– Pirmąkart "Kūrybos podiumą" surengėte 2015-ųjų gruodį. Dvi dienas trukę nemokami seminarai ir rankdarbių dirbtuvės sulaukė tokio pasisekimo, kad jau po pusmečio teko organizuoti kitą renginį ir gerokai praplėsti programą. Ir taip – kasmet. Kokią sėkmės formulę atradote?
– Esu meniškos sielos žmogus, seniai užsiimu įvairiausiais rankdarbiais. Su kūryba, galima sakyti, užaugau. Dar iki 2015 metų man teko dalyvauti keliose dizainerių darbų mugėse. Pastebėjau, kad jose nustatoma, ką priimti, o ko – ne. Buvo sunku suprasti, kaip galima skirstyti kuriančius žmones. "Kūrybos podiumas" gimė iš noro suburti visus kūrėjus. Norėjosi, kad tai būtų šventė kuriantiems žmonėms, kad joje megztųsi naujos pažintys, gimtų draugystė. Moterims labai reikia bendrauti, jos yra smalsios, nori mokytis naujų dalykų, todėl pakvietėme jas į daugybę nemokamų kūrybinių dirbtuvių, naudingų paskaitų. Kai kurias tai netgi įkvėpė pradėti savo verslą.
– Jūs ar Kristina Parachomikienė ištarė "a": kuriai kilo idėja šio kūrybiškumo forumo idėja?
– Yra svarbi gyvenimo taisyklė: žmogus nieko negali padaryti vienas. Idėja buvo mano, bet ji galėjo likti tik vizija, jeigu nebūčiau sulaukusi palaikymo ir pagalbos. Kartu su Kristina iki tol buvome suorganizavusios ne vieną bendruomenės renginį. Pajutome, kad puikiai derame ir papildome viena kitą: aš – labiau meniška, ji – gera organizatorė. Tapome stipria komanda, o tai labai svarbu norint padaryti didelį darbą.
– Telkiate kūrybingas moteris iš visos Lietuvos. Kokiais talentais jos džiugina, kokie amatai ir rankdarbių technikos populiariausi?
– Tikrai labai smagu, kad "Kūrybos podiume" dalyvauja kūrėjos iš visos Lietuvos: nuo karoliukų vėrėjų iki piešimo ant šilko meistrių. Vien kuriančiųjų papuošalus per kelerius metus gerokai padaugėjo. Vienos juos siuvinėja, kitos gamina iš odos, trečios neria iš vielučių ar taiko makramė techniką. Šiuo metu ypač populiarus siuvinėjimas "Swarovski" kristalais, taip pat siuvinėjimas Liunevilio vąšeliu. Vis daugiau moterų išbando piešimą ant šilko, lino, o mezgimas tarsi įgauna naują kvėpavimą. Įmantrius kiauraraščius keičia minimalistiniai megztukai.
– Kaip manote, kūrybiškumas įgimtas ar ir išsiugdomas, kaip jį išlaisvinti savyje?
– Kad galėtum kurti, turi būti laiminga, neužspausta rutinos, turi pažinti save, atrasti savo talentą, domėtis kitų patirtimi, išgirsti padrąsinimų, o svarbiausia – turi būti sveika. Tik tada tavo kuriamas menas suteiks tau laimės, džiugins kitus. Visada maniau, kad kūrybingumas įgimtas, bet jį reikia lavinti. Nemažai šiame etape sutiktų moterų manęs iki šiol nesustoja stebinti. Kodėl? Nes būtent "Kūrybos podiumas" pakeitė jų gyvenimą. Viena iš jų – jauna talentinga mergina, kurią sutikau karoliukų parduotuvėje. Pabendravusi su ja, įkalbėjau dalyvauti mūsų renginyje, parodžiau jai viską, ko reikia kūrėjui, norinčiam parduoti savo darbus. Šiandien ji turi tiek daug užsakovų, kad vos spėja suktis. Kai susitinkame, iki šiol man dėkoja. Bene labiausiai stebina vyresnio amžiaus moterys, kurios visą gyvenimą dirba paprastus, kūrybiškumo nereikalaujančius darbus, tačiau, pakviestos prisiliesti prie kūrybos, atrado savo kūrybingumą ir augdamos kartu su "Kūrybos podiumu" jau kuria tikrus šedevrus.
– Praėjusią vasarą podiumu pavertėte Kauno botanikos sodą, garsias moteris pakvietusi į fotosesiją "Svajonių suknelė". Suteikėte pavidalą moterų fantazijai, numegzdama jų svajonių sukneles. Kas moters gyvenime yra suknelė? O jums pačiai?
