tradicinių fejerverkų", – teigė valdininkas.

Daugeliui lankymasis miške jau spėjo tapti nauju įpročiu, kuris, tikėtina, išliks net atšaukus karantino apribojimus. Tačiau ar savo buvimu miške žmonės nepakenks jo nuolatiniams gyventojams?

Žmogus yra mitybos grandinės viršūnėje, taigi, šiam pasirodžius miške, daugelis gyvūnų nuo jo slepiasi: šliaužia, skrenda, ropoja ar kitaip stengiasi išvengti neatpažįstamo plėšrūno. Girių gyventojai negali atskirti kas: medžiotojas ar gamtosaugininkas – įžengė į jų teritoriją, tad abiejų bijo ir vengia vienodai.

"Kiekvienas miško lankytojas tėra svečias šioje sudėtingoje ekosistemoje, taigi atsakomybė nesutrikdyti nuolatinių gyventojų ramybės krenta ant jų pečių", – sako Mindaugas Survila, "Sengirės" filmo režisierius ir "Sengirės" fondo iniciatorius. "Mišku galima džiaugtis, gauti visą jo teikiamą naudą, mėgautis suteikiama ramybe, tačiau, mokant tinkamai suprasti tam tikrus ženklus, apsilankymas miške gali tapti dar įdomesnis, o jo gyventojai gali lengviau atsipūsti, nes nebus trukdomi, ypač pavasarį ir vasaros pradžioje – veisimosi laikotarpiu."

Mindaugas Survila pasidalijo keletu patarimų apie tai, kaip skaityti mišką, ir į ką derėtų atkreipti dėmesį, kad apsilankymas jame padarytų kuo mažiau nuostolių gyvajai gamtai.

Pasitraukite iš kelio. Jei einate mišku ir aukštai virš galvos matote ratus sukantį ir garsiai kleketuojantį plėšrųjį paukštį, greičiausiai atsidūrėte  per arti jam jautrios teritorijos. "Paukštis pavojaus signalą skleidžia tik esant kritinėms situacijoms, kartais net apimtas panikos", – perspėjo M.Survila. "Jeigu greitai nepasitrauksite iš vietos, erelis negalės sugrįžti į lizdą, tad greičiausiai paukščio sudėti kiaušiniai atšals ir jaunikliai žus."

Kiekvienas miško lankytojas tėra svečias šioje sudėtingoje ekosistemoje, taigi atsakomybė nesutrikdyti nuolatinių gyventojų ramybės krenta ant jų pečių.

Redakcijos archyvo nuotr.

Nesiartinkite prie lizdų. Mitas, kad, prisilietus prie gamtoje rastų kiaušinių, šie persismelks žmogaus kvapu ir dėl šios priežasties paukščiai nebegrįš į lizdą – paukščiai turi gana prastą uoslę. Tačiau žmogus gali būti stebimas kitų, labai gerą uoslę turinčių plėšrūnų, pavyzdžiui, kiaunių, kurios dažnai seka įkandin, tikėdamosios nugvelbti sumedžioto aukštesniojo plėšrūno (šiuo atveju – žmogaus) grobio likučius. "Jei sekdama jūsų pėdsakais kiaunė atras lizdą – tikrai nepraleis progos pasmaguriauti rastais kiaušiniais ar jaunikliais, – teigė M.Survila. – Taigi, netikėtai radę lizdą, pasistenkite apsimesti jo nepastebėję ir nueiti toliau – taip galbūt apsaugosite bent vieną miško šeimyną."

wikipedia.org nuotr.

Leiskitės apgaunami. Miške galima pamatyti ir gyvosios gamtos spektaklių: dažnai antys ar kiti mažesni paukščiai apsimeta sužeisti tam, kad patrauktų dėmesį ir nuviliotų nežinomą svečią tolyn nuo lizdo. Anot M.Survilos, pamačius paukštį, kuris atrodo lyg būtų su sulaužytu sparnu, derėtų lėtai sekti įkandin jo. Paėjus keliasdešimt metrų, paukštis nuskris savu keliu, o lankytojas galės pratęsti kelionę po mišką.

K. Vanago / Fotobanko nuotr.

Venkite gyvūnų buveinių. Gyvoji gamta – stulbinanti, bet negailestinga, taigi miško gyventojai ieško saugių namų, kurie galėtų apsaugoti tiek nuo žvarbių oro sąlygų ar besikėsinančių gyvūnų, tiek nuo žmogaus. Tai svarbu ir plėšrūnams, kurie stengiasi apginti naują jauniklių vadą. "Jeigu žinote, kur yra vilkų olos, pavasarį ir vasarą pasistenkite prie jų nesiartinti. Šie žvėrys labai ilgai ieško nuošaliausios ir mažiausiai pavojingos vietos, – patarė M.Survila. – Užuodę pėdsakus vilkai gali mėginti išsinešti jauniklius į kitą, daug prastesnę vietą, tačiau nežinia, ar ji bus palanki naujajai kartai užauginti."

K. Vanago / Fotobanko nuotr.

Pasigrožėkite čia ir dabar. Atradus naują lizdą, gali iškilti noras jį nufotografuoti, pasidalyti įspūdžiais ir emocijomis su draugais, šeima. Tačiau derėtų atminti, kad su kiekviena papildoma sekunde, praleista prie lizdo, paukščių išlikimo galimybė mažėja eksponentiškai – per ilgai lūkuriuojant vienoje vietoje, netruks pasirodyti plėšrūnui.

Redakcijos archyvo nuotr.

Stebėkite savo augintinius. Šuo – puikus kompanionas, tačiau keliaujant drauge į mišką augintinį būtina laikyti pririštą prie pavadėlio. Pasak M.Survilos, šuo gali apibėgti daug kilometrų, tad galima net nepastebėti, kaip šis sunaikins paukščių dėtį ar paliktais pėdsakais prišauks kitus plėšrūnus.

