– Galbūt buvote iš tų moksleivių, kurie pažymiais susirūpino vos pradėję lankyti mokyklą?

– Buvau iš pradėjusiųjų mokytis nuo pirmos klasės. Iš dalies tai dariau iš pareigos, atsakomybės, tačiau kartu man buvo įdomu sužinoti daug naujo. Jaučiau, kad mokykla man suteikia galimybę pažinti pasaulį, mokytojai dėl mūsų stengiasi. Mokiausi labai daug, atsakingai, ypač dvyliktoje klasėje. Neneigsiu, tai buvo įtemptas laikas.

– Gal prie atidaus požiūrio į mokslus prisidėjo ir šeimos nariai?

– Mano tėvai filologai, išsilavinimas mano šeimoje svarbus. Buvau skatinama mokytis, tačiau tėvai niekuomet neklausinėdavo, kokie mano pažymiai. Jie tiesiog manimi pasitikėjo, žinojo, kad stengiuosi, kad mokslai man svarbūs. Vyresnysis brolis visada puikiai mokėsi, nenorėjau jam nusileisti.

– Kurie dalykai labiausiai patiko? Ar buvo tokių, kuriuos suprasti sekėsi sunkiau ar nesisekė apskritai?

– Man viskas buvo įdomu. Teko dalyvauti olimpiadose ir gilinti geografijos, matematikos žinias. Dvyliktoje klasėje mieliausiai eidavau į gamtos mokslų pamokas. Man labai įdomi lietuvių kalba, tačiau biologija leidžia suvokti pačią gyvybės sistemą, pamatyti, kokia vientisa sistema yra žmogaus organizmas. Šios kasdienybėje artimos, bet plika akimi nematomos paslaptys labai intriguoja. Turėjau puikų fizikos mokytoją, bet džiaugiausi, kai atėjo laikas šio dalyko atsisakyti. Turbūt kaip ir daugelis merginų (juokiasi).

– Ar įmanoma pasiekti puikių akademinių rezultatų neaukojant nei socialinio gyvenimo, nei poilsio? Gal pakanka mokėti planuoti laiką?

– Bent jau mano atveju dvyliktoje klasėje viskas vyko miego kaina (juokiasi). Jei pasisekdavo, išsimiegodavau savaitgaliais. Buvo sunkoka viską suderinti taip idealiai, kad pailsėčiau. Bet tiesiog susidėlioji prioritetus, sprendi, kas tau svarbiau. Man visą laiką svarbiausi buvo santykiai su šeima, nenorėjau, kad nutrūktų ryšiai su draugais, niekad nepamiršdavau ir namų darbų. Vis dėlto linkiu kiekvienam abiturientui atrasti savo aukso viduriuką.

– Kaip manote, galbūt egzaminų sureikšminimas, neretai pasigirstantys gąsdinimai, kad štai, jei nesimokysi, prastai išlaikysi egzaminą, tai nieko gyvenime ir nepasieksi, yra priežastis, dėl kurios gaunamas prastesnis rezultatas?

– Spaudimą teko pajusti. Nors mokiausi, bet į kiekvieną egzaminą ėjau labai išsigandusi, prastai išsimiegojusi. Tačiau rezultatas svarbus gal vieną mėnesį. Tiesiog pasidžiaugi, matai, kad aplink tave visi laimingi – ir mokytojams smagu, ir tėvams, ir draugams. Bet iš tiesų po egzaminų viskas prasideda iš naujo. Seka universitetas: nauja aplinka, nauji mokslai. Birželį, dar prieš egzaminus, galvojau, kad egzaminai bus labai didelis įvykis, jausiu išskirtinę emociją. Bet dabar galiu pasakyti dvyliktokams, kad svarbiausia – mokėti save nuraminti ir suprasti, jog egzaminai svarbūs, bet jie nelemia, kas tu būsi, kiek gyvenime iš tiesų pasiseks.

– O kas tuomet lemia?

– Įdirbis, tai, kiek esi drąsus, kiek sieki savo svajonės. Ir, be abejo, nuoširdus darbas, atsakomybė, šiais laikais tai išskiria iš minios.

– Kokių pokyčių, jūsų požiūriu, reikėtų švietimo sistemoje?

