– Kokia situacija yra dabar?

– Ši direktyva yra papildymas. Didžioji dalis tų draudimų jau egzistuoja. Dabar jie tik papildomi, detalizuojami, plečiami. Anksčiau buvo tik „eko“ reglamentuota, t. y. ekologiška dalis. Dabar jau – ir tvarioji dalis. Reikėtų turėti omenyje, kad „eko“ produktai sureglamentuoti iki panagių. Šiandien  ir taip jau draudžiama vartoti „ekologiškas“, „natūralus“ maisto produktams su tam tikromis išimtimis. Ir jeigu Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba patikrina, o gamintojas neturi to patvirtinančio sertifikato, baudžia. Yra sukurta vis „eko“ sertifikavimo sistema, kur turi būti registruotas kaip subjektas, tave prižiūri, privalo būti atsekamumas. Tad tiesą sakant, man truputį keistas tas tikslas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Gal problema ta, kad ne visi sertifikuojasi, nors kai kurie produktai išties yra natūralūs?

– Taip. Kadangi čia viskas vyksta europiniu mastu, yra direktyva, ne reglamentas, šalys narės tai gali taikyti labai skirtingais būdais. Jos šios direktyvos pakeitimus galės įdiegti atskirais teisės aktais arba integruoti į esamus. Spėčiau, kad greičiausiai integruos į esamus, nes jie liečia labai skirtingas sferas.

 Jeigu dabar atliktume tyrimą, kas yra ekologiškas produktas, vargu, ar žmonės teisingai apibūdintų. Kai paklausi, sako, kad kažkuo mandresnis ir brangesnis...

– Kiek Lietuvos parduotuvių lentynose yra to žaliojo „smegenų plovimo“, apie kurį mes nuolat girdime?

– Jis yra, bet ne tekstiniame, ne žodiniame lygmenyje. Jis egzistuoja įvaizdžio lygmenyje. Žmonėms tai spalvos asocijuojasi, tai piešinys ant etiketės, ko neįmanoma iš anksto nuspėti ir reglamentuoti. Pavyzdžiui, jeigu dabar atliktume tyrimą, kas yra ekologiškas produktas, vargu, ar žmonės teisingai apibūdintų. Kai paklausi, sako, kad kažkuo mandresnis ir brangesnis, na, ir gal sveikesnis. Ir nesvarbu, kad tai yra aiškiai apibrėžtas, dešimtmečiais praktikuojamas dalykas, žmonės teigia, kad nepasitiki tomis institucijomis, kažin, ar čia tikrai ekologiškas produktas. Tai rodo, kad stinga pasitikėjimo ir švietimo. Tad, manau, priešingai, reikėtų paprastinti viską, kad žmonėms būtų aiškiau. Pavyzdžiui, jei parduotuvėje perpjauni ekologišką sūrį ir parduodi gabaliukais, jis jau praranda ekologiškumą ir jį gali pardavinėti tik kaip paprastą sūrį. Labai svarbu tas atsekamumas, kas kas nors ir ko nors nepridarytų. Labai griežtos taisyklės. Tarkim, jei bulvės fasuotos, jos gali būti ekologiškos, jei palaidos – ne. Arba tas pats su kitomis daržovėmis ar vaisiais. Tai tiesiogiai prieštarauja tam kitam tvarumo tikslui, kad tu nori mažinti pakuotes ir pan., bet negali.

– Ar po šitų naujų taisyklių papildymo Europa taps tvaresnė, ekologiškesnė ir draugiškesnė aplinkai?

– Ne, ji bus tiesiog brangesnė, nes kainuos brangiau produktų sertifikavimas. Dalis gamintojų, ypač kai dabar yra tokia įtampa tarp kaštų ir kainų, jie tiesiog nesiims šio projekto. Jiems paprasčiau ir pigiau atsieis dirbti su įprastine produkcija, nes daug paprasčiau viskas. Na, o dėl tvarumo, man sunku pasakyti, nes nesu didelė ekspertė, bet matau, kaip visa tai apauga tuo pačiu. Esu tikra, kad su esamais teisiniais instrumentais institucijos, jeigu jos norėtų tuos piktybinius piktnaudžiautojus išgaudyti, ir dabar galėtų tai padaryti be tų naujų taisyklių.

