– Esame priklausomi nuo Saulės – jos aktyvumas tai padidėja, tai sumažėja, ką tai reiškia ir kaip mus veikia? Kokių įdomių reiškinių vyksta Žemę šildančioje žvaigždėje?

– Daugeliui dar turbūt nėra žinoma, kad visai neseniai, ištyrę 90-ties po vienuolika metų trunkančius Saulės aktyvumo ciklus ir jos planetų judėjimą, mokslininkai aptiko sąryšį. Šie nauji tyrimai parodė ypatingą ryšį tarp potvyninių Veneros, Žemės ir Jupiterio jėgų, kurios veikia Saulės plazmą ir magnetinį lauką. Mokslininkai ketina panaudoti šį Saulės magnetinio lauko modelį Saulės audrų, kurių metu išspinduliuojama kenksminga spinduliuotė, prognozėms ir vertinimui. Šiuo metu prasideda naujas Saulės aktyvumo ciklas, dėmių, žybsnių, geomagnetinių audrų bus vis daugiau. Padaugės gražių pašvaisčių mums visiems, o astronomams – darbo.

Šių metų kovo mėnesį Saulės vainike nufotografuota 20 kartų didesnio už Žemę skersmens skylė, skleidžianti Saulės vėją 3 mln. per valandą greičiu. NASA nuotr.

– Kas astrofizikams yra didžiausia mįslė? Kas labiausiai domina ar kelia nerimą jums kaip mokslininkei?

– Labiausiai mane sudomino 2019 metais Kinijos ir Lenkijos astronomų atskleistas faktas, kad mūsų Galaktikos diskas nėra plokščias. Pasirodo, disko kraštai yra užsilenkę į priešingas puses (žr. paveikslus). Šis atradimas leis geriau suvokti mūsų Galaktikos žvaigždžių judėjimą ir Galaktikos disko formavimosi ypatumus.

Naujas mūsų Galaktikos vaizdas, kuriame matosi jaunų kintamų žvaigždžių cefeidžių padėtys diske. Taip pat pavaizduota ir Saulės vieta. J. Skowron / OGLE / Varšuvos universiteto nuotr.

Mūsų Galaktikos vidinė struktūra ir istorija nėra visiškai aiški. Viena iš priežasčių yra ta, kad Galaktikos skersmuo siekia 100 tūkst. šviesmečių  ir yra sudėtinga išmatuoti atstumus iki tolimų žvaigždžių.  Anksčiau turėti   Galaktikos disko modeliai, buvo sukurti pagal 2.5 milijono žvaigždžių stebėjimus. Tačiau Galaktikoje žvaigždžių yra apie 2.5 milijardo, tad nenuostabu, kad gausėjant  stebėjimų duomenims, vis dar nustatoma įdomių faktų.

Pagrindinis tikslas – gal ne kitas civilizacijas atrasti, bet rasti savajai civilizacijai daugiau tinkamų vietų gyventi.

 

Šį kartą išorinių Galaktikos sričių tyrimams buvo panaudotos ryškios kintamosios žvaigždes,  vadinamosios klasikinės cefeidės. Šios žvaigždės yra iki 100 tūkst. kartų šviesesnės ir iki 20 kartų didesnės nei mūsų Saulė. Tokios ryškios žvaigždės gali būti stebimos net ir Galaktikos pakraščiuose, o  atstumą iki jų galima nustatyti 3‒5 proc. tikslumu.

Yra ir daugiau galaktikų, turinčių panašią disko formą. Toks iškraipymas galėjo atsirasti praeityje dėl sąveikos su palydovinėmis galaktikomis, su tarpgalaktine ar tamsiąja medžiaga.

– Kosmoso, galaktikų, žvaigždžių, planetų tyrinėjimas svarbus žmonijos evoliucijai, išlikimui? Kam daugiausiai dėmesio skiriate jūs?

