Kaune eksponuojama menininko Luke’o Jerram'o Žemės instaliacija „Gaia“ mintimis apie planetos sveikatą pasidalyti paskatino gamtininką Marių Čepulį, fotografę Neringą Rekašiūtę, atlikėją Giedrių Širką ir aplinkosaugos aktyvistę Rugilę Matusevičiūtę.

Praėjusiais metais net 115 parodų surengusio menininko Luke’o Jerram’o kūryba kone visuomet išryškina visuomenei aktualias temas, itin dažnai susijusias su ekologija.

„Kovoti su klimato krize kiekvienas turime taip, kaip galime geriausiai. Kaip menininkas tikiuosi, kad mano vaizdinės komunikacijos įgūdžiai gali būti naudingi“, – teigia kūrėjas.

Gamta ir mes

Ekologijos ir rūpesčio gamta svarbą akcentuoja ir žinomi Lietuvos kūrėjai. Socialinėse medijose gamtos fotografijomis ir savo žiniomis besidalijantis gamtininkas M. Čepulis garsiai kalbėti apie mus supančią aplinką pradėjo prieš penkiolika metų.

„Kad noriu tai daryti, supratau išgirdęs, ką šneka žmonės. Daugelis teigia, kad myli gamtą, tačiau išties nejaučia jai pagarbos – kiekvienas turi savo gyvenimą ir rūpintis aplinka ar apie ją galvoti kartais net neturi laiko. Todėl pritariu menininkui L. Jerram’ui, kad atkreipti dėmesį į mūsų ekologinę situaciją – būtina. Visgi pabrėšiu, kad Žemei mūsų evoliucija nėra svarbi, nes ji gyvavo ir gyvuos gerokai ilgiau nei mūsų civilizacija. Jei norime, kad mūsų rūšis išliktų, turime rūpintis ne planeta, bet mus supančia gamta ir aplinka – esame priklausomi nuo švaraus maisto, oro ir vandens. Svarbu turėti saiką, naudoti tiek resursų, kiek reikia – vartoti mažiau, palikti kuo mažiau atliekų. Turime suprasti, kad jei neliks gamtos, neliks ir mūsų“, – teigia gamtininkas.

Svarbus priminimas

Fotografė, poetė, visuomenininkė, Sengirės fondo ambasadorė N. Rekašiūtė neabejoja: semtis įkvėpimo iš gamtos – tai semtis įkvėpimo iš savęs.

Gamta kiekvienam žmogui primena, kas svarbiausia, kur ieškoti ramybės, įkvėpimo, atsakymų – savyje.

„Mano fotografijų esmė – kūno laisvė, džiaugsmo pojūtis, kūrybiškumo proveržis, kurie liejasi iš paties žmogaus. Gamta kiekvienam žmogui primena, kas svarbiausia, kur ieškoti ramybės, įkvėpimo, atsakymų – savyje. Mes esame gamta, jos dalis. Kai su fotografuojamais žmonėmis praleidžiame kelias valandas laukinėse vietose, kur nėra svetimų akių, vertinimų, taisyklių, iš vidinio pasaulio ima veržtis kūryba. Man gera su kitais sugrįžti namo, į gamtą.

Kai žmonės kenčia, pyksta, jaučia nepasitenkinimą, jie nutolsta nuo gamtos. Mano aplinkos žmonėms rūpi – ir ne tik rūpi, jie imasi veiklos, jaučia prasmę, pavyzdžiui, prisidėdami prie sengirių Lietuvoje išsaugojimo ir sukūrimo. Galbūt kartais neverta sukti galvos globaliais klausimais, bet galima pasistengti išsaugoti savo mylimą mišką, pelkę ar pievos lopinėlį“, – mintimis dalijasi N. Rekašiūtė.

Žmoniją veikia godumas

„Einant miesto gatvėmis užtenka žvilgtelėti žemyn ir – nuorūkos, plastiko gausa, tepalai ir visoks kitoks hominido paliktas pėdsakas. Galima netikėti klimato kaita, galima neigti žmogaus įtaką planetai globaliu mastu, bet nematyti savo aplinkos taršos ir toliau tai tęsti – mažų mažiausiai abejingumas ir tinginystė. Todėl kiekvieno sąmoningo piliečio pareiga šviesti ir drausminti visus tuos, kuriems toksinais ir chemikalais užteršta aplinka yra norma, drausminti kiekvieną, kuris abejingai elgiasi su mūsų visų turtu – sveika ir savo bioįvairove turtinga aplinka“, – įsitikinęs ir grupės „Golden Parazyth“ lyderis G. Širka.

