-
Festivalis „Nepatogus kinas“ – jau nuo šios savaitės!
„Kiekvienas konkursas yra pretekstas kritiškai kalbėtis apie filmus, rasti argumentų, kodėl vienas ar kitas filmas išsiskiria iš kitų. Nusprendėme išplėsti konkursinių programų skaičių tam, kad šiuose pokalbiuose galėtų dalyvauti daugiau kiną mylinčių ir vertinančių žmonių. Kartu taip padedame daugiau filmų būti pastebėtiems ir įvertintiems – o juk tai ir yra viena iš festivalių misijų. Tad šiemet žodžius „prizas atitenka…“ išgirs net keturių konkursinių programų nugalėtojai“, – atskleidžia „Nepatogaus kino“ vadovas Gediminas Andriukaitis.
Atradimų konkursinėje programoje varžysis septyni filmai. Jų temų ir istorijų spektras – platus: ISIS narių išpažintys, už gražių šeimos nuotraukų slypintis lyčių lūkesčių prislėgtos mamos skausmas, queer bendruomenės tamsa ir grožis viename, trapūs laiko tarpsniai griūnant režimams ir kt. Šiuos filmus vienija tai, kad jų kūrėjams tai – pirmieji ar antrieji filmai, o jų kūriniai liudija tikėjimą kinu kaip priemone jautriai ir atsakingai reflektuoti apie svarbiausias šių dienų realijas. Šio konkurso filmus vertins kultūros mokslų daktarė, kino kritikė Yulia Kovalenko (Ukraina), viena drąsiausių Nyderlandų dokumentinių filmų kūrėjų Coco Schrijber ir plačiai žinomas lietuvių dokumentalistas, režisierius, prodiuseris Arūnas Matelis.
Organizatorių nuotr.
Žaliosios konkursinės programos filmus vienija Žemės planeta – šie filmai kaip niekad anksčiau susitelkę į mūsų santykį su sparčiai besikeičiančia aplinka. 6 šioje programoje besivaržantys kūriniai konstatuoja: keičiantis planetai, privalės keistis ir žmogus. Prie šios programos žiuri prisijungė gamtos fotografas Marius Čepulis, Osle vykstančio kino festivalio „Human“ įkūrėjas, vadovas Ketil Magnussen (Norvegija) ir klimato komunikacijos specialistė, aplinkosaugos žurnalistė Rugilė Matusevičiūtė. Geriausiam šios konkursinės programos filmui prizą įsteigė pakuočių atliekų tvarkymo organizacija „Žaliasis taškas“.
Organizatorių nuotr.
Poveikio konkursinė programa skirta filmams, kuriuose nagrinėjamos esminės politinės problemos. Jie kviečia pasinerti giliau, atskleisti, kas slepiasi už blizgių paviršių ir atkreipti dėmesį į temas, kurios yra ypač nepatogios, bet įžiebia didžiausius pokyčius. Nusikaltimai Ugandoje, žurnalisto nužudymas demokratinėje Europos šalyje – Slovakijoje, prorusiškų separatistų numuštas keleivinis lėktuvas, Lenkijos teisėjai „po padu“ ir kt. – į tokias temas savo kameras nukreipė 6-ių programoje besivaržančių filmų kūrėjai. Šiuos kūrinius žiūrės ir vertins režisierė, poveikio prodiuserė Sini Hormio (Suomija), daugybę apdovanojimų pelniusi Ukrainos dokumentinių filmų režisierė Alisa Kovalenko ir žurnalistė, laidų vedėja, politikos apžvalgininkė ir LRT tyrimų skyriaus vadovė Indrė Makaraitytė.
Organizatorių nuotr.
Festivalis „Nepatogus kinas“ gerbia autoritetus, bet žiūri į ateitį, todėl jo rengėjai kasmet labai laukia, kam atiteks „Jauno balso“ apdovanojimas. Šiuo prizu apdovanojas filmas, kurį – kaip svarbiausią ir aktualiausią jaunimui – išrenka festivalio jaunimo žiuri. Ši žiuri sudarė ir savo filmų rinkinį – iš viso festivalio repertuaro jie atrinko ir jauniems žmonėms nutarė parekomenduoti 9 kūrinius, iš kurių ir išrinks geriausią. Šiemetinę žiuri sudaro: Lukas Pacevičius, Mija Ničajutė, Kamilė Laurinavičiūtė, Ugnė Pilkionytė ir Aneta Beginskaitė.
