Be žiedų ir gėlių

Daugeliui iš mūsų santuokos viršūnė yra 50 metų, visi žinome, kad tuomet švenčiamos auksinės vestuvės. O drauge nugyventi 70 metų – kažkoks kosmosas. Paklausti, kaip vadinasi toks santuokos jubiliejus, kažin ar du iš dvidešimties atsakytų, jog tai palaimintosios vestuvės.

To palaiminimo Stasys ir Ona Gliebai gavo dvigubai: galėdami iki šiol džiaugtis ne tik vienas kito draugija, bet ir šviesiu protu. Datos, pavardės, faktai, skaičiai – girdėdama jas vardijant ne tik stebėjausi, bet ir pavydėjau šitokios atminties! "Visas datas atsimenu, bet ką ryte valgiau – ne", – nusijuokia istorijos mokytoja dirbusi O.Gliebienė.

Tokių gražių iškilmių nebūta nei per auksines vestuves, nei tuokiantis prieš septyniasdešimtmetį. "Dviese nuėjome į metrikaciją ir susirašėme. Anei gėlių, anei žiedų, – prisimena vestuvių dieną O.Gliebienė. – Vėliau, gegužės 25 dieną, turėjo būti šliūbas mano tėviškėje."

Tačiau ėjo 1948-ieji, masinio trėmimo metai... Onos Karužaitės, buožės dukters, irgi laukė toks likimas. Tėvelis buvo 1918–1920 m. Lietuvos nepriklausomybės savanoris, iš A.Smetonos valdžios gavęs žemės ir ūkininkavęs. Abu tėvelius tąkart išvežė, o septyniolikmetis brolis Jonas, Valkininkų vidurinės moksleivis, dar 1947-aisiais buvo areštuotas aštuoneriems metams. Iš lagerio Komijoje jis jau neištrūko: mirė būdamas 21 metų ir 21 dienos. Onutę, Valkininkų mokyklos mokytoją, tarsi Dievas paglobojo.

Į laisvę – pro langą

Mokykla juodu ir suvedė. Stasys buvo pradinės mokyklos vedėjas, svarbus valsčiuje žmogus. "1948-ųjų gegužės 1-ąją susirinko švęsti miestelio viršininkai, balių padarė, – prisiminimų giją veja ir S.Gliebus. – Mane irgi pakvietė. O žinote, buvo tada girtuoklystės mada. Saugumo viršininkas padauginęs prasitarė, kad Karužaitę ruošiasi tremti. Aš kūlversčia pas ją. Mes tada dar apie vedybas negalvojom, bet naiviai pamaniau: jei susituoksim, gal neišveš..."

Taip 23-ejų Onutė tapo Gliebiene. Po metrikacijos abu surengė mokytojams vaišes, ir tas saugumietis atėjo. "Kokie žmonės, kaip taip galėjo... – iki šiol stebisi S.Gliebus. – Sveikina, į akis žiūri, sėkmės linki, tostą kelia, nors žino, kad už kelių dienų trems į Sibirą."

"Iš vakaro Stasys mane pas save nukraustė, bet jis su seseria gyveno. Kai parėjome miegoti, pasiprašiau nakvynės pas bendradarbę tame pačiame name. Ketvirtą ryto – beldimas į duris. Prikėliau draugę, pati už durų pasislėpiau", – pasakoja apie tą skausmingai atmintin įsirėžusį rytą. Kol draugė aiškino, kad pas Gliebų – kitos durys, jaunoji Gliebienė pro langą iššoko ir bėgte pas Stasio tėvus. Šie Onutę bunkeryje paslėpė, kol vyko trėmimo operacija.

Nepagauta Ona Karužaitė-Gliebienė galėjo gyventi laisvėje, bet liko paženklinta: "Tėvai, brolis ištremti. Dirbti Valkininkuose nebegalėjau, direktorė mane bandite išvadino. Išsikėlėme į Vievį, bet po metų už sienlaikraščio pavadinimą "Laisvės varpas" turėjau keltis į kitą mokyklą. Ramybės nebuvo. Netekau darbo, bet netrukus jį gavau kitame rajone svetima pavarde."

Šimtas kilometrų pėsčiomis

Atleidimai iš mokyklos tapo įprasti. Tačiau niekas taip nedraskė širdies, kaip išsiskyrimas su artimaisiais. 1952-aisiais, palikusi Stasiui pustrečių dukrelę, išsiruošė į Sibirą tėvų lankyti. Ilgesys padėjo įveikti nežmoniškai sunkų kelią – 96 km teko eiti pėsčiomis.

