Pasak jo, nors vidutinė pastarosios savaitės oro temperatūra yra arti normos (+5,5 – +8,3 laipsnio), tačiau skirtumas tarp praeito savaitgalio ir šių dienų – išties didelis. Praeitą šeštadienį vėl neapsieita be šilumos rekordų: maksimali oro temperatūra Vilniuje buvo +19,3 laipsnio, +19,7 laipsnio, o Druskininkuose viršijo +21 laipsnį – Vakarų Lietuvoje buvo vėsiau.

Rekordus lėmė stipri, bet trumpalaikė labai šilto oro advekcija iš pietvakarių. O praėjusios savaitės antroje pusėje jūrinė arktinė, nors ir kiek apšilusi, oro masė pasiekė šiaurinius ir vakarinius Lietuvos rajonus ir lėmė stiprias šalnas ore (-2 – -2,7 laipsnio pajūryje ir dar stipresnes – iki -6 laipsnių dirvos paviršiuje. Pietinę ir Rytų Lietuvą bei dalį Vidurio Lietuvos nuo stiprių šalnų apsaugojo per naktį išlikęs debesų sluoksnis. Šalčiausia buvo Lietuvos šiaurės rytuose, tačiau tokios stiprios šalnos, kaip ketvirtadienį jau nebuvo. Tokiam sparčiam orų atšalimui didžiausios įtakos turėjo virš Skandinavijos stiprėjantis nejudrus anticiklonas. Jis visiškai sutrikdė „normalų“ Atlanto ciklonų judėjimą per Skandinaviją, tačiau Lietuvą pasiekė aktyvi frontinė sistema iš pietvakarių, anticiklonas šiek tiek atsitraukė į šiaurės vakarinę Rusijos dalį, o Baltijos regione vėl atšilo.

Kaip teigė G. Stankūnavičius, minėtas anticiklonas taip pat sudarė palankias sąlygas įsisiautėti stipriems rytų krypties vėjams – nuo šiaurės rytų iki pietryčių virš Šiaurės jūros ir pietvakarinės Baltijos jūros dalies. Paprastai rytinės Danijos bei Šiaurės rytų Vokietijos pakrantės mažiau kenčia nuo šaltojo laikotarpio audrų, tačiau šįkart joms teko ne tik stiprūs štorminiai vėjai, bet ir Baltijos jūros patvanka, vietomis siekianti kelis metrus, kurių užteko užtvindyti kai kuriems žemumų rajonams. Dar stipresnė audra ketvirtadienį kilo Šiaurės jūroje prie rytinės Škotijos krantų ir privertė šimtus žmonių evakuotis į žemyno teritorijos gilumą, o rytinę Angliją be stipraus vėjo užklupo ir stiprus lietus, susijęs su lėtai judančio ciklono centru. Stiprus štorminis vėjas (20–27 m/s) pietinėje Baltijoje ir šiaurinėje Šiaurės jūroje dar išsilaikė, tačiau dieną vėjo kryptis keitėsi ir beveik visur vėjas silpo. Stiprus gūsingas vėjas buvo prognozuojamas ir Lietuvoje ir, tikrai, jis Žemaitijoje ir pajūryje vietomis sustiprėjo iki 12–17 m/s, tačiau rytinių rumbų vėjai, susiję su dideliu slėgio gradientu, Lietuvoje paprastai būna mažiau gūsingi bei labiau pastovūs, todėl didesnė žalos nepadaro.

Iš pietų ir pietvakarių Lietuvą pasiekė nauja kritulių zona, susijusi su stiprėjančiu šiltuoju atmosferos frontu, daugiausia kritulių prognozuota pietinėje ir vakarinėje jos dalyje. Dar vietomis lietų keitė šlapdriba, bet oras ėmė šilti. Sekmadienio naktis buvo santykinai šilta – +6 – +11 laipsnių, dieną – +8 – +13 laipsnių. Tačiau dieną iš pietų priartėjo žemo slėgio sūkurys su kita lietaus zona. Daugiausia palijo pietinėje ir rytinėje Lietuvos dalyje.

