– Su kokiomis nuotaikomis pasitinkate didžiąsias metų šventes?
– Nuotaikos tikrai geros. Tai laikotarpis, kai permąstome savo artumą, kurį per metus prarandame, ir laukiame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimo šventės, šviesos atėjimo, susitikimo su artimaisiais. Tai – pasiruošimas atsiprašyti, susitaikyti, artėjimo, pasidžiaugimo laikas. Dievas veikia per meilę, Dievas ir meilė nėra teorija, o meilė ypač pasireiškia būnant kartu. Susitikdami su Dievu mes išgyvename nuostabiausius dalykus: ramybę, džiaugsmą, saugumo jausmą ir tikrą meilę. Sulaukiau daug kvietimų palaiminti namus, apsilankyti įvairiuose, net ir kameriniuose, renginius. Džiaugiuosi, kad žmonės buriasi.
– Esate sakęs, kad, jei Dievas laimins, bažnyčia Giraitėje bus. Kaip sekasi?
– Tikrai jaučiasi Dievo vedimas. Mes, kunigai, Dievą priimame ne kaip kokią nors teoriją, idėją ar pasakų rinkinį, tačiau visada ieškome Dievo vedimo. Jei jis yra, puiku, jei ne – ką žmogus bedarytų, viskas tarsi atsimuša į sieną, kol ateina laikas, kai pradeda sektis ir darbas kartu su Dievu duoda vaisių. Lygiai tą patį būtų galima pasakyti apie šią parapiją ir bažnyčios statybą, kai tenka ieškoti atsakymo, ar Dievas to nori ir laimina. Vienas iš nuostabą keliančių dalykų – bendradarbiavimas. Nuoširdžiai dėkoju Kauno rajono merui Valerijui Makūnui, administracijos direktoriaus pavaduotojai Rūtai Černiauskienei, Urbanistikos skyriaus darbuotojams ir vedėjui Mindaugui Kruopiui, Užliedžių seniūnui Irmantui Šumskui, mokyklos-daugiafunkcio centro direktorei Ingridai Levickienei, Giraitės darželio direktorei Jovitai Šateikienei, Giraitės ir Užliedžių bendruomenių pirmininkėms Editai Čiuldaitei-Gedgaudei ir Kristinai Kasiulienei, taip pat – Laimai Pilipavičienei, Jolantai Zizienei, Rimai Skridailienei, Mindaugui Slankauskui, Loretai Juodišienei, Simonui Jonkui.
Data: šiemet Vasario 16-ąją pasirašytas bažnyčios darbų pradžios aktas. / Organizatorių nuotr.
Atrodytų, visi jie – skirtingų sričių žmonės, su skirtingomis patirtimis, bet jaučiasi, kad visi nori ne teorinio, o tikro bendrumo.
Dabar, ypač žiniasklaidoje, matome, kad žmonės buriasi protestuoti, prieštarauti. Žymiai sunkiau žmones sutelkti ką nors kurti. Tikrai jaučiasi Dievo dvasia: žmonės išties nori bažnyčios, parapijos. Ne vienas žmogus – tikintis ir ne – yra priėjęs ir pasakęs: galbūt ši bažnyčia mums atneš vienybę. Žiniasklaidoje matau daug pasipiktinimo: dėl šunų, ne vietoje pastatytų automobilių ir kitų dalykų. Nors fizinės bažnyčios dar nėra, kiekviename renginyje, į kurį esu kviečiamas arba kurį rengiame kartu, jaučiu susitelkimą kurti gėrį.
Manau, kad netikinčių žmonių nėra, galbūt yra sunkiau su tikėjimo praktikavimu.
– Galbūt yra daugiau neįtikėtinų dalykų?
– Neįtikėtina, kad žmonės, nors nebuvo didelio viešinimo, paaukojo apie 20 tūkst. eurų! Matau, kad šventovė išties laukiama. Bažnytėlė bus apvali, nedidelė: viduje – 20 m skersmens, išorėje – 30 m, kaip koks didesnis namas. Lubų aukštis sieks 7 m, žibinto – 12 m, o kryžius iškils į 20 m aukštį, kad matytųsi nuo autostrados. Šalia bažnytėlės bus šventorius, parkas, tvenkinys, arbatinė-kavinė, didžiuliai parapijos namai. O svarbiausia – čia galėsime būti kartu. Šiais laikais tai – didžiausias iššūkis. Visi viską žino, bet būti kartu negali ir neturi jėgų.
– Giraitės Šventosios Šeimos parapijos klebonu buvote paskirtas tik praėjusių metų birželį. Kaip sekasi telkti bendruomenę?
– Pasikartosiu: buvimas kartu yra labai svarbus. Džiaugiuosi, kad nuo pat pradžių visos – Giraitės, Užliedžių, Vijūkų ir Romainių – bendruomenės mane sutiko labai geranoriškai. Renginiuose, į kuriuos buvau ir esu kviečiamas, artimiau susipažįstame, kalbamės. Vyko Pyragų ir Kaimynų dienos, šventėme Žolinę, advento, parapijos atidarymo pradžią, kartu įžiebėme eglutę. Džiaugiuosi, kad kiekvienas susitikimas – vis šiltesnis ir artimesnis.