– Kiek kainuoja tas žalias „eko“ lapelis gamintojui?

– Dar reikėtų pridėti, kiek laiko ir pastangų tai kainuoja. Daug. Bet svarbiausia, kad kasmet tau reikia iš naujo atlikti sertifikavimą. O tai reiškia, kad visi stovi „ant ausų“, nes atvažiuoja revizorius. Ir tu nežinai, ką patikrins. 

Talentams parsivilioti

Siekiant susigrąžinti į Lietuvą kvalifikuotus emigrantus, svarstoma idėja jiems taikyti GPM lengvatą, – rugsėjį pareiškė ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė.

"Mums reikia galvoti apie paskatas, kaip susigrąžinti talentus, kurie yra išvažiavę, todėl kvalifikuotiems darbuotojams, kurie penkerius metus nedalyvavo Lietuvos darbo rinkoje, GPM galėtų būti sumažintas iki 8 proc.", – teigė A.Armonaitė. Tada ji aiškino, kad kol kas ši idėja svarstoma tik tarp koalicijos partnerių ir Vyriausybėje, konkrečių projektų nėra.

Idėją palaikė ir agentūros "Investuok Lietuvoje" vadovas Elijus Čivilis, interviu BNS teigęs, kad į žmones reikėtų žiūrėti kaip į investuotojus, norint, kad į užsienį emigravę lietuviai kraustytųsi atgal ir dirbtų Lietuvoje.

Akivaizdžios privilegijos

LLRI tyrimų vadovė G.Azguridienė atkreipė dėmesį, kad nuskambėjęs pasiūlymas teikti GPM lengvatas užsienyje gyvenantiems talentams, jei jie atvyksta čia dirbti ir uždirba ne mažiau kaip du vidutinius atlyginimus, sukėlė nemažai reakcijų.

"Visų pirma, žmonės piktinasi dėl akivaizdžiai kuriamos privilegijos, – A.Armonaitės idėją komentavo žinoma ekonomistė. – Reikia pastebėti, kad šia prasme tai nėra išskirtinė priemonė – privilegijų socialinėms grupėms Lietuvos politikoje yra daug, jos veikiau yra taisyklė nei išimtis. Jos paprastai kuriamos siekiant pozityvių tikslų (pagerinti sąlygas gerai grupei), tačiau pamirštama apie kitus jų padarinius, prarastas alternatyvas ir sukurtus precedentus.

Privilegijų socialinėms grupėms Lietuvos politikoje yra daug, jos veikiau yra taisyklė nei išimtis.

Teigiant, kad GPM lengvata pritrauks darbuotojų iš užsienio, pripažįstama, kad mažesni mokesčiai yra tai, kas žmones motyvuoja. Kodėl tada apie tai pamirštama, kai taikomi didesni mokesčių tarifai čia gyvenantiesiems, ypač progresiniai? Juk progresiniai mokesčiai taikomi, siekiant surinkti daugiau iš daugiau uždirbančių ir taip sulyginti pajamas. Bet tai mažina mokesčių mokėtojų norą siekti didesnių pajamų ir provokuoja ieškoti žemesnio apmokestinimo šalių ar galimybių."

G.Azguridienės teigimu, teikiant palankias priemones atskiroms grupėms, pamirštama, kad visi žmonės, ne tik pritraukiamieji, yra ne objektai, o subjektai. Jie nuolat veikia, atsižvelgdami į aplinkybes, o ne stovi it stalai vieną kartą kažkur pastatyti. Vieną kartą pritraukti mokesčių lengvatomis ar subsidijomis, kitą kartą jie bus atstumti kitomis lengvatomis ir subsidijomis, kurios tuo metu bus pritaikytos kitiems.

