Nenoriu perpasakoti visos knygos, bet su daniška laime glaudžiai siejamas vadinamasis hygge – jausmas, kai išgyvenamas jaukumas, mėgavimasis akimirka ir tiesiog buvimo malonumas. Tam svarbus patalpų apšvietimas, gardus maistas, nuoširdus bendravimas ir dar daugybė aspektų. Bet bent jau man, bendru vardikliu visoms šioms sritims pasirodė tai, kad danai nė nemėgina slėpti, jog šie jaukumą ir malonumą atnešantys momentai yra jų prigimtinė teisė. Esanti aukščiau pareigos darbdaviams ar siekio turėti tobulą išvaizdą. Niekas čia nesuka galvos dėl papildomos suvalgytos bandelės, o vaikų turintiems žmonėms įprasta darbą baigti 16 val. tam, kad ramiai keliautų leisti vakaro su šeima.
Viena draugė it purviniausią paslaptį atskleidė kartais valandą praleidžianti tiesiog niurkanti šunį. Kai ką nors darome dėl aiškaus ir apčiuopiamo tikslo, tai laikoma prasminga, o kai užsiimame veikla vien dėl to, kad ši teikia malonumą, jaučiamės kalti, tarsi nieko naudingo neveikiame. "Mokiausi per naktį, kad gaučiau dešimt už egzaminą" ar "Ariu viršvalandžius, nes noriu paaukštinimo" daugumai gerokai suprantamiau negu: "Vakarą praleidau kepdama vyšnių pyragą ir glostydama katiną. Tiesiog tam, kad paragaučiau gardaus deserto ir paglostyčiau katiną." Su pirmaisiais norais taip pat nėra nieko bloga, tačiau praktikoje apstu pavyzdžių, kai net ir puikuojantis kiauru dešimtuku ar kosmine karjera, gyvenimas nedžiugina.
Atrodo, supratau, iš ko susideda laimė. Iš sėdėjimo balkone su drauge valgant braškes. Serialų. Knygų. Lazanijos. Apkabinimų. Pokalbių iki ryto. Tylos be krislo nejaukumo. Kaip mozaika ji sulipdyta iš kasdienių ir paprastų dalykų.
Ir pasakysiu dar šį tą. Man atrodo, kad pas mus apskritai vis dar yra nepadoru būti laimingam. Tarsi normalu klausytis draugų virkavimų dėl sunkumų darbe ar santykiuose, o štai pasakęs: "Gyvenu nuostabiai, žmogus šalia manęs tiesiog idealus, o ir vaizdu veidrodyje nesiskundžiu", gali būti palaikytas mažų mažiausiai arogantišku pagyrūnu. Netikite? Pabandykite ir greičiausiai sulauksite žvilgsnių, nebyliai klausiančių: kaip tu drįsti?
Pamenu, prieš keletą metų jaučiausi tikrai nelaiminga. Nuo nuolatinio streso man, jaunai merginai, skaudėdavo tai skrandį, tai nugarą, tai galvą, o draugams greičiausiai iki gyvo kaulo buvo pakyrėjusi mano skausmo persmelkta mina. O štai šį pavasarį keliavau po Izraelį. Neaplenkiau ir garsiosios Raudų sienos, į kurią žmonės iš viso plataus pasaulio kaišioja lapelius su prašymais aukštesnėms jėgoms. Pamenu, stebėjau, kaip tušinukais darbuojasi mano kelionės draugai ir tiesiog šypsojausi, nes vienintelis dalykas, kurį lapelyje įrašiau pati, buvo žodis "ačiū". Už tai, ką turiu.
Įdomiausia, kad iš esmės mano gyvenime per tuos metus niekas apčiuopiamai nepasikeitė. Vis dar turiu neįgyvendintų tikslų. Būna tikrai mėšlinų dienų. Kartais savaičių. Bet, matyt, pasikeičiau pati. Neliko įpročio dėl nesėkmių kaltinti likimo ar problemas spręsti prašyti Apvaizdos, užuot ėmusis jų pačiai. Nebijau nutraukti bendravimo su negatyviais žmonėmis. Atradau balansą tarp "reikia" bei "noriu" ir jei jaučiu, kad vakarą noriu praleisti su knyga bei puodu arbatos vietoje namų tvarkymo, tai ir darau. O svarbiausia, atrodo, supratau, iš ko susideda laimė. Iš sėdėjimo balkone su drauge valgant braškes. Serialų. Knygų. Lazanijos. Apkabinimų. Pokalbių iki ryto. Tylos be krislo nejaukumo. Kaip mozaika ji sulipdyta iš kasdienių ir paprastų dalykų. Tik kartais mes jos sau neleidžiame. Ar tiesiog nepastebime žvelgdami tolyn į didingus tikslus.
