Palydovas – kaltė
Kai ėjau susitikti su Egle, težinojau, kad ją užaugino globėja, kad ji jautriai išgyvena dėl savo biologinės šeimos. Ko gero, stipriai nesuklysiu, kad gajus valstybės ar žmonių globoje užaugusio ar dar augančio vaiko įvaizdžio stereotipas – neklaužada, sunkiai sukalbamas, linkęs nusikalsti, nevertinantis aplinkinių jam skiriamo dėmesio, užgrūdintas gatvės taisyklių, savitu atšiauriu kalbėjimo tonu, leidžiančiu suprasti jį kaltinant visus aplinkui dėl taip susiklosčiusio likimo.
Eglė – visiška priešingybė galimiems be tėvų užaugusiems vaikų stereotipams. Nuostabiai gražūs gelsvomis garbanomis krentantys ilgi plaukai, didelės, šviesios, sunkiai nusakomos spalvos akys, kukli, mandagi, apgalvotai renkanti kiekvieną žodį. "Aš skiriuosi nuo jų. Bet manau, kad ir tie vaikai nėra blogi", – šyptelėjo kaip pačios gražiausios pasakos herojė.
"Mane be galo myli. Globėja tikrai man atidavė viską. Manau, kad svetimą vaiką auginti sunkiau nei savą", – pastebi Eglė.
Vėliau supratau jos didžiulį skausmą ir kaltės jausmą – kad nesugebės globėjai atsidėkoti už viską, ką jai davė, kaltės, kad kadaise paklausta pati sutiko palikti tėvų namus, kaltės už tai, kad tikrieji tėvai taip ir nepakilo iš alkoholio liūno.
"Gal iš pat pradžių jiems reikėjo imti ir atiduoti mane, kad nereikėtų taip kankintis. Atrodo, viskas gerai, esu pilnametė, tačiau yra tas "bet" – visą gyvenimą liks nuoskauda. Esu aprūpinta, mylėta, bet ne savo tikrosios šeimos. Visada sakiau tėvams, kad sugrįšiu, mamai sakiau, kad jai padėsiu, o dabar kažkaip", – Eglė nutilo. Ta tylos akimirka lyg greitosios sirena rėkė apie mergaitės širdyje vykstančią jausmų dramą.
Raštelis, lėmęs pokyčius
Didžiosios Eglės gyvenimo permainos prasidėjo pirmoje klasėje. Ji prisimena, kad mokytoja dažnai ją palikdavo po pamokų: mokė skaityti, skaičiuoti, spręsti matematikos uždavinius. "Mama gyveno su savo mama. Jei mamos nebūdavo, manimi rūpinosi močiutė. Kartais tėtis rūpindavosi. Vieną dieną gyvenau vienur, kitą – kitur. Atrodė, o kur ta vieta, kurioje turėčiau gyventi kartu su jais abiem. Jausdavausi kaip žaislas, kuris tuoj suplyš nuo tampymo", – vaikystės prisiminimais dalijosi Eglė.
Ji nežino, kodėl mama stengėsi ją įtikinti, kad besirūpinantis vyras – ne jos tėtis. Akivaizdus panašumas mergaitei ir dabar neleidžia abejoti, bet mama sakydavo, kad Eglė tik jos dukrytė. Deja, tai netrukdė mamai kažkuriam laikui pradingti ir nesukti galvos, kas pasirūpins jos maža šviesiaplauke.
"Mano mama", – pauzė žadėjo būsiant nemalonią tiesą. – Negražiai pasakysiu kaip dukra, bet ne jai vaikus auginti. Kodėl mes turime kentėti dėl jos nesąmonių, užgėrimų, pinigų prašymų. Tėtis taip pat mėgstantis išgerti, bet su saiku."
Kartą mokytoja padavė mergaitei raštelį ir paprašė jį perduoti mamai. Tąsyk pasiimti iš mokyklos atėjo tėtis, nes mama ir vėl buvo dingusi. Eglė, nenujausdama nieko blogo, padavė raštelį tėčiui. "Jis buvo išsigandęs", – toks išliko tada septynmetės įspūdis.
Po to gyvenimas ėmė keistis. Namuose vis apsilankydavo socialinės darbuotojos, tikrino, kaip gyvena. Galiausiai į vaiko gerovės centrą "Pastogė" Eglę lydėjo tėtis ir mokytoja. Pamena, kaip mokytoja jai pynė kasas, o ji vis kažką čiauškėjo.
"Sėdžiu prieš tėtį, šalia mokytoja. Manęs paklausė, ar norėčiau gyventi kitur. Aš labai save graužiau, kad atsakiau taip. Gal nesupratau, ką man siūlo. Gal aiškino, bet aš neprisimenu. Man ta nuoskauda ir liko, kad aš pasakiau "taip", ir viskas labai greitai pasikeitė", – šviesios Eglės akys niaukėsi.
Ji tikrai man atidavė viską. Manau, kad svetimą vaiką auginti sunkiau nei savą.
Kelionės pradžia
Iš pradžių Eglė apsigyveno "Pastogėje". Liūdna nebuvo. Turėjo draugių, ėjo į mokyklą, buvo gera, šilta, bent kartą per savaitę aplankydavo tėtis. O štai mama aplankė praėjus gal trims mėnesiams. "Kai mane jau pasiėmė, mama vis atvažiuodavo čia į "Pastogę", į trečią aukštą. Ji norėjo gydytis. Ji sakė: "Aš viską padarysiu dėl savo dukrytės. Ji mano. Aš ją susigrąžinsiu." Bet taip neįvyko. Jai atimtos teisės", – atrodė, dar žodis ir dangus pratrūks ašaromis.