Guoda Azguridienė

Dar labiau emigruos

"Čia stipriai veikia laiko efektas – žmogus žiūri ne tik, ką gauna šiandien, bet ir kokios jo ateities perspektyvos, – mano LLRI ekspertė. – Tad jaunas specialistas, kuris ir taip turi nemažai priežasčių išvažiuoti į užsienį, tai darys dar mieliau, tikėdamasis gauti vieną ar kitą saldainį grįžęs. Įmonių personalo specialistai atkreipia dėmesį, kad naujų darbuotojų viliojimas senųjų sąskaita – skiriant jiems daugiau dėmesio, suteikiant daugiau galimybių ar didesnį atlygį – geruoju nesibaigia. Ir ši taisyklė galioja visoms, ne tik naujų ir senų, vietinių ir užsienio darbuotojų, mažų ir didelių įmonių ir kt. perskyroms."

Pritraukdami privilegijomis vienas grupes, atstumiame kitas. Pritraukimas yra matoma ir išmatuojama geroji pusė, o atstūmimas – nematomas, ilgalaikis ir sunkiai valdomas padarinys, kuris, kai atsitinka, gali būti labai sunkiai pataisomas.

Ekonomistė pastebi, kad šiandien Lietuva turi sukaupusi tokių atstūmimo praktikų ne vienoje srityje. Viena jų – visuotinis darbuotojų trūkumas. Būtent visuotinis. Ir aukštos, ir vidutinės, ir žemos kvalifikacijos, ir Vilniuje, ir regionuose, ir viešajame, ir privačiame sektoriuose.

"Iš pradžių nerimauta dėl pandemijos sukelto gamybos grandinių trūkinėjimo, paskui dėl logistikos, dėl brangstančių žaliavų. Dabar jau tenka kalbėti apie viso gyvenimo trūkinėjimą dėl dirbančių žmonių stokos. Ir tai yra tikrai ne vieno kito atskiro sprendimo, o ilgo nenoro matyti demografinių problemų padarinys. Visų pirma, ignoruojant faktą, kad Lietuva, kaip ir kitos Vakarų pasaulio šalys, negali apsieiti be iš kitur atvažiuojančių čia dirbti žmonių ir kad dėl jų šiandien konkuruoja visos ES šalys. Ir mes kol kas pralaimime, – sako G.Azguridienė. – Šiame kontekste labai keistai skamba žodis "talentai".

Galvojame, kad mums trūksta tik IT specialistų, biotechnologų ir duomenų analitikų. Deja, šiandien trūksta mokytojų, gydytojų, padavėjų, sandėlių darbuotojų, melžėjų ir obuolių rinkėjų. Ar sakysime, kad jie ne talentai? Arba nebus talentai? Ekonomine prasme vertingi yra visi, kurie dirba ekonominėje grandinėje, nes jei jie nedirba, ji trūkinėja ir vertė nesukuriama. Kitaip tariant, visi sąžiningai dirbantys darbuotojai yra talentai ir metas būtų tai pripažinti."

Nepalaikė ir premjerė

Premjerė Ingrida Šimonytė, ėmus visuomenei domėtis, ką ji apie tai mananti, taip pat sakė, kad ekonomikos ir inovacijų ministrės iškeltos idėjos taikyti GPM lengvatos grįžtantiems emigrantams nepalaikanti.

"Man atrodo, kad Lietuvoje siūlyti lengvatas spręsti visiems gyvenimo klausimams yra labai populiaru, bet reikia suprasti vieną labai paprastą dalyką: viešasis sektorius, t.y. švietimas, sveikata, socialinė apsauga, krašto apsaugos reikalai, veikia tik iš mokesčių mokėtojų sumokėtų mokesčių. Todėl, jeigu grįžtantys lietuviai nori kokybiškos sveikatos apsaugos ir kokybiško švietimo, natūralu, kad tam finansuoti reikalingi mokesčiai", – žurnalistams sakė premjerė.

Vyriausybės vadovė taip pat pažymėjo, kad A.Armonaitės siūlymas ministrų kabinete dar nesvarstytas, o Finansų ministerija "kaip tik yra lengvatų peržiūros procese" ir pateiks savo siūlymus Seimui dar per rudens sesiją.