– Daugiausiai laiko esu paskyrusi senesnių nei Saulė žvaigždžių tyrimams. Juk svarbu žinoti, kas laukia mūsų žvaigždės Saulės ateityje. Daug kartų nusišypsojo sėkmė laimėti atranką ir atlikti didelės skiriamosios gebos spektrų stebėjimus ir žvaigždžių cheminės sudėties tyrimus su Kanarų salose esančiais teleskopais. Nuo 2016 m. spektrinius stebėjimus galima atlikti ir Molėtų astronomijos observatorijoje su naujuoju JAV pagamintu spektrografu. Čia tiriame artimesnes ir šviesesnes žvaigždes. Kai tolimų ir blyškių objektų stebėjimams reikia didesnių teleskopų, į pagalbą ateina kolegos iš daugelio užsienio observatorijų. Dešimtis tūkstančių žvaigždžių spektrų esame gavę iš didžiausių pasaulio teleskopų Europos pietinės observatorijoje Čilėje, kartu su daugiau kaip 300 kolegų vykdydami tarptautinę bendradarbiavimo programą. Tai padėjo atsakyti į ne vieną žvaigždžių ir Galaktikos evoliucijos klausimą.

– Saulė – neamžina, jos resursai senka. Mokslininkai ieško naujų planetų, kuriose yra palankios sąlygos gyvybei egzistuoti, kuriose būtų įmanoma gyventi. Kiek pasistūmėjo šios paieškos? Ar preliminariai spėjama, kada žmonijos laukia didysis „persikraustymas“?

– Šioje srityje laukia didelis darbas. Į kosmosą yra paleista ir planuojama tikrai daug kosminių observatorijų, siekiančių surasti gyvybei tinkamų egzoplanetų. Mes inicijavome mokslinių tyrimų projektą „Žvaigždžių ir egzoplanetų tyrimai kosminių teleskopų TESS ir JWST kontekste“. Projekto tikslas – atlikti maždaug 1000 ryškių F, G ir K Galaktikos lauko žvaigždžių cheminės sudėties analizę, prisidėti tiriant TESS stebėjimų duomenis, ieškoti koreliacijų tarp egzoplanetų tipo ir jų žvaigždžių cheminės sudėties. Optiniai didelės skiriamosios gebos spektrus registruojame Vilniaus universiteto Molėtų astronomijos observatorijoje.

Į kosmosą yra paleista ir planuojama tikrai daug kosminių observatorijų, siekiančių surasti gyvybei tinkamų egzoplanetų.

 

– Kuo svarbi jų registracija?

– Jie analizuojami naudojant šiuolaikinius analizės metodus, taip nustatant žvaigždžių pagrindinius parametrus ir cheminę sudėtį, įskaitant svarbius gyvybės paieškoms C, O, Mg ir Si cheminius elementus. Tikslių fizinių parametrų nustatymas žvaigždėms yra esminis žingsnis, norint apibūdinanti jas supančių planetų dydį ir tipą, o apie planetą galima sužinoti tik iki tokio lygio, kiek leidžia žinios apie planetos žvaigždę. Stebėjimų rezultatai bus panaudojami TESS atrastų egzoplanetų charakterizavimui. Vienas didžiausių projekto iššūkių – pasirengti tirti Džeimso Vebo kosminio teleskopo didelės skyros egzoplanetų atmosferų spektrus. Šiuo projektu Lietuvoje pradėjome naują mokslinių tyrimų tematiką, kuri turės ilgalaikę įtaką mokslo vystymuisi Lietuvoje bei leis žengti kartu su pasaulio mokslininkais priešakinėse gretose.

– Ar ketinama tyrinėjimo tikslais siųsti robotinius erdvėlaivius, ar šiandien kol kas tai – tik utopija?

