Šiaip maisto krizė išsivysčiusiose šalyse jau senokai prasidėjusi. Vien ES šalyse kasmet išmetama daugiau nei 88 mln. t produktų. Lietuvoje kiekvienas gyventojas – po 60 kg. Aritmetika paprasta: mūsų yra 2,7 mln., nesuvalgome 162 t įsigyto maisto. Tendencijos neguodžiančios. Greičiausiai nesitikima, kad jo ateityje švaistysime mažiau, mat atliekų konteineris išmetamam maistui nė kiek ne mažesnis nei plastikui, popieriui, metalui.

Kodėl tokias krūvas išmetame? Todėl, kad perkame pagal principą – „Kad nepritrūktų“. Bet. Kai puode lieka dešimt bulvių, o jau esame sotūs, prisimename dar vieną principą – „Kad nereikėtų išmesti“ ir susikemšame dar penkias.

Saiko neturėjimas nulemia ne tik produktų švaistymo krizę. Vis daugiau žmonių kenčia nuo antsvorio. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2016 m. planetoje šią problemą turėjo daugiau nei 1,9 mlrd. suaugusių gyventojų, o 650 mln. sirgo nutukimu. Atrodo, kad čia kalbama ne apie mus. Bet. Būtent apie mus. Esame tarp penkių labiausiai nutukimu sergančių gyventojų valstybių Europoje. Medikai sako, kad pas mus nutukę net 27 proc. populiacijos.

Saiko neturėjimas nulemia ne tik produktų švaistymo krizę. Vis daugiau žmonių kenčia nuo antsvorio.

Ir liga viena nevaikšto. Nutukimas didina riziką susirgti tipo cukriniu diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis, lemia lėtinius kaulų ir sąnarių pakitimus, onkologines ir kitas su nutukimu susijusias ligas.

Aukštyn šoktelėjusios produktų kainos puikus pretekstas įveikti ne tik maisto visuomenės sveikatos krizę. Mažiau perkant mažiau ir suvalgoma, mažiau ir išmetama. Mažiau perkant parduotuvėse mažėja apyvarta. Mažėjant apyvartai gamintojai ir pardavėjai būna priversti mažinti kainas. Sumažėjus kainoms dar mažiau žmonės išleidžia pinigų. Elementarūs ekonomikos dėsniai suprantami tiek profesoriui, tiek jokių mokslų neragavusiam žiopliui.