– Valdžia aiškina, kad tai bus teisingiau visų dirbančiųjų pagal darbo sutartis atžvilgiu. Tačiau žmonės, kurie dirba pagal individualią veiklą, to teisingumo savo atžvilgiu greičiausiai niekada ir labai neturėjo ir net galbūt nesitikėjo. Pakanka nueiti į banką ir kreiptis dėl paskolos. Visiškai kitaip vertinami tie, kurie dirba pagal darbo sutartį, ir tie, kurie dirba individualiai. Tai tada apie kokį teisingumą mes čia kalbame?

– Jūs labai gerai pastebėjote, kad socialinis teisingumas visada yra kažkieno atžvilgiu. Reikia suprasti, kad savarankiškai dirbantys yra pusiau dirbantys, pusiau verslininkai. Savarankiškai dirbantis žmogus yra ir darbdavys, ir darbuotojas. Paprasčiausią skirtumą galima pamatyti iš to, kad jis yra atsakingas už tai, kad jis gautų darbo. 

– Valdžia taip pat aiškina, kad reikėtų ir didesnių socialinių garantijų žmonėms, kurie dirba individualiai. Kaip pavyktų tai apskaičiuoti? Jūs sakėte, kad vieną mėnesį žmogus gali gauti 300, kitą mėnesį galbūt 100, dar po mėnesio galbūt ir 1000. Jeigu žmogus staiga nebeturi darbo, kaip tada apskaičiuoti ligos išmokas arba nedarbingumo išmokas?

– Tos socialinės garantijos atrodo kaip kažkokia panacėja. Turėkime omenyje, kad socialinės garantijos labai savotiškos. Jeigu žmogus uždirba kelis tūkstančius ir jis keičia darbą arba persidirbo ir ieško naujo darbo, o kuo daugiau uždirba, tuo sunkiau rasti naują darbą, tai ta išmoka yra labai stipriai apribota iš viršaus – yra lubos. Jie tikrai negauna tos išmokos pagal savo įmoką. Čia labai savotiškas draudimas. Tai labiau mokestis negu draudimas. 

– Galbūt tai yra valdžios siekis tiesiog išnaikinti individualią veiklą. Bet, kur tada dėsis 200 tūkst. žmonių? Tiek dirba patys sau.

– Didelė dalis tiesiog nueis į šešėlį. Dalis emigruos. Tam tikra dalis mokės tuos mokesčius. Tam tikra dalis mes savo verslą ir eis dirbti samdomais darbuotojais. 

Plačiau – reportaže.

Kaip išsirinkti ir ko vengti, pataria sveikos gyvensenos tyrinėtoja Guoda Azguridienė, neseniai pristačiusi savo antrąją knygą „Kosmetika: ką mes darome su ja, o ji su mumis“, rašoma pranešime spaudai.

1. Rinkitės sertifikuotą kosmetiką

Anot G. Azguridienės, teisiškai rizikingų medžiagų naudojimas kosmetikoje stipriai ribojamas. Tačiau kiekvieną dieną sukuriama vis naujų sintetinių medžiagų, kurios dar niekaip nereglamentuotos. Be to, atsiranda naujų tyrimų, verčiančių keisti nuomonę dėl anksčiau saugiomis laikytų medžiagų.

„Teisės aktai griežtai nereglamentuoja žodžių „ekologiškas“ bei „natūralus“ vartojimo kosmetikoje (skirtingai nei maiste), todėl natūralumo įvaizdis ir reklama negarantuoja tokio pat turinio. Norint natūralumo, ant kosmetikos pakuotės reikia ieškoti natūralios, ekologiškos arba biodinaminės kosmetikos sertifikato arba aiškintis gaminio sudėtį“, – teigia sveikos gyvensenos tyrinėtoja.

Tiek natūrali, tiek ekologiška ar biodinaminė kosmetika turi panašumų – visos jos gaminamos iš augalinių aliejų, ekstraktų, molio, dumblių, mineralų, pieno ir bičių produktų bei kitų gamtoje randamų medžiagų. Tačiau yra ir keletas skirtumų.

Norint natūralumo, ant kosmetikos pakuotės reikia ieškoti natūralios, ekologiškos arba biodinaminės kosmetikos sertifikato arba aiškintis gaminio sudėtį.