Ne viskas vertinama pinigais. Kad pasiektum labai daug, turi daug ir atiduoti, – tokia yra gyvenimo pusiausvyra.
– Jau trylika metų draugauju su siūlais ir dalijuosi idėjomis su mėgstančiomis megzti moterimis. Botanikos sodas man pasirodė labai jauki gamtos erdvė, tinkama visų tų metų kūrybai vainikuoti. Labai džiaugiuosi, kad žinomos moterys vertina rankų darbo apdarus, mielai jais puošiasi, o rankomis kurtos suknelės šiandienos skubančiai moteriai – tikra atgaiva. Jos pačios rinkosi modelius, spalvas ir prisidėjo prie kūrybos. Man suknelė yra moteriškumo sinonimas. Nors pati dažnai dėviu kelnes vien dėl patogumo ir nuolatinio bėgimo, švenčių neįsivaizduoju be suknelių, kurios moterims suteikia elegancijos ir grožio, švelnumo ir svajingumo.
– Ar galime sakyti, kad mezgimas ir rankdarbiai šiandien išgyvena renesansą? Kaip pati patekote į mezginių pasaulį, kokius dar rankdarbius norėtumėte išmėginti?
– Taip, manau, kad rankdarbiai šiuo metu yra labai populiarūs. Rankomis megzti ir siūti drabužiai, kurti papuošalai vis labiau vertinami. Jie skleidžia gerąją energiją ir šilumą, kurią sugėrė iš kūrėjo. O išskirtinumas ir originalumas dabar ypač svarbūs, nes pabrėžia žmogaus skonį, stilių ir laisvumą.
Į mezginių pasaulį mane ir atvedė noras išsiskirti, sukurti kažką savito. Siūlai mane pakerėjo, kai dar prieš dvidešimt metų Londone pirmą kartą užėjau į siūlų parduotuvę: akys džiaugėsi matydamos tokį grožį ir įvairovę. Čiupinėjau juos kelias valandas, gal net pusdienį. Nusipirkusi šių grožybių, megzdavau paltus, vėliau puošdavau jais drauges. Nuo tada mezgimas manęs ir nepaleidžia. Pažįstu labai daug į mezginių pasaulį pasinėrusių moterų – jos visos kūrybingos, darbščios. Turbūt užburia pats mezgimo procesas ir žavi galimybė pasipuošti originaliu savo darbu.
Dažnai sakau, kad kai išeisiu į pensiją, būtinai išbandysiu piešti ant šilko ir daugiau laiko skirsiu papuošalams. Rasti jiems pakankamai laiko šiuo metu sunku: siuvinėjimas kartais užtrunka savaitę ar net mėnesį. Papuošalų gamyba, kaip ir mezgimas, yra savotiška meditacija, nukelianti tave iš kasdienybės į neapčiuopiamą pasaulį. Kai būnu labai pavargusi, veriu auskarus ar apyrankę – taip pailsiu emociškai.
– Kaip vyras toleruoja tokią užimtą žmoną? O vaikai nesijaučia praradę brangaus mamos dėmesio?
– Kartais atrodo, kad kuo labiau esu užsiėmusi, tuo daugiau suspėju. Mes su Donatu esame vienas kitam tolerantiški, nes abu turime savo pomėgius. Jis džiaugiasi, kad aš galiu save realizuoti kūryboje, o man džiugu, kad jis gali save realizuoti sporte. Kai artėja renginys jam, namų ruošos darbais rūpinuosi aš, o kai artinasi renginys man – pareigas namie perima jis.
Taip, mano namai tikrai nėra idealūs, nespėju palaikyti tvarkos, nes gyvenu bėgimo ritmu, bet turiu puikius vaikus, tėvus, kurių palaikymas yra didžiulis. Manau, kad man pavyko suderinti darbą su pareigomis šeimai. Jei nuolat sėdėčiau namie su vaikais, pavargčiau nuo nuobodulio ir nesijausčiau laiminga. Kotryna ir Gerardas tai supranta, todėl dažnai pabėgame nuo visų darbų tiesiog pabūti kartu. Vaikams reikia labai daug dėmesio, ir kartais atrodo, kad ir kiek jo skirtum, vis tiek bus mažai. Tiesiog reikia daugiau planuoti, ir viską įmanoma suspėti, kad visi būtų laimingi. Kai vakare sūnus manęs paklausia: "Mama, ar dar turi daug darbo šiandien?", aš suprantu, kad jam reikia manęs, mano pabuvimo šalia, apkabinimo. Viską metu į šoną ir būname kartu, kol jis užmiega.