Tėvelius apkabino, bet laukė dar vienas išmėginimas. Jau kitą rytą prisistatė kareiviai ir atėmė dokumentus. "Laimė, kad neareštavo, paliko su tėvais gyventi. Taip keturis mėnesius ir prabuvau, – prisimena skausmingo nerimo laiką. – Kam tik nerašiau į Maskvą! Mane išgelbėjo vienas rusų pulkininkas ir dokumentas, kuriame buvo nurodyta ieškoti Karužaitės, o aš buvau Gliebienė."

Pagaliau grįžusi į Lietuvą, pas išsiilgtą šeimą, gavo leidimą dirbti Kieliškių septynmetėje mokykloje. Čia susilaukė dvynių mergaičių. Stasys, kad išmaitintų padidėjusią šeimą, metė mokytojavimą, pasuko į žemės ūkį, tapo kolūkio pirmininku. Po trejų metų kraustėsi į Surgantiškį, vėliau – į Palemoną.

"Kai Palemone, Kražantės gatvėje, pasistatėme kuklų namelį, persikėliau su vaikais, o jis liko Kaišiadorių rajone, – toliau veda priminimų keliu stebėtinai šviesi moteris. – Bet aš susirgau sunkia liga, turėjome tą namą parduoti."

Sumanė grįžti arčiau tėviškės. Apsigyveno Pilvingiuose, Varėnos rajone, vėliau – Varėnoje. Gavo leidimą statytis kooperatinį butą, bet lemtis nepašykštėjo naujų išbandymų. "Ten aš susirgau insultu. Tada nutarėme grįžti į Kauną, arčiau dukrų", – baigia neakivaizdinę kelionę O.Gliebienė.

Eiliuota dovana

Čia, Sargėnuose, jiedu jau aštuoniolika metų. Bet gražiausi gyvenime skaičiai kiti – trys dukros, penki anūkai, aštuoni proanūkiai.

Kas sunkiausia buvo per 70 bendro gyvenimo metų? "Sovietiniai laikai, – nedvejodamas sako šeimos galva. – Įsivaizduokite atlyginimą, už kurį gali kilogramą lašinių nusipirkti. Nors ir dirbau kolūkio pirmininku, nemokėjau kombinuoti. Charakteris netinkamas bizniui. O materialiniai sunkumai neigiamai šeimą veikia."

Bet šeima atsilaikė! "Mes ne skyrybininkai, – rimtai paaiškina S.Gliebus, – tokia mūsų šeimos nuostata. Mes – ne už šeimos vergiją, bet už šeimos protus: kai du žmonės supranta, ką reiškia šeima, ir rūpinasi ja. Didelis socialinis iškovojimas – galimybė skirtis, bet dabar tuo piktnaudžiaujama."

O kad visko buvo, kaip ir visiems, anokia čia naujiena. Net pykdamiesi ir tai derėjo tarpusavyje: Stasys – karštakošis, greitai užsiplieskiantis, bet greitai ir atvėstantis, o Onutė santūresnė – nekalbadieniais vyrą bausdavo.

Ir vis tiek jie vienas kitam tokie patys, kaip ir prieš septynis dešimtmečius: Onutė patraukusi dėmesį, nes "labai graži buvo, tokia padori mergaitė", o Stasys – Valkininkų miestelio pažiba. Onutė – poetiška, širdį eilėmis išliejanti, o Stasys… "Jis man tik du eilėraščius gyvenime perskaitė. Vieną gerai atsimenu: "Ramunėle tu baltoji, tu iš dulkių atsistoji, kad pašviestum mano kelią, skaisčią pakeli galvelę", – meiliai šypsosi O.Gliebienė.

Pati Ona savo kūrybos eiles viešai išdrįso perskaityti tik per Stasio 60-metį. Netgi ne perskaityti, o sudainuoti, savo kūrybos eilėms "Mes nugyvenome du ilgus gyvenimus" pritaikiusi melodiją. Svarbiausias poetinis darbas – brolio Jono atminimui skirta poema "Kančių kelias". O eilės apie tėviškę ir tėvynę sugulė į nedidelę poezijos knygelę "Čia viskas mano..." Ši knyga buvo dovana ne tik pačiai autorei, bet ir gimtojo Bakaloriškių kaimo žmonėms.

Šaknys – likimas

Bakaloriškės – dar viena negyjanti širdies žaizda. Visi žino Pirčiupio kaimo tragediją: 1944 m. birželio 3 d. vokiečiai kaimą sudegino su gyvais žmonėmis. Tačiau mažai kam žinoma, kad pusantro mėnesio anksčiau, balandžio 12-ąją, buvo sudegintas ir Onuškio valsčiaus Bakaloriškių kaimas.

Onutė, Trakų mokytojų seminarijos studentė, su drauge pas tėvus buvo parvažiavusi švęsti Velykų. Tik tas rytas buvo krauju aplaistytas… Viskas degė, pleškėjo, aidėjo šūviai, klykė vaikai ir moterys, baubė deginami gyvuliai, staugė šunys – to O.Gliebienė niekada neištrins iš atminties.

