– Atliktas tyrimas. Tiesą pasakius, manęs tai nenustebino. Ką šis tyrimas atskleidė?
I. Z.: Na, mes klausėme gyventojų apie nacionalinius patiekalus. Tai pirmas klausimas buvo, koks yra Lietuvoje, jų nuomone, nacionalinis patiekalas ir daugiau nei pusė atsakė, kad tai būtų cepelinai. 25 proc. įvardijo šaltibarščius ir kiti įvardijo vėdarus, kugelį.
– Bet, vėlgi, klausimas buvo, kam skirtų to nacionalinio patiekalo pavadinimą. O gal skirtųsi nuomonės, jei klaustumėt, ką mėgsta?
I. Z.: Taip, dėl pomėgių nuomonės išsiskiria. Jeigu cepelinus kaip nacionalinį patiekalą įvardija 50 proc. gyventojų, tai kaip mėgstamiausią patiekalą įvardija apie 40 proc. Su šaltibarščiais šiek tiek kitaip. Maždaug tiek pat – 25 proc. – įvardija ir kaip nacionalinį patiekalą, ir kaip jų mėgstamiausią. Na, ir čia galbūt iškyla kugelis. Jį kaip nacionalinį patiekalą įvardija gerokai mažiau, tačiau kaip savo mėgstamiausią daug didesnis procentas. Bet mes turim tam tikrus skirtumus ir pagal amžių, ir pagal regioną. Ir reikėtų pastebėti, kad skiriasi ypač pagal amžių. Nes vyresni gyventojai įvardija daugiau tų patiekalų – bulvinius vėdarus, kraujinius vėdarus, kugelį dažniau įvardija. Tuo tarpu jaunesnių gyventojų pasirinkimas dažniausiai apsiriboja tarp cepelinų ir šaltibarščių.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Tai koks yra skirtumas tarp cepelinų ir didžkukulių? Ar tai tas pats ar skirtingi patiekalai?
K. M.: Aš tuoj pat prieisiu prie atsakymo, bet prieš tai noriu apibendrinti ir pasakyti, kad mūsų visuomenė vis daugiau ir įvairesnių patiekalų valgo. Ateina tendencijos iš užsienio ir mes ragaujame daug daugiau, tuo pačiu šiek tiek primiršdami savo. Tačiau primiršdami savo patiekalus, mes vis tiek išskiriame pačius svarbiausius, kuriuos asocijuojame su lietuviška virtuve. Tai yra didžkukuliai arba cepelinai ir mūsų taip pamėgti šaltibarščiai. Dabar kalbant apie didžkukulius ir cepelinus, tai dar prieš penkerius metus būdavo labai didelis ginčas tarp istorikų, etnologų, kaip čia juos teisingai vadinti. Šiuo metu beveik visi sutaria, kad skirtumo pavadinime nėra, galima vadinti ir taip, ir taip. Tiesiog vienuose regionuose labiau vadina didžkukuliais, kitur cepelinais. Na, čia tarpukario mada, kai grafas Cepelinas išleido cepelinus ir jie bandė kiti į orą, tai jie taip išpopuliarėjo pagal formą, kad dabar tampa norma.
– Ar skaičiavote, kiek pas jus per metus suvalgoma cepelinų?
K. M.: Taip. 20-mečio proga, kadangi mes turim šventę, perskaičiavau visus buvusius, uždarytus restoranus, kiek mes tų cepelinų iš viso pardavėme ir suskaičiavau, kad 9,3 mln. didžkukulių esame pagaminę ir išleidę į rinką. Tai paskaičiavus gaunasi daugiau negu po tris cepelinus kiekvienam mūsų gyventojui, įskaitant ten visus mažylius ir senelius.
I. Z.: Taip pat turėjome klausimą, ar didžkukuliai ir cepelinai yra tas pats patiekalas ar skirtingas. Ir čia daugiau nei pusė gyventojų – apie 60 proc. – mano, kad tai visgi yra tas pats patiekalas, tik jį galima vienaip ar kitaip vadinti. Tačiau yra nemaža dalis, kurie sako, kad tai yra skirtingi patiekalai ir sako, kad jie priklauso nuo regiono. Nes matome, kad šiaurės regione, Šiauliuose, Panevėžyje žmonės dažniau sako, kad tai skirtingi patiekalai ir kad cepelinai yra tarkuotų bulvių, o didžkukuliai tai jau visa kita.
– Tai kaip suprantu, jums patinka skirtingi patiekalai? Jums, Ignai, cepelinai, jums, Kęstuti, didžkukuliai.
K. M.: Taip. Mes išsiaiškinom, kad tai yra tas pats patiekalas, bet tai tas patiekalas, kuris bene ryškiausiai dabar karaliauja ir yra vertas tos karūnos.
