„Šio vakaro laidoje mūsų rekonstrukcijų vadovė Loreta pasirodė paskutinį kartą. Deja, ryte sužinojome, kad ji iškeliavo amžinybėn, – antradienio vakarą rašoma laidos „Gimę tą pačią dieną“ feisbuko paskyroje. – Ilsėkis ramybėje, brangioji, tu buvai tikras šviesos spindulys – tokia ir išliksi mūsų atmintyje!“

Šiek tiek vėliau įrašas buvo redaguotas: „Siaubinga diena! Ką tik paskui Loretą išėjo ir Rolandas – du tokio šiltumo žmonės paliko šį pasaulį!“

„Facebook“ nuotr.

Apie mirties priežastis nepranešama.

„Per pirmuosius dvejus projekto metus mes išgirdome jau beveik du šimtus žmonių istorijų – atvirų, nuoširdžių, tiek džiaugsmo, tiek kartėlio kupinų pasakojimų. Aktoriai, TV veidai, sportininkai, dabar jau ir abu Prezidentai – visi mielai sutiko pasivaikščioti su žiūrovais savo gyvenimo vingiais. Jau nebekalbu apie žmones, apie kuriuos galbūt net nebuvome girdėję. Dažnas jų galvoja, kad jo istorija neverta ekrano, tačiau įsitikinau: kiekvienas pasakojimas, kaip ir gyvenimas, unikalus“, – sako „Gimę tą pačią dieną“ prodiuseris, režisierius Vygintas Prebergas.

„Visą profesinį gyvenimą rengiu interviu, tačiau tai, kas vyksta „Gimę tą pačią dieną“, yra tiesiog magija. Nežinau kaip taip vyksta, tačiau šioje laidoje nebuvo nė vieno pašnekovo, kuris nesusigraudintų. Verkia vyrai ir moterys, jauni ir brandūs. Pasakodami savo gyvenimus, jie atranda seniai pamirštų sentimentų, slogumo, kartais net smurto ir, žinoma, džiaugsmo akimirkų. Kai visa tai pajudini, žmonės tarsi išeina į praeitį. Nenuostabu, kad interviu trunka valandas, bet jos prabėga akimirksniu. Į šiuos pasimatymus einu su didžiausiu smalsumu, tarsi į psichoanalizės seansus“, – apie interviu subtilybes kalba Violeta Baublienė, kuriai patikėta atskleisti žinomų laidos herojų gyvenimo detales.

„Kurdama „Gimę tą pačią dieną“ jaučiuosi kaip tikra detektyvė. Kai imu ieškoti laidos herojų kaskart dėkoju, kad yra socialiniai tinklai. Dauguma pašnekovų atrasti būtent čia. Per projekto gyvavimo metus aplankėme atokiausius Lietuvos kampelius ir įsitikinome, kad mūsų žmonės yra nuostabūs, o kiekvieno jų gyvenimo istorija yra verta knygos. Be to, kaskart pastebiu vieną neįtikėtiną dalyką: tą pačią dieną gimusių herojų ne tik gyvenimo istorijos turi bendrumų, jie ir patys būna labai panašūs išoriškai“, – pastebi laidos kūrėja Danutė Nicolas, ieškanti tą pačią dieną gimusių žmonių.

Trečiasis „Gimę tą pačią dieną“ sezonas prasideda žinomo gamtininko, rašytojo, „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyvio Selemono Paltanavičiaus ir dar dviejų tą pačią dieną gimusių žmonių istorijomis. Kitoms laidoms projekto kūrybinė komanda taip pat jau rengia pasakojimus, kuriuose išgirsime žurnalistės Beatos Nicholson, atlikėjos Veronikos Povilionienės, žinių vedėjo Marijaus Žiedo, aktorės Gražinos Baikštytės, dainininko Lino Adomaičio, psichoterapeuto Eugenijaus Laurinaičio ir daugelio kitų žinomų Lietuvoje žmonių pasakojimus apie gyvenimo kelią, atvedusį iki pat šios dienos.