– Kai kurie mokslininkai mano, kad po 50 ar 100 metų bus įmanoma nusiųsti nedidelius robotinius erdvėlaivius į daugelį naujai atrastų egzoplanetų ir ištirti jas iš arčiau. Proksima b turėtų būti vienas pirmųjų objektų, prie kurio bus bandoma nuskristi. Milijardierių Yurio Milnerio ir „Facebook“ įkūrėjo Marko Zuckerbergo vykdomo projekto Breakthrough Starshot tikslas – iššauti flotilę mažyčių zondų, kuriuos mikrobangų lazeriais tikimasi įgreitinti iki penktadalio šviesos greičio, kad nuskristų iki Kentauro Proksimos per 20 metų ir nufotografuotų sistemą. Tam tikslui reikalinga technologinė įranga turi tapti pakankamai kompaktiška, kad tilptų į keleto centimetrų dydžio kosminį aparatą, o jo medžiagos turi būti labai atsparios karščiui, šalčiui, slėgiui ir kitiems ekstremaliems kosminio skrydžio faktoriams.

– Teigiama, kad visata plečiasi greičiau nei manyta. Ar tai natūralus ir neišvengiamas procesas? Kokios to pasekmės gali būti žmonijai?

– Viskas, kas vyksta Visatoje yra natūralu. Jeigu sužinome kažką naujo, nereiškia, kad tai yra nenatūralu. Žinome tikrai dar ne viską, tai patvirtina vis nauji ir nauji atradimai. Žmonijai poveikį daro gerokai lokalesni procesai nei Visatos plėtimasis.

– Naujausio astronomų atlikto galaktikų „surašymo“ duomenys skelbia: kosmoso gelmėse tūno daugiau nei trilijonas galaktikų – net 10 kartų daugiau, nei manyta iki šiol. Ar galaktikų kiekis gali mažėti, didėti?

– Galaktikų skaičius nedidėja, jos nebent gali susilieti. Tad, galime sakyti, kad skaičius mažėja. O kiek jų suskaičiuojame, priklauso nuo turimų teleskopų ir šviesos registravimo prietaisų jautrumo. Kosminis Džeimso Vebo teleskopas, šiuo metu didžiausio 6,5 m skersmens, yra galingiausias kosminis prietaisas. Užregistruotų galaktikų skaičius ir toliau didės.

Penkių besijungiančių Stefano kvinteto galaktikų nuotrauka, nufotografuota rentgeno spinduliuose (NASA/CXC/SAO) ir infraraudonuosiuose spinduliuose. Spitzer-NASA/JPL-Caltech ir Webb-NASA/ESA/CSA/STScI nuotr.

– O kaip su tomis nežemiškos gyvybės, nežemiško proto paieškomis? Ar manote, kad stovime ant naujos eros slenksčio, kupino naujų atradimų, kad civilizacija įmanoma ne tik Žemėje?..

– Nemanyčiau, kad nežemiško proto ir civilizacijų paieškose ant tokio „slenksčio“ jau stovime. Tačiau labai svarbu, kad jau esame atradę egzoplanetų prie kitų žvaigždžių, pradedame jas charakterizuoti, tirti jų atmosferų cheminę sudėtį. Pagrindinis tikslas – gal ne kitas civilizacijas atrasti, bet rasti savajai civilizacijai daugiau tinkamų vietų gyventi. Sėkmės sąlyga – technologijų tobulinimas.

– Žemė priklauso spiralinei Paukščių tako galaktikai. Kuo ji įdomi ir reikšminga?

– Taip, mūsų Žemė kartu su Saule skrieja Paukščių Tako galaktikoje ratu aplink jos centrą. Nors galaktikas galima suskirstyti į grupes pagal jų panašumą, pvz. spiralinės, sferoidinės, nykštukinės, tačiau vienodų surasti labai sunku. Jos skiriasi ir pagal dydį, ir pagal vijų išsidėstymą, ir pagal amžių, ir pagal cheminę sudėtį. Analogiškos Paukščių Takui galaktikos dar vis ieškoma. Kaip tik su kolega iš Ukrainos, šiuo metu dirbančiu mūsų institute, įteikėme spaudai mokslinį straipsnį šia tema.

