Tęsia giminės tradicijas

T. Putvis gimė Kaune, tačiau jau jam būnant ketverių šeima nutarė grįžti į kaimą, nes 1996 metais Tautvilo seneliai – Jadvyga ir Algis Putviai – susigrąžino šeimos žemę Graužikuose. Po poros metų į gimtuosius kraštus sugrįžo ir Tautvilo tėvai – Danutė ir Vidas Putviai. Tad vaikinas vidurinį išsilavinimą įgijo jau Kelmėje.

„Kai tau 18 metų, nelabai žinai, ko nori. Pasirinkau statybos inžinerijos studijas Vilniaus Gedimino universitete. Jas baigiau 2013 metais ir netrukus sugrįžau į kaimą, – pasakoja jaunasis ūkininkas. – Nesigailiu studijavęs inžinerijos mokslus. Įgytos žinios ūkyje labai praverčia. Be to, pagal specialybę dar dirbu Kelmėje. Kol ūkis kuriamas, papildomos pajamos labai reikalingos.“

2017 metais T. Putvis įregistravo savo ūkį ir pradėjo ūkininkauti tose vietose, kuriose šia veikla užsiėmė jo proprosenelis, Graužikų dvaro savininkas, žuvininkystės pradininkas, švietėjas, knygnešių rėmėjas, Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Pūtvis-Putvinskis. „Man smagu, kad tęsiu giminės tradicijas. Auginu mėsinius mišrūnų veislės galvijus. Per metus užauginu ir parduodu apie 30 galvijų. Dirbu apie 65 ha žemės. Tad lygiagrečiai plėtoju ir augalininkystę. Dalį javų derliaus pasilieku pašarams, dalį – parduodu, – ūkininkavimo pradžia patenkintas pašnekovas, o pasiteiravus, kokie ryšiai jį sieja su 1935–1938 metų Vyriausybės žemės ūkio ministru Stasiu Pūtviu, paaiškina, kad tai jo prosenelio Vytauto Pūtvio brolis. – Mūsų giminė visą laiką susijusi su žemės ūkiu, tad gal todėl ir mano tėtis, ir aš tapome ūkininkais.“

Man smagu, kad tęsiu giminės tradicijas.

Ūkiui kurti – parama

Įregistravęs ūkį T. Putvis pateikė paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“. Jam buvo skirta 39,6 tūkst. eurų parama. „Prie paramos sumos pridėjus paskolą pavyko įsigyti naują traktorių. Šiandien juo nudirbu beveik visus ūkio darbus, – sako ūkininkas. – Manau, pradėti ūkininkauti be paramos gali tik dviejų tipų žmonės: tie, kurie turi pradinį kapitalą, arba tie, kurie jau ateina į sukurtą ūkį ir jį perima. Šiais laikais įkurti ūkį nuo nulio labai sunku. Žinoma, pasitaiko išimčių, bet jos yra labai retos. Man pasisekė. Ir paramą ūkiui įkurti gavau, ir šalia esantys tėvai nemažai padeda.“

Tautvilo tėvai – D. ir V. Putviai – plėtoja pienininkystės ūkį – laiko iki 25 melžiamų karvių. „Mano ūkio specifika tokia, kad nelaikau motininės bandos, o perku veršelius. Didžiąją jų dalį perku iš tėvų. Šiek tiek atjunkytų veršelių nusiperku iš kaimynų. Tinkamą svorį, kad būtų realizuoti, galvijai pasiekia per 20–23 mėnesius. Kiekvienais metais procesas kartojasi – pavasarį įsigyju veršelių, kurie pakeičia jau užaugusius“, – patirtimi dalijasi ūkininkas.

Didžiausias sunkumas – apyvartinių lėšų trūkumas

Kaip pabrėžia Tautvilas, vienas didžiausių jaunų ūkininkų patiriamų sunkumų yra apyvartinių lėšų trūkumas.

„Už produkciją ūkininkams Lietuvoje supirkėjai moka bene mažiausiai tarp ES šalių, tad konkuruoti su kolegomis iš aplinkinių valstybių tampa vis sunkiau, – apgailestauja pašnekovas. – Žinoma, gauti didesnes pajamas mėsinių galvijų augintojai galėtų susikooperavę. Tačiau šiuo metu Lietuvoje labai trūksta tikrų kooperatyvų. Tokių kooperatyvų, kokie veikia Lenkijoje ar Danijoje, mūsų šalyje yra tik vienas kitas. Jei mums pavyktų kooperuotis, supirkėjams galėtume pasiūlyti daug didesnį produkcijos kiekį ir už didesnę kainą. Manau, ir vartotojams produktų kainos būtų mažesnės. Deja, šiuo metu didžiąją dalį ūkininko uždarbio pasidalija perdirbėjai ir prekybininkai.

Didesnės supirkimo kainos, manau, daugiau jaunų žmonių paskatintų grįžti į kaimą ir imtis ūkininkavimo. Prisimenu, mano vaikystėje, prabėgusioje nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, kaimuose praktiškai kiekvienas gyventojas turėjo kelias karves, vištų, augino kiaulę.“

Ne laukti, o dalyvauti

Jaunojo ūkininko įsitikinimu, kuriant modernų kaimą labai svarbus ūkininkų aktyvus dalyvavimas žemdirbių interesus ginančiose organizacijose. Tad vos įregistravęs ūkį, įsitraukė į Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungą. „Ši organizacija puikiai gina jaunųjų ūkininkų interesus. Ieškodami geriausių sprendimų, dažnai diskutuojame su Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės mokėjimo agentūros atstovais. Sąjunga yra Žemės ūkio rūmų ir Europos jaunųjų ūkininkų tarybos narė. Jaunieji ūkininkai aktyviai dalyvavo Žemės ūkio rūmų organizuotose protesto akcijose Briuselyje, siekiant didesnių tiesioginių išmokų“, – organizacijos svarbą pabrėžia T. Putvis.

Pašnekovas pasidžiaugia, kad Lietuvoje buvo atsisakyta nuostatos paramą skirti tik perkant naują žemės ūkio techniką. Jo teigimu, jauniesiems ūkininkams svarbi ir papildoma išmoka, mokama pirmuosius penkerius metus. „Gerai, kad ieškoma būdų, kaip jaunus žmones paskatinti ūkininkauti. Juk seniau ūkininkaujantieji jau yra pasinaudoję ES parama, prisipirkę naujos žemės ūkio technikos, o kurti ūkį jaunam žmogui labai sunku“, – sako ūkininkas.

Kuriantieji savo ūkį susiduria ir su dar viena problema – labai trūksta žemės. Pasak Tautvilo, išsinuomoti žemės Kelmės rajone beveik neįmanoma. Kuo didesnė konkurencija, tuo brangiau už nuomojamą žemę tenka mokėti.

„Manau, šiais laikais ūkininkavimas yra labiau verslas nei gyvenimo būdas, tad turiu vilčių, kad pavyks sukurti pelningai dirbantį, perspektyvų ūkį, kuriame galėsiu ne tik pats dirbti, bet ir įdarbinti dar kelis žmones, – planais dalijasi T. Putvis. – Man patinka kaimas, gamta, gyvūnai. Čia niekada neužsibaigia veikla.“