„Natūralios kosmetikos standartai sintetinių medžiagų leidžia išskirtinai mažai: neleidžiami GMO, jonizuojanti radiacija, gyvūnų dalys. Natūralios kosmetikos standartai paprastai reikalauja tam tikro kiekio ekologiškų medžiagų. Biodinaminėje kosmetikoje nenaudojamos jokios sintetinės medžiagos, o natūralios medžiagos turi būti iš biodinaminių arba ekologinių ūkių. Ekologiškos kosmetikos standartai leidžia naudoti kelis sintetinius konservantus. Nuo standarto priklauso ir reikalaujamas ekologiškų medžiagų kiekis, kitos gali būti natūralios“, – ekologiškos, natūralios ir biodinaminės kosmetikos skirtumus vardija G. Azguridienė.

Svarbiausi sertifikatai, kuriuos knygos „Kosmetika: ką mes darome su ja, o ji su mumis“ autorė išskiria: „Demeter“, USDA, „Soil Association“, NSF, BDIH, COSMOS, „Ecocert“, „Natrue“, ICEA. G. Azgurdienė pabrėžia, kad ateityje Europos Sąjungoje palaipsniui turėtų būti pereita prie vieningo COSMOS standarto.

2. Domėkitės sudėtimi

Jei kosmetika sertifikuota pripažintu natūralios arba ekologiškos kosmetikos sertifikatu, agresyvių medžiagų sudėtyje nebus. Jei sertifikato nėra, reikia domėtis konkretaus gaminio sudėtimi.

„Įprastinėje cheminėje kosmetikoje dažnai pasitaiko aršių cheminių ingredientų. Gali būti, kad jie jokių pastebimų problemų nesukels, jeigu jūsų organizmas stiprus ir atsparus. Tačiau tokia kosmetika dirbs už odą jos pačios netausodama, tik kurdama siekiamą išorinį efektą ir per laiką nualins pačią odą – susilpnins jos jėgas, pažeis balansą“, – teigia G. Azguridienė.

Sveikos gyvensenos tyrinėtoja teigia, kad įprastinės sintetinės kosmetikos priemonėse rizikingiausios medžiagos yra konservantai ir kvapikliai. Tačiau sudirginti gali ir daugybė kitų medžiagų.

„Reikėtų vengti aršių putoklių šampūnuose ir prausikliuose (SLS, SLES), cheminių saulės filtrų, amoniako plaukų dažuose. Kosmetiniai aliejai, kieti muilai, riebesni kremai ir balzamai, netgi lūpų dažai ir plaukų kondicionieriai, lengvai pagaminami be sintetinių konservantų ir kvapiklių. Daugiau kompromisų gali prireikti renkantis nagų laką, ilgalaikius plaukų dažus, blakstienų tušą“, – teigia G. Azguridienė.

Jeigu kosmetikoje nėra potencialiai dirginančioms priskiriamų medžiagų, ekspertė pataria atkreipti dėmesį, kas sudaro jos pagrindą, t. y., kokios medžiagos yra išvardintos pirmose keturiose–penkiose pozicijose.

„Jei ten randate naftos chemijos produktą mineralinį aliejų (mineral oil, petrolatum, paraffinum), ji nebus palanki nei odai, nei plaukams. Šios medžiagos, net ir nebūdamos toksiškos, trikdo odos gyvybines funkcijas, padengia paviršių plėvele, ištraukia iš audinių vandenį. Natūralioje kosmetikoje mineraliniai aliejai nenaudojami“, – teigia sveikos gyvensenos tyrinėtoja.

3. Rinkitės pagal savo odos tipą

Anot G. Azguridienės, kosmetika turi tikti jūsų odai ir plaukams pagal tipą. Jei ji sausa – kosmetika turi drėkinti ir maitinti, jei jautri – raminti, jei riebi – balansuoti riebalų išsiskyrimą.

Knygos apie kosmetiką autorė teigia, kad gera kosmetika turi teikti odai patogumo pojūtį, leisti jai atsipalaiduoti. Jeigu kosmetikos priemonė iš karto arba pavartojus kurį laiką ima gerinti Jūsų odos būklę – tai jums tinkama kosmetika.