– Nors ir esu apie tai mąsčiusi, niekada nesugalvojau idėjos, kaip padaryti, kad mokykla būtų nuostabi vieta. Man sunku įsivaizduoti mokymo modelį, kuriame visiškai viskas būtų gerai. Pirmiausia, manau, reikėtų tobulinti ne tik švietimo sistemą, bet ir žmonių bendravimą. Pasigesdavau pagarbos mokytojams, suvokimo, kad mokytojas – irgi žmogus. Kalbant apie pačią švietimo sistemą, gal norėjosi daugiau praktikos. Pavyzdžiui, chemijos pamokose turėjome žinoti, kokie elementai kokioje liepsnoje dega, bet to niekada nematėme, nes eksperimentai pernelyg pavojingi daryti mokykloje. Galbūt norėtųsi galimybės nueiti į laboratoriją ar tam tinkamos įrangos mokyklose. Susimąstau, kad galėtų būti dėstomi šiuolaikiniam žmogui svarbūs dalykai – retorikos įgūdžiai, platesnis ekonomikos suvokimas. Kiekvienam moksleiviui sunku apsispręsti, ką jis nori veikti po mokyklos, todėl galėtų būti sukurta programa, padedanti moksleiviams susipažinti su įvairiomis studijomis ir profesijomis.

– Ar nemanote, kad mokykloje nepakankamai atsižvelgiama į kiekvieno mokinio gabumus, visi spaudžiami į vienodus rėmus mokslų prasme?

– Esu pastebėjusi, kad mokinys mokykloje labiau vertinamas pagal savo rezultatus, naudą mokyklai, jos vardui. Bet manau, kad ši problema kyla iš pernelyg didelių klasių. Girdėjau, kad pirmokų dabar ateina po 30 į vieną klasę. Man tai atrodo siaubinga, nes auklėtojai nuoširdžiai nori kiekvieną mūsų pažinti, bet dėl to, kad mokinių labai daug, retai gimsta artimas santykis. Pati esu iš Kaišiadorių rajono, lankydama VDU "Rasos" gimnaziją nuo devintos klasės važinėjau į pamokas Kaune. Atsimenu, kai mokiausi mažesnėje kaimo mokykloje, kur klasėse buvo mažai mokinių, mokytojas turėjo pakankamai laiko paklausti kiekvieno vaiko, kas jam neaišku iš dėstomo dalyko. Santykis buvo kitoks, buvo lengviau pažinti mokytoją kaip žmogų. Gimnazijoje kartais pasigesdavau artumo, žmogiškumo.

Dabar yra tas laikas, kai Lietuvai ypač reikia, kad jauni žmonės čia liktų, turėtų idėjų, vizijų, nebijotų jas realizuoti.

– Ar niekada neteko išgirsti bendramokslių pašaipų dėl daug mokslams skiriamo dėmesio?

– Man neteko, bet mano klasėje buvo susirinkę itin motyvuoti mokiniai, tad visus ketverius metus jaučiau tokią įtempto mokymosi atmosferą. Tačiau ir konkurencijos didelės nebuvo, ji vyko gal labiau mintyse, na, kai galvoji: "Jei jis galėjo tai padaryti, kodėl aš negaliu?" Svarbu, kad mokykloje būtų ugdoma ne tik konkurencija, bet ir noras padėti vienas kitam. Juk būna mokinių, kurie tikrai gerai supranta kurį nors dalyką, tai kodėl per pamoką jie negalėtų padėti tiems, kuriems sekasi prasčiau? Be to, dalyko aiškinimas kitam – vienas geriausių būdų temą pasikartoti ir pačiam.

– Pasirinkote medicinos studijas Vilniaus universitete. Kokia būtent medicinos sritis labiausiai žavi?

– Labai bijau kažką prognozuoti, nes iki apsisprendimo dar laukia šešeri metai bendrų dalykų studijų. Kartais pagalvoju apie pediatriją. Chirurgija labai svarbus darbas, kuriame jautiesi reikšmingas, gali padėti kitam žmogui, bet kol kas nesu tikra, ar galiu būti chirurgė. Tam reikia labai didelės fizinės ir emocinės ištvermės.