Pirmadienį slėgis kils, kritulių bus nedaug, laikysis šilti orai. Panašūs orai prognozuojami ir antradienį. Nuo trečiadienio vėl ims stiprėti poliarinis anticiklonas virš šiaurinės Skandinavijos, kuris gins šaltą sausą orą nuo arktinių Barenco ir Karos jūrų link Karpatų ir Ukrainos. Iš kitos pusės beveik stacionari žemo slėgio sritis virš Vidurio Europos drėgną ir šiltą orą iš Pietvakarių stums į šiaurės rytus. Šių skirtingų oro masių susidūrimo zona, prognozuojama, antroje savaitės pusėje bus virš pietrytinės Baltijos jūros regiono dalies (taip pat ir Lietuvos), todėl orai Lietuvoje gali būti labai permainingi: nuo šiltų iki vėsių ir sausų ar net su sniegu orų. Labai tikėtina, kad šaltesnė oro masė apims didesnę Lietuvos dalį, todėl nakties oro temperatūra ten kris iki -3 – +2 laipsnių, dienomis – +1 – +6 laipsnių, vietomis silpni krituliai. Vis tik išlieka 30–40 procentų tikimybė, kad anticiklonas su šaltu oru bus nustumtas toliau į šiaurės rytus ir atšalimo kitą savaitgalį nebus.

Praėjusią savaitę dėl gilaus ir aktyvaus Atlanto ciklono vakarinėje Europos dalyje vasariški orai beveik visame žemyne baigėsi, išskyrus rytinę Viduržemio jūros regiono dalį, Balkanų pusiasalį ir pietinę Vidurio Europos dalį. Valachijoje (Rumunija), šiaurinėje Serbijos dalyje ir šiaurinėje Bulgarijoje praėjusį savaitgalį dienomis oras dar kaito iki + 27 – +32 laipsnių, ši savaitė taip pat bus šilta, tačiau maksimali oro temperatūra sumažės.

Ilgalaikių orų prognozių duomenys rodo, kad Baltijos regione pirmoji lapkričio mėnesio pusė bus drėgnesnė ir šiek tiek šiltesnė už normą.

Dažnas kartodavo: Lietuvoje būtų labai gera gyventi, jei ne klimatas. Pasirodo, klydome.

„Mes gyvename šalyje, kurioje geros geografinės sąlygos. Viduržemio jūros regionas ar Vidurio Europa pažeidžiamesni. Ten sausros įprastos, bet karščio bangos darosi per dažnos net ir vietiniams gyventojams, nors jie pripratę prie vasaros karščio. Viduržemio jūros ciklonai, uraganai labai stiprūs, bet nedidelio masto“, – interviu „Kauno dienai“ sakė Vilniaus universiteto Geomokslų instituto docentas Gintautas Stankūnavičius ir paaiškino, kodėl.

Gintautas Stankūnavičius/Asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl šiemet ne per karšta

– Prancūziją užplūdo jau trečia karščio banga šią vasarą, dalį Europos karščiai alina nuo pat vasaros pradžios. Lietuvoje jie neužsibuvo. Kokie reiškiniai mus nuo jų apsaugojo? O gal karščiai dar ateis?

– Keletas karštų dienų gal ir bus, bet tokio tropinio oro, koks šiemet vyravo Pietų, Vakarų, Vidurio Europoje, nenumatoma, nors kalendorinė vasara jau eina į pabaigą. Nuo tokių karščių mus išgelbėjo, kad buvo labai drėgnas ir vėsus pavasaris.

Dėmesys: klimato kaitos požymiai jau labai aiškūs ir Lietuvoje.