Eglė pamena, kaip smalsu jai buvo pamatyti, kokiuose naujuose namuose pas globėją apsigyvens. Važiuodama matė didelius nuosavus namus ir spėliojo, prie kurio gi sustos. Globėja ją pakvietė į kuklų butą daugiabutyje. Pamena jai nupirktas knygeles su kačiukais ir šuniukais.
"Ji mane vadino uodegėle, nes niekur be jos neidavau. Visur eidavome kartu. Ji sugebėjo su manimi susidraugauti, o mano tėvai – ne. Juokinga, bet aš net nemokėjau valgyti su šakute ir peiliu. Ji mane išmokė. Išmokė tvarkos ir dabar visa tai moku", – Eglės veidą nušvietė šypsena.
Su kokiu džiaugsmu Eglė pasakoja apie Dailės mokyklą, kurios taip pat galėjo nebūti, jei ne pirmoje klasėje pasikeitęs gyvenimas. Mėgo piešti, bet iš pradžių pamokos dailės mokykloje buvo kančia. Paskutinieji metai tapo atradimu.
"Vieni emocijas išlieja į bokso kriaušę. Man bokso kriaušė yra popieriaus lapas. Esu gana uždaras žmogus, tačiau jausmus, gerus ir kitus išlieju tapydama", – baigiamasis Eglės darbas puošia Dailės mokyklos sieną ir džiugina ją pačią.
Eglė dar švelniau pasakoja apie senelius, kuriems tapo trečia anūke, apie artėjančias šventes, kurių labai laukia ir kurios neatsiejamos nuo senelių. Mergaitė mini daugybę smulkmenų, kurias apie ją žino globėja, bet nežino jos tikroji mama. Ir vėl kartėlis, kad brangiausias turėjęs tapti žmogus to nepasistengė padaryti.
Vidiniai prieštaravimai
Eglė neidealizuoja savo gyvenimo pas globėją. Gražias, švelnias akimirkas keičia prisipažinimas, kad buvo ir pasipykimų, ypač paauglystėje. "Man yra sakę, kad savanaudiškai elgiuosi, nes paauglystė buvo sunki. Aš priešindavausi viskam. Link pilnametystės į viską pradėjau žiūrėti rimtai", – Eglė stebino gebėjimu skausmą paversti savo stiprybe.
Motinos diena Eglei viena sunkiausių švenčių. Apkabina ją auginančią moterį, o širdis trankosi galvojant apie tikrąją mamą. "Man atrodo, kad aš jai nesu pasakiusi į akis: "Tu – ne mano mama", bet kažkaip aplink", – neslėpė niekaip neatsikratanti savigraužos dėl galbūt suteikto skausmo globėjai.
Kažkurioje klasėje per pamoką turėjo pasakoti apie tėtį. Eglė pamena, kaip sėdėjo, galvojo, bet ašaros strigo gerklėje. Ji negalėjo pasakoti. Bet iki šiol jaučia jam didžiulę meilę: "Va, tėtį, tai myliu."
Mokykla buvo dar viena aplinka, kurioje Eglė ne visada jautėsi gerai. Ji matė savo draugų šeimas, ir tai buvo didžiulis kontrastas jos gyvenimui. Mergaitė neskubėjo atsiverti ir pasipasakoti, kad gyvena ne su savo tikraisiais tėvais. Mėgindavo išsisukti. Bet draugai užpausdavo Eglę.
"Paprasčiausia tai buvo padaryti, kai skambindavo globėja. Aš nemoku meluoti. Sakydavau, kad skambina mama, o telefone įvestas globėjos vardas", – prisipažino negalėjusi globėjos vadinti mama.
Savo geriausiems draugams Eglė yra atsivėrusi. Jie žino tikrąją jos gyvenimo istoriją. "Jiems prireikdavo laiko susivokti", – atsivėrimus draugams prisimena Eglė.
Suprato daug dalykų
"Ko aš iki dabar noriu? Norėčiau su savo šeima gyventi. Bet šeima per vienuolika metų nepasikeitė. Aš užaugau, bet likau jiems ta pati maža mergaitė. Tai tie suaugę žmonės yra įstrigę laike, tai jiems reikia pagalbos. Bet jie nepriimtų tos pagalbos. Jie visą tą nuoskaudą užpila alkoholiu", – nevaikiškai save draskė Eglė.
Ji abejojo, ar dabar būtų tokia, jei ne tie daug skausmo kainavę pokyčiai jos gyvenime, didžiule našta prislėgę gal net visam likusiam gyvenimui. Ir ne globėjos nupirkti batai, drabužėliai ar mergaitėms taip rūpima kosmetika čia vaidina pagrindinį vaidmenį.
Eglė pateko tarp žmonių, kurie stengėsi ją suprasti, stengėsi padėti užaugti. "Jai buvo labai sunku, – ir taip aksominiame Eglės balse kalbant apie ją auginusią globėją radosi dar daugiau šiltų atspalvių. – Globėjų darbas – labai sunkus. Aš ir socialinius darbuotojus vadinčiau globėjais. Žinau, ką jiems tenka patirti."
"Žinau, kad yra visokių situacijų su globėjais. Tačiau kiekvieno į globą patekusio vaiko istorija yra skirtinga. Visuomenė kartais turėtų patylėti kritiškai vertindama tai, ką daro globėjai ar socialiniai darbuotojai", – svarstė Eglė.
Mergina supranta ir dar vieną dalyką, kad sulaukus pilnametystės globėja jos gyvenime tarsi ir netenka vaidmens. Eglė užaugo, bet virpančiu balsu kartojo: "Ji visada bus šalia. Aš sukursiu savo šeimą, gyvensiu savarankiškai, bet, kad ir kas nutiktų, ji bus mano mama."