– Neretai jaunimas, svajojantis apie medicinos mokslus, svarsto ir apie emigraciją juos baigus. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?

– Šią akimirką tikrai labiau norėčiau likti Lietuvoje, man čia patinka. Aišku, neatmetu galimybės išvykti į užsienį praktikos ar pagal mainų programą. Man atrodo, tai nuostabi patirtis. Pati tikrai neplanuoju gauti išsilavinimą Lietuvoje, o tuomet išvykti svetur. Tačiau kitų, kurie pasirenka tokį kelią, nesmerkiu – jei žmogus, likęs čia, jaustųsi nelaimingas, gal ir geriau, kad išvyksta. Manau, kad laimingesnė būčiau čia, namuose. Juk čia yra tavo šeima, tauta, šalis, tavo istorija. Dabar yra tas laikas, kai Lietuvai ypač reikia, kad jauni žmonės čia liktų, turėtų idėjų, vizijų, nebijotų jas realizuoti. Tada ir kiti norės čia likti.

– Ar neišgąsdino ilgas mokslų laikas studijuojant mediciną?

– Nuramina tai, kad ketveri iš dešimties tų mokslų metų yra rezidentūra – labiau praktika negu sėdėjimas paskaitose. Mane motyvuoja mintis, kad medicina yra tas mokslas, po kurio įgauni tam tikrą galią padėti žmogui, tavęs labai reikia, nesi bejėgis, kai yra tam tikros situacijos. Būdamas mediku padedi puoselėti sveikatą, kuri yra vienas vertingiausių dalykų. Galimybė padėti kitiems pasijausti laimingiems yra nuostabus dalykas.

– Kaip įsivaizduojate save po penkiolikos metų?

– Sunkoka atsakyti, nes neturiu susikūrusi vizijų. Tiesiog tikiuosi būti pasiekusi tai, kas mane darys laimingą, ir dirbti tai, kas man patinka.

Įspūdingas finišas

"Saulės" gimnazijos šiųmetis absolventas Mantas Drelingas ir Vytauto Didžiojo universiteto "Rasos" gimnazijos atstovė Jogailė Markevičiūtė likusią vasarą planuoja tiesiog padykinėti ir leisti savo malonumui. Jie gali būti ramūs, kad įstos, kur tik panorės, nes iki penktojo šimtuko iš egzaminų trūko vos po vieną balą. Manto biologijos, o Jogailės anglų kalbos žinių įvertinimo langelyje švietė užrašas "99 balai".

Poilsio ir susižavėjimo po įspūdingo finišo, be abejonės, nusipelnė ir trys Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos žiburiai Neringa Levinskaitė, Justas Janickas ir Karolis Butkus. Tiesa, nors ir pavargusi nuo mokslų ir egzaminų maratono Jogailė rugpjūtį savaitę planuoja savanoriauti renginyje Italijoje, o Neringos vasaros planuose – gauti vairuotojo pažymėjimą.

Beje, greta keturių šimtukų Neringai iš penktojo – chemijos egzamino iki maksimumo pritrūko vos trijų balų, Justui – dviejų balų iš fizikos ir šešių balų iš lietuvių kalbos ir literatūros. Karolio pastarojo egzamino darbas įvertintas 89 balais.

Planų jokių, išskyrus paatostogauti.

"Iš pradžių reikėtų nesijaudinti, aišku, reikia norėti gauti tą šimtuką ir dirbti dėl jo, bet svarbiau yra labai nenusiminti negavus šimtuko", – Karolis aiškino, kad vien egzaminų rezultatai nenulemia, jog gyvenimas bus vien rožėmis klotas arba kad dešimtmečius teks tenkintis nevykėlio etikete.

Kaip gauti šimtuką?

Jogailė nejuokaudama sakė, kad egzaminams ruošėsi kaip ir daugelis: ilgai ir nykiai. "Nėra jokių išskirtinių metodų, svarbiausia atidžiai klausytis mokytojų, išnagrinėti egzamino programą ir pagal ją ruoštis, spręsti daug buvusių egzaminų užduočių. Labai padėjo tvarkingi ir išsamūs užrašai, knygų serija "Prieš egzaminą", – aiškino absolventė.