Laidą „Gimę tą pačią dieną“ žiūrėkite nuo spalio 7 d. trečiadieniais 21.30 val. per LRT televiziją.

Ryškūs aktorės gyvenimo epizodai – jau šį vakarą dokumentiniame cikle „Gimę tą pačią dieną“ 21.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ ir portale LRT.LT.

„Mergaitės mane ignoruodavo, ypatingai kuomet jau išryškėjo mano akys ir atsirado berniukų dėmesys – pajutau jų pavydą. Bet aš buvau taip auklėjama, kad iš tikrųjų tuo nėra ko didžiuotis, nes tai mamytės ir tėvelio nuopelnas. O tai, ką aš pati pasieksiu gyvenime – ar išsimokslinsiu, ar kuo aš būsiu – va čia jau bus mano turtas. Ir tai labai padėjo, nes aš niekada „sužvaigždėjusi“ nebuvau“, – pasakoja viena garsiausių visų laikų Lietuvos aktorių.

Bet būti tiesiog gražiai nepakanka, šypsosi aktorė: „Apie tą seksą daug nekalbėdavom, bet savyje turėjau tokį pojūtį, kur galima sužaist, tarkim, nusimezgus suknelę, pavyzdžiui, kažkokią vieną eilutę padaryt peršviečiamą.“ V. Mainelytė prisimena, kaip užkariavo pirmojo vyro Gintauto Ūzo širdį: „Iš kažkur gavau aptemptą, ažūrinį megztukėlį, dar vieną sagutę prasegiau. Diržą tokį lakinį gavau, taip susispaudžiau – liemenėlis kaip širšės buvo, juodas sijonas, juodos ažūrinės kojinės ir batai ant „špilkų“. Ir aš einu iš paskaitų šitokia, o kitoje gatvės pusėje – Viktoras Šinkariukas su mano brangiausiu. Aš praėjau, lyg nepastebėdama, paskui dar kartą praėjau… Šinkariukas ir sako maniškiui: „Bet klausyk, tavo Vaiva vaikšto kaip Sophia Loren!“. Aš galiu tik įsivaizduoti, kaip juokingai tada atrodžiau, bet sau patikau“, – juokiasi V. Mainelytė.

Tačiau išvaizda asmeninio gyvenimo nesuklijavo. Vaiva išsiskyrė tiek su pirmuoju, tiek su antruoju vyru:  „Skyrybų procesas yra labai sudėtingas – čia kaip paklodė plėšta, o siūlai lieka per vidurį. Nemanau, kad būna gražių skyrybų, ypač jeigu buvo jausmas, jeigu buvo kažkas… Nebūna taip“, – surimtėja aktorė.

O įtampa ir alinantis darbas priviliojo ligą, kurią išsigydžiusi V. Mainelytė ir toliau išsaugojo pasitikėjimą žmonėmis: „Man graudžiausia, kad atsirado žmonių, kurie viską man atnešė netgi į namus: kas atnešė sąrašą, kaip geriau maitintis, kas atnešė tablečių, kad palengvintų būseną po chemoterapijos... Ir aš jiems esu labai dėkinga. Man svarbiausia yra žmonių santykiai, kad nenužmogėtumėm.“

V. Mainelytės ir dar dviejų tą pačią dieną gimusių žmonių nuoširdžios istorijos – šį vakarą 21.30 val. dokumentinėje apybraižoje „Gimę tą pačią dieną” per LRT.

„Tad mano vaikystė praėjo tarp statybų, griovių, purvo, betono, improvizuotų futbolo aikštelių, tarp kilimams dulkinti skirtų tokių keistų konstrukcijų, kurios tapdavo mūsų krepšinio lankais. Mes tą aplinką pritaikydavom savo reikmėms ir linksmai gyvenom, kūrybiškai. Aš kartais pagalvoju, kad dabar mano vaikai turi tiek daug žaislų – ar jie atsimins ką nors? Mes turėjom gerokai mažiau...“, – sako žinomas vyras.