Organizatorių nuotr.
Naujovės laukia ir „Nepatogaus kino“ renginių programoje. Didžiausia jų – spalio 18–28 d. specialiai festivaliui vėl atveriamose Radvilų rūmų muziejaus erdvėse vyksianti išplėstinės realybės programa „NK-Interactive“, kurioje žiūrovo laukia ne tik virtualios realybės filmai, bet ir žaidimai, video instaliacijos ir įvairios interaktyvios patirtys, skatinančios naujai interpretuoti realybę. O vos prasidėjus festivaliui, spalio 14 d., MO muziejuje „Nepatogus kinas“ ruošia sceną filmo scenarijaus vertoms istorijoms – čia vyks pirmieji „Nepatogūs pasakojimai“.
Kaip visuomet, „Nepatogų kiną“ aplankys ir festivalyje rodomų filmų kūrėjai. Vienas jų – spalio 13 d. pokalbiui po filmo „Žurnalisto nužudymas“ pasiliksiantis jo režisierius Matt Sarnecki. Prieš kelis metus jauno žurnalisto Jáno Kuciako ir jo sužadėtinės nužudymas Slovakijoje sukėlė didžiausius protestus nuo komunizmo griūties. Nužudymą tiriantiems jo kolegoms pavyko rasti įrodymų, siejančių nusikaltimą su garsiu verslininku, kuris yra artimas vyriausybei ir jos premjerui. Belaukiant šio filmo „Nepatogiame kine“, jo kontekstas dar labiau sutirštėjo – buvęs premjeras ką tik vėl laimėjo rinkimus Slovakijoje. Tad prie šio svarbaus pokalbio apie politines naujienas prisijungs Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius ir publicistas Donatas Puslys.
Organizatorių nuotr.
Festivalis tradiciškai rengia ir daugiau nepatogių, bet todėl dar svarbesnių pokalbių. Spalio 20 d. filmą „Gyvenimas kaip ir bet kuris kitas“ lydės pokalbis apie motinystės įvaizdžius, atvaizdus ir tikroves. Kokią tikrovę (o gal – iliuziją?) randame sklaidydami senus šeimos fotografijų albumus? Kokie mamų tikrovės fragmentai lieka anapus kadro? Apie tai festivalis kviečia pareflektuoti kartu su Vilniaus universiteto mokslininkėmis ir psichikos sveikatos ekspertėmis. O spalio 27 d. dar viena diskusija su jomis persikels į Kauną – po filmo „Is There Anybody Out There“ žiūrovai kviečiami pasikalbėti apie negalią ir supergalią, įvairovę ir motinystę.
Dar viena „Nepatogaus kino“ naujovė – patyriminiai filmų seansai. Priklausomai nuo filmo temos, po kai kurių peržiūrų žiūrovų lauks įvairios patirtys: filmus „Nuogi sodai“ ir „Is There Anybody Out There“ palydės judesio terapija, po filmo „Svetimkūniai“ apie ekologinį nerimą bus galima pasikalbėti su psichoterapeute, o po filmo „Žiogų respublika“ žiūrovai pasiliks žiogų degustacijai. Konkrečius filmų seansus su šiomis patirtimis bei visą festivalio filmų ir renginių kalendorių žiūrovai gali patogiai peržvelgti čia.
Organizatorių nuotr.
„Nepatogus kinas“ spalio 12–29 d. vyks Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Marijampolės kino teatruose, daugiau nei 200-uose miestų ir miestelių bibliotekų bei kiekvienuose namuose – žiūrovai didžiąją dalį filmų galės žiūrėti ir „Nepatogaus kino“ namų kino platformoje sau patogiu metu. Gero kino labiausiai išsiilgę žiūrovai galės už priimtiną kainą įsigyti festivalio pasus ir neribotai mėgautis kad ir visais „Nepatogaus kino“ filmais.