Jogailė Markevičiūtė

Ji tikėjosi, kad bus daug laiko ruoštis egzaminams, įsivaizdavo, kad prieš kiekvieną iš jų jausis labai rami. "Deja, buvo truputį kitaip. Vis dėlto egzaminų rezultatai pirmiausia privertė patikėti, kad už sunkų ir atidų darbą gyvenime atlyginama", – atsiduso mergina.

Neringa taip pat akcentavo atidumą per pamokas. "Labiausiai klausiau savo nuostabių mokytojų (ačiū jums!) Tokį vaiką kaip aš jie išaugino ne vieną, ir dar ne vieną išaugins. Nuoširdžiai dirbau ir klausiausi. Akivaizdu, kad padėjo. Pasižiūrėti praėjusių metų užduotis irgi nepakenkė", – KTU gimnazijos pedagogams dėkojo N.Levinskaitė.

Karolio tėvai jo šimtukais džiaugėsi labiau nei jis pats, nes šimtukų tikėjosi, po egzaminų jautėsi užtikrintai. Visus dvylika mokslo metų jo pažymiai buvo puikūs. Namie mokydavosi daugiausiai valandą dvi. "Man užtenka", – komentavo Karolis.

Mantas tvirtino, kad jam nereikėjo daug ruoštis egzaminams, nes mokslo metais papildomai ruošdavavosi olimpiadoms. Taip gavo ir daug papildomų žinių, ir kartu įgijo atsparumo per svarbų atsiskaitymą užklumpančiam stresui. Tad egzaminų sesiją jis vadino niekuo ypatinga. "Daug mokiausi, bet ne naktimis", – akcentavo vaikinas.

Daug mokiausi, bet ne naktimis.

Justas naudojosi dar kitokia taktika. Egzaminams per daug nesiruošė, ir apskritai jis visada teigė, kad mokykloje reikia mokytis, o namie – ilsėtis. "Ruošimasis egzaminams yra labai individualus dalykas, priklauso nuo žmogaus mokymosi būdo. Palinkėčiau atrasti patogiausią sau mokymosi būdą. Aš per pamokas tik klausydavau, nieko neužsirašydavau. Vengdavau namų darbų, bet mokykloje būdavau itin susikaupęs ir klausydavausi. Po truputį ir kapsėdavo tos žinios", – aiškino kaunietis, savo gimnazijos būsimiems abiturientams pataręs pasitikėti mokytojais: – Jie žino, ko reikia."

Domina ir kriminalistika

Savo ateitį su programavimu siejantis Karolis vienintelis iš kalbintųjų planuoja likti studijuoti gimtajame mieste. Prieš apsistodamas ties KTU jis sakė mąstęs ir apie užsienio aukštąsias mokyklas, bet vėliau tokias mintis atmetė. Sprendimą  iš dalies lėmė situacija šeimoje. Anot vaikino, tėvams reikalinga pagalba rūpinantis sese.

J.Markevičiūtė irgi tvirtai apsisprendusi toli nesižvalgyti. "Visada norėjau likti Lietuvoje, tad renkuosi medicinos studijas Vilniaus universitete. Per brandos atestatų įteikimo šventę mums, abiturientams, daug kas minėjo, kad esame šimtmečio abiturientai. Nuostabu, kad Lietuvoje siūlomos aukšto lygio studijos, kad mums suteikiamos galimybės likti tėvynėje ir savo ateitį kurti čia", – argumentavo savo pasirinkimą kaunietė.

Ne vienas šimtukininkas susiduria su plataus savo pomėgių spektro padiktuota bėda: priverstas spręsti dilemą, kurią studijų sritį pasirinkti, nes daug kas sekasi ir daug kas domina.

"Esu perfekcionistas, viskas įdomu, viską norisi padaryti kuo geriau", – kalbėjo M.Drelingas. Jis plėšėsi tarp programavimo, chemijos, medicinos ir kriminalistikos. Nugalėjo chemija, tačiau pomėgis kurti interneto svetaines, konstruoti, dalyvauti elektronikos konkursuose niekur nedingo. Jis svarsto apie universitetą Anglijoje.

Mantas Drelingas

"Taip, daug skirtingų pomėgių, gal dėl to ir gerai išlaikiau egzaminus", – bandė spėlioti vaikinas. Jis pridūrė, kad svarbiausia – netinginiauti.