Prakalbus apie vaikus, Martyno veidą nušviečia šypsena: „Vaikas, pirmasis vaikas, yra labai svarbu gyvenime. Man vaikas yra įspūdis. Aš jo labai norėjau tuo metu, man buvo 27, jaučiausi tam subrendęs, bet vaikas pakeičia gyvenimą: tu lygini savo iki šiol buvusį ir tą, kuris prasidėjo dabar. Ir jeigu tau kažkada atrodė, kad Kalėdas visada švęsi su draugais, kad eisit iš eilės per visus barus ir panašiai, po vaiko gimimo supranti, kad tu tikrai taip nebešvęsi…“.

Dabar Martynas jau augina tris dukras ir stengiasi būti autoritetu ne tik kasdieniam šeimos gyvenime: „Be abejo, man rūpi, kas vyksta pasaulyje, kas vyksta Lietuvoje. Aš manau, kad kadangi esu toje „matomo” žmogaus pozicijoje, reikia tai išnaudoti ne vien tik savo, bet ir bendriems tikslams. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl aš įstojau į Šaulių sąjungą. Savo pavyzdžiu aš turiu galimybę rodyti kitiems jauniems žmonėms, ką galima gero padaryti savo šaliai. Dažnai užsiknisi nuo to, kas vyksta, nuo tos betvarkės, nuo to, kaip žmonės nesusikalba, bet mes tokiame pasaulyje gyvenam,“ – svarsto eterio žvaigždė.

Tačiau tuoj pat pasitaiso: „Mūsų demokratija dar jauna. Natūralu, kad kažkas stringa, nepavyksta, yra daug interesų, yra nesąžiningų žmonių, yra piktų, neišsilavinusių, rėkiančių, isteriškų. Bet visa tai mes turim praeiti. Ir mane labiausiai džiugina, kad susitikdamas su jaunais žmonėmis, juos matydamas, labai tikiu, kad viskas bus gerai šitai šaliai. Šita karta, kuri dabar auga – 18-mečiai, 20-mečiai – yra pozityvūs ir moka kalbas, jie pažįsta pasaulį, daug važinėję, matę. Tai tie žmonės, kurie kurs Lietuvą, ir tai yra labai svarbu.“

M. Starkaus gyvenimo istorija – dokumentinėje apybraižoje „Gimę tą pačią dieną” šį vakarą 19.30 per LRT TELEVIZIJĄ ir portale LRT.LT.

Stiprus charakteris, nesitaikstantis su sistema

R. Valatka pamena, kad pirmieji penkeri jo gyvenimo metai buvo labai sunkūs: „Grįžę iš Sibiro radome dvi nudvėsusias karvės – įsivaizduokite, trys vaikai ir nėra karvės. Bet niekada nebuvau alkanas ar nešvariai aprengtas – tėvai sugebėjo taip puikiai mumis rūpintis, kad visada užteko maisto ir drabužių. Kai žmonės sako, kad blogai dabar gyvena, man norėtųsi juos sugrąžinti į 1957 m. ir tada paklausti, ar vis dar mano taip pat“, – sunkius laikus prisimena R. Valatka.

Pirmokas R. Valatka iki mokyklos keliaudavo tris kilometrus pėsčiomis, tad nei kelionė, nei pamokos daug džiaugsmo neteikė.

„Nuo pat pirmos dienos man buvo keista, kad būtina eiti į mokyklą, todėl į tai tikrai nežiūrėjau kaip į šventę. Jau pirmoje klasėje tėtis nutarė nežiūrėti į pažymių knygelę, tačiau priminė, kad be mokslų galėsiu tik molį minkyti. Mano tėtis pats svajojo apie universitetą, bet šeštoje klasėje buvo išvežtas į Sibirą. Pasakojo, kad ašaros iš akių riedėjo, kaip jam buvo gaila palikti mokyklos suolą. Taigi, tėtis kelią leido pasirinkti man pačiam“, – pasakoja žurnalistas.