Festivalio filmų ir renginių programą galima rasti čia.
Kaip ir kasmet, žiūrovai galės išsirinkti jiems palankiausią bilieto kainą: įsigyti festivalio pasą į visus filmus, pirkti virtualų vienkartinį ar išankstinį kino teatro bilietą. Tradiciškai, kino teatrų kasose įsigyti festivalio bilietus prieš pat seansą žiūrovai galės ir laisvos kainos bilieto principu – patys nuspręsdami, kiek gali prisidėti prie festivalio.
Apie „Nepatogų kiną“
„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis. Tai yra nekomercinis renginys, siekiantis kurti erdvę žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temomis, supažindinti visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinti būti sąmoningiems ir kritiškiems. Festivalio metu pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Vieni pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras, Užsienio reikalų ministerija, Vilniaus miestas.
-
„Nepatogaus kino“ filmai ilgai nepalieka žiūrovų (interviu)
– Kas yra „Nepatogus kinas“?
– „Nepatogus kinas“ yra dokumentinio kino festivalis, rodantis filmus, kurie kalba svarbiomis socialinėmis temomis – dažnai tokiomis, kuriomis vengiama kalbėti, tačiau kurios yra svarbios ir aktualios. Kitaip sakant, „Nepatogus kinas“ savo programoje stengiasi rasti balansą tarp kino kaip meno ir tam tikro politinę-socialinę žinią nešančio reiškinio.
– Kaip viskas prasidėjo? Kaip pats Gediminas Andriukaitis pradėjo dirbti su „Nepatogiu kinu“?
– Viskas prasidėjo prieš daugiau nei 10 metų. Tuo metu dirbau savanoriu Lietuvos žmogaus teisių centre ir atsitiktinai susipažinau su žmogaus teisių kino festivalio „Watchdocs“ organizatoriais, kurie mane įkvėpė. Prireikė dvejų metų pirmajam festivaliui suorganizuoti, ir po to prasidėjo ši įdomi „Nepatogaus kino“ kelionė. Nedidelis festivalis išaugo į solidų dokumentinio kino įvykį, kuris kasmet sutraukia 15 tūkstančių žiūrovų. Tačiau savo misijos festivalis neprarado – žmogaus teisių klausimai išliko jo ašimi.
– Ar „Nepatogus kinas“ surenka tiek žiūrovų, kad galėtumėte jaustis įvertintas?
– Ne žiūrovų skaičius yra įvertinimas. Bent vieno žiūrovo komentaras, kad pamatytas filmas privertė kitaip pažvelgti į pasaulį, jau yra mano darbo įvertinimas.
– Į kokį žiūrovą orientuotas „Nepatogus kinas“?
– Į visus, kurie mėgsta gerą dokumentinį kiną.
– „Nepatogaus kino“ festivalis diskutuoja apie žmonių teises, tačiau, Jūsų nuomone, ar yra užtikrinamos sąlygos, kad diskusijas, filmus ir kitus renginius pamatytų įvairių sluoksnių žmonės? Ar žmonėms su negalia užtikrinamas patogus patekimas į renginius ir pan?
– „Nepatogus kinas“ yra vienintelis kino festivalis Lietuvoje, kuris iš tiesų yra prieinamas visiems žiūrovams, nepaisant jų socialinės padėties. Juk į mūsų filmus galima patekti sumokėjus vos vieną centą – kiekvienas žiūrovas, pirkdamas bilietą kasoje, pats sprendžia, kiek mokėti už bilietą į seansą. Tai yra unikalus festivalio bruožas. Aplinkos pritaikymo neįgaliesiems problema išties yra didžiulė – daugybė viešųjų erdvių jiems netinka, tarp jų ir šalies kino teatrai. Tačiau tiek Vilniuje, tiek Kaune filmus rodome ir kino teatruose, kurie pritaikyti žmonėms su negalia. Pavyzdžiui, Kaune toks yra kino teatras „Cinamon“. Labai tikiuosi, kad ir kita mūsų erdvė šiame mieste, tai yra „Romuvos“ kino teatras, taip pat taps prieinama neįgaliesiems. Be abejo, tam reikalingas ir Kauno miesto savivaldybės dėmesys.