Daug padeda ir socialiniai tinklai: žmonės pradeda matyti, ką kunigas veikia, kaip mąsto, koks jo idėjų pasaulis. Iki paskyrimo Giraitės Šventosios Šeimos parapijos klebonu, neturėjau feisbuko, nežinojau, kaip veikia tokie tinklai. Paskyrą, paragintas arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo, susikūriau gal rugsėjį. Buvau nustebintas socialinių tinklų ir gėrio sklaidos galia. Sukūrus FB ir pradėjus skelbti įrašus, renginiuose žmonės ėmė mane kalbinti, klausinėti. Jie jaučiasi geriau mane pažįstantys.
Tomas Trečiokas / Organizatorių nuotr.
Paleidau kompiuterinę žmonių lankymo namuose programėlę. Joje parapijiečiai mato mano kalendorių ir užimtumą, gali rezervuoti laisvą man ir jiems patogų laiką. Tame kalendoriuje įrašomas ne tik laikas, bet ir žmogaus adresas, pastabų langelyje – svarbi informacija, tarkime, šeimoje yra sunkus ligonis, todėl prašoma atsinešti šv. Komuniją, o man apie būsimą susitikimą primena žinutė ar elektroninis laiškas.
Ši programėlė – labai naudingas pagalbininkas, nes mes, kunigai, daug laiko praleidžiame mišiose, maldoje, susitikimuose su žmonėmis, tuo metu nemandagu naudotis telefonu pokalbiams. Nustebintas buvau ne tik aš. Viena vyresnio amžiaus moteris, kuri sunkiai sirgo, prisipažino netikėjusi, kad jai pavyks suderinti atvykimo laiką naudojantis programėle, o pabandžiusi suprato, kad viskas labai paprasta ir aišku.
– Ar tai, kad 20 tūkst. gyventojų parapiją daugiausia sudaro jauni, iš kitur atsikėlę žmonės, netikintys Dievu, nėra sunkinanti aplinkybė juos burti?
– Šią situaciją labai sunku vertinti, nes žmoguje meilės, ramybės, teisingumo, ryšio poreikis yra giluminis. Tai, o kartu ir religingumas, yra žmogaus prigimtyje. Manau, kad netikinčių žmonių nėra, galbūt yra sunkiau su tikėjimo praktikavimu. Aš visiškai nesijaudinu, kai sakoma, kad dabar yra mažiau tikinčiųjų, manau, kad visais laikais žmonės susiskirstydavo į tikinčius ir netikinčius, bet šių laikų žmogus yra drąsesnis ir nebijo pasakyti, kad netiki ar abejoja.
Dvasingumo ieškojimas atsispindi net švenčiant gimtadienį. Turėtų keistai atrodyti: žmogus gimė prieš 30 ar 40 metų, bet švenčia dabar, tas šventimas, ritualas išreiškia dvasingesnius dalykus: pagarbą, meilę ir ryšį. Lygiai taip pat bažnyčia su savo liturgija ir ritualais išreiškia aukštesnius dalykus. Yra nemažai ieškančių, norinčių prisidėti žmonių. Ne viena mane pasikvietusi šeima atvirai prisipažino, kad netiki Dievu, tačiau nori susitikti su kunigu. Tai jau yra Dievo postūmis žmoguje, jo vidinis troškimas.
Vandžiogalos, Labūnavos parapijose patarnauju, kol statoma bažnyčia Giraitėje. Jei viskas bus gerai, gal ten mano ganytojiška veikla tęsis ir toliau. Čia nėra bažnyčios, susirinkimo, galimybės šv. Mišias aukoti kasdien. Tarnaudamas šioms parapijoms, patiriu senąsias tradicijas, nes žmonės žino, kokios yra šventės, joms ruošiasi, renkasi švęsti, o bažnyčia visada jungia žmones.
Bendradarbiavimas: kartu jau spėta surengti nemažai renginių. / Organizatorių nuotr.
Dabar metas, kai lankomi namai, ligoniai, nešama šv. Komunija. Kai kunigas lanko vienišą, apleistą žmogų, pirmiausia tai reiškia, kad jis nėra apleistas bendruomenėje ir nėra užmirštas Dievo. Vandžiogaloje ir Labūnavoje tenka lankyti daug vienišų, ligotų žmonių, jie išgyvena susitikimo džiaugsmą. O švęsdami sekmadienį patiriame kelis dalykus: poilsį, džiaugsmą ir bendrumą. Tai labai svarbu, nes be šių dalykų žmogus skursta dvasiškai. Gali gyventi auksiniuose namuose, tačiau be bendrystės, meilės, žmogiškosios šilumos nepatirsi tikro džiaugsmo. Kai ieško, žmogus atranda liturgiją, Mišių šventimą. Net laidodami žmogų pakylame virš kasdienybės: atsisveikiname, verkiame, meldžiamės, niekas nemeta jo tiesiai į duobę, o gręžiasi į dvasinius dalykus.
Kol kas labai didelių skirtumų tarp Vandžiogalos, Labūnavos ir Giraitės parapijų nematau. Gal juos įžvelgsiu vėliau? Be to, ir lyginti labai sunku. Juk daug žmonių į Vijūkus, Giraitę, Užliedžius ar Romainius atsikraustė iš atokesnių vietovių, kad jiems būtų arčiau darbas, parduotuvės, paslaugos ir kiti dalykai. Jie nostalgiškai ilgisi kaimo bendruomeniškumo. Man atrodo, kad ta parapija, bažnytėlė atlieps didžiausią jų lūkestį išgyventi bendruomeninę meilę.
Norintiems paaukoti bažnyčios statyboms
Juridinio asmens kodas: 306149192
Gavėjas:
„Giraitės Šventosios Šeimos parapija”
Banko sąskaita:
LT967044090103888812