„Nenaudokite priemonių per daug. Jei oda riebi ir blizga, nereiškia, kad ją reikia nusausinti bet kokiomis priemonėmis. O jei sausa, nereiškia, kad ją reikia skandinti kreme. Jei norite blizgių plaukų, nereiškia, kad ant jų reikia sutepti visas įmanomas blizginimo priemones“, – akcentuoja G. Azguridienė.

4. Atsiribokite nuo įvaizdžio

Anot G. Azguridienės, ieškant kokybiškos kosmetikos labai svarbu atsiriboti nuo emocijos ir įvaizdžio.

„Labai dažnai apsigauname, nes perkant emocijos mus tikrai veikia, o perkant kosmetiką ypač, todėl gražus buteliukas laimi prieš gerą jo turinį. Dar apsigauname ir dėl to, kad suprasti kosmetikos sudėtį yra sunku. Žmogus fiksuoja tuos ingredientus, kuriuos pažįsta. Randa ramunėles sudėtyje ir sako, kad kremas iš ramunėlių, nors jų ten gal nei procento nėra. O draudimo gamintojams vadinti kosmetiką natūralia, nors jos pagrindą sudaro sintetinės medžiagos, nėra“, – teikia sveikos gyvensenos tyrinėtoja.

Žmogus fiksuoja tuos ingredientus, kuriuos pažįsta. Randa ramunėles sudėtyje ir sako, kad kremas iš ramunėlių, nors jų ten gal nei procento nėra.

G. Azguridienė pabrėžia, kad populiari kosmetika – nebūtinai geras pasirinkimas. Natūralios kosmetikos kainos didžiąją dalį sudaro ingredientų kaina: kuo jos geresnės – tuo kosmetika brangesnė, kai populiariojoje kosmetikoje sudėtis dažnai užima tik mažą dalį bendros produkto kainos.

5. Balansuokite savo lūkesčius ir rizikas

Anot G. Azguridienės, renkantis natūralią ir ekologišką kosmetiką, labai svarbu balansuoti tarp lūkesčių ir rizikos.

„Tai ypač aktualu renkantis dekoratyvinę kosmetiką ir plaukų dažus – jei spalva nenatūraliai ryški, padengimas itin lygus, tušas ar makiažas laikosi ilgai, nenubyra, greičiausia tai kosmetika su daug chemijos. Natūrali kosmetika negali išgauti tik kai kurio norimo efekto – išgauti sintetiškai ryškių spalvų, garantuotai nudažyti žilų plaukų, nes ilgalaikiai plaukų dažai turi sintetinių medžiagų. Taip pat nulakuoti nagų ar padaryti ilgalaikio makiažo“, – teikia sveikos gyvensenos tyrinėtoja.

Tačiau visur kitur, anot G. Azguridienės, natūrali kosmetika gali pilnai patenkinti visus įprastos kosmetikos poreikius ir suteikti norimą efektą. Šiandien rinkoje yra pakankamas pasirinkimas natūralių ir kartais ekologiškų lūpų dažų, akių pieštukų, skaistalų, akių šešėlių ar tušo, kurių spalvų gama yra plati.

Stebuklingos, visiems tinkančios dietos neegzistuoja – visi esame skirtingi. O ir sprendimus dėl savo mitybos priimti gali tik pats žmogus. Kad tie sprendimai būtų teisingi, reikia turėti pakankamai informacijos. O jos, deja, nemažai daliai lietuvių vis dar trūksta. Situaciją pakeisti pasiryžo Guoda Azguridienė, rudenį išleidusi knygą „Maistas. Ką mes darome su juo, o jis su mumis“.

– Guoda, kaip kilo mintis parašyti knygą apie maistą?

– Mane visada domino tai, kas leidžia žmonėms gerai jaustis. Maistas – ne išimtis. Kai pradėjau išsamiau gilintis į šią temą, ėmiau rašyti straipsnius, skelbti įžvalgas savo tinklaraštyje, skaitytojų susidomėjimas buvo didžiulis, vadinasi, žmonėms maisto, mitybos tema yra aktuali. Tai buvo viena iš priežasčių pradėti rašyti knygą. Tačiau labiausiai mane paskatino vyras Aris – jam vis atrodė, kad straipsniuose mano mintis neišplėtojama pakankamai, kad ne viskas iki galo pasakoma.