Taip, man lieka mažiau miego, nes darbus vis tiek reikia padaryti, bet toks yra gyvenimas, ir visos mes panašios. Kada, jei ne dabar, darysi tai, kas tau patinka, kas tau teikia laimės? Vaikams visada kartoju, kad mes negalime vien egzistuoti, turime kurti, siekti kažko prasmingo. Nežinau, ar gerai visą save atiduoti šeimai, nes dažnai matau pavargusias nuo rutinos moteris, kurios atėjusios į "Kūrybos podiumo" pamokėles ir seminarus atsigauna, sužiba, išlaisvėja, atranda save.
– Sukatės ne tik tarp kūrybingų, bet ir tarp verslių moterų. Ar šiandien moteriai lengva sukurti savo verslą, darbo vietas, išlikti aršiame konkurenciniame fone? Kas labiausiai trukdo?
– Lengva tada, kai tiki tuo, ką darai, kai tavo akys dega noru, entuziazmu ir tikėjimu. Kai kuri verslą tik tam, kad uždirbtum pinigų, bandai kopijuoti idėjas ar parduoti tai, kas yra populiaru ar madinga, tada sunkiai sekasi. O kai kurdamas verslą realizuoji save – sėkmė garantuota. Matau puikių pavyzdžių. Štai kulinarė ėmė kurti įspūdingus sausainukus, net nesitikėdama didelių užsakymų, bet su didele meile. Šiandien nespėja viena suktis, jau reikia darbuotojų. Kita pažįstama, metusi nuobodų administratorės darbą, su meile pasinėrė į fotografavimą – kuria moterims pasakas ir sulaukia labai didelio pasisekimo. Vaikų darželio auklėtoja pradėjo siuvinėti rankines, kurios, mano akimis, yra tikri meno šedevrai. Arba štai draugė, paėmusi užtrauktukus į rankas, sukūrė tikrą papuošalų iš užtrauktukų imperiją. Mergina, metusi teisės mokslus, ėmė gilintis į makiažo paslaptis ir šiandien pas ją neįmanoma pakliūti.
Ne viskas vertinama pinigais. Kad pasiektum labai daug, turi daug ir atiduoti, tokia yra gyvenimo pusiausvyra. Vieną dieną tu padovanojai, padėjai, paskolinai, atidavei, kitą dieną tau kažkas padėjo arba tiesiog nukrito iš dangaus, kai tau labai reikėjo. Geri darbai visada sugrįžta. Žinoma, verslo plėtrai reikalingos investicijos, tai turbūt yra sunkiausia, bet moterys puikiai moka išnaudoti ne tik vietinę, bet ir pasaulinę rinką. Man atrodo, kad lietuvės yra tokios darbščios, tokios auksarankės ir protingos, kad ras išeitį iš bet kokios sudėtingos situacijos.
– Džiugina stabtelėję emigracijos mastai, į Lietuvą sugrįžtantys tautiečiai. Jūs pati ketverius metus praleidote Londone. Kas padėjo apsispręsti dėl tolesnio gyvenimo čia, gimtinėje.
– Prisimenu Editos Mildažytės žodžius: "Lietuvis svetur – tarsi vaikas be mamos: jis galbūt sotus ir viskuo aprūpintas, bet amžiais gyvenantis globos namuose." Gyvendama Londone taip jaučiausi ir aš. Turėjau puikų, labai gerai apmokamą darbą, gyvenau nuostabiuose namuose, mane supo daug draugų, bet kiekvieną dieną krūtinę spaudė tėvynės ilgesys. Aš negalėjau likti svetur – esu patriotė ir labai myliu savo kraštą. Visada žinojau, kad grįšiu, ir labai laukiau tos dienos. Gyvenimo Londone etapas man suteikė pasitikėjimo savimi, daug laisvės, patirties, idėjų. Visiems tikrai linkėčiau pagyventi svetur, bet likti visam laikui – ne. Geriau gyventi paprasčiau, bet namie, kur tavo žemė, tavo artimieji, tavo kalba, kur viskas sava. Pripažįstu, kad Lietuvoje sunkiau finansiškai, Londone net verslą įkurti kur kas lengviau. Bet Dievulis taip sudėlioja, kad gimėme čia ir turime padėti savo šaliai, vieni kitiems, nebijoti keisti to, kas nepatinka, ir stengtis dėl geresnio rytojaus.
– Kokia jums yra gera diena?
– Pati geriausia diena yra tada, kai išgirsti žodį "ačiū". Tada supranti, kad eini tinkamu keliu.