Jo teigimu, žmoniją šiomis dienomis itin veikia godumas ir empatijos stoka. „Nieko nebus, jeigu niekas neparodys, kad mažiau yra daugiau, kad pievos ir miškai yra kažkieno namai, o ne tik

materialinės naudos resursas. Manau, kad muzika padeda sustoti ir išjausti. Pavyzdžiui, dainoje „Upė“ aš kalbu apie grįžimą į kažką saugaus, kažką, kas gydo sielą. Džiaugiuosi, jei daina padeda žmonėms prisiminti, kaip gera yra tiesiog pabūti ir pajausti“, – pasakoja G. Širka.

Tiki pokyčiais

Anot aplinkosaugos aktyvistės, iniciatyvos „Tvari Lietuva“ ambasadorės ir dėstytojos R. Matusevičiūtės, susidomėjimas tvarumu kilo iš artimo ryšio su gamta ir noro supažindinti žmones su mūsų Žemės grožiu.

„Natūralu, kad jei ir ateityje norime mėgautis Žemės teikiamais malonumais, privalome sustabdyti kenkėjiškus procesus ir keisti socialinius ir ekonominius visuomenės veikimo principus. Tvarumas man yra atsakymas į didelę dalį pasaulį kankinančių kataklizmų, todėl nematau kitos išeities, kaip tik prisidėti prie šios idėjos sklaidos ir tikėtis, kad ateityje tai bus ne mažos visuomenės dalies judėjimas, bet natūrali gyvensenos dalis.

Didelė bėda, kad daugelis mūsų tvarumą suprantame itin siaurai ir manome, kad neturime resursų, įrankių ar gabumų prisidėti prie šios idėjos sklaidos, tačiau tvarumas gali būti aktyvuotas visose gyvenimo srityse – pradedant tuo, ką dėvime, ir baigiant tuo, ką kuriame, kur dirbame, už ką balsuojame, kaip keliaujame ir ką valgome. Kiekvienas galime gyventi tvariau. Vieni galime daryti didesnį pokytį, kiti – patraukti savo pavyzdžiu ir įkvėpti saugoti mus supančią aplinką. Tam pakanka domėtis, skaityti, įsiklausyti, ką kalba mokslininkai, gamtininkai, ir įgytas žinias pritaikyti savo kasdieniame gyvenime. Taip plėsis bendraminčių ratas, atsiras įkvėpimas ir noras veikti. Vieno atsakymo, kaip veikti ir ką daryti, nėra,“ – sako R. Matusevičiūtė.

Kas: Luke’o Jerram’o instaliacija „Gaia“.

Kur: Kauno „Akropolis“, III a., Renginių aikštė.

Kada: Iki balandžio 17 d.

„Gaia“ instaliacija

Praėjusiais metais įvairius Luke’o Jerram’o kūrinius išvydo daugiau nei trys milijonai žmonių visame pasaulyje. Didelė dalis menininko darbų skatina mąstyti apie ateitį ir aplinką. Kornvalio vėjo turbinoje įrengta didžiule šviesos projekcija Luke’as Jerram’as pabrėžė atsinaujinančių energijos šaltinių svarbą, o Bristolyje pirmą kartą pristatyta naftos fontano instaliacija kvietė diskutuoti apie planetos priklausomybę nuo naftos. Ne išimtis ir kūrinys „Gaia“, siekiantis atkreipti dėmesį į ekologinius iššūkius ir rūpintis savo planeta. Iki balandžio 17-os dienos agentūros „Salto“ kuruojamą kūrinį dar galima nemokamai išvysti Kauno „Akropolyje“, Renginių aikštėje.