Astronomė Gražina Tautvaišienė sako, kad planetų suartėjimas matomas labai žemai prie horizonto.

Vilniaus universiteto astronomė G. Tautvaišienė taip pat sako, kad Jupiterio ir Veneros suartėjimas yra gan dažnas reiškinys.

Vasaros laikas buvo įvestas karo metais. Taip buvo bandoma gauti didesnę ekonominę naudą, labiau išnaudojant žmones. Tačiau šiandien vasaros laiko turėtume atsisakyti, o dauguma šalių tai jau ir padarė, sako Vilniaus universiteto (VU) Teorinės fizikos ir astronomijos instituto direktoriaus pavaduotoja, Astronomijos observatorijos vedėja hab. dr. Gražina Tautvaišienė.

Į LRT Radiją laišku  kreipėsi vilnietis Audrius, panoręs daugiau sužinoti apie vasaros laiką. „Norėčiau daugiau sužinoti apie situaciją, įvedus vasaros laiką. Kodėl dabar su Maskva, kurią nuo mūsų skiria beveik tūkstantis kilometrų, Lietuvos laikas sutampa, o kaimyninėje Varšuvoje laikas skiriasi viena valanda. Niekaip negaliu to suprasti“, – laiške rašo vyras.

G. Tautvaišienė sako, tai – labai logiškas klausimas. „Jis kyla, nes vienos šalys dar laikosi vasaros laiko įvedimo, o kitos jo atsisakiusios. [...] Varšuva patenka į pirmą laiko juostą, Vilnius – į antrą, o Maskva – į trečią. O kai šiais metais Rusija atsisakė įvesti vasaros laiką, taip išėjo, kad su Varšuva mus dar viena valanda skiria, o su Maskva sutapome“ – aiškina VU Astronomijos observatorijos vedėja.

Ji tikisi, kad kitais metais, kai baigsis Europos Sąjungos (ES) priimta direktyva dėl vasaros laiko įvedimo, pastarasis ir mūsų šalyje nebebus taikomas.

– Pone Tautvaišiene, ką atsakytumėte mūsų klausytojui? Kodėl Lietuvos ir Maskvos laikas toks pats, o Varšuvos – skiriasi?

– Sakyčiau, kad užduotas labai logiškas klausimas. Jis kyla, nes vienos šalys dar laikosi vasaros laiko įvedimo, o kitos (jau dauguma jų) jo yra atsisakiusios. Astronomai yra suskirstę visą Žemės rutulį į 24 laiko juostas. Viskas priklauso nuo to, kokiu atstumu esame nuo pusiaujo. [...]

Grinviče (angl. Greenwich Mean Time – GMT) yra pasirinktas nulinis atskaitos laikas, nuo jo ir pradedamos skaičiuoti laiko juostos. Varšuva patenka į pirmą juostą, Vilnius – į antrą, o Maskva – į trečią. O kai šiais metais Rusija atsisakė įvesti vasaros laiką, taip išėjo, kad su Varšuva mus dar viena valanda skiria, o su Maskva sutapome.

– O kokios dar šalys patenka į laiko juostą, kuriai priklauso ir Lietuva?

– Antroje yra tikrai nemažai šalių: ir mūsų kaimynės Estija, Latvija ir viskas, kas žemyn nuo mūsų eina pusiaujo link. Visos tos šalys į tą juostą ir patenka.

– Regis, Lietuva, žvelgiant į visą jos teritoriją, patenka į dvi laiko juostas. Ko gero, apskritai laiko juostos neatitinka valstybių, ypač didesnių, sienų?