Be to, tokios buvo atmosferos cirkuliacijos anomalijos: virš Vakarų Europos blokuojantis procesas buvo sulaikęs Vakarų Rytų pernašą, kuri atneša jūrinių oro masių. Vietoj jų į anuos regionus atkeliavo oras daugiausia nuo Viduržemio jūros, Šiaurės Afrikos, o pas mus, atvirkščiai, daug vėsesnis nuo Šiaurės Rytų Atlanto, Skandinavijos, ir taip – beveik visą vasarą, išskyrus gal porą savaičių po Joninių, kai buvo karšta.

Dėl klimato kaitos mūsų klimatas vidutinėse platumose ekstremalėja.

Bet prisiminkime, kad kai kuriais metais, pavyzdžiui, 2019-aisiais ir 2020-aisiais, buvo atvirkščiai – karščiai laikydavosi beveik po mėnesį ir ilgiau. Pernai daugiau nei pusantro mėnesio buvo labai karšti orai. Iš pradžių daug kas džiaugėsi, o paskui jau keiksnojo, kad nėra vėsumos. Bet galiausiai rugpjūtį orai jau buvo beveik rudeniški.

– Anksčiau didžiuliai ir ilgalaikiai gaisrai liepsnodavo Lotynų Amerikoje, Rusijoje, Pietų Europoje, o šiemet artėja mūsų link – degė vadinamoji Čekijos Šveicarija. Ar tai gresia ir Lietuvai?

– Manyčiau, kad ne. Miškai dabar gerai pasisotinę drėgmės, galima sakyti, po ilgų metų pagaliau – pusiausvyra. Penkerius metus iš eilės buvo gerokai nusėdę pelkės ir per miškus tekantys upeliai, išdžiūvusi miško paklotė.

Pirma gaisrų priežastis – sausi orai, antra – karščiai, kurie pagreitina visą procesą, ypač jei būna tropinės naktys. Jei dieną +30 °C, naktį +20 °C, augalai nespėja atsigauti, pradeda vysti, neužtenka trumpos nakties, kad augmenija atsigautų. Tai pagrindinė priežastis, kodėl labai išdžiūsta pomiškis, miško paklotė, ir miškai dega. Dega ne tik jie – ir pievos, žemės ūkio naudmenos.

Pavyzdžiui, pernai Britų Kolumbijoje, nors ji yra tokioje pačioje platumoje kaip Pietų Baltarusija, oro temperatūra birželio pabaigoje buvo pakilusi iki +50 °C ir, nors pasilaikė gal porą dienų, to užteko, kad ten kiltų gaisrų.

– Kokį poveikį didžiuliai ilgalaikiai gaisrai turi klimato kaitai?

– Kiek emisijų iš miškų gaisrų patenka į atmosferą, nežinau, bet gal didesnį poveikį galėtų daryti, kai vienu metu dega tikrai dideli plotai – taiga Sibire ar Kanadoje, savana Afrikoje. Bet tokie gaisrai yra klimato kaitos požymis, o ne darantis tam poveikį.

– Bet juk sakoma, kad miškai – planetos plaučiai.

– Taip. Tačiau miškus naikina, taip pat ir dirbtinai. Net iš kosmoso matyti didžiuliai Amazonės miškų kirtimai, Indonezijoje, plečiant žemės ūkio naudmenų plotus net ir tokioje anksčiau miškingoje saloje kaip Kalimantanas, miškai dabar sudaro tik mažiau nei 80 proc. teritorijos. Žmonės įsisavina naujas teritorijas ir kartu sumažina miškų plotus.

Ekstremalių liūčių daugės

– Europa patiria ne tik ugnies, bet ir vandens stichijos išbandymų. Vokietija, kitos Europos šalys tebesigydo praėjusių metų potvynių padarytą žalą. Kiek ir prieš kiek laiko galima prognozuoti tokias stichijas?

