-
Internetinis informacinis burbulas – mitas? 2
Apie tai BBC naujienų portale rašo žurnalistas Davidas Robsonas.
C. Sunsteinas pareiškė, kad šie virtualieji Laukiniai Vakarai galbūt leis mums įveikti tam tikras žmones skiriančias socialines ir geografines kliūtis, kad galėtume susidaryti labiau subalansuotą aplinkinio pasaulio vaizdą. Bet lygiai taip pat tikėtina, kad paprasčiausiai iškils naujos tvoros bendraminčiams buriantis į vienalytes grupes, kur vyrauja bendra pasaulėžiūra ir informacija renkama iš tų pačių šaltinių.
Vėliau apžvalgininkai ėmė pritarti šiai minčiai ir atkreipė dėmesį, kad prarają tarp skirtingų grupių gali pagilinti net pačios technologinės platformos. Pavyzdžiui, „Facebook“ ir „Twitter“ pastebi, kad „The New York Times“ skaitote dažniau nei „Daily Mail“, todėl jūsų sienoje ima dažniau siūlo jūsų pamėgto žiniasklaidos šaltinio straipsnius.
„Taip daroma dėl to, kad informacijos yra labai daug ir vienas žmogus negali turėti jokių vilčių jos visos suvartoti, – sako Otavos universiteto akademikė Elizabeth Dubois. – Tam tikra prasme tai labai naudinga priemonė, bet drauge ji uždaro žmogų burbule, sudarytame iš informacijos, kurią pasirinkta platforma ar bendrovė laiko jam tinkamiausia.“
Šiandien dėl vadinamųjų informacinių burbulų jau niekas nedvejoja. Jais aiškinamas pagiežingas viešosios nuomonės susiskaldymas, dažnai atitinkantis partinius nesutarimus. Pavyzdžiui, „Juodaodžių gyvybių svarbos“ judėjimą palaiko beveik 78 proc. Hillary Clinton rinkėjų, palyginti su vos 31 proc. balsavusiųjų už Donaldą Trumpą.
Bet ar tikrai tai lemia ribota internetinė elgsena? Gal esama ir subtilesnių jėgų?
Ne tokie užsidarę, kaip atrodo
Oksfordo universiteto mokslininko Setho Flaxmano ir jo kolegų paskelbtame tyrime pasigilinta į 50 tūkst. amerikiečių interneto naršymo istorijas. Kaip ir buvo galima tikėtis, socialinės žiniasklaidos ir paieškos variklių vartotojai buvo linkę sekti labiau kraštutinius naujienų šaltinius, pavyzdžiui, „Breitbart“ palyginti su „Fox News“, ir tai galėjo nulemti aštresnę pasaulėžiūrą.
Dauguma žmonių žengia už savo komforto zonos ribų: jie aktyviai ieško papildomų šaltinių, kuriuose pateikiamos įvairios pažiūros, nebūtinai atitinkančios jų išankstines nuostatas.
Tačiau svarbu paminėti, kad, kitaip nei teigiama informacinio burbulo sąvokoje, tiriamieji linkę lankytis ir priešingą nuomonę skelbiančiose interneto svetainėse. Bendrai jų žiniasklaidos „valgiaraštis“ įvairesnis. „Iš pažiūros atrodytų priešingai, bet tiesioginis naršymas dažnai apima vos vieną ar dvi reguliariai skaitomas svetaines, tokias kaip BBC ar CNN, o socialinė žiniasklaida neišvengiamai pasiūlo gerokai daugiau šaltinių, todėl išauga ir įvairovė“, – aiškina S. Flaxmanas, šiuo metu dirbantis Londono imperatoriškajame koledže.
S. Flaxmanas pabrėžia, kad jo tyrimas remiasi 2013 m. duomenimis, tad nuo to laiko galėjo daug kas pasikeisti. Vis dėlto jo išvadas iš esmės patvirtino „Pew“ apklausa dėl 2016 m. JAV prezidento rinkimų: dauguma respondentų pripažino savo socialinės žiniasklaidos srautuose susidurią su įvairiomis nuomonėmis. Panašius duomenis savo tyrimuose gavo ir Otavos universiteto atstovė E. Dubois.
Apklaususi 2000 suaugusių britų ji išsiaiškino, kad dauguma žmonių žengia už savo komforto zonos ribų: jie aktyviai ieško papildomų šaltinių, kuriuose pateikiamos įvairios pažiūros, nebūtinai atitinkančios jų išankstines nuostatas. Tik 8 proc. E. Dubois respondentų žiniasklaidos įvairovės įverčiai buvo tokie žemi, kad juos būtų galima laikyti gyvenančiais informaciniuose burbuluose, t. y. jie sekė vos vieną ar du naujienų šaltinius nesidomėdami kitokiomis nuomonėmis.
E. Dubois pabrėžia, kad nerimą kelia net ir tie 8 proc. informaciniuose burbuluose gyvenančių žmonių. Bet tai gerokai mažiau, nei būtų galima tikėtis, ir galima manyti, kad daugelis gyventojų nutuokia, ką aktualiomis temomis mano kita pusė.
Pastangų rezultatai priešingi
Šiuo metu esama duomenų, kad geranoriškos pastangos kovoti su informaciniais burbulais skaitant įvairesnius naujienų šaltinius gali sukelti neigiamų padarinių – ne sumažinti, o sustiprinti politinį susiskaldymą.
Diuko universitete Christpherio Bailo vadovaujama komanda ištyrė daugiau kaip 1600 „Twitter“ vartotojų politines pažiūras, o paskui šiek tiek sumokėjo respondentams už tai, kad jie imtų sekti vadinamąjį robotą, skelbiantį įtakingų įvairias politines pažiūras išpažįstančių asmenų nuomones.
Maždaug pusė tiriamųjų sutiko su tokiu pasiūlymu, bet jų pažiūros tokiomis temomis kaip gėjų teisės netapo nuosaikesnės ar subtilesnės. Atvirkščiai, daugumos pradiniai įsitikinimai tik sustiprėjo. (Šis poveikis akivaizdesnis tarp respublikonų, kurie tapo gerokai konservatyvesni, o demokratų pažiūros išliko maždaug tokios pačios.)
Šiuos duomenis galima paaiškinti įvairiomis psichologijos teorijomis.
Viena jų yra tendencinga argumentacija. Daugybė tyrimų rodo, jog mes taip įsikibę savo politinės tapatybės, kad net aukojame kognityvinius išteklius nepalankiems įrodymams paneigti, todėl laikui bėgant įsitikinimai tik stiprėja.
Visa tai leidžia daryti prielaidą, kad internetinio politinio diskurso problemas lemia ne girdimų nuomonių amplitudė, kaip teigia informacinio burbulo idėja, o mūsų pasąmoningos reakcijos į jas. Socialinis psichologas Jonathanas Haidtas rašo: „Kad ir kokiomis priemonėmis vertintume, ką žmonės mano apie savo oponentus, pamatytume, kad šiandien jie gerokai labiau susipriešinę.“
Atrodo, kad internetinio bendravimo anonimiškumas leidžia gerokai lengviau atmesti kitos šalies pažiūras, todėl diskusijų erdvė tampa priešiškesnė.
„Informacinių burbulų įtakai socialinėje žiniasklaidoje teikiama gerokai per daug reikšmės. Bet tai nereiškia, kad politinio susipriešinimo nelemia kiti veiksniai“, – sutinka E. Dubois.
