Šios kampanijos veidu tapo ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis. Jis sako, kad A.Sacharovo idėjos visada išlieka svarbios.

– Kaip manote, kaip būtų elgęsis Nobelio taikos premijos laureatas A.Sacharovas, jei gyventų šiais laikais ir matytų, kas vyksta Ukrainoje?

– Neabejoju, kad jis būtų išėjęs į Raudonąją aikštę ar į kitą labai matomą vietą ir protestuotų prieš karą, prieš Ukrainos užpuolimą. Nėra jokių abejonių.

– Kodėl šiomis aplinkybėmis svarbu atsiminti A.Sacharovo asmenybę?

– Jo pagrindinės idėjos svarbios visą laiką. Anksčiau buvo labai svarbu, kad toks autoritetingas žmogus jas skelbia. Tai lieka mūsų atmintyje, mes gerbiame jį ir atsimename. Būtų gerai, kad kuo daugiau žmonių jį prisimintų ir žinotų, už ką kovojo A.Sacharovas. Kas tyrinėja jo biografiją, gal gali atsakyti, ar jis jautė kaltę, kad sovietų komunistams pagamino atominį ginklą. Gali būti, kad jausdamas kaltę jis ir įsitraukė į kovą už žmogaus teises, į kovą, kad nebūtų tos santvarkos. Nes ši santvarka su ginklu rankoje yra pavojingiausia visai žmonijai. Tai dabar ir matome, kai iš buvusio komunizmo formuojasi atviras fašizmas.

– Lietuvos visuomenėje stebime susitelkimą, žmonės aukoja daiktų, pinigų, atveria savo namų duris, savanoriauja. Ar tai nesuteikia vilties, kad empatijos dabar yra daugiau?

Pažiūrėkime į Rusiją – ten visuomenė be galo sukvailinta. Lietuviai dar ne tokie, bet yra ir bus dedama pastangų, kad ir mes būtume sukvailinti.

– Empatijos tikrai yra ir ji akivaizdi, bet yra ir antipatijos. Jau girdėti balsų: o kodėl reikia rūpintis ukrainiečiais, kodėl manimi niekas nesirūpina? Tokių balsų visada bus, jais gali pasinaudoti tie, kurie siekia supriešinti visuomenę ir pakirsti paramą ukrainiečiams. Jeigu lietuviai bus trumparegiai ir negiliai empatiški, jeigu tik trumpam pademonstruos užuojautą, o po kelių dienų jau pradės priekaištauti, kodėl atvažiavo ukrainiečiai, neva kažką iš manęs atėmė, nieko gero nebus. Tarp tokių savanaudiškai galvojančių žmonių atsiranda kažkieno pamėtėtų nedraugiškų požiūrių.

– Kokios to grėsmės?

– Visuomenės sukvailinimas. Pažiūrėkime į Rusiją – ten visuomenė be galo sukvailinta. Lietuviai dar ne tokie, bet yra ir bus dedama pastangų, kad ir mes būtume sukvailinti. Gerai, jei yra sąmoningų žmonių, kurie atskiria, kas yra kas, ir jie nepasiduos, bet juk yra ir tokių, kurie nelabai atskiria.

– Stebint apklausas matyti, kad Rusijoje atskiriančių, kas yra kas, nelabai daug. Ar yra vilties, kad Rusijos žmonės atsibus?

– Rusijoje situacija dabar labai panaši į buvusią Vokietijoje paskutiniais Hitlerio metais. Didžiulės minios žmonių šaukė „Heil Hitler!“ Tad panašūs dalykai dabar vyksta Rusijoje. Ar žmonės išeis į gatves, sunku pasakyti. Kartais įvyksta netikėtų dalykų ar staigių lūžių. Jei Rusija patirs nelaimių, kurias nulems Putino valdžios veiksmai ir liaudis nepriims aiškinimų, kad Putinas nekaltas, kad kalti amerikiečiai, kurie subombardavo Ukrainą, gal kažkas ir įvyks. Bet vis dėlto tų išprotėjusių žmonių gana daug. Jie tiki, kad niekas nieko nebombarduoja, kad viskas labai gražu, mano, kad Ukrainoje visi džiaugsmingai sutinka rusų kariuomenę.

