Niekada nevengusi kalbėti apie savo profesinę sritį, asmeninį gyvenimą Monika ilgą laiką saugojo po devyniais užraktais. Dabar, prasidėjus skyrybų procesui su milijonieriaus sūnumi vyru Eriku Rachinšteinu, ji tylą nusprendė nutraukti. Moteris prisipažino, kad skirtingais keliais pasukti pasiūlė būtent ji.

Jam šalia reikėjo moters, kuri būtų šeiminė moteris, o aš visiškai į tokią nepanaši.

„Jam šalia reikėjo moters, kuri būtų šeiminė moteris, o aš visiškai į tokią nepanaši. Mano vyras didžiavosi, jis visada man sakydavo – Monika, aš taip didžiuojuosi, kad tu tokia kieta moteris ir kad tiek daug moki, bet tuo pat mačiau, koks jis buvo su manim nelaimingas. Dėl to, kad aš pastoviai sėdėdavau ir spurdėdavau. Jis matė, kaip būdama šeimoje, vystu. Suprantat, ką reiškia vyrui matyti, kad moteris vysta? Nes ji nori važiuoti kažkur, ji nori kažką veikti, ji kažką nori dirbti. O jam prioritetas yra šeima. Jam vaikai yra viskas. Jam šeima buvo pats pirmumas, o man taip nėra. Man nėra vyras pirmoj vietoj. Niekada man vyras nebuvo pirmoj vietoj“, – atvirai pasakojo Monika Ra.

LNK nuotr. 

Nors Monikos sutuoktinis kilęs iš itin pasiturinčios šeimos, ji prisipažino niekada nesinaudojusi vyro padėtimi. Ne tik todėl, kad negali nustygti vietoje, tačiau ir dėl to, jog labai vertina finansinę nepriklausomybę. Pasiekusi finansinę laisvę, tačiau stokojusi savirealizacijos galimybių, Monika galiausiai išdrįso inicijuoti skyrybas. Sprendimas, pasak jos, nebuvo spontaniškas. Greičiau atvirkščiai – šis sudėtingas gyvenimo žingsnis jos galvoje brendo net kelerius metus.

Nusprendusi skirtis, Monika dar kurį laiką jautė sąžinės graužatį ir skausmą. Nors moteris žinojo, jog pasukę skirtingais keliais jie abu, o taip pat ir jų vaikai bus laimingesni, vis dėlto ji nemokėjo taip lengvai paleisti artimo žmogaus. Laimei, tokiomis akimirkomis į pagalbą jai visa atskuba dvynė sesuo Simona. Artimą dvynių santykį kuria ne tik giminystės ryšys, tačiau ir itin skaudūs bendri gyvenimo potyriai. Monika prisipažįsta, jog vaikystėje gyveno nepritekliuje, kadangi vos trejų neteko tėčio. Dirbdama už minimalų atlyginimą „Lelijoje“, dvynukių mama sunkiai sudūrė galą su galu ir negalėjo patenkinti visų savo dukryčių poreikių.

LNK nuotr. 

Vaikystė buvo labai sunki, visi tyčiodavosi, o tu matydavai ir jausdavai, kad jie turi tėvą, o tu neturi. 

„Kai tavo mama parneša viena bananą trims dienoms ir dalina po gabaliuką...  Vaikystė buvo labai sunki, visi tyčiodavosi, o tu matydavai ir jausdavai, kad jie turi tėvą, o tu neturi. Kai kažkas nuskriausdavo, galvodavai, būtų tėvas, tai duotų atgal. Buvo labai skaudi patirtis, kai mums tekdavo vaikščioti į savaitinį darželį.  Beje, kas turi idėją savo vaikus atiduoti į savaitinį darželį, tai, žinokit, jau geriau vaikus matyti tik naktį juos, bet niekada gyvenime nesugalvokit tokio dalyko, nes tai yra didžiausia mano trauma“, – kalbėjo Monika Ra.

Visas Monikos Ra pasakojimas apie milijoninius verslus valdančius partnerius Dubajuje bei Monake, drąsios įžvalgos apie didžiųjų nuomonės formuotojų pakilimus ir nuopuolius bei didelio atgarsio sulaukiančius „Instagramo“ žvaigždžių pykčius – šį antradienio vakarą, 20 val., laidoje „Bus visko“ per LNK. 