Pirmą trimestrą R. Valatka baigė aukščiausiais įvertinimais, bet niekaip neišmoko skaityti: „ Į mokyklą nuėjau nemokėdamas skaityti ir tik po kiek laiko supratau, kad vis dėlto privalau išmokti skaitymo meno. Būdamas pirmokas pirmą kartą perskaičiau „Tiesos“ laikraščio straipsnį apie Vietnamo karą. Pamenu, skaičiau ir apie šuolių nuo tramplino varžybas Vokietijoje, Garmišo-Partenkircheno mieste. Man taip patiko miesto pavadinimas, kad pasižadėjau kada nors ten pats nuvažiuoti. Svajonę įgyvendinau 2000 m.“

Baigęs aštuonias klases, R. Valatka išsikraustė į Palangą ir ten pradėjo lankyti vidurinę mokyklą: „Kaip tikras užsispyręs paauglys džiaugiausi, kad tėvai „nebesėdės man ant smegenų“ ir patirsiu laisvę. Tuo metu Palanga atrodė didžiausias pasaulio didmiestis, garsus savo smagybėmis, kavinėmis, restoranais, o svarbiausia – jūra. Ten man netrūko nei mamos, nei tėvo“.

Tuo metu mokyklose vyravo karinė disciplina, mokiniai buvo mokytojų pavaldiniai, o man niekada nepatiko būti pavaldiniu.

R. Valatka prisipažino, kad bent keturis kartus vos nebuvo išmestas iš mokyklos. „Kartais tiesiog ką nors leptelėdavau. Tuo metu mokyklose vyravo karinė disciplina, mokiniai buvo mokytojų pavaldiniai, o man niekada nepatiko būti pavaldiniu. Pavyzdžiui, bendrabutyje reikėdavo keltis 7 ryte ir kartoti pamokas, o aš auklėtojai sakydavau, kad tik idiotai gali kartoti tai, ko nemoka, nes vis tiek neišmoks, todėl eidavau pamiegoti“, – prisimena žurnalistas.

Tačiau jaunojo R. Valatkos išmonė nesibaigė paprastu priešgyniavimu – kartu su kambario draugu Antanu sugalvojo pokštą auklėtojai, kuri kiekvieną rytą ateidavo jų kelti.

„Pagalvojome, kad auklėtoja netekėjusi, tad nieko tokio, jei tik jai įėjus mes nusimesime antklodes. O mes gi miegam kaip pagimdyti. Po šio įvykio buvome paskųsti direktoriui ir svarstyti komisijoje. Tą kartą mane išgelbėjo fizikos mokytojas“, – prisimena R. Valatka.

Išgąsdino lietuvių literatūra, todėl stojo į istoriją

R. Valatka visada žinojo, kad nori tapti rašytoju, tačiau, paklausęs dėdės patarimo, pradėjo studijuoti istoriją tuometiniame Pedagoginiame institute.

„Prisimenu, kaip dėdė, išgirdęs apie mano planus Vilniaus universitete studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, perspėjo: „Kada spėsi gyventi, Rimvydai, jei teks viską skaityti nuo Mažvydo iki šių laikų. Stok į istoriją, ten studentai mokosi tik per sesiją.“ Man labai patiko ši idėja“, – juokauja R. Valatka.

Raudonu diplomu baigęs insitutą, R. Valatka gavo darbą instituto leidžiamame laikraštyje: „Gavau darbą už 70 rublių algą. Buvęs „Tiesos“ laikraščio redaktoriaus pavaduotojas per tris valandas paaiškino visas darbo subtilybes, bet paskui dvi savaites nepasirodė darbe, nes užgėrė. Per tas dvi savaites man pavyko išleisti du leidinio numerius.“

Įprastą R. Valatkos kasdienybę sudrumstė šaukimas į armiją. „Man buvo 24-eri, turėjau pusantrų metų dukrą ir buvo labai baisu palikti šeimą. 19 mėnesių buvo išbraukti iš mano gyvenimo. Armijoje nustoji būti individas, tampi alkana ir dvi paras nemiegojusia daržove“, – pabrėžia pašnekovas.