– Nemažai autorių sako, kad knygos rašymas yra sunkus ir sudėtingas darbas. Jums taip pat?

– Pats rašymas nėra sunkus darbas. Matyt, Aris buvo teisus sakydamas, kad straipsniuose kažko trūksta – knygoje galėjau išsakyti viską. Be to, ankstesnis darbas Laisvosios rinkos institute išmokė tvarkytis su gausia informacija, skirtingais požiūriais ir duomenų analize – rinkti informaciją ir galvoti, kaip ją pateikti, kur kas sunkiau, nei rašyti. Beje, knyga man nebuvo nauja patirtis – jau esu išleidusi knygą „Auksinės žuvelės ilgesys“, kurioje sudėti straipsniai ekonomikos temomis. Sakoma, kad jei gali nerašyti, tai ir nerašyk. Kol kas galiu, bet kaip bus vėliau – nežinau. Tad gali būti, kad tai ne paskutinė mano knyga (šypsosi).

– Dauguma žmonių knygas apie mitybą perka tikėdamiesi jose rasti receptą, kaip numesti svorio ar pataisyti sveikatą. Jūsų knygoje tokių receptų nėra. Kodėl?

– Nesu profesionali dietologė, todėl asmeninių rekomendacijų neteikiu. Nesiūlau stebuklingų, universalių receptų – tokių paprasčiausiai nėra. Tai, kas tinka man, galbūt visai netiks jums ir priešingai. Kiekvienas žmogus turi pats apsispręsti, o aš savo knyga stengiuosi suteikti kuo daugiau informacijos, kad jiems tai padaryti būtų lengviau. Nesiūlau universalių atsakymų, o padedu užduoti teisingus klausimus. Bandžiau viską paaiškinti kuo paprasčiau, kad žmonės įgytų bendrųjų žinių apie maistą.

– „Ką mes darome su maistu?“ – klausiate savo knygoje. Ką lietuviai su maistu daro blogai, o ką gerai? Kokias tendencijas pastebite?

– Lietuviai nėra išskirtinė tauta. Kaip ir visi žmonės maistą gadiname jį rafinuodami ir kitaip stipriai perdirbdami – norime išvaizdaus ir pigaus maisto. O gerai darome, kad atsigręžiame į natūralaus maisto gerąsias savybes ir stengiamės jo gauti visokiais pavidalais – tuo paaiškinčiau ir vadinamojo supermaisto, lėto maisto ir kitokio neindustrinio maisto atsiradimą. Smagu, kad susidomėjimas maistu ir mityba vis stipresnis. Manau, kad kai kurie mano knygoje išdėstyti dalykai po kokių penkerių metų bus visuotinai žinomi. Džiaugsiuosi, jei būsiu prie to prisidėjusi.

– Mityba žmonės domisi labiau, bet nemaža jų dalis vis tiek nesiliauja savęs alinti įvairiomis dietomis, kurios trokštamo rezultato neduoda. O kaip jums pavyksta laikytis principų, apie kuriuos kalbate savo knygoje?

– Griežtas rekomendacijas žmonės atmeta. Ir tai visiškai natūralu – radikalūs pokyčiai mityboje nėra nei naudingi, nei lengvi. Be to, trumpalaikiai mitybos pokyčiai nieko neduoda. Kur kas svarbiau tai, ką mes valgome kasdien, o ne priešokiais.

Mūsų šeima kasdien valgo labai įvairų maistą, o dėl nedidelių nusižengimų niekas nedaro tragedijos. Pavyzdžiui, nieko negaminu su rafinuotu aliejumi, tačiau kartais kepu baltų miltų blynus, retkarčiais suvalgau pyragaitį, nors tai nėra sveikas maistas. Žmonės kartais atmeta sveiką mitybą, nes mano, jog taip maitintis sudėtinga, užima daug laiko. Nieko panašaus. Gaminu daug, tačiau tikrai ištisomis dienomis prie puodų nestoviu. Tą taip pat norėjau akcentuoti savo knygoje.