– Festivalio lankytojams bilieto kaina yra simboliška. Augant festivalio apimčiai, turėtų augti ir jo apyvarta. Ar festivalis nėra nuostolingas? Ar pakankamai surenkate lėšų, kas jūsų pagrindiniai donorai?
– Be jokios abejonės, iš bilietų „Nepatogus kinas“ išgyventi negalėtų. Festivalis gyvuoja daugybės partnerių ir rėmėjų dėka. Vienas pagrindinių festivalio rėmėjų ne vienerius metus yra Lietuvos kultūros taryba, taip pat dirbame su Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo projektų programa. Užsienio valstybių kultūros centrai ir ambasados taip pat aktyviai remia festivalį, jų dėka atsivežame nemažai užsienio svečių.
– Kaip atrandami filmai, kuriuos pristato festivalis? Ar tai kitų festivalių nugalėtojai, ar jie atrenkami pagal tam tikras temas?
– Atrankos kriterijai būna labai įvairūs, o atrankos procesas – ilgas. Kiekvienais metais festivalis neturi vienos temos. Važinėjame po užsienio festivalius, sekame dokumentinio kino pasaulio naujienas, ir tada kyla įvairių idėjų, kokią programą pristatyti. Kartais tokie sprendimai – spontaniški, kartais – ilgai planuoti. Pavyzdžiui, šių metų retrospektyva apie holokaustą kine buvo planuojama beveik dvejus metus. Tuo tarpu speciali programa „Tokie kaip visi“ atsirado pamačius, kad yra nemažai naujų filmų, kurie nagrinėja psichikos sveikatos temą.
– Didžioji festivalio filmų dalis pastatyti labai neseniai ir jau spėję pelnyti tarptautinius apdovanojimus – kaip festivaliui pavyksta pritraukti tokias dokumentinio kino žvaigždes?
– Kiekvienų metų „Nepatogaus kino“ programos kūrimas yra įdomiausia festivalio organizavimo dalis. Gauti naujausius ir pripažinimą pelniusius dokumentinius filmus nėra lengva, dėl kiekvieno filmo vyksta ilgos derybos, kurios kartais trunka ilgiau nei pusę metų. Tačiau „Nepatogus kinas“ jau rado savo vietą Europos dokumentinių filmų festivalių žemėlapyje, jis įdomus kino kūrėjams, todėl prisikviesti dokumentinio kino žvaigždes yra lengviau, nei buvo festivalio pradžioje. Lietuva kino kūrėjams taip pat įdomi kaip šalis, todėl jiems smalsu apsilankyti mūsų šalyje, susitikti su mūsų auditorija.
– Kokią konkrečiai naudą teikia toks festivalis ir tokių „nepatogių“ filmų rodymas? Ką jie realiai keičia?
– Socialiniai pokyčiai pirmiausia prasideda nuo žinojimo. Todėl „Nepatogus kinas“ stengiasi praplėsti savo žiūrovų akiratį, parodyti platesnį pasaulio vaizdą, aktualizuoti socialines temas bei neretai filmo herojų pavyzdžiais įkvėpti žiūrovus. „Nepatogus kinas“ pats savaime negali išspręsti daugybės mus supančių socialinių problemų, tačiau jei vis daugiau žmonių šiomis problemomis domėtųsi ir reikalautų pokyčių, tuomet tie pokyčiai ir atsirastų. Šis festivalis stengiasi būti įkvėpimo šaltiniu ypatingai jauniems žmonėms, kurie tiki, kad ir vienas žmogus gali daryti poveikį visuomenei, mus supančiam pasauliui. Vienas šių metų programos filmų – „Kaip pakeisti pasaulį“ – yra puikus to pavyzdys. Tai istorija apie „Greenpeace“ atsiradimą ir tai, kaip saujelė aktyvistų sugebėjo padaryti milžinišką poveikį aplinkosaugos judėjimui.
