Įkvėpė radijo teatras
Komiksų menininkės Miglės Anušauskaitės, režisierės Julijos Šatkauskaitės, kompozitoriaus Andriaus Šiurio ir radijo teatro komandos "Bilietų nėra" kūriniai perteikia visiems puikiai pažįstamas kasdienes situacijas.
Garso komiksų idėja sumanymo autorei Rasai Kregždaitei kilo dirbant radijo teatro laidoje "Bilietų nėra". Kūrybinė teatro komanda neapsiriboja laidų vedimu – organizuoja literatūros skaitymo vakarus, knygų pristatymus, audioperformansus. "Rengiant vieno iš renginių aprašymą, internete ieškojau žodžių junginio "radijo teatras" sinonimo. Taip netikėtai atradau garso komiksų sąvoką", – prisiminė menininkė.
Vis dėlto plačiau pasidomėjus šiuo reiškiniu, paaiškėjo, kad tai tėra komiksų skaitymas balsu. "Pamaniau, kad man garso komiksas nėra tik įskaityta grafinė novelė. Nejučiomis kilo idėja sukurti savo garso komiksą, kuris sujungtų garsą ir vaizdą į vieną darinį. Pristačiau savo idėją "Bilietų nėra" komandai ir pradėjome veikti", – pasakojo R.Kregždaitė. Netrukus prie sumanymo prisidėjo ir M.Anušauskaitė, J.Šatkauskaitė bei A.Šiurys – idėja sujungti garsą su komiksais menininkams pasirodė labai įdomi.
Šablonai – kaip priedanga
Kūrybinės komandos garso ir vaizdo kūrinių įkvėpimu tapo kasdienės gyvenimiškos situacijos ir iš jų kylantys visiems puikiai pažįstami posakiai. "Bet mes bent jau pradedame apie tai kalbėti", "Daug geriau jaučiuosi nustojęs valgyti šlamštą" – šios ir kitos dažnai viešoje erdvėje girdimos frazės sugulė į M.Anušauskaitės pieštus komiksus, su lengva ironija atspindinčius viešąjį socialinį gyvenimą.
Mūsų komiksai nemoralizuoja ir nemoko – jie tiesiog suteikia galimybę žiūrovui savitai pažvelgti į kasdienių situacijų nuotrupas bei viešai išsakomas mintis.
Anot R.Kregždaitės, projekto tikslas – atskleisti mažą trupinėlį viešojo diskurso elementų, kuriuos atpažins kiekvienas: "Mūsų komiksai nemoralizuoja ir nemoko – jie tiesiog suteikia galimybę žiūrovui savitai pažvelgti į kasdienių situacijų nuotrupas bei viešai išsakomas mintis."
Idėjų kūrinių garso takeliams rasta ir kasmet visuomenėje kylančiose diskusijose dėl Vilniaus maratono vietos bei įvairios viešajame gyvenime iškylančios problemos.
"Kiekvienais metais vykstant maratonui girdime tas pačias diskusijas – vieni piktinasi, kad užtvertos gatvės apsunkina važiavimą į darbą, o kita pusė nesupranta tokio nepakantumo išraiškų. Šis pasikartojantis diskursas atgimė ir viename kūrinių. Tas pats ir su fraze "bet mes bent jau pradedame apie tai kalbėti" – visuomenėje kilus debatams dėl kokios nors įsisenėjusios problemos, mes būtinai ją išgirsime", – įsitikinusi R.Kregždaitė.
Prioritetų paieškos
Įgyvendinant iki šiol neregėtą sumanymą daugiausia sunkumų menininkų komandai iškilo bandant apibrėžti, kokį vaidmenį kūriniuose turėtų atlikti garsas.
"Kūrybinio proceso metu iškilo daugybė klausimų – garsas turėtų atliepti komikso struktūrą ar tiesiog veikti kaip garso knyga? Komiksas turėtų papildyti garsą, garsas – komiksą, o gal abu šie elementai turėtų likti savarankiški?" – kūrybines dilemas atskleidė idėjos autorė.
Galiausiai nutarta neapsistoti ties vienu variantu, tad kai kurie parodos komiksai tapo visiškai atliepiantys savo garso takelį, kiti – tiesiog išlaikantys bendrą atmosferą, treti – savarankiški nuo juos lydinčio įgarsinimo.
"Norėjome žiūrovui palikti galimybę rinktis – galbūt jis nori pirmiau peržiūrėti komiksą, o tada pasiklausyti įgarsinimo, galbūt norėtų viską daryti vienu metu arba atvirkščiai", – sumanymą atskleidė R.Kregždaitė.
Kakofonijos rūke
Kiekvienas komiksas parodoje papildytas QR kodo šifru, tad, norint perklausyti garso takelį, privalu turėti kodo skaitytuvą. Toks darbų pateikimas lankytojui leido pasirinkti – jis nori tik peržiūrėti komiksą, pasiklausyti vien garso takelio ar gilintis į garsą ir vaizdą kartu.
Vis dėlto kūrėjai patarė neatskirti kūrinių garso nuo vaizdo, kadangi taip pranyks visa garso komiksų esmė. Nuskaičius QR kodą skaitytuvu, parodos lankytojui pateikiama nuoroda į tam tikro kūrinio garso takelį. Garso įrašo galima klausytis per ausines arba be jų. Anot parodos rengėjų, garso takelių klausymas be rekvizitų geriau atspindi parodos nuotaiką: "Kai lankytojai vienu metu garsiai klauso skirtingų įrašų, garsas susilieja ir tampa tikru diskursu. Iš vienos parodos salės pusės galima girdėti frazes apie maratoną, iš kitos – pasvarstymus apie tai, ar Lietuvoje egzistuoja tinkama gėrimo kultūra, ar vis dėlto ne. Visi susimaišę pašnekesiai sudaro tikrą viešosios erdvės nuotaiką", – teigė R.Kregždaitė.
Parodą "Truputis diskurso" kitais metais žadama pristatyti ir Vilniuje, Klaipėdoje bei Šiauliuose.