– Vokietija turi gana modernią orų tarnybą, vandentvarkos tarnybos yra kiekvienoje atskiroje šalies Žemėje, bet prieš ilgesnį laiką vokiečiaio nesugebėjo prognozuoti tų potvynių. Gal prieš septynias dienas buvo ekstremalaus lietaus prognozė, bet kad ciklonas užsilaikys ir kritulių iškris du tris kartus daugiau, nei prognozuota, nebuvo numatyta. Pirmiausia patvino kalnų upeliai, o kur iškirsti miškai, urbanizuotos teritorijos, vanduo nesusigeria ir teka žemyn.

Potvynių šiemet buvo ir pas mus, bet mažesnių. Birželio paskutinės dekados pradžioje, prieš Jonines, buvo patvinusios kai kurios Vidurio Lietuvos upės, liepos pabaigoje po smarkesnio lietaus vėl patvino. Vis dėlto didelių padarinių nebuvo, išskyrus išgriautą užtvanką Panevėžyje, bet ten greičiausiai technogeninė avarija.

Situacija: tokio tropinio oro, koks šiemet vyravo Pietų, Vakarų, Vidurio Europoje, Lietuvoje nenumatoma.

– Ar, dėl klimato kaitos tirpstant ledynams ir kylant jūrų lygiui, Lietuvos pajūriui, Rusnei po kažkiek šimtmečių nekyla pavojus būti užlietiems?

– Po kažkiek šimtmečių – gal, bet tikrai ne dabar, nes jūros lygis kyla labai lėtai, po kelis milimetrus kasmet, ir paprasta akimi tai sunku pastebėti. Bet geriausiai pastebime, kai kyla audros: dabar tos pačios kategorijos audra užlieja daugiau nei anksčiau. Matėme užlietą Klaipėdos senamiestį; sutrinka nuotekų sistema, nuplaunama daugiau kopų ir paplūdimio. Vėjo greitis, kryptis, trukmė tokie patys ar panašūs, kaip būdavo anksčiau, bet poveikis per šias audras darosi stipresnis.

– Ar šios audros susijusios su potvyniais ir sausromis, kuriuos lemia klimato kaita?

– Dėl klimato kaitos mūsų klimatas vidutinėse platumose ekstremalėja. Jei šyla atmosfera ir žemės paviršius, ore yra daugiau vandens garų, tad, be abejo, ekstremalių liūčių turėtų daugėti. Bet gali padaugėti ir tokių laikotarpių, kai susidarys anomali cirkuliacija – mūsų nepasieks atmosferos frontai ir ciklonai, tad bus ilgalaikės sausros. Žiemos tapo audringos; audros žiemomis mus aplanko trečias ketvirtas dešimtmetis.

Pandemijos poveikis

– Pasaulis dabar patiria daug įvairiausių išbandymų. Štai karas Ukrainoje – ar bombordavimas, sprogimai, gaisrai gali palikti kokį pėdsaką ir klimato kaitos požiūriu?

– Nesu geras nei atmosferos chemijos, nei karo specialistas, bet, manyčiau, sprogimai, be abejo, teršia atmosferą ir gali daryti lokalų poveikį orams karo zonoje ir artimiausiuose rajonuose.

Bet tai tikrai nėra toks poveikis, koks būna, kai išsiveržia ugnikalniai, dulkės ir pelenai patenka į stratosferą, gali išlikti metų metus ir judėdami aplink Žemės rutulį daryti poveikį. Karas Ukrainoje skiriasi ir nuo karo Persų įlankoje, kur ištisas savaites degdavo naftos verslovės, net iš kosmoso buvo matyti juodi dūmai. Taip Ukrainoje kol kas nėra. Bet, žinoma, ekologiškai bus užterštos jūrų pakrantės, upeliai teritorijose, kur daugiausia numesta bombų, daugiausia artilerijos; ekologiškai tai paveiks.