– Taip. Astronominiu požiūriu Žėmės rutulys yra suskirstytas į taisyklingas laiko juostas, bet, jei yra mažesnė šalis, ji patenka į dvi laiko juostas. Tokiu atveju yra pasirenkama, kurioje juostoje yra didesnė tos šalies teritorija. Paprastai mažesnės šalys patenka į vieną laiko juostą. Didesnės valstybės, tokios kaip Rusija, laiko zonų yra pasirinkę maždaug dešimt. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) yra trys ar keturios laiko juostos. Daug kas priklauso ir nuo politinių sprendimų.

– Geopolitiškai žvelgiant, ar būtų politiškai logiškiau, jei su Lenkija būtume vienoje juostoje, o su Rusija – jau kitoje?

– Astronominiu požiūriu tai labiau priklauso nuo to, kada toje vietovėje saulė vidudienį yra zenite. Pagal tai yra į laiko juostas padalinta Žemė. O dėl to, kokiai juostai priklausyti, tai šiuo metu vasaros laikas įvedamas visose ES šalyse ir JAV. Ir dar yra šalių, bet paminėtos – didesnės teritorijos. Kol kas dar įveda vasaros laiką, bet jau daugelį metų rekomenduojame, kad jau tikrai laikas to atsisakyti, nes, pavyzdžiui, Lietuvoje įvedus vasaros laiką, jau saulė nebūna zenite vidurdienį, valandos skirtumas yra, o Klaipėdoje dar ir didesnis.

Mes sakome, kad Lietuvoje per anksti keliamės, nereikia įvedinėti vasaros laiko. Vasaros laikas buvo įvestas sunkiu metu, karo metais. Taip buvo bandoma gauti didesnę ekonominę naudą, labiau išnaudoti žmones. Šiuo metu jau nereiktų tokių metodų tęsti.

– Trumpam prisiminkime kai kuriuos momentus, jau tapusius istorija. Štai pirmą kartą Lietuvoje vasaros laikas buvo taikytas 1981–1989 metais. Iki 1991 metų Lietuva, iš esmės priklausanti antrai laiko juostai, gyveno jos ritmu. Tačiau po 1998 metų reformos mūsų šalis buvo priskirta pirmai laiko juostai ir pusantrų metų gyveno pagal vadinamą tuometės Europos reikalų ministrės Laimos Andrikienės laiką. Pone Tautvaišiene, Jūsų manymu, koks laikas yra palankesnis?

– Ir tada, kai buvo įvestas šis laikas, sakėme, kad turėtume gyventi savo laiko zonos laiku. Dėl to nekyla jokių abejonių.

– Buvo minimas ir toks terminas, kad 2016 metai bus paskutiniai, kai sukinėsime rodykles. Ar apskritai į mokslininkų rekomendacijas kas nors atsižvelgia, ar jų klausia, kaip būtų geriau?

– Taip. Visą laiką klausia. Mes ir visų šalių astronomai sako, kad turėtume gyventi natūraliu laiku. Kaip minėjau, jau daugelyje šalių tos vasaros laiko įvedimo praktikos atsisakyta. Jau vis dėlto yra mažuma šalių, kur tas laikas taikomas. Todėl tikimės, kad, kai baigsis ES priimta direktyva dėl vasaros laiko įvedimo, kuri turėtų baigtis kitais metais, gal tas blaivus protas ir nugalės.

Žmonės pradėjo matuoti žvaigždžių padėtis danguje prieš tūkstančius metų. Todėl astrometrija, dangaus kūnų vietos nustatymo mokslas, gali būti laikomas vienu seniausių pasaulio istorijoje. To reikėjo ne tik smalsumui patenkinti – žvaigždžių ir planetų stebėjimas leido žmonėms geriau orientuotis laike ir erdvėje. Šios žinios pravertė ne tik astronomams, bet ir žemdirbiams bei jūrininkams.