– Kodėl reikia skleisti propagandą? Tradicinė šeima jau yra labai nepatogi tema. Pasakai, kad augini penkis vaikus, dirbi darželyje ir tuo džiaugiesi, sekmadienį į mišias eini, ir ne mažesnės patyčios nei netradicinėms šeimoms „pareina“. Ar jums tai neatrodo kino dėmesio verta problema?
– Patyčių kultūra Lietuva tikrai yra smarkiai išplitusi, ją įveikti galima tiktai gerbiant įvairius mus supančius žmones, tiek gyvenančius šeimose ir turinčius daug vaikų, tiek vienišus ir be vaikų. Tik stiprindami pagarbos vieni kitiems jausmą, neprimesdami vieni kitiems elgesio modelių ir gerbdami visų žmonių pasirinkimus, galime kurti jautresnę ir palankesnę gyventi visuomenę.
– Kodėl žmonės nemėgsta „nepatogių“, priverčiančių mąstyti filmų? Kodėl jiems reikia šlamšto – sukramtyto Holivudo „popkorno“?
– Nesutikčiau, kad žmonės nemėgsta nepatogių filmų. Labai dažnai žiūrovai tiesiog neturi galimybių susipažinti su tokiais filmais, komerciniai kino teatrai yra perpildyti Holivudo produkcijos, kuri užgožia ir išstumia kitokį, autorinį kiną. Neretai pastebime, kad žiūrovai, kurie atranda „Nepatogų kiną“, būna sudominti ir tampa dažni festivalio lankytojai. Holivudinė produkcija dažnai yra tokia, kurią žiūrovai, išėję iš salės, iškart pamiršta. Mūsų festivalio filmai yra kitokie – jie ilgai išlieka žiūrovų mintyse. Manau, kad vis daugiau žmonių pradeda atsirinkti, kas yra kas, pradeda reikalauti geresnės kokybės repertuarų, todėl situacija gerėja.
– Kodėl festivalio svečiai atvyksta tik į Vilnių?
– Kadangi festivalis tęsiasi beveik mėnesį, būtų sudėtinga režisierius prisikviesti į visus miestus, kuriuose rodomi festivalio filmai. Pavyzdžiui, šiuo metu festivalio svečiai lankosi Vilniuje ir Kaune, kviečiu nepraleisti susitikimų su jais.
– Į daugumą filmų išparduodami visi bilietai, ne visuomet pavyksta jų gauti. Kodėl pasirenkamos tokios mažos salės?
– Nesutikčiau, kad salės yra per mažos, tai labiau priklauso nuo miesto. Pavyzdžiui, Vilniuje iš tiesų lankomumas yra labai didelis ir neretai į festivalio seansus sunku patekti, o Kaune rodome didžiulėje „Romuvos“ salėje, kurioje lieka ir laisvų vietų.
– Jūsų filmai įdomūs ir aktualūs, tačiau apie festivalį mokyklos ir jų vadovai neturi informacijos. Kaip pasiekti ir sudominti jaunąjį žiūrovą?
– Jau trečius metus iš eilės festivalyje pristatome ir filmus vaikams. Aktyviai kviečiame mokyklas eiti į specialiai joms organizuojamus dieninius seansus. Moksleivių edukacija yra svarbus šio kino festivalio tikslas, todėl šiemet mes pristatėme dar vieną iniciatyvą, skirtą mokykloms. Tai interneto platforma www.nepatogauskinoklase.lt, kurioje užsiregistravę mokytojai kartu su moksleiviais gali legaliai žiūrėti kai kuriuos festivalio filmus. Tikimės gausinti šios platformos turinį.
– Kaip keitėsi Lietuvos žiūrovas per 10 festivalio gyvavimo metų? Juk daromos apklausos apie tai, kokie filmai labiausiai patiko, matomas lankomumas, tad galima daryti kažkokius apibendrinimus ar įžvalgas.
– Per 10 metų festivalio auditorija tapo gerokai įvairesnė. Jei pirmųjų festivalių metu didžioji žiūrovų dalis buvo moksleiviai ir studentai, tai pastaraisiais metais pastebime, kad „Nepatogaus kino“ programą atrado ir vyresni žiūrovai. Dėl to labai džiaugiamės.
Daugiau informacijos – nepatoguskinas.lt.