– Kokia galima įtaka, jei vietoj rusiškų dujų Europa dabar naudos daugiau mazuto ar akmens anglių? Ar pavyks per kelerius metus tai sureguliuoti ir grįžti prie ES užsibrėžto Žaliojo kurso?

– Dėl mazuto ar akmens anglių poveikio, palyginti su gamtinėmis dujomis, tiksliai galėtų pasakyti atmosferos chemijos specialistai.

Tai priemonės nepritekliams, kilusiems dėl karo, kompensuoti. Manau, gal ne per kelerius, bet per keliolika metų grįšime prie Žaliojo kurso.

– Ar, stabilizuojant klimato pokyčius, bent kiek pasijuto atokvėpis nuo pramonės, skrydžių, transporto ir kt. COVID-19 karantino metu?

– Pavyzdžiui, virš Rytų, Šiaurės Rytų Kinijos, kur sutelkta daug pramonės, Šiaurės Indijoje, kitose Pietryčių Azijos šalyse net vizualiai buvo matoma, kad sumažėjęs užterštumas emisijomis nuo pramoninių rajonų. Dideli pramonės centrai išmeta į orą ne tik CO2, bet ir kietųjų dalelių, metano, azoto suboksido, kitokių dujų. Visa tai patenka į oro srautus ir keliauja aplink pasaulį, kiek prasiskiedę nukeliauja ir iki Šiaurės Amerikos, toliau per Atlantą į Euraziją, ir taip gali suktis kurį laiką.

Gyvename geromis sąlygomis

– Vis dėlto kol kas Lietuvoje santykinai mažiau ekstremalu nei kai kuriose Europos šalyse. Ar ekstremalūs pokyčiai laukia ir mūsų?

– Gyvename šalyje, kurioje geros geografinės sąlygos. Viduržemio jūros regionas labiau kenčia. Ten sausros įprastos, bet karščio bangos darosi per dažnos net ir vietiniams gyventojams, nors jie pripratę prie vasaros karščio. Viduržemio jūros labai stiprūs, bet nedidelio masto ciklonai, uraganai, vadinamieji Medicane (nuo Mediterranean hurricane – Viduržemio jūros uraganas) vis dažniau sukelia potvynių, nes ten būna ir vėjo, ir labai stiprių kritulių poveikis. Vidurio Europa taip pat labiau pažeidžiama nei žemyno Šiaurės ir Rytų dalis.

Bet pažeidžiamiausi tankiausiai apgyvendinti pasaulio regionai – Pietų Azija, kur didelė dalis gyventojų priklauso nuo musonų intensyvumo, jų  prasidėjimo laiku, nes tai lemia žemės ūkio kultūrų derlių. Jei jie vėluoja ar per stiprūs, kyla bado grėsmė, didėja emigracija ir kitos problemos. Klimato kaita musonams daro tikrai didžiulę įtaką.

– Dažnas sakydavo: Lietuvoje būtų labai gera gyventi, jei ne klimatas. Pasirodo, klydome – pas mus dar neblogai?

– Neblogai. Bet klimato kaita jau turi labai aiškių požymių ir Lietuvoje. Pamiršome, kas yra pavasario potvyniai, – keliolika metų iš eilės jų beveik nėra arba jie kyla ne balandžio pradžioje, o vasarį. Sniego danga irgi pasidarė retenybė – reikia važiuoti slidinėti į Estiją, Suomiją ar kitur. Sniego danga reikalinga ne tik žiemos sportui, bet ir kai kuriems augalams, pavyzdžiui, žiemkenčiams, kad jų derlius būtų geras. Dažna žiema būna su trumpu įšalo laikotarpiu ar visai be jo. Karščiai – anksčiau būdavo +30 °C ir daugiau du tris kartus per vasaros sezoną, dabar iš eilės kelias dienas ir net kelias savaites, ir tokie laikotarpiai net keli. Dar vienas klimato kaitos požymis – pavasarinės sausros: kai sniego dangos nėra, dirvožemis įšyla anksčiau, potvynių nėra, sausi orai, ir balandį – jau beveik sausros sąlygas, o to anksčiau tikrai nebūdavo.