XXI amžiaus pradžioje Visatos paslaptis, jos struktūrą, savybes ir likimą mėginama sužinoti įvairiausiais būdais, pasitelkiant unikalius prietaisus bei įrenginius. Tam naudojami ir galingiausi lazeriai, ir milžiniški požeminiai dalelių detektoriai, Didysis hadronų greitintuvas ir, be abejo, kosmoso observatorijos bei palydovai.

Iš Rytų Europos – Lietuva vienintelė

Vienas naujausių instrumentų – jau metus kosmose skriejantis GAIA palydovas su dviem teleskopais, nutolęs nuo Žemės pusantro milijono kilometrų. Kam skirta ši Europos kosmoso agentūros observatorija ir ko iš jos tikimasi?

„GAIA projekto idėja susiformulavo 1993 metais. Pirmiausia buvo planuojama, kad šis kosmoso teleskopas turės fotometrą ir žvaigždės bus stebimos pro filtrus. Kadangi Lietuvos astronomai pasaulyje pagarsėję, nes yra sukūrę Vilniaus fotometrinę sistemą, mes nuo pat pradžių buvome pakviesti į darbo grupes“, – pasakoja astronomė prof. Gražina Tautvaišienė.

Fotometrinė sistema – tai iš esmės yra įvairių spalvų filtrų teleskopams rinkinys, naudojamas žvaigždėms stebėti. Pagal tai, kokios bangos ilgio šviesą stebima žvaigždė spinduliuoja, galima sužinoti jos temperatūrą, dydį ir kitus šio dangaus kūno parametrus.

Remiantis spektriniais duomenimis, taip pat galima nustatyti jos metalingumą, apskaičiuoti įvairių cheminių elementų kiekį, amžių ir pan. Tačiau mokslas nestovi vietoje. Po keliolikos pasirengimo projektui metų Lietuvos mokslininkų sulaukė nemalonaus siurprizo.

„Kai ši misija įžengė į gamybos fazę, įvyko netikėtas lūžis. Buvo nuspręsta, kad fotometrinės sistema nebus naudojama, kadangi technologiškai labai brangu tą įgyvendinti. Nuspręsta, kad bus stebimi tik žemos skiriamosios gebos žvaigždžių spektrai mėlynojo ir raudonojo bangų spektro srityse“, – sako astronomė.

Tačiau mokslo pažanga leidžia šiuo metodu gauti ne mažiau informacijos, negu naudojantis fotometrija. Reikalingus filtrus jau įmanoma modeliuoti kompiuteriu. O iš žvaigždės spektro kai kuriais atvejais gaunama net daugiau informacijos.

„Kai buvo priimtas šis sprendimas, mes irgi rankų nenuleidome. Pagrindinis mūsų uždavinys – pateikti šiai kosmoso misijai antžeminių stebėjimų duomenis, kad GAIA instrumentais gautą informaciją būtų galima sukalibruoti“, – aiškina G. Tautvaišienė.

Kad GAIA misija būtų sėkminga, iš pradžių Žemėje esančiais teleskopais reikia sukaupti tikslią informaciją apie artimesniųjų žvaigždžių chemines savybes. Tai – tarsi atskaitos taškas, kontrolinė informacija, kuria naudodamasis GAIA palydovas pabandys pažvelgti į mūsų galaktikos istoriją. Šiam darbui Europos pietų observatorijoje trejiems metams buvo skirta net trys šimtai naktų stebėti žvaigždėms.

„Buvo suburta 300 astronomų grupė. Šiuo metu beveik 100 institucijų įsijungė į šitą darbą ir labai smagu, kad iš Rytų Europos spektroskopistų mūsų grupė yra vienintelė, kuri priimta į šį projektą. Tai labai atsakingas darbas – nustatyti detalią žvaigždžių cheminę sudėtį“, – sako astronomė.

Ištirs milijardą žvaigždžių?

