Atkreipti dėmesį į tokius vertingiausius Lietuvos varpus kviečia projektas „Gloria Lietuvai“, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui.
Sobore skambėjo didžiausi Lietuvoje varpai
Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia buvo viena pirmųjų, kurią aplankė projekto „Gloria Lietuvai“ kūrybinė komanda, įrašinėjanti vertingiausių Lietuvos varpų skambėjimą ir filmuojanti mūsų šalies vaizdus, matomus iš varpinių. Užkopus į šios bažnyčios varpinę prieš akis atsivėrė Laisvės alėja, į kitą pusę, tarsi ranka pasiekiama – naujoji Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia. Tačiau ne mažiau įdomu buvo tai, ką komanda rado bažnyčios viduje, o ypač – jos varpai.
Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia buvo pastatyta 1891–1895 m. kaip karinis stačiatikių Šv. Petro ir Povilo soboras – centrinė visos Kauno tvirtovės šventovė. Specifinę išvaizdą jai teikia masyvus kupolas, iškeltas pastato centre, bei aplink jį išdėstyti keturi nedideli bokšteliai su kupoliniais stogais. Tai Lietuvoje bene vienintelis keturių varpinių ansamblis iki 1915 m. talpinęs Kauno Karo muziejaus kariljono pirmtaką – 12 suderintų varpų ansamblį.
„Varpai buvo didžiuliai, bendras jų svoris siekė beveik 1000 pūdų (16 tonų). Jie buvo ir labai garsūs, jų gaudesys girdėjosi toliau nei už dešimties kilometrų ir pasiekdavo visus, net labiausiai nutolusius Kauno tvirtovės fortus, todėl galima spėti, kad soboro varpai reikalui esant turėjo ir karinę komunikacinę paskirtį. Vladimiras Orlovas, Kauno tvirtovės VII forto muziejaus direktorius, neseniai viename iš Rusijos archyvų rado informaciją, kad didysis Kauno soboro varpas svėrė 617 pūdus (10 106 kg), antrasis 117 pūdų (1 916 kg) ir trečiasis 67 pūdus (1 097 kg), o kiti varpai buvo mažesni“,– pasakoja dailės istorikas dr. Gintautas Žalėnas.
Dėl savo dydžio varpai buvo įkelti dar nebaigus soboro statybos darbų, 1893 m. liepos mėnesį. Jie nuliedinti Maskvoje, kur tuo metu veikė dvi garsios varpų liejyklos: Nikalojaus Finliandskio ir Andrejaus Samgino. Abi jos liedino didelius varpus, deja, kuri iš jų nuliejo kaunietiškuosius, nežinoma.
„Kaip bebūtų, Kauno soboro didysis varpas buvo pats didžiausias kada nors dabartinės Lietuvos Respublikos ribose egzistavęs varpas. Greičiausiai didesnis net ir už Žygimanto
Senojo Vilniaus katedrai dovanotą varpą Žygimantą, sunaikintą 1655 m., kai rusų kariuomenė užėmė Vilnių“,– atskleidė lietuviškų varpų paslaptis dr. G. Žalėnas.
Deja, Kaunas Pirmojo pasaulinio karo metais neteko savo senųjų varpų – vokiečiams puolant jie buvo išvežti į Rusijos gilumą ir atgal nesugrįžo.
Karius melstis kvietė iš patrankos nulietas varpas
1915 m. Kauną užėmusi vokiečių kariuomenė čia jau neberado didžiųjų varpų, bet ką dar paimti, rado – nuplėšė ir išsivežė varinius paauksuotus soboro stogus.
1919 m. buvęs soboras tapo katalikų bažnyčia ir perduota Kauno karinei įgulai, pervadinta Šv. arkangelo Mykolo vardu. Grąžinant į Rusiją išvežtus varpus, bažnyčiai pavyko kelis jų gauti.
„Vienas jų itin tiko bažnyčiai, kurioje meldžiasi kariai, nes buvo nulietas iš... patrankų, – pasak dr. G. Žalėno, daug dažniau nutikdavo atvirkščiai – varpai virsdavo patrankomis. – Kaip nurodo, ant varpo esantis įrašas, Vilniaus karinės apygardos vyriausiasis vadas V. Trockis dovanojo nebenaudojamų patrankų metalą, iš kurio Semeliškių cerkvei (dabar Elektrėnų savivaldybė) buvo nulietas 54 pūdų ir 36 svarų varpas (900 kg), bet pateko jis į Kauną. Varpas buvo nulietas 1896 m. Maskvoje, garsiojoje N. Finliandskio gamykloje.“
Deja, nuo pernelyg intesyvaus skambinimo varpas įskilo ir tolesniam naudojimui nebėra tinkamas. Varpas, kaip ir dauguma rusiškų varpų, itin gausiai išpuoštas įvairiais ornamentais, ilgais įrašais, profiliais bei keturiais meniškais medalionais – Kristaus Visagalio, Švč. Mergelės Marijos, Šv. Mikalojaus – tai rodo aukštą meistriškumo lygį.
Šalimais varpinėje kabo dar didesnis, gal apie pusantros tonos sveriantis varpas. Jis taip pat susigrąžintas iš Rusijos, tačiau jo pirminė paskirties vieta nėra žinoma. Šis varpas, vienas iš nedaugelio Lietuvoje esančių, tačiau visai Europai svarbių kultūros objektų, buvo nulietas Gdanske 1618 m. garsaus to laiko meistro Gerhardo Benningko. Varpas gausiai išpuoštas įvairiais ornamentais bei figūrinais atvaizdais.
Tarpukariu Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje būta dar ir trečiojo varpo, tačiau jo nepavyksta rasti. Gali būti, kad jis buvo vokiečių rekvizuotas Antrojo pasaulinio karo metais.
Varpai – istorijos ir dabarties jungtis
Tokios varpų istorijos visuomenei nėra žinomos. Tiesą sakant, varpai iš tiesų yra gerokai primiršti – daugelis įpratę juos girdėti, bet patys jie lieka nematomi, nežinomi.
„Projektu „Gloria Lietuvai“ kviesime įsiklausyti į Lietuvos varpų skambesį, pažvelgti į Lietuvą pro varpinės langą. Nes varpų skambėjimas – tarsi gyva istorijos tąsa, kviečianti susitelkti bei ateities kartoms perduoti jos prasmę. Šiandien mes turime galimybę skambinti rytojui“, – komentuoja projekto prasmę jo sumanytojas Dalius Abaris.
Projekto kūrybinė komanda važinėja po Lietuvos miestus ir kaimelius įrašinėdama ir filmuodama svarbiausius krašto varpus. Bus įamžintas simbolinis skaičius – šimtas vertingiausių Lietuvos varpų. Visų jų skambesys ir istorijos susilies į vieną Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtą kūrinį. Jo premjera – 2018-ųjų vasario 16-ąją.
Projektą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Projekto „Gloria Lietuvai“ idėjos autorius – Dalius Abaris, bendraautoriai: Kipras Mašanauskas, Romas Lileikis, Edita Mildažytė. Projekto konsultantai: istorikai Gintautas Žalėnas, Liudas Jovaiša, Aurimas Švedas.
Projekto naujienos – Facebook profilyje „Gloria Lietuvai“.
Varpų istorija: visą gyvenimą lydėję instrumentai ir „gydomi“, ir „krikštijami“