– Keičiantis klimatui, Lietuvą užplūsta ir invaziniai šliužai, kiti gyviai, plinta anksčiau Lietuvoje neaugę augalai – susiduriame, su kuo nebuvome susidūrę. Kokių dar klimato pokyčio padarinių galime sulaukti artimiausiais dešimtmečiais?

– Dėl augalų ir gyvūnų daugiau pasakytų ekologai ir biologai. Bet, palyginti su ankstesniais laikotarpiais, tikrai daugės audrų, karščio bangų, o žiemos bus šiltos ar tokių bus daugiau, nei buvo vidutiniškai.

Bet nebūtinai reikėtų nusiminti. Iš dalies galima prie to prisitaikyti. Pavyzdžiui, su karščio bangomis miestuose kovojama plečiant žaliuosius plotus, nors pas mus, deja, jų mažėja. Arba šiemet kai kur palikta nešienautų vejų. Tokios vejos daugiau garuoja, tad sausu laikotarpiu jos šiek tiek sulaiko sausrą, o jei nupjaunamos iki pašaknų, užtenka, kad saulė pakaitintų kelias dienas, ir žolė išdega. Sovietmečiu kolūkiuose buvo laukų laistymo sistemos. Jas išardė, gal kai kur atstatė. Jos praverstų sausais ir karštais laikotarpiais kovoti su sausra.

Šiukšles rūšiuoti svarbu

– Žinoma, pramonė, žemės ūkis, transportas lemia taršą, bet daug kalbama ir apie kiekvieno asmeninį indėlį mažinant klimato kaitą. Kiek realiai tam įtakos turi šiukšlių rūšiavimas ar dienos be automobilio?

– Dienos be automobilio – gera idėja, bet prieš tai reikia geriau sutvarkyti viešąjį transportą. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto centre jis veikia nepriekaištingai, bet daug gyventojų gyvena priemiesčiuose ar rajone ir važiuoja į darbą nuosavais automobiliais. Jei jiems reikėtų persėsti į rajoninį autobusą, kuris važiuoja tris keturis kartus per dieną, būtų blogai. Čia dar reikėtų mūsų šaliai padirbėti.

Šiukšles rūšiuoti – svarbu. Mikroplastiko dalelių yra visur – ir jūriniuose organizmuose, ir visose pasaulio šalyse. „National Geographic“ ne kartą rodė, kaip šiukšlių upės plaukia ištisai okeaninių srovių nuo vieno žemyno iki kito.

Didžiulė problema – ne tik mikroplastikas, bet ir elektronika, kuri yra labai tarši, daug kitų įvairiausių metalų ir medžiagų, kurių irimo laikas ilgas; opi sąvartynų problema. Rūšiavimas gelbėja. Bet tai turėtų būti daroma sąžininga: matau prie savo namų, kaip praeidami žmonės iš kitų namų į rūšiavimo konteinerius meta, ką nori.

– Klimato kaitos prognozės – nuo pasaulio pabaigos iki to, kad žmonės linkę prie visko prisitaikyti. Kokios realiausios?

– Jautriausi regionai pasaulyje – Arktis ir Antarktis. Mūsų Žemėje yra vienas, pavadinkime, šildytuvas ir du aušintuvai. Šildytuvas yra ekvatorinė zona, kurioje sukaupiama pagrindinė saulės energija, ypač vandenynai. Aušintuvai yra poliarinės sritys. Tai kaip savotiška garo mašina: jei ji gerai veikia, ir klimatas nustovi.