Per savo gyvavimo laiką GAIA suklasifikuos beveik vieną procentą Paukščių Tako galaktikos žvaigždžių. Kiekviena žvaigždė bus stebima beveik po 70 kartų. Tai leis labai tiksliai nustatyti jos vietą erdvėje ir judėjimo parametrus. Šią informaciją papildžius Lietuvos astronomų ir jų kolegų gautomis žiniomis apie žvaigždžių cheminę sudėtį, bus galima apskaičiuoti įvairių cheminių elementų gradientus įvairiose galaktikos vietose.

Pagrindinis misijos tikslas – sudaryti itin tikslų, trimatį mūsų galaktikos žvaigždėlapį. GAIA detaliai išmatuos kiekvienos tiriamos žvaigždės judėjimą apie galaktikos centrą, taip pat nustatys jų amžių, cheminę sudėtį ir kiekvienos iš jų evoliucijos stadiją.

Kadangi žvaigždžių judėjimas priklauso nuo to, kur žvaigždė gimė, bus galima daug sužinoti apie galaktikos formavimąsi. Šio tyrimo duomenys leis geriau suprasti, kaip ir kodėl susiformavo mūsų galaktika.

„Du GAIA kosmoso teleskopai per penkerius metus įvertins apie milijardą žvaigždžių. Bus stebimos žvaigždės, kurias galime pasiekti, dairantis apie mūsų Saulę. Žvelgdami į vieną pusę, pasieksime galaktikos pakraštį. „Užgriebsime“ ir galaktikos centro link“, – teigia G. Tautvaišienė.

Tiesa, projekto autoriams teko spręsti kai kurias iškilusias technines problemas ir koreguoti numatytus planus. Paaiškėjo, jog GAIA palydovo skydas, saugantis jį nuo mūsų gimtosios Saulės spindulių, atspindi šiek tiek daugiau šviesos, negu buvo tikėtasi. Dėl to vieno milijardo žvaigždžių riba gali būti ir nepasiekta.

Tačiau tai vis tiek bus žymiai daugiau, negu prieš tai vykdytame projekte. 1989 metais Europos kosmoso agentūra buvo paleidusi HIPPARCOS palydovą, kuris per ketverius metus labai tiksliai išmatavo beveik 100 tūkst. žvaigždžių padėtis danguje. Tačiau naujos kartos – GAIA palydovo aparatūra tokia jautri, kad iš tų pačių objektų bus įmanoma surinkti trisdešimt kartų daugiau šviesos. Tai reiškia, jog žvaigždžių padėtis bus galima išmatuoti 100–200 kartų tiksliau. Artimųjų žvaigždžių atstumai bus nustatyti 0,001 proc. tikslumu, o tolimiausių, esančių už 30 000 šviesmečių, 20 proc. tikslumu.

„Visi kosmoso palydovai ir antžeminiai teleskopai jungiami į visumą, stebėjimai vienas kitą papildo, kad kuo tiksliau išanalizuotume galaktikos struktūrą ir jos cheminę evoliuciją. Su GAIA palydovu tikimasi atrasti apie 20 tūkst. planetų prie kitų žvaigždžių. Taip pat patikslinti 1000 pavojingų asteroidų orbitas“, – sako astronomė.

Pirmieji rezultatai – 2016 metais

Kartą per valandą apsisukdamas aplink savo ašį ir skenuodamas dangų dviem teleskopais, GAIA stebės net milijoną kartų blankesnes žvaigždes, nei matome plika akimi. Su šiuo palydovu planuojama atrasti apie 500 tūkst. naujų kvazarų – tolimų aktyvių galaktikų.

Taip pat manoma, jog bus rasta keliasdešimt tūkstančių planetų milžinių prie kitų saulių, ketinama nustatyti ir bene 300 tūkstančių asteroidų orbitas.

Tiesa, tokie sudėtingi projektai dažnai susiduria su įvairiomis techninėmis problemomis, kaip neseniai nutiko ir „Rosettos“ misijoje, kai jos zondas ne visai tiksliai nusileido ant kometos ir nesugebėjo tinkamai prisitvirtinti prie paviršiaus. Laimei, GAIA projekte kol kas viskas iš esmės vyksta pagal planą.