– Kodėl svarbu palaikyti Ukrainą?

– Mums apskritai turėtų būti svarbu palaikyt žmoniškumą, nes žmonija žengia į nužmogėjimą, net į sužvėrėjimą. Popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį, kad labai didelė ir užmiršta nuodėmė yra abejingumas. Numoti ranka, sakyti, kad man visiškai vienodai – tegu jie tarpusavyje kariauja, neatjausti, neparemti, neginti silpno, kurį muša, yra didelė nuodėmė. Dabar labai norima įtikinti, kad nereikia ginti to, kurį muša, tegu jis pats ginasi. Tai pasaulinė politika. Truputį padedame, bet ne per daug. Tegu kapstosi. Nes kitaip ir mums gali tekti. Štai čia žmonijos egzaminas. Jį laikome ir Lietuvoje. Ar aš abejingas, ar noriu padėti, noriu užstoti tą, kurį muša, kuris sužalotas, apiplėštas, numestas pakelėje, o visokie ponai eina pro šalį ir nežiūri į jį. Esame skaitę Šventojo Rašto istorijose apie gailestingąjį samarietį, kuris vienintelis padėjo plėšikų sumuštam žmogui, gulinčiam pakelėje. Dabar samariečių, kurie atjaučia, padeda, priima pabėgėlius, yra gana daug, bet tam reikia ir tikro jausmo, ir ištvermės ilgesniam laikui.

– Tikriausiai tam reikia ir drąsos. Gerai, kai visas pasaulis vieningai sutaria, kas netoleruotina. Bet kai esi vienas ir turi pasisakyti prieš neteisybę, tai kur kas sunkiau, ar ne?

– Putinistai taip ir skelbia: kas padeda ukrainiečiams – tas yra prieš Rusiją, o kas prieš Rusiją – turi būti nubaustas. Jie savo fašizmą nori primesti visam pasauliui. Taigi paskelbė tai Lužnikų stadione vykusiame sąskrydyje, suvežė žmones, garbinančius Putiną kaip kadaise Hitlerį. Šūkiai buvo tokie, kad visas pasaulis nusiteikęs prieš juos, rusus. Rusai mano, kad visas pasaulis blogas, jį reikia pavergti, sunaikinti, o jie yra tikrieji, teisingieji ponai ir valdys pasaulį. Tokių dalykų buvo ne vieną kartą žmonijos istorijoje. Ir Hitleris skelbė: šiandien man priklauso Vokietija, rytoj man priklausys visas pasaulis.

Nemanau, kad sankcijos yra bausmė Rusijai dėl jos veiksmų. Tai yra atsiribojimas ir atsisakymas padėti plėšikui, kuris elgiasi baisiai ir neteisingai. Ir dabar, kai siūloma nepirkti iš Rusijos tos prekės, iš kurios jie gyvena ir gaminasi ginklus ukrainiečiams žudyti, tai siūlymas kai kur atmetamas sakant, kad gal ne, nes pablogės mūsų gyvenimas, bus ne taip šilta kaip šiandien, ne taip gera.

„Ruošiama ataskaita pagal kankinimų prevencijos protokolą. Vyko visą savaitę stebėsena. Ir tik maža dalis tos stebėsenos yra Vidaus reikalų ministrės sprendimas atstumti prieglobsčio prašytojus migrantus. Naudoti psichologinio ir fizinio poveikio priemones apgręžiant juos. Kadangi pagal tarptautinę teisę ir Europos žmogaus teisių teismo sprendimus, atstumimas yra pripažįstamas žmogaus teisių pažeidimu, nes masinis grąžinimas yra neleistinas“, – kalbėjo V. Valentinavičius.

– Bet Lietuva sako, kad prieglobsčio prašytojams arba tiems žmonėms, kurie kerta sieną Lietuvos-Baltarusijos pasienyje, jiems yra suteikiama kita galimybė – jie nukreipiami į pasienio punktus ir ten gali paprašyti prieglobsčio oficialiai.