Bet dabartiniu metu Arktyje ledo per vasaros sezoną nutirpsta vis daugiau, daugiamečio ledo mažėja. Daugiametis įšalas, kuris apima didžiules Sibiro platybes ir dalį Kanados, po truputį yra, išsiskiria metano, o tai dar stipresnės dujos klimato efektui nei CO2. Atėjus žiemai, dalis vandens Arktyje lieka neužšalęs, labai daug šilumos toliau patenka į atmosferą iš vandenynų, ir tai sujaukia atmosferos cirkuliaciją.

Todėl manyčiau, kad Europoje anomalios cirkuliacijos laikotarpių daugės – šilumos ir drėgmės paskirstymas bus ne toks tolygus, koks buvo ilgą laiką. Sausrų intensyvumas ir trukmė, regionai, kuriuose jos kyla, matyt keisis, karščio bangos vis daugiau sieks ir šiaurines platumas, o regionuose, kur jos dažniausiai pasitaiko: Artimuosiuose Rytuose, Viduržemio jūros regione, stiprės. Kadangi šyla ne tik atmosfera, bet ir pasaulinis vandenynas, ta energija gali būti panaudota sūkuriams formuotis – ne tik vidutinių platumų, bet ir tropiniams, todėl jų turėtų daugėti, stiprėti jų intensyvumas. Žiemos audros darosi įprastos, to anksčiau nebūdavo. Tropinių sūkurių, uraganų laikotarpis gal prasitęs. Šiaip jie turi aiškias ribas: Atlanto vandenyne – maždaug nuo liepos iki lapkričio, Ramiojo vandenyne laikotarpis ilgesnis. Tai turėtų paveikti visą globalų klimatą. Šiluma, drėgmė, kurią perskirsto tropiniai sūkuriai tarp tropinių ir netropinių platumų, irgi turėtų sukelti savo padarinių.

Temperatūros atžvilgiu tai buvo labai lietuviška vasara.

– Reikia mokytis gyventi kitaip?

– Pavyzdžiui, Lietuvos regionuose, kuriuose neišvystytos žemės ūkio naudmenos: Vilniaus, Švenčionių, Ignalinos, Anykščių, Zarasų, yra daug melioruotų žemių. Bet pelkės – vandens valytuvai, kaip kepenys žmogaus organizme, tad dabar vis dažniau kalbama apie upių vagų renatūralizaciją, ypač jų aukštupių, kurie sovietmečiu numelioruoti. Todėl vandens atitekėjimo greitis nuo aukštupio iki žemupio trumpose upėse pagreitėja. Jei tokiose vietose bus atkurtos natūralios upių vagos, be to, jei bus didinamas miškingumas (bet ne popieriuje, o iš tikrųjų, nes dabar plyni kirtimai to tikrai nerodo; net jei mišką atsodina, juk jis auga lėtai), tai turėtų sumažinti potvynių poveikį. Jei būtų didesnis miškingumas, sausros ne taip intensyviai veiktų visą teritoriją. Didelis miškingumas, natūralios upių vagos, natūralios pievos, pelkės – ta terpė, kuri mus gali gelbėti.

Rugpjūtis – saulėtas

– Du trečdaliai kalendorinės vasaros baigėsi. Kuo ji šiemet Lietuvoje išsiskiria? Kokių orų galime tikėtis paskutinį vasaros mėnesį?

– Temperatūros atžvilgiu tai buvo labai lietuviška vasara. Birželio pirmą pusę temperatūra buvo žemesnė už normą, liepą – apie normą, bet artėjo prie normalių sąlygų. Kai užkaitindavo iš karto nuo birželio pradžios, kaip kad buvo 2019 m., kai birželio pirmoje pusėje kelias dienas ar net savaitę laikėsi didesnė kaip +30 °C temperatūra ir dar buvo sausa, tai nenormalu ir neįprasta.