Anot menininko, instaliacija „Gaia“ jis siekia padovanoti intymaus ir asmeniško susitikimo su mūsų planeta galimybę, o kartu – paskatinti ateities kartas apmąstyti savo veiksmus. „Privalome kuo skubiau užkirsti kelią klimato kaitai, nes planetos B neturime. Tikiuosi, kad žmonės, aplankę instaliaciją, Žemę išvys kaip nepaprastai gražią ir brangią vietą, vienintelius mūsų namus, ir kaip ekosistemą, kuria turime skubiai rūpintis“, – pasakoja pirmosiomis NASA astronautų nuotraukomis paremtą kūrinį pristatantis autorius.

„Tai, kad Žemė egzistuoja su viskuo, kas būtina gyvybei palaikyti, yra labai retų, beveik neįmanomų sutapimų derinys“, – teigia instaliacijos autoriai – menininkas Luke’as Jerramas (L. J.) ir BAFTA apdovanojimu įvertintas kompozitorius Danas Jonesas (D. J.). Bendradarbiaudami  daugiau nei dešimt metų, kūrėjai siekia atkreipti visuomenės dėmesį į mūsų planetos trapumą ir būtinybę ja rūpintis.

„Daugumai žmonių tai bus intymiausias, asmeniškiausias ir artimiausias susitikimas su mūsų planeta“, – tikina idėjos autorius L. Jerramas. Žvelgiant į ne vieną žemyną apkeliavusį 6 m skersmens kūrinį, abejonių dėl to nelieka. Minint Tarptautinę laimės dieną, milijonus žmonių sužavėjusią instaliaciją iki pat balandžio 17 d. bus galima išvysti Kauno „Akropolyje“. Projektą kuruoja „Salto Agency".

– Pradėkime nuo pradžių – kokia instaliacijos „Gaia“ ir šio kūrinio muzikinės kompozicijos atsiradimo istorija?

L. J.: „Gaia“ yra kito mano kūrinio – „Mėnulio muziejaus“ – tęsinys. Ar kada pagalvojote, kad žmonija į Mėnulį žvelgia daugiau kaip 200 tūkst. metų: šis vaizdinys danguje įvairias kultūras įkvėpė svajoti. Žemę pamatyti galėjome tik prieš 50 metų, kai NASA pirmą kartą paviešino mūsų planetos nuotrauką. Tuomet išvydome mėlyną, gyvybe alsuojantį marmurinį rutulį, plūduriuojantį kažkur kosmoso juodumoje.

D. J.: Luke’ą ir mane labai įkvėpė astronautų patiriami jausmai, tas įspūdis, kai jie pirmą kartą pamato Žemę – tolimą gyvybės salą, skęstančią visiškoje tuštumoje. Perspektyva, kurioje astronautas Billas Andersas užfiksavo žemę 1968-aisiais, padėjo suvokti, kad turime kuo skubiau rūpintis gyvybe – net tada, kai tos pačios planetos paviršiuje susiduriame su chaosu ir nesibaigiančiais iššūkiais.

– Kokią žinutę siunčiate instaliacijos lankytojams?

D. J.: Manau, kad esminis projekto aspektas – suteikti žmonėms erdvės apmąstyti tai, ką mes pernelyg dažnai laikome savaime suprantamu dalyku: kokie stebuklingi yra mūsų namai. Juk moksliniu požiūriu tai, kad Žemė egzistuoja su viskuo, kas būtina gyvybei palaikyti, yra labai retų, beveik neįmanomų sutapimų derinys.

L. J.: Instaliacija siekiu padėti suvokti mūsų planetos trapumą. Tikiuosi, kad žmonės, apžiūrėję kūrinį, planetą išvys kaip nepaprastai gražią ir brangią vietą, vienintelius mūsų namus, taip pat kaip ekosistemą, kuria turime rūpintis. Privalome kuo skubiau užkirsti kelią klimato kaitai, nes planetos B neturime.

– „Gaia“ kone visuomet pristatoma viešose erdvėse. Ne išimtis ir šįkart pasirinkta vieta – Kauno „Akropolis“. Tai atsitiktinumas ar svarbi kūrinio pristatymo dalis?

L. J.: Mėgstu savo kūrinius rodyti viešose erdvėse – taip žinau, kad juos išvys plati ir labai skirtinga publika, o instaliacija bus atvira visiems. Man patinka, kad nuo to, ar kūrinys bus rodomas meno muziejuje, mokslo centre, parke, judrioje gatvėje ar katedroje, kūrinio interpretacijos keisis.

