„Yra trys dalykai: politinis, ekonominis ir emocinis. Jei kalbėsime apie darbdavių poziciją, mums liberalų siūlymas yra palankus. Todėl, kad ekonomiškai yra geriau pridėti prie atostogų vieną dieną negu kokį trečiadienį, ketvirtadienį ar penktadienį – priklausomai nuo to, kada išpuola ta diena, kai reikia švęsti. Ir tada žmonės prieš ar po gegužės 1 d.  dirba kaip švęsdami. Ekonomiškai taip. Bet politiškai kiekviena šventė turi turėti tam tikrą prasmę. Pavyzdžiui, Joninės. Kokią jos turi turėti prasmę? Galbūt liberalams vertėjo pradėti nuo Joninių? Todėl, kad su Gegužės 1-ąja žmonės save tapatina „Mes dirbantieji, čia mūsų šventė“. Ne dėl to, kad kažkas kažką engia, bet dėl to, kad tai – mūsų šventė. Bet politiškai jau kai kurių rudimentų atsikratėme: visokių balvonų, kurie kažkur buvo pastatyti. Tuo metu toje politinėje sistemoje jie buvo logiški. Dabartinėje politinėje sistemoje – nelogiški. Tada ir kyla klausimas: kodėl jie ten stovi? Kodėl turime švęsti tai? Šventės turi būti prasmingos. Žinoma, Kovo 11-oji, Vasario 16-oji. Galbūt netgi Sausio 13-oji, nors tai būtų nebe šventė, o tam tikras minėjimas. Taip kalbu, nes prieš laidą apklausiau apie porą dešimčių žmonių, ką jie galvoja“, – sakė D. Arlauskas.

– Ir ką jūsų mikrosociologinis tyrimas sako?

– Vieni klausė: o tai gal Boso dieną reikia švęsti – juk jie kaip ir suteikia darbo vietą, mes juos sveikiname? Kiti siūlė švęsti žemdirbių šventę, nes mūsų kraštas – žemdirbių kraštas. Todėl ir Gegužės 1-ąją švęsti labai paranku, nes pradedamos sodinti bulvės, einama į daržus. Vis tiek juk neiname į gatvę su transparantais.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Bet Lietuvoje yra ir daug tikinčiųjų. Tikintieji galbūt siūlytų Gegužės 1-ąją perkelti į laisvą Kūčių dieną.

– Tikintieji turi Žolinę. Galų gale, yra ir Velykos, ir Kūčios. Tai būtų pakankamai prasminga. Galbūt. Tuo labiau, kad per Kalėdas žmonės atsipalaidavę, kažkokie planai yra įvykdyti. Žinokit, žmonės skeptiškai žiūri į siūlymą pridėti tą dieną prie atostogų.

– O kaip į tai žiūri darbdaviai? Viena papildoma diena prie atostogų – kiek ji kainuotų darbdaviams?

– Kadangi panaikinama Gegužės 1-oji, pridedame ją prie atostogų. Ekonomine prasme geriau pridėti prie atostogų, kadangi ne visi darbuotojai vienu metu išeina. Juk Gegužės 1-ąją nedirba visi. Ekonomiškai tai yra didesnė našta, nei pridėti prie atostogų. Mums šia prasme tinka.

– Bet gal kai kas pasakytų, kad ne visi žmonės per metus spėja išnaudoti visas atostogų dienas? Ir jos keliasi ir keliasi, kol galiausiai tiesiog kažkur išnyksta

– Čia – žmogaus pasirinkimas. Esame suaugę žmonės. Jeigu tą dieną pamiršta arba ji tiesiog dingsta po kažkiek laiko – toks žmogaus pasirinkimas.

– Profsąjunga sako, kad ši diena nėra sovietinė šventė, kad ji yra tarptautinė, minima kitose šalyse. Kaip jums jų priekaištai?

