Spyris
"Gimiau, atrodo, su kamuoliu rankose, – sakė vieno garsiausių Lietuvos futbolininkų, Gintaro Staučės, sūnus Gintaras. – Kai gyvenau Graikijoje, būdavo, žaisdavau futbolą tol, kol iš manęs atimdavo kamuolį, o tada aš pasiimdavau kojines, susisukdavau kamuoliuką ir vėl žaisdavau. Man tada, dar mažam, atrodė, kad nėra kito dalyko gyvenime, tik futbolas. Tačiau tuomet aš dar nesupratau, kiek darbo reikalauja sportas, kiek reikia savęs atiduoti. Dėl to sėdžiu dabar čia ir skaičiuoju, kiek turėjau lūžių, kiek plyšusių sausgyslių ir visokių kitokių traumų."
Kiekvieną traumą lydėdavo sunkus grįžimas į futbolą ir į mokyklą, nes dėl jų tekdavo praleisti daug pamokų. "Tėtis visada sakė, kad turiu gerus duomenis futbolui, todėl labai norėjau žaisti, įrodyti, kad galiu. Kai man buvo 13 ar 14 metų, pradėjau labai rimtai sportuoti, man labai padėjo tėtis. Dabar, kai treniruojasi brolis, aš vis nostalgiškai prisimenu tuos laikus ir tą ryšį su tėčiu ir futbolu, vis pasvajoju apie žaidimą, bet suvokiu, kad žaisti negaliu", – sakė G.Staučė.
Sunkų sprendimą atsisveikinti su profesionalaus futbolininko karjera jis priėmė po eilinės traumos – kojos lūžio. Pripažinimą, kad sportas – ne jam, – vaikinas vadina vienu sunkiausių sprendimų. Tačiau užtrenkus vienas duris, atsivėrė kitos. "Pasibaigė futbolas, atsirado daug laisvo laiko", – prisimena G.Staučė.
"Su šeima išvažiavome į Kiprą, tuo metu pradėjau viską fotografuoti tiesiog telefonu. Dabar prisimenu, kad net žaisdamas futbolą kartais jausdavausi išskridęs. Sporte turi būti susikaupęs, turi būti čia ir dabar, o man būdavo, kad aš užsisvajodavau. Pamenu, vieną kartą stovėjau futbolo vartuose, buvo ruduo, ir taip viskas atrodė rausva, aukso spalvos, atrodė, kad viskas dega ir aš galvojau: "oho, čia būtų geras kadras!" – pasakojo vaikinas.
Pirmieji 24 kilometrai
Pirmasis žmogus, pastebėjęs Gintaro talentą fotografijai, buvo jo mama ir, jausdama, kad šį gebėjimą reikia ugdyti, sūnui per Kalėdas padovanojo fotoaparatą. Tuo metu vaikinukas apie fotografiją žinojo nedaug – tiesiog pradėjo fotografuoti. Pirmiesiems kadrams jis skyrė visą dieną, nuėjo apie 24 km, fotografavo viską, bet, kaip dabar pats sako, tos nuotraukos yra absoliučiai tuščios, be istorijos.
"Tada man buvo 15 metų, mokiausi Vilniaus Užupio gimnazijoje, o laisvu laiku vis fotografuodavau. Turėdavau vieną kitą užsakymą fotografuoti, susipažinau su saksofonistu Juozu Kuraičiu, fotografavau jį, profesionalų muzikantą, nieko nemokėdamas ir, ko gero, nuo to laiko, kai įsikėliau į "Instagram" jo nuotraukas, supratau, kad reikia iš paprastos savo paskyros pradėti kurti paskyrą, kurioje būtų mano fotografijos", – pirmuosius žingsnius rimtosios fotografijos link prisimena G.Staučė.
Netrukus vaikinas sulaukė naujos sėkmės: jo nuotrauka pateko į "We love Lithuania" profilį feisbuke. "Nuotrauka surinko kiek daugiau nei 6 000 "Like" paspaudimų ir tuomet man tai buvo taip neįtikėtina, toks didelis įvertinimas", – apie postūmį lankyti fotografijos kursus ir tobulėti pasakojo G.Staučė ir prisipažino: kartais taip degė noru fotografuoti, kad net praleisdavo užsiėmimus kursuose.
Gyvenimo ženklai
Baigęs gimnaziją, G.Staučė nusprendė savo gyvenimą sieti su sportu, tačiau studijoms sporto universitete nepakako ankstesnių žinių apie futbolą. Vaikinas vėl pradėjo intensyviai sportuoti – tik šįkart lankė plaukimo, lengvosios atletikos treniruotes. Deja, maksimalistą vėl sustabdė trauma – šį kartą itin rimta.
"Persitempiau, man plyšo nugaros raumuo ir meniskas, tada man buvo 17 metų ir tuomet tikrai buvo aišku, kad daugiau nebesportuosiu, – išgyvenimus vaikinas vadina gyvenimo ženklais, kad sportas – ne jam. – Tas laikotarpis, operacijos laukimas, buvo sunkiausias momentas mano gyvenime. Labai juodas laikotarpis, o tai nesunku pastebėti žiūrint į to laiko nuotraukas, nes jose visuomet stengiuosi perteikti savo emocijas. Tuo metu norėjosi daug fotografuoti – žinojau, kad po operacijos ilgai negalėsiu vaikščioti."