Pirmą kartą po 70-ies metų sumanius paminėti Bakaloriškių kaimo sudeginimą ir sukvietus anų dienų kaimo tragedijos liudytojus, O.Gliebienė, vyriausia kaimo gyventoja, atvyko pasiramsčiuodama dviem lazdomis. Ir eiles skaitė, ir pačios sukurtam eilėraščiui apie trėmimus "Ankstųjį rytą" pritaikiusi melodiją padainavo, ir prie memorialinio akmens atminimo ąžuoliuką pasodino.

Manoma, kad šio kaimo pavadinimo kilmė siejama su žodžiu "bakaloras" – tai yra kaimo vaikų mokytojas, vėliau virtęs žodžiu "daraktorius". Žvelgdama į šio kaimo šviesuolius Oną ir Stasį Gliebus tikiu tokia versija. Juk šaknys – žmogaus likimas.

Mes – ne už šeimos vergiją, bet už šeimos protus: kai du žmonės supranta, ką reiškia šeima, ir rūpinasi ja.

Mūza: tai, kad jos eilės sugulė į knygelę "Čia viskas mano...", O.Gliebienė vadina didele gyvenimo dovana. "Esu pakviesta į poezijos šventę. Gal ir išsiruošiu", – sako poezijos mėgėjų asociacijos "Branduma" narė.

Įkvepiantis pavyzdys

Vieni mylimiausių Lietuvos žmonių Valdas ir Alma Adamkai drauge per gyvenimą eina jau 67-uosius metus. 1951 m. rugsėjo 1-ąją sukurta santuoka daugeliui lietuvių atrodo tarsi stebuklas, bet ne vien dėl ilgaamžiškumo. J.E. prezidentas V.Adamkus yra prisipažinęs, kad per bendro gyvenimo metus jie nėra susipykę ar balso pakėlę. Kokia yra tokių darnių ir tvirtų santykių paslaptis? "Santuoka – ne pyragas: pagal receptą neiškepsi. Svarbiausias dalykas yra pasitikėjimas ir pagalba vienas kitam. Man atrodo, jei myli žmogų, pirmiausia galvoji ne apie save, o apie jį. Santaika, pagarba vienas kitam – tai meilės dalis", – yra sakiusi A.Adamkienė.

Santuokos rekordininkai

"Santuokoje labai svarbu klausytis, kas tau sakoma, domėtis vienas kitu ir kartu spręsti problemas", – ilgalaikės santuokos receptą yra atskleidęs Karamas Changas, kurio santuoka su žmona Katari truko 90 metų. Į Guinnesso rekordų knygą dėl ilgiausios santuokos patekusi pora susituokė 1925-ųjų gruodį, kai buvo paaugliai. Nuo 1965 m. Karamas ir Katari Changai gyveno Didžiojoje Britanijoje. Jiedu susilaukė aštuonių vaikų ir 28 anūkų. Karamas Changas mirė 2016 m., sulaukęs 110 metų amžiaus, iki 111-ojo gimtadienio likus vos šešioms savaitėms. Jo žmona Karam išgyveno iki 103-ejų.

Ką simbolizuoja vestuvių metinės?

Ne veltui sakoma, kad vestuvės – įsimylėjėlių, o vestuvių metinės – giminingų sielų šventė. Kiekvieni kartu nugyventi metai suvokiami kaip vis tvirtesnis tarpusavio santykių pagrindas. Vestuvių metinės iki penkioliktųjų švenčiamos kasmet, vėliau – apvalios datos su kai kuriomis išimtimis.

1 metai – popierinės,

2 metai – medvilninės,

3 metai – odinės,

4 metai – lininės,

5 metai – medinės,

6 metai – špižinės (ketaus),

7 metai – varinės,

8 metai – bronzinės,

9 metai – molinės (fajansinės),

10 metų – rožinės arba alavinės,

11 metų – plieninės,

12 metų – šilkinės,

13 metų – nėrinių arba pakalnučių,

14 metų – dramblio kaulo arba agato,

15 metų – krištolinės,

18 metų – turkio,

20 metų – porcelianinės,

25 metai – sidabrinės,

30 metų – perlinės,

34 metai – gintarinės,

35 metai – koralinės,

40 metų – rubininės,

45 metai – safyrinės,

46 metai – levandų,

47 metai – kašmyro,

48 metai – ametisto,

49 metai – kedro,

50 metų – auksinės,

55 metai – smaragdinės,

60 metų – deimantinės,

65 metai – geležinės,

70 metų – palaimintosios,

75 metai – karūnuotosios,

80 metų – ąžuolinės,

100 metų – raudonosios.