„Gaia“ taip pat veikia kaip erdvė, leidžianti vietos šeimininkams kurti savo renginių programą – organizuoti kosmoso, aplinkosaugos tematikos mokslo paskaitas, muzikos ar performanso meno pasirodymus. Mėgstu palikti vietos kitų kūrybingumui – neretai tai duoda netikėtų rezultatų.

D. J.: Šis konceptas atspindi tai, kaip norėčiau dirbti. Visuomet stengiausi palaikyti idėją, kad muzika ir garso dizainas neturėtų apsiriboti vien koncertų erdvėmis. Didžiausias iššūkis man – rasti būdą, kaip garso dizaino niuansus išlaikyti triukšmingoje aplinkoje.

Man patinka galvoti, kad garso dizaineriai ir kompozitoriai ne tik kuria papildomus garsus, bet ir padeda šiame triukšmo pasaulyje išvalyti garsinę erdvę, atrasti ryšį ne tik su supančiomis idėjomis ar jausmais, bet ir vienam su kitu.

– Instaliacija remiasi tiksliais NASA užfiksuotais planetos vaizdais. Kodėl buvo svarbus toks detalumas?

L. J.: Norėjau, kad instaliacijos lankytojai Žemę išvystų tokią, kokia ji matyti iš kosmoso, todėl stengiausi, kad kūrinys būtų kuo autentiškesnis ir realistiškesnis. Daugumai žmonių „Gaia“ bus intymiausias, asmeniškiausias ir artimiausias susitikimas su mūsų planeta.

Šis meno kūrinys taip pat veikia kaip svarbių visuomenės įvykių veidrodis. Prisimenant neseniai siautusią COVID-19 pandemiją, „Gaia“ siūlo iš naujo apsvarstyti mūsų vietą planetoje, dovanoja supratimą, kad ne tik esame tarpusavyje susiję, bet ir atsakingi vieni už kitus.

– Kokį vaidmenį vaidina garsinė kompozicija? Ar ji buvo kuriama kartu su instaliacija?

D. J.: Kompoziciją pradėjau dar prieš išvystant pačią instaliaciją – jau buvau sukūręs muzikinį takelį Luke’o minėtam „Mėnulio muziejui“, todėl žinojau, ko galima tikėtis. Vis dėlto Mėnulis turi daugybę poetinių rezonansų ir nuorodų, kurios gali įkvėpti. Žemėje yra viskas, ką jaučiame ir matome kasdien, tad nuspręsti, ką į kompoziciją verta įtraukti, o ko – ne, buvo žymiai sudėtingiau.

L. J.: Garsinė kompozicija sujungia instaliaciją su aplink esančia erdve ir architektūra. Garsas užpildo patalpą, sukuria tinkamą atmosferą ir aplinką, veikia ir lankytojų interpretacijas.

– Kaip instaliacija sutinkama įvairiose pasaulio vietose? Ar stipriai skiriasi žmonių reakcijos? Gal instaliacijos žinutę dėl jos universalumo lankytojai sutinka panašiai, kad ir kur būtų?

L. J.: Priklausomai nuo to, kurioje pasaulio vietoje meno kūrinys patiriamas ir kokios kultūrinės tendencijos ten, iš visuomenės galima sulaukti daugiau mokslinio, aplinkosaugos, religinio, kūrybinio ar emocinio atsako. Tačiau mes visi esame žmonės, gyvenantys toje pačioje planetoje, todėl iš tiesų neabejoju šios patirties universalumu.

– „Gaia“ Kaune bus pristatoma minint Tarptautinę laimės dieną. Ką apie laimę pasakoja šis kūrinys?

L. J.: Tikiu, kad „Gaia“ perduos svarbią žinutę apie mūsų planetos tvarumą ir įgalins ateities kartas ja rūpintis. Matant visos apimties Žemės planetą, išnyksta barjerai ir sienos. Tikiu, kad mūsų visų jaučiamas tarpusavio ryšys įkvėps vilties, stiprybės ir laimės. Daugelis mano kūrinių siekia skleisti džiaugsmą ir leidžia visuomenei išreikšti savo kūrybiškumą. Man pačiam tai teikia daug laimės.