Po armijos R. Valatka nenustojo rašyti ir 1983 m. gavo darbą tuomet pagrindiniame šalies dienraštyje „Tiesa“: „Teko dirbti su daug pasipūtusių ponų, kuriems privalėjau reikšti pagarbą. Kartą vienam iš tų ponų atsisakiau nupirkti butelį, tai pusę metų paskui visi mano straipsniai buvo kažkuo netinkami“, – pasakoja R. Valatka.

Laisvės cunamis, ant kurio bangos atsidūrė visai netikėtai

1990 m. vyko visuotiniai Aukščiausios Tarybos rinkimai, kuriuose nusprendė dalyvauti ir R. Valatka: „Palangos delegacija visai netikėtai pasiūlė mane, o aš ir sutikau. Rinkimuose laimėjau pirmajame ture, surinkęs 63 proc. balsų.“

Žurnalistas pamena, kaip Komunistų partijos atstovai ėjo pas Vytautą Landsbergį ir bandė įtikinti, kad Lietuvai nepriklausomybės nereikia, tačiau sulaukdavo griežto nepritarimo ir Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas sulaukė daugumos palaikymo.

„Kai pasirašiau Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, galvojau, kaip būtų gerai, jei senelis Juozas tai matytų. Viskas, ką iš jo atėmė Sovietų Sąjunga, per jo anūką ir dar daug kitų buvo grąžinta“, – apie jaudinančią akimirką pasakoja akto signataras.

Atkūrus nepriklausomybę, R. Valatka įsidarbino didžiausiame dienraštyje „Lietuvos rytas“, o šiandien rašo politinius komentarus interneto portalams, kuria laidas radijui ir televizijai bei dėsto Vytauto Didžiojo universitete.

„Jau beveik trejus metus neturiu etatinio darbo, bet dirbti tenka ir po 16 valandų per parą. Turiu stiprią „kaimietišką“ sveikatą, bet nežinau, kiek ilgai tai tęsis. Jei galėčiau, mielai ne dirbčiau, o tik skaityčiau knygas ir įgyvendinčiau seną svajonę parašyti romaną“, – atvirauja žurnalistas.

Paklaustas apie jam skirtą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiaus apdovanojimą, R. Valatka nepuola didžiuotis, bet nesupranta ir tų, kurie tyčia atsisako priimti apdovanojimą: „Įprastai žurnalistui valstybinis apdovanojimas garbės neprideda, tačiau mano situacija kiek kitokia. Tai yra valstybė, ant kurios svarbiausių dokumentų yra mano parašas. Negalėjau nepriimti apdovanojimo.“

„Tai buvo mažas bendrabučio kambarys. Koridorius, kuriame susitinka nepažįstami žmonės. Buvo tik dviaukštė lova ir užuolaida, už kurios jau gyveno suaugusieji. Mano gyvenimas bėgo toje lovoje“, – vaikystę prisimena žurnalistas.

I. Krupavičius gimė inžinierės ir kranininko šeimoje. Žurnalistas prisimena, jog tėtis kurį laiką žaidė krepšinio komandoje, ir, regis, net buvo įtrauktas į Lietuvos rinktinės sudėtį. „Taigi jis buvo kranininkas, krepšininkas, nebaigęs normalios aukštosios, nors mėgino. Dar žinau, kad buvo donžuanas.

Man prieš akis – nuotrauka: mano mamytė leidžiasi Santuokų rūmų laiptais tokia laisva suknele, mano tėtis su barzda. Nesistebiu, kodėl jo norėjo moterys. Jis buvo išvaizdus vyras. O mamytei turbūt jau buvo laikas kažko griebtis. Neabejoju, kad buvo meilė. Ir toje vestuvių nuotraukoje, man atrodo, mamytė jau laukėsi mano sesers, kuri už mane yra vyresnė pusantrų metų. Tokia graži jų nuotrauka, o likimas taip lėmė, kad, deja, tokių nuotraukų nėra daug išlikę“, – atvirauja LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjas.