Redakcijos archyvo nuotr.

Į rezervatus – tik su leidimu. Rezervatai – paskutiniai prieglobsčiai rečiausioms gyvūnų ir augalų rūšims, tad vaikštinėti po šias vietas be teritorijos darbuotojų palydos draudžiama. Pasak M.Lapelės, gamtos mokslų daktaro ir "Sengirės" fondo bendraįkūrėjo, rezervatus būtina apsaugoti nuo žmogaus įtakos. "Netrikdomos miškų glūdumos yra labai svarbios gyvajai gamtai, ieškančiai saugaus veisimosi ar prieglobsčio vietos, net ir toms rūšims, kurios maisto ieško atvirose erdvėse", – teigė M.Lapelė.

K. Vanago / Fotobanko nuotr.

Pasirinkite tinkamą stovyklavietę. Stovyklavimas suteikia unikalią galimybę pamatyti miško slėpinius iš arti. Tačiau laikinoms įkurtuvėms derėtų pasirinkti gamtosaugos specialistų rekomenduojamas stovyklavietes, mat jos parinktos atsižvelgiant į žinomas gyvūnų buveines. "Pasistačius palapinę tiesiog miške galima nepastebėti lizdo, olos ar urvelio. Renkantis tam pritaikytas stovyklavietes būsite tikri, kad, kurdami laikinus namus sau, nesugriovėte jų kitiems", – samprotavo M.Survila.

Girių gyventojai negali atskirti, kas: medžiotojas ar gamtosaugininkas – įžengė į jų teritoriją, tad abiejų bijo ir vengia vienodai.

P. Peleckio / Fotobanko nuotr.

Medžio darbus palikite namams. Pasak režisieriaus, dailidės amatą vertėtų puoselėti namuose, o miške apsiriboti jau įrengtomis arba natūraliomis gamtos konstrukcijomis. "Žmogaus "inžineriniai šedevrai" gyvūnams nereikalingi. Jokie briedžiai ar gegutės nepasinaudos stalais ar suoleliais, tačiau mėgstančius lėbauti gamtoje šie tikrai gali pritraukti", – pastebėjo M.Survila.

K. Vanago / Fotobanko nuotr.

Netriukšmaukite. Pripratęs prie miesto šurmulio, dažnas lankytojas miške prisistato su trenksmu. "Kaip jaustumėtės, jei paryčiais laiptinėje išgirstumėte riaumojantį liūtą? – svarstė režisierius. – Panašiai gamtos tylą sudrumsčia skambus pokalbis, garsus mašinos durelių ar bagažinės uždarymas."

S. žiūros / Fotobanko nuotr.

Šurmulys keičia gyvūnų įpročius ir verčia juos trauktis į kitas vietas ar net palikti jauniklius, taigi esant miške reikėtų būti kuo tylesniems.

"Jeigu būdami gamtoje pamatėte žvėrį ar paukštį ir sugebėjote atsitraukti taip, kad likote nepastebėtas, drąsiai galite save vadinti gamtos žmogumi – esate puikus pavyzdys visiems, mėgstantiems lankytis gamtoje", – sako M.Survila.

Miškas – tai erdvė savęs atradimui, vieta prisiminti tikrąsias vertybes, sugrįžti prie natūralumo. Tačiau šis trapus pasaulis yra nepaprastai paveikus žmogaus įtakai, taigi tai, koks jis išliks ateities kartoms, priklausys nuo veiksmų, kurių bus imtasi šiandien.

Gamtos mylėtojams Kuršių nerijoje trečiadienį teko nelengva užduotis – reikėjo išlaisvinti ant elektros stulpo sukrautame lizde įstrigusį reto paukščio  – skėtsakalio – jauniklį. Besiblaškantį paukštį, kuriam jau laikas skristi į šiltuosius kraštus, išgelbėjo gamtininko Selemono Paltanavičius iškviesti Klaipėdos energetikai.

Lizde besiblaškantį skėtsakalio jauniklį pamatė Kuršių nerijoje poilsiaujantis gamtininkas S. Paltanavičius. Aplinkosaugininkas sako, jau anksčiau pastebėjęs, kad per visą Kuršių neriją nutiestą elektros liniją pamėgo paukščiai – jie vis dažniau krauna lizdus ant stulpų ir laidų. Gamtininko akį patraukė reto paukščio – skėtsakalio – lizde niekaip negalintis pakilti jauniklis.

„Paukščio koja buvo pririšta, į kažką įsivėlusi. Pabaidytas jis krito iš lizdo, pakibo, kankinosi“, – pasakoja S. Paltanavičius.

Gamtininko pakviesti Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojai paprašė energetikų pagalbos. Šie atvykę iškėlė iš lizdo į žvejų tinklo valą įsipainiojusį jauną sakaliuką. Gabalą tinklo į lizdą, anot gamtininko, galėjo atsinešti ankstesni jo šeimininkai – krankliai, mėgstantys viską tempti į lizdus.

Išlaisvintą jauniklį ornitologai sužiedavo – Lietuvoje šie paukščiai saugomi. Tačiau paleistas į laisvę mažasis sakalėlis kurį laiką nesuvokė, kad  jau gali skraidyti. Pakilo tik paragintas žmonių.

Pasak gamtą gerai pažįstančio S. Paltanavičiaus, likęs lizde jauniklis būtų miręs iš bado, nes sėktsakaliai – vieni iš nedaugelio Lietuvoje perinčių sakalų – jau rengiasi skristi žiemoti į Afriką. Dabar kartu su tėvais galės skristi ir išvaduotasis jauniklis.