Sako, kad tamsiausiais gyvenimo momentais kūrėjui nukrenta kaukė, atsiranda įkvėpimas. "Manau, kad būtent tuo laikotarpiu padariau geriausią savo nuotrauką. Ėjau po pamokų, lijo lietus ir tiesiog tuščioje Katedros aikštėje nufotografavau einantį žmogų. Ta nuotrauka be galo visiems patiko ir man pačiam ji labai patiko, – pasakojo G.Staučė, – save atradau fotografijoje."
Atsigavęs po operacijos, vaikinas grįžo prie fotografijos. Tuo metu jo nuotraukos jau buvo publikuotos žurnale "National Geographic Lietuva", o savo mokslus jaunasis fotografas tęsė savarankiškai. Vokiečių filologiją Vilniaus universitete studijuojantis vilnietis įsitikinęs, kad šalia fotografijos būtinai turi turėti ir kitą veiklą, kad "neprarastum sveiko proto ir visiškai nepasinertum į savo pasaulį".
Mūzos – audra, lietus, pūga
Vilnietis sako neplanuojantis kadrų, tik stengiasi fotografuoti vakare, maždaug apie 17–20 val. "Tuo metu šviečia žibintai, aplink daug šviesų, viskas atsispindi balose. Negaliu pakęsti, kai šviečia saulė, tuomet neturiu jokio įkvėpimo fotografuoti. Mano mūza – audros, lietus, pūgos", – sakė pašnekovas. – Per nuotraukas bandau kalbėti, išreikšti savo jausmus, tai – tarsi terapija."
Nemoku fotografuoti sporto, ne itin daug patirties tam turėjau, bet kiek bandžiau, pradėdavau žiūrėti futbolą, o ne fotografuoti.
G.Staučės nuotraukose vyrauja peizažas – natūralus ir urbanistinis. "Ne itin mėgstu fotografuoti portretus, kadangi jie man atrodo labiau suvaidinti, o aš mėgstu natūralias emocijas. Mielai fotografuoju žmonių šventes, kadangi jos ir yra nesuvaidintos, gamta yra nesuvaidinta, miestas nesuvaidintas", – nuoširdumu paperka G.Staučė.
Ar yra siužetas, ko jis nenori ar vis dar nemoka fotografuoti? "Futbolo, – šyptelėjo G.Staučė. – Nemoku fotografuoti sporto, ne itin daug patirties tam turėjau, bet kiek bandžiau, pradėdavau žiūrėti futbolą, o ne fotografuoti."
Kūrybos prioritetai
Šiandien G.Staučė fotografijoms skiria dvi "Instagram" paskyras: viena skirta visoms nuotraukoms (@gintaras_stauce), o kitoje sekėjai gali rasti tik nespalvotas Vilniaus nuotraukas (@soulofvilnius). Tiesa, socialiniai tinklai atima daug laiko: juk turi viską kurti pats, turi susidėlioti planą, kada kelsi nuotraukas, susikurti dizainą, logotipą.
"Labai noriu susikurti savo asmeninį tinklalapį, tačiau ne tokį, kuris rėktų "Pirkit mano paslaugas", o tokį, kuris visų pirma būtų gilus, kuris perteiktų mano nuotraukų emocijas ir žmonės galėtų pasigrožėti, – apie prioritetus pasakojo G.Staučė. – Nepatinka, kai reikia prašyti pinigų už fotografavimą, nes galbūt nori padaryti daugiau, geriau, bet žmogus tau sako galįs sau leisti sumokėti tik už dvi valandas. Fotografija brangi, ji turi atsipirkti, juk mokame už nuotraukų koregavimo programas, atminties korteles, aparatūrą, skiriame daug savo laiko."
Tačiau jaunojo kūrėjo pastangos, regis, atsiperka su kaupu. Nors kalbėti apie pasiekimus jis nėra linkęs, vos 18-os sulaukęs Gintaras jau gali džiaugtis legendinio Lietuvos fotomenininko Antano Sutkaus palankiu įvertinimu. Didžiausi pasiekimai – galimybė susipažinti su įvairiais žmonėmis ir pačių artimiausiųjų – gimnazijos mokytojų, mamos – palaikymas.
Aplinkinių parama drąsina kurti ateities planus: svajoti apie knygą, didelę parodą, įgyvendinti projektą, susijusį su psichologija, žmonių išgyvenimais. "Tačiau dar labai noriu, kad žmonės pradėtų vertinti menininkus. Kad ir koks menas būtų, jis labai sunkus ir skausmingas dalykas. Kiekvienas komentaras, įvertinimas labai daug reiškia. Jis gali motyvuoti arba paskatinti tobulėti", – sakė Gintaras. Menui suprasti iš išjausti tereikia nedaug: sąmoningumo. Pamiršti beprasmį naršymą internete. Neklausyti dainos tik dėl to, kad ją pasiūlė grojaraštis. "Įsijunkite būtent TĄ dainą. Nežiūrėkite ir "nelaikinkite" visko iš eilės, radę nuotrauką, įsižiūrėkite į ją, pabandykite pajusti jausmą, kurį kūrėjas bandė perteikti. Sustokite ir pabūkite kūrėjo akimirkoje. Šiame greitame gyvenime sustokite patys, kol jūsų nesustabdė gyvenimas", – sakė G.Staučė.