Naujas draudimas – Agnės Bilotaitės valdoma ministerija ketina drausti internete keiktis. Už keiksmažodį grėstų bauda iki 140 eurų.

„Viršūnė. Na, jei man išsprūs keiksmažodis, tai baudą mokėsiu? Kaip nesikeikti, jei priiminėjami tokie sprendimai? Dar, girdi, tegul uždraudžia akinius nuo saulės nešioti. Čia du pagrindiniai mano dalykai – akiniai ir keiksmažodžiai. Nu, dar šampė, bet gerai, kad jos dar neplanuoja uždrausti“, – parodijavo socialinių tinklų turinio kūrėjas Justas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar lengva ta žvaigždės duona?

– Viskas gana greitai įvyko, dar nelabai susigaudau.

– Kaip greitai, per kiek laiko pavyko išpopuliarėti?

– „Tik Tok'e“ – bus trys mėnesiai, kai puikiai viskas sekasi. Instagrame visas tas augimas prasidėjo gal nuo lapkričio pabaigos – žaibiškai taip.

– Tūkstantis sekėjų – per dieną?

– Taip, kažkur vidurkis yra tūkstantis sekėjų per dieną. Dabar mažiau, bet pradžioje būdavo ir penki šimtai, o kartais – ir daugiau kaip du tūkstančiai sekėjų. Kažkaip taip ir keliauju po truputį į priekį.

– Kai grįžti į Panevėžį, ko gero, ramiai negali gatve praeiti – sekėjai užpuola ir prašo patarimų kokių nors?

– Įmanoma praeiti. Kadangi studijuoju, rečiau grįžtu į Panevėžį. Tiesa, dabar teliko baigti rašyti diplominį darbą ir jį apsiginti, tai esu čia dažnesnis svečias.

– Nuo ko viskas prasidėjo, kaip kilo tokia mintis?

– Visą laką norėjosi pamėginti daryti tai, ką dabar ir darau. Vis atidėliojau, kol vieną dieną supratau, kad nėra čia ko laukti. Užsikabinu už kokios nors idėjos, su kuria žmonės galėtų tapatintis, kad tema jiems būtų artima. Na, per kelias minutes įsijaučiu į savo personažą. Kažkaip viskas gaunasi savaime. Idėjų kyla, temas pasufleruoja ir gyvenimiškos situacijos, ir tai, kas vyksta aplinkui. Ir net mama jų pametėja. Pavyzdžiui, kartą negalėjau prisiskambinti ilgai mamai. Taip gimė mintis padaryti video siužetą apie tai, kai mama sūnui vis sako, kad skambteltų vėliau, nes vieną kartą ji kapuose, negali kalbėti, paskui – parduotuvėje prie kasos,  o dar vėliau – valgyti gamina… Taip susisiekti ir nepavyksta, nes ji galiausiai įsijungia lėktuvo režimą telefone, kad niekas netrukdytų... Mama neprieštaravo, kai pasakiau, kad truputį paironizuosiu.  Beje, jai patinka mano personažas.

Mama neprieštaravo, kai pasakiau, kad truputį paironizuosiu.  Beje, jai patinka mano personažas.

– Ką patartum tiems, kurie dar tik svajoja, norėtų tapti socialinių tinklų žvaigždėmis? Ar lengva?

– Nieko nėra lengva gyvenime. Na, jei prašytų patarimo, pasakyčiau, kad reikia daryti tai, ką tikrai nori, nes per prievartą nieko neišeis.

– Ar  įmanoma užsidirbti? Pinigų gauni?

– Aišku, tų pinigų reikia ir gauti galima. Pasipelnyti galima iš visko, iš ko tik sugebi. Toks mano gyvenimo šūkis.

– Ką manai apie savo bendraamžius, šių laikų jaunimą?

– Savotiškas. Kartais labai savo vietoje ir laiku, kartais, sakyčiau, gal per daug sau leidžia, bet ne, palikime tiesiog, kad yra labai savotiškas.