Gausios liūtys, kurių buvo, dažniausiai susijusios su dviem priežastimis. Pirma – ciklonai, kurie atkeliauja iš Pietų. Vienas toks buvo atkeliavęs neseniai – sekmadienį ir pirmadienį, kai kur per vieną dieną iškrito daugiau nei pusė mėnesio normos kritulių. Kita gausių kritulių priežastis – tropinis oras, gerai prisodrintas drėgmės. Tereikia kažkokio paleidžiamojo mechanizmo, stiprios konvekcijos, kad išsipiltų susikaupusi drėgmė. Kai tik ateina tropinis oras, išgirstame ir pranešimų apie stiprias perkūnijas, liūtis, gal ir krušą.

Bet kol kas ne­ma­ty­ti nei tro­pi­nio oro, nei pie­ti­nių cik­lo­nų. At­virkš­čiai – la­biau an­ti­cik­lo­ni­niai orai. Ket­vir­ta­die­nį ir penk­ta­die­nį vietomis dar buvo +28–29 °C tem­pe­ra­tū­ra, pa­skui lau­kia šioks toks at­vė­si­mas, ki­tą sa­vai­tę – vėl an­ti­cik­lo­ni­nės są­ly­gos. Rugp­jū­tį gal bus dau­giau sau­lė­tų die­nų.

– Ar gali būti, kad sinoptikai klysta?

– Nesakyčiau. Kadangi beveik 90 proc. prognozės teksto remiasi skaitmeninių modelių išvesties duomenimis, prašauti sunku. Tai yra matematinės lygtys, kurios skaičiuoja įvairius meteorologinius kintamuosius laiku į priekį visame Žemės rutulyje. Tie modeliai, kuriuos naudoja skirtingos šalys, yra labai panašios konstrukcijos ir per pirmąsias dienas nuo prognozės išleidimo gaunami labai panašūs rezultatai. Tolstant laiku į priekį atsiranda skirtumai, prognozių neapibrėžtumas, kuriuos reikia mokėti teisingai traktuoti. Tada jau kalbama apie tikimybes.

– Kokia tikimybė, kad artėjantį savaitgalį pranašaujančios lietaus prognozės yra teisingos?

– Kritulių tikrai bus, bet ne tiek, kiek dabar. Turėjome išskirtinį cikloną, atėjusį iš pietų su daug drėgmės, jis susiformavo maždaug ties Azovo jūra, pietų Rusija. Keliaudamas į šiaurę dar sustiprėjo, dėl to turime ir vėją. Jis labai lėtai besivystydamas stovės vietoje ir tuos kritulius, kuriuos gamina frontinės debesų sistemos, visus išlies čia.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar dabar yra tipiška lietuviška vasara?

– Manau, kad labai panašu į tipišką lietuvišką vasarą. Per paskutinį dešimtmetį mes pripratome, kad karščiai trunka ne kelias dienas, o kelias savaites ar netgi mėnesį. Anksčiau tai buvo nenormalu ir yra priskirta klimato kaitai. Pirmoji šios vasaros pusė buvo labai tipiška lietuviška, išskyrus tuos karščius, kurie buvo po Joninių. Anksčiau karščiai, kai dienos maksimali temperatūra viršija 30 laipsnių, buvo 2–3 kartus per sezoną, ne daugiau.

– Kokia yra dabar matomų kritulių teigiama pusė?

– Krituliai papildo vandens išteklius, tiek antžeminius, tiek požeminius, pasimaitina pelkės, upės, ežerai bei miškai, mažėja gaisrų tikimybė. Tiems gyventojams, kurie dar naudoja šachtinius šulinius ir dejavo, kad šuliniai baigia išdžiūti, matyt, šuliniai irgi pasipildys. Žemdirbiams visada yra blogai, bet kol kas yra ne derliaus metas, kuomet į laukus reikia įleisti techniką. Jeigu tas laikotarpis, kai nuimamas derlius, būna labai lietingas, tada jo iš viso nuimti negalima, gaunami dideli nuostoliai, didesni, negu per stiprią sausrą.