– Manau, jie turi pagrindą. Tai – emocinis faktorius. Emociškai liberalų vietoje būčiau pradėjęs ne nuo Gegužės 1-osios, o nuo Joninių. Todėl, kad tai sukels bereikalingas įtampas. Tai nebus taip paprasta. Juolab kad tie žmonės, su kuriais kalbėjau, su politika nieko nesieja. Todėl emocine prasme manau, kad žmonės blogai jausis. Kurį laiką. Po kiek laiko visi viską pamirš ir viskas atsistos į savo vietas. Politine prasme mes turime daryti tam tikrus žingsnius. Man labai patinka pamokymas: „Palik praeitį ir ateisi į ateitį“.

– Kaip apskritai darbdaviai žiūri į laisvas dienas? Gal iš tikrųjų jų yra per daug?

– Viskas sužinoma lyginant. Mes konkuruojame globalioje ekonomikoje. Bendrą vidinį produktą apsprendžia tai, kiek žmonės dirba ir koks produktyvumas. Mes Europos Sąjungoje esame per viduriuką. Yra tokių, kurie turi daugiau, o yra ir tokių, kurie turi mažiau laisvų dienų. Todėl sakyti, kad pas mus jų yra per daug, tikrai nedrįstu.

– Yra tokių dienų, kurios nevertos būti laisvadieniais?

– Joninės – vienareikšmiškai. Man kyla abejonių ir dėl Žolinių. Čia labai katalikiška, ne krikščioniška šventė. Tai kiek čia pas mus katalikų? Kiekvienais metais jų vis mažėja. Jei paklaustume tikinčiųjų, su kuo ją sieja ir dėl ko ją švenčia, labai nedidelis procentas žino, kas apskritai tai yra. 

Labiausiai gegužės 1-osios įsitvėrę Seimo socialdemokratai: esą tai svarbi dirbančiųjų bendruomenei tarptautinė data. Tačiau tokie argumentai – kaip mėginimas prie obels šakos priklijuoti burokėlį. Ši šventė Lietuvoje neturi absoliučiai jokių tradicijų, nebent prisiminimus apie varu varomas demonstracijas su vėliavėlėmis rankose. Ne veltui ją stumdo iš kampo į kampą nedarbo dienų sąraše: siūloma vietoj gegužės 1-osios nedarbo diena paskelbti Sausio 13-ąją.

Dar nepasimiršo aistros ir dėl Vėlinių, kurios tik nuo 2020-ųjų įtrauktos į nedarbo dienų sąrašą. Diskutuojant dėl to buvo spaudžiama sudaryti sąlygas gyventojams puoselėti Vėlinių tradicijas, nes būtent lapkričio 2-oji yra Mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena. Tik lietuviai – ne iš kelmo spirti. Kapus aplekia savaitgalį, o prie dviejų laisvadienių lapkričio pradžioje prisidūrę vieną kitą atostogų dieną turi ir savaitę poilsio.

Tos tradicijos – gyvas daiktas. Labiau nei įstatymiškas reglamentas jas veikia naujieji laikai ir įpročiai. Dar ne taip seniai tautiečiai buvo pasidaliję į dvi priešiškas stovyklas: vieni gynė krikščioniškąsias tradicijas – Visų šventųjų dieną ir Vėlines, kiti bandė įtraukti į lietuviškų švenčių kalendorių Heloviną. Pastarąjį vadinome kultūriniu kiču, mokėmės rašyti – Helovynas ar Helovinas? Vos prieš dešimt metų tai buvo moksleivių ir studentų šventė, vakarėliuose ir baruose švęsta, o dabar visa Lietuva užtvino moliūgų ir siaubo parkais. „Net prakaitas žliaugia“, – trina rankas jų steigėjai, neatsiginantys lankytojų. Daugialypės tos tradicijos, skėsčioja rankomis etnologai, o kalbininkai krikštija naująją tradiciją Vaiduoklių švente, Šiurpnakčiu, Šmėklinėmis. Gal prigis. Po dešimties metų pamatysime.