Aktorės argumentai remiasi į faktelį, kad gražią figūrą pasiekti garsenybėms padeda komanda asmeninių trenerių, virtuvės šefų ir plastikos chirurgų, o ne gerbėjams entuziastingai brukami laisvinamieji produktai. Pastaruosius, tiesą sakant, nežinia, ar jos apskritai yra vartojusios. Ir būtent apie tai šįkart norėčiau pakalbėti. Žinoma, visuomet galima numoti ranka ir džiaugtis natūraliąja atranka – jei esi tiek naivi, kad tikiesi kimšdama greitmaistį ir nepakildama nuo sofos sulieknėti išgėrusi magišką piliulę, gal sveiko proto įkrės skrandžio spazmai.

Tačiau įtaką influenceriai daro ne tik suaugusiems, bet ir labai jauniems žmonėms. Ir, mano kuklia nuomone, iš socialinių tinklų žvaigždžių perimta filosofija, kad storesnėmis šlaunimis tavęs niekas nemylės, yra kur kas baisiau negu jų rankoje pamatyta taurė ar iš lūpų sklindantys keiksmažodžiai. Bet šiurpiausia yra tai, kiek smarkiai aplinkinių, ypač labiau žinomų ir gerbiamų, nuomonė iš tiesų formuoja mūsiškę. Ne tik tuomet, kai kalba eina apie į tualetą varančių vaistukų gėrimą, bet ir kur kas svarbesniais klausimais, kurių padariniai – gerokai liūdnesni už diarėją.

Man nuoširdžiai smalsu, ar po tokių įvykių kalbėtojai apie "babajų atimtus darbus ir žmonas" naktimis vis dar miega ramiai? Ar neįžvelgia svetimo kraujo lašų ant savosios klaviatūros.

Žodžio laisvė yra nuostabus dalykas, be kurio vargu ar galėtų egzistuoti demokratinė visuomenė. Tačiau yra temų, su kuriomis reikėtų elgtis atsargiai it su krištoline vaza. Ypač tada, kai ta nuomone remiantis priimtų sprendimų padariniai palies ne vieną. Pavyzdžiui, jau kurį laiką su siaubu stebiu diskusiją apie skiepus. Ne vien todėl, kad radikalūs pasisakymai dažnai iš esmės prasilenkia su sveiku protu, bet kad sklinda jie neretai iš žmonių, kurie negebėtų pasakyti, kur yra blužnis ar kokie to baisiojo autizmo požymiai. Pastarieji, užuot patys pasidomėję ar tiesiog pasitikėję tais, kurie akademiškai domėjosi ilgus metus, renkasi iš svetimos internetinio dievuko burnos paimti jau sukramtytą nuomonę ir rėkti ją kaip savo, mosuodami plakatais ir fakelais.

Tačiau dar kraupesnių atomazgų nutinka tuomet, kai gerais norais ir baimėmis nugrindžiamas kelias į neapykantą. Pažįstu keletą išties protingų, išsilavinusių žmonių, kurie, gavę feisbuko ruporą, pasirinko dėl visų europietiškų vargų kaltinti kitatikius ir imigrantus. Kad ir kaip aštriai jie kalbėtų apie augančios musulmonų diasporos grėsmes, tikiu, savuoju ginklu vis dar laiko tebūnie ir internetinę, bet plunksną, o ne kardą. Tačiau iš tragiškų precedentų akivaizdu, kad atsiranda problemiškų žmonių, pasirenkančių savąją nuomonę pademonstruoti kitaip – manifestais ir kulkomis. Man nuoširdžiai smalsu, ar po tokių įvykių kalbėtojai apie "babajų atimtus darbus ir žmonas" naktimis vis dar miega ramiai? Ar neįžvelgia svetimo kraujo lašų ant savosios klaviatūros?

Ne vieną šimtmetį inteligentijos mėgtą frazę "su didele galia ateina ir didelė atsakomybė" šiandienos kontekste galima interpretuoti truputį kitaip. Didžiulė galia – turėti laisvę kalbėti, ką nori, ypač kai tavęs klausosi šimtai ar tūkstančiai. Tačiau yra ir pareiga. Pareiga pagalvoti, kaip tavosios mintys paveiks aplinkinius. Pareiga apie tai priminti tiems, kurie nesusimąsto. Ir ne tik tais atvejais, kai kažkas kala pinigus iš iki vasaros sublogti svajojančių instagramo sekėjų.