– Taip, tą sako Lietuva. Bet visada reikia įsitikinti, ką sako Lietuva, ar iš tiesų tai yra tiesa. Tai šios stebėsenos atveju nebuvo tiesa, nes nebuvo įvardyta ir tai kelia nerimą, kad kai migrantai klausia, kur mums nueiti – tiksliai įvardyti vietą, niekas to nepasakė, tik kartojo: „Go away“ – eikite nuo čia.

– Jūs buvote naktį Lietuvos-Baltarusijos pasienyje, ar ne?

– Taip pradėjome tokią stebėseną nuo 22 val. Reikia dėl tikslumo pasakyti, kad iki 3 val. buvo Nacionalinio saugumo vadovas, lygiai 3 val. jis išvažiavo. O visi įvykiai prasidėjo 4.15 val. Mes pajudėjome į ruožą sebėti, kaip vyksta atgrąsymo priemonės. Ir čia interesas yra pačios Lietuvos, nes kyla klausimų iš tarptautinės bendruomenės – surinkti informaciją ir mes kaip Nacionalinė žmogaus teisių institucija konstatuojame faktą, būdą, kas vyksta iš tiesų. Gauname žinių, kad norėtų ir daugiau institucijų stebėti atstūmimą, kad objektyviai surinktų informaciją. Ar Lietuvos raudonasis kryžius, ar Jungtinių Tautų pabėgėlių organizacijos atstovas, ar, pavyzdžiui, tarptautinė Kankinimų žmogaus teisių asociacija, ar kitos žmogaus teisių stebėjimo institucijos surinktų informaciją apie tai galbūt iš įvairiausių ruožų. Problema yra, kad nei tos organizacijos, nei žurnalistai nėra lydimi, leidžiami, kad pateiktų tą situaciją, kaip yra. Vaizdai – kraupūs, kraupūs žmogiškąja prasme. Nacionalinis saugumas yra svarbu, bet visada sakoma: nereikia sujungti dviejų dalių – žmogaus teisių ir nacionalinio saugumo. Kai taip atsitinka, tada būna labai daug su tuo susijusių problemų. Todėl, kad pirmiausia nukenčia žmogiškasis faktorius, tai, ką ir aš mačiau, – tas atgrąsymo priemones, kur mačiau vaikus basomis kojomis per lietų...

Per visą apsilankymo laiką – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio mes buvome dešimtyje vietų ir girdėjome tą patį – labai šaltos naktys, palapinėse šalta, tai tas leidžia susidaryti įspūdį, kad ir ant žolės stovint tiems vaikams šalta.

– Kiek jų galėjo būti?

– Vienoje grupėje tiksliai žinau, nes skaičiavau – penkiolika vaikų, kitoje – gal 20 vaikų. Per visą apsilankymo laiką – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio mes buvome dešimtyje vietų ir girdėjome tą patį – labai šaltos naktys, palapinėse šalta, tai tas leidžia susidaryti įspūdį, kad ir ant žolės stovint tiems vaikams šalta. Dar vienas aspektas ir problematiška situacija, kad mes neturime duomenų. Yra tik daug teiginių, kad jie atvažiuoja su batais, bet kodėl čia jie be batų? Yra tik spėliojimai, mes neturime objektyvių duomenų, kaip ten įvyksta. Vieni teigia, kad batus per prievartą atima, kad suplėšo dokumentus ir taip toliau. Tai bet kokiu atveju nėra galimybės jiems tuos batus gauti. Dar viena problema, kad tie žmonės negali grįžti į Baltarusiją ar kažkur, nes neturi bilietų ir nieko kito. Ir Baltarusijos priešiška jėga neleidžia jiems grįžti.

– Jūs girdėjote šūvius Baltarusijos pasienyje, kaip tai vyko?

