Maldos už sveikatą
Kokia pagrindinė dvasininkų misija ligoninėje?
Kapelionas, prieš atsakydamas į šį klausimą, atkreipė dėmesį, kad pirmiausia reikia žvelgti iš tikėjimo į Kristų pusės.
"Tačiau žodis "misija" yra per daug prabangus. Mūsų apsilankymai ligoninėse yra paprasčiausias prisilietimas prie asmens kančios, buvimas šalia žmogaus ir palaiminimo suteikimas", – kalbėjo G.P.Stumbras.
Dažniausiai, anot jo, į dvasininkus kreipiasi ligonių ir patiriančiųjų kančią artimieji.
"Tebevyrauja labai senoviškas požiūris į kunigą: dvasininką reikia kviesti tik prieš mirtį, jis suteikia ne Ligonių, bet vadinamąjį Paskutinį patepimą. Betgi visos maldos yra už sveikatą, o ne už laimingą mirtį", – paaiškino G.P.Stumbras.
Jis teigė, kad pagalbos prašo ir medikai, tačiau kartais tarsi slapukaudami, nes, dvasininko nuomone, bijo parodyti savo tikėjimą, baiminasi tikėjimo nepropaguojančių skyriaus vadovų arba kažkokių nerašytų gydymo įstaigos taisyklių.
"Esant šioms situacijoms ir iškyla pagalbos problematika. Padėti reikia ir ligoniams, ir jų artimiesiems, ir medikams. Svarbiausia pagalba yra nuoširdus bendravimas ir empatija. Kunigo "formalumas" arba "sterilumas" tampa antraeiliais dalykais. Žmogiškumas yra pagrindas", – sakė kunigas.
Būtų labai smagu, kad pasikeistų požiūris į kunigo iškvietimą, kuris atvyksta melsti ne laimingos mirties, o sveikatos.
Krikštija mažylius
G.P.Stumbras pokyčių dažniausiai pastebi naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje, kai, pavyzdžiui, po Krikšto sakramento išgyvena neišnešioti kūdikiai.
"Savo iniciatyva į kunigą besikreipiantys ligoniai visada džiaugiasi jo apsilankymu. Bet sunkios būklės ligonių artimieji labai dažnai ištaria: "Atlikome pareigą, dabar jau bus ramiau." Nuotaikų būna įvairių. Labai daug kas priklauso nuo tikėjimo. Visada širdį paglosto ligonių artimieji, kurie su giliu tikėjimu ir pasitikėjimu suvokia situaciją ir laukia neišvengiamo, vienokio ar kitokio momento", – kalbėjo G.P.Stumbras.
Viena sunkiausių situacijų, su kuria jam teko susidurti, – aštuoniolikmečio Luko, sirgusio vėžiu, istorija.
"Pagalbos prašė ligonio mama – labai stipri moteris. Nuėjau į Onkologijos skyrių. Susitikau su Luku, kuris puikiausiai žinojo savo situaciją ir laukė mirties. Jis buvo netikintis Dievo arba labai natūraliai pykstantis ant Jo. Aplankymo metu po keleto mano sakinių jis ištarė: "Gerai, atlik, ką reikia, ir palik mane ramybėje." Aš jo paprašiau išpildyti Dievo ir mano svajonę – galutinai neužpykti ant Viešpaties ir Jo neatmesti. Lukas tylėjo, o aš pasimeldžiau ir suteikiau Ligonių patepimo sakramentą. Po kelių dienų jis iškeliavo į Amžinybę. Per kiekvienas šv.Mišias jį atmenu ir jam meldžiu išganymo", – pasakojo G.P.Stumbras.
Ar visada reikia, nepaisant nieko, tikėti, kad viskas bus gerai, kad įmanoma pasveikti? Gal pačiam žmogui, jo artimiesiems kai kada verta susitaikyti su laukiančia mirtimi?
"Privaloma suprasti ligos istorijos rimtumą, įsisąmoninti, kad taisyklė "viskas bus gerai" galioja ne visada. Yra ligų, kurios nepagydomos, tačiau būna ir stebuklų. Tikėjimą kartais galima prilyginti visagalybei. Mirtis anksčiau ar vėliau visus pasišaukia. Tikėjimas amžinuoju džiaugsmu duoda daugiausia vaisių. Tačiau kyla klausimas, kaip gauti tokį tikėjimą", – teigė kapelionas ir pridūrė, kad tikėjimo atžvilgiu viską reikia palikti Dievo gailestingumui.
Svarbu rūpintis ir kūnu
Tikėjimas, viltis, ypač ligoninėje, yra vienas svarbiausių dalykų. Kaip G.P.Stumbras patartų tą viltį žmogui įpūsti?
Kiekviena situacija yra unikali, išskirtinė. Viskas priklauso nuo padėties ir žmonių supratingumo.
Kai kurie ligoniai tiesiog nenusiteikę susiimti, keisti gyvenimo būdą, kuris garantuotų pasveikimą.
"Tikėjimas, viltis ir meilė – tai krikščioniškos, labai svarbios dorybės. Įpūsti, pripūsti net nesistengiu. Tai yra Viešpaties dovana, kurią asmuo priima arba ne. Laisva valia ir orumas yra svarbiausia. Sveikata – tai ne draudimas, kuris garantuoja viską!" – kalbėjo dvasininkas.
Anot jo, Bažnyčia kaip institucija visada rūpinasi ir dvasine, ir fizine gerove. O kaip pats kunigas rūpinasi savo sveikata?
"Rūpinuosi tik savo svoriu. Stengiuosi maitintis sveikai, bet specialiai nesportuoju, tik važinėjuosi dviračiu, turiu paspirtuką", – vardijo G.P.Stumbras.
Ką jis galėtų patarti į sunkią situaciją patekusiems žmonėms ir jų artimiesiems?
"Kiekviena situacija yra unikali, išskirtinė. Viskas priklauso nuo padėties ir žmonių supratingumo. Būtų labai smagu, kad pasikeistų požiūris į kunigo iškvietimą, kuris atvyksta melsti ne laimingos mirties, o sveikatos", – pabrėžė G.P.Stumbras.