Dar iki mokyklos I. Krupavičius pradėjo lankyti pramoginius šokius, kur savo įgūdžius tobulino dvylika metų. Į šokių pamokas pats važiuodavo troleibusu. Ir nors šokti sekėsi puikiai, būsimojo žurnalisto galvoje augo kita svajonė – dirbti troleibuso vairuotoju. Taip dviaukštė lova berniuko fantazijose tapo troleibusu, o mažas kambarys – klaidžių maršrutų išraizgytu miestu.

„Sėdėjau toje pačioje dviaukštėje lovoje, aš būdavau pirmame aukšte, sesę pasodindavau į antrą. Pasiimdavau jos sukamąją fortepijono kėdę ir taip tapdavau troleibuso vairuotoju. Pasidėdavau kažkokius mygtukus, spaudinėdavau, o sesė viršuje skaitydavo stotelių pavadinimus. Mano mintyse vaikystėje tie maršrutai buvo taip užsifiksavę... Žinodavau visas stoteles mintinai. Žinodavau, kiek trukdavo nuo vienos stotelės nuvažiuoti į kitą. Jei reikėdavo „sustoti“ prie šviesoforo, suskaičiuodavau, kad užtruksiu 20 sekundžių ilgiau. Nuo vieno miesto krašto iki kito savo kambaryje važiuodavau pusantros valandos. Mama žinodavo, kada man daryti pietus, nes aš turėdavau pabaigti maršrutą, tik tada ji pakviesdavo mane pietauti. Tai buvo mano svajonių darbas“, – šypsosi žurnalistas.

Visas pasakojimas – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“.

Lietuvai minint savo valstybingumo atkūrimo šimtmetį, profesorius vis tiek lieka paslaptingas: „Dabar dar viskas yra tokioj ankstyvoj planavimo stadijoj, tad negaliu pasakot viešai. Tačiau neminint paties fakto, dar galėčiau pasakyti, kad ne visi dalykai susiję su šimtmečiu yra atrasti, tad smagu ir konkuruoti su kitais jų ieškant.”

Pokalbis su prof. Liudu Mažyliu – šį vakarą LRT dokumentinėje apybraižoje „Gimę tą pačią dieną“ 19.30 val.

Tačiau 2017-ieji buvo ypatingi ne tik mūsų šaliai, sulaukusiai Nepriklausomybės akto originalo, – didelės dovanos sulaukė ir pats Liudas Mažylis: „Stebuklų laikai dėjosi man gyvenime du kartus ir lygiagrečiai. Atsirado dukra, o po pusmečio – Sąjūdis ir politiniai pokyčiai. Pernai, 2017-siais, atsirado dokumentas, o po mėnesio – anūkė, – su šypsena kalba L. Mažylis. – Vardas yra karingos patriotės pagal žinomą meninį filmą. Kol kas aš tik planuoju žiūrėti į akis, o tos akys didelės, labai smalsios, nors mums dar tik aštuoni mėnesiai su trupučiu. Ko tos akys klaus, į tai bandysiu atsakyt.”

Pats puikiai prisimindamas savo vaikystės keliones su žymiuoju seneliu, ginekologijos pradininku Lietuvoje Pranu Mažyliu, profesorius žada šeimos tradicijas auginant anūkus išlaikyti: „Mes jau dabar Vilniuj pavažinėjam į Valakampius ir atgal, bet čia nėra labai gerai, nes tų pasivaikščiojimų metu jai reiktų miegot, o kai ji savo dideles akis išplečia ir pradeda šypsotis – tai jau reiškia, kad aš užduoties neįvykdau, nes anūkė prabudo. Čia gal ankstyvas toks smalsumas, bet va reiktų dar jai pamiegot ilgiau…”

Apie savo gyvenimą ir kelią Nepriklausomybės akto atradimo link prof. Liudas Mažylis pasakos LRT TELEVIZIJOS dokumentinėje apybraižoje „Gimę tą pačią dieną“. Kartu su juo savo gyvenimo istorijomis dalinsis ir buhalterė Janutė Fokienė bei Vilniaus A. Mickevičiaus bibliotekos vadovas Petras Zurlys.