„Kaip ir buvo planuota, per tris savaites GAIA pasiekė vietą erdvėje, nutolusią nuo Žemės priešinga Saulei kryptimi. Tikimasi, kad pirmieji rezultatai mus pasieks 2016 metais“, – LRT Televizijos laidai „Mokslo ekspresas“ sako astronomė.

Šiuolaikinis mokslas duomenis kaupia labai sparčiai. Ir elementariųjų dalelių fizikoje, ir medicinoje, ir net lingvistikoje. Neveltui sakoma, kad mes gyvename didžiųjų duomenų eroje.

GAIA observatorijoje sumontuota pati didžiausia CCD kamera pasaulyje, turinti net vieną milijardą pikselių.

„Bus atlikta apie 400 mln. Matavimų. Manau, kad visa ta analizė bus atliekama penkerius ar dešimt metų. Visos tokios misijos ir jų tikslai paprastai būna labai ilgalaikiai“, – tvirtina G. Tautvaišienė.

Europos pietų observatorijoje, vykdant stebėjimų programą „Gaia-ESO spektrinė apžvalga“, dviem spektrografais dabar atliekami šimto tūkstančių žvaigždžių spektriniai stebėjimai.

Vienas įrenginys yra geresnės skiriamosios gebos. Su juo planuojama nustatyti 5000 žvaigždžių tikslią cheminę sudėtį. Su mažesnės skiriamosios gebos spektrografu bus stebimos tolimesnės žvaigždės.

„Šiame projekte Lietuvos grupei skirta nustatyti C, N ir O cheminių elementų gausas. Šie elementai sudaro gan didelę dalį žvaigždžių medžiagos ir turi didelę įtaką žvaigždžių evoliucijai. „

Tęsia antikos mokslininkų darbą

Šie projektai ypatingi ir todėl, kad juos įgyvendina ne viena tyrėjų karta. Pirmasis etapas – šiuo metu surenkami duomenys. Tačiau apdoroti juos teks ir jaunajai astronomų kartai.

Tokie projektai turi daug komponentų. Galvojant apie tyrimų ateitį, būtina kelti astronomų kvalifikaciją, ugdyti jaunimą. Todėl Molėtų astronomijos observatorijoje tarptautiniai kursai buvo organizuoti ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos šalių bei Šiaurės šalių astronomijos doktorantams ir magistrantams.

„Nors Lietuva nėra nei Europos kosmoso agentūros, nei Europos pietų observatorijos narė, tačiau mus priėmė į šį bendradarbiavimo projektą. Tai – didelis Lietuvos mokslininkų pripažinimas“, – teigia G. Tautvaišienė.

Veikti visa jėga GAIA palydovas pradėjo po nuodugnaus patikrinimo 2014 metų vidurvasarį. Pirmieji duomenys, kaip minėta, pasirodys tik 2016 metų vasarą. Tačiau yra ir išimčių. Tikimasi, jog palydovas tolimose galaktikose užregistruos dešimtis tūkstančių sprogstančių žvaigždžių, vadinamų supernovomis. Ši ankstyvo įspėjimo sistema leis astronomams Žemėje laiku pasirengti jas stebėti, nes tokie ryškūs blyksniai leidžia tiksliai išmatuoti atstumus iki galaktikų. Ši informacija bus viešinama kuo skubiau. Taip, kaip jau įvyko 2014 metų rugsėjį, kai galaktikoje už 500 mln. šviesmečių GAIA užregistravo supernovą, pavadintą „Gaia14aaa“.

Taigi naujausias Europos kosmoso agentūros projektas tęsia senovės babiloniečių, antikos filosofų ir mokslininkų, tokių kaip Aristarchas ar Hiparchas, pradėtus tyrimus, itin skvarbiai žvelgdamas į kosmoso gelmes.