– Mane tas įvykis sukrėtė, nes priminė mūsų Seimo kontrolieriaus Augustino Normanto ir mano vizitą Donbase. kai tikrai skriejo kulkos ir mes buvome su šalmais, su liemenėmis ir panašiai. Žinoma, išgąsdino kadangi buvo šaudoma į orą, tai kokiais tikslais šaudoma? VSAT pareigūnai sako – galbūt ten mokymų dalis, tačiau ar mokymų dalis yra susijusi su tuo, kad stumtų migrantus į Lietuvą. Ir tokiu atveju, žinant tą informaciją labai keistai tarptautinėje demokratinėje erdvėje atrodo, kai demokratinė valstybė stumdo galimus prieglobsčio prašytojus į nedemokratinę šalį. Tai reikia pripažinti, kad ta nedemokratinė šalis išnaudoja situacijas, todėl mano žinutė buvo pakvietimas susimąstyti ar iš tiesų šitas sprendimas proporcingas.

– Ar iš to, ką jūs matėte, galite pasakyti, kad Lietuva masiškai atstumdama migrantus, pereinančius sieną su Baltarusija, pažeidinėja žmogaus teises?

– Sutikčiau su tais kritikais, kurie sakytų, kad reikia žiūrėti ir įvertinti daugiau kartų ir stebėti. Tačiau aš noriu patikinti ir paraginti VSAT pareigūnus atsiverti ir pakviesti tarptautines organizacijas. Pavyzdžiui, žinomą Lietuvoje Žmogaus teisių centrą stebėti tai, kas vyksta ir surinkti duomenis, kaip tai vyksta. Šiandien man tai, ką aš mačiau, duoda tam tikrų abejonių, ar iš tiesų mes elgiamės teisingai himanitarine prasme, nes įsivaizduokite, mes prisijungę prie Europos žmogaus teisių konvencijos esame sutarę, kad mes elgsimės humaniškai.

– Kas laukia Lietuvos, jeigu paaiškėtų, kad Lietuva pažeidinėja žmogaus teises ir įsipareigojimus Europos Sąjungai masiškai atstumdama migrantus, tarp kurių gali būti prieglobsčio prašytojų?

– Sunku vertinti vien todėl, kad Europos žmogaus teisių sprendimų buvo įvairių. Lietuva jau yra pralaimėjusi bylą, nes 2018 metais prieš čečėnų tautybės asmenis darė atstūmimą ir šie asmenys bylą prieš Lietuvą laimėjo. Tai mes patys tokią bylą turime ir kartojame panašius įvykius. Vengrijos atvejis panašus, tai pripažinta, kad Vengrija pažeidė Europos žmogaus teisių koncenciją. Tai iš tiesų yra sudėtingi dalykai, todėl ir mano, kaip penkiolika metų dirbančio žmogaus teisių srityje, buvo kvietimas susimąstyti, ar iš tiesų tai yra tvarus žmogaus teisių prasme sprendimas? Gal verta mums, žmogaus teisių ekspertams, ir Vidaus reikalų ministerijos vadovei bei specialistams susėsti, nes tarptautinė teisė sako neturėti išankstinių nusistatymų, dabar žinome dvi grupes. Yra aiškiai pasakyta: jie nėra prieglobsčio prašytojai, jie turi būti siunčiami atgal, bet tarptautinė teisę sako, kad negalima pasakyti, ar jie migrantai, ar prieglobsčio prašytojai individualiai neįvertinus procedūros. Tai šiuo atveju, žinote, neatlaiko jokios kritikos tokie veiksmai.

Pirmadienį Vatikane susitikęs su Pasaulio kalnų žydų kongreso rabinų delegacija, atvykusia iš Kaukazo, popiežius pasmerkė antisemitines nuotaikas.

Pontifikas nepaminėjo praėjusį mėnesį vykusių žudynių Pitsburgo žydų sinagogoje, tačiau kalbėjo apie artėjantį Krištolinės nakties – koordinuotos vokiečių nacių atakos prieš žydus ir jų turtą – 80-ųjų metinių minėjimą ir neseniai paminėtas 75-ąsias Romos žydų deportacijos metines.

„Liūdna, kad antisemitinės nuotaikos gyvuoja ir mūsų laikais. Dažnai kartoju, kad krikščionis negali būti antisemitas; mes turime tas pačias šaknis“, – pareiškė Pranciškus.

„Mūsų pašaukimas – įsipareigoti užtikrinti, kad antisemitizmui nebūtų vietos humaniškoje visuomenėje“, – pridūrė jis.