Pasiteisino jo metodas mokytis saikingai, bet kasdien. "Mokytis svarbu, bet to daryti nereikia visą dieną. Čia panašiai kaip lengvoji atletika. Jeigu nuolat po truputį sportuosi, bus geras rezultatas. Bet staigiai per vieną vasarą, nors ir sportuosi visą parą, aukštumų nepasieksi", – dėstė Mantas.

Neringa taip pat nusitaikiusi į užsienį. "Studijas pasirinkau gan senokai, liko du variantai: informatika Edinburge arba matematika Kembridže, Jungtinėje Karalystėje. Širdis labiau linkusi prie matematikos, tačiau kol bus paskelbti tarptautinių egzaminų rezultatai, dar reikės palaukti", – sakė mergina.

J.Janickas irgi svarsto apie Kembridžą ir kompiuterių mokslo studijas. Dar nėra tikras, ar palankiai susiklostys finansiniai reikalai. Galbūt nuspręs likti ir Lietuvoje.

Per ramiai sureagavo

KTU gimnazijos atstovė N.Levinskaitė neslėpė prieš egzaminus galvojusi būtent apie šimtukus. "Svarbu jie. Kai kuriais klausimais esu perfekcionistė, o rezultatas – vienas iš jų. Juk tobuliau už 100 nebūna, tiesa?" – komentavo mergina, šimtukus gavusi iš lietuvių kalbos, matematikos, anglų kalbos, informacinių technologijų egzaminų.

Neringa Levinskaitė

Ji kalbėjo, kad tokiais puikiais įvertinimais, žinoma, džiaugėsi, bet tokių ji ir tikėjosi, tad euforiją suteikiančio netikėtumo faktoriaus nebuvo. "Jaučiau, kad nuoširdžiai pasistengiau, padirbau ir padariau, kiek galėjau. Gal kiek ir per ramiai sureagavau. Užtat tėvai negalėjo atsidžiaugti. Asmeniškai labiausiai patenkinta buvau lietuvių kalbos ir literatūros egzamino šimtuku. Mano nuomone, šis egzaminas mažiausiai parodo, kiek mokinys atkalė mintinai, o kaip tik atskleidžia jo sugebėjimą mąstyti ir susieti", – dėstė Neringa.

Taip susidėliojo, kad ji šį pavasarį iš viso laikė net dešimt egzaminų. Pusė jų – valstybiniai brandos, kiti – stojamieji. "Trys tarptautiniai Kembridžo matematikos egzaminai (STEP), vokiečių kalbos lygio nustatymo egzaminas (DSD) ir anglų kalbos tarptautinis egzaminas (IELTS). Išskyrus vokiečių, visi yra reikalingi stojant į pasirinktus užsienio universitetus. Natūraliai susidėliojo, kad tobulai visų išlaikyti negaliu. Tačiau pasistengti vis vien norėjosi, viskas pavyko puikiai, pasiekiau užsibrėžtus rezultatus", – konstatavo kaunietė.

Patikėjo po kelių dienų

M.Drelingas irgi pasitikėjo savo jėgomis, tačiau su tiek šimtukų (chemijos, informatikos, anglų kalbos ir matematikos) jis nustebino pats save. Egzaminai, jo nuomone, iš dalies loterija, kad visaip galėjo būti. "Daugiausia abejonių buvo dėl informatikos, bet, kaip matau, vertinimo instrukcija man buvo labai palanki. Kituose egzaminuose, išskyrus lietuvių kalbos, žinojau, kad viskas bus labai gerai", – kalbėjo vaikinas, iš šeštojo laikyto brandos egzamino – lietuvių kalbos ir literatūros gavęs 43 balus. Neneigė, kad šį dalyką buvo gana apleidęs.

"Jeigu būčiau lietuvių daugiau mokęsis, pavyzdžiui, daugiau skaitęs apie autorius, būčiau tikrai gavęs daugiau balų. Kitus dalykus mokydavausi vos grįžęs po pamokų, pavyzdžiui, biologiją", – pasakojo Mantas.

J.Markevičiūtė sakė, kad jai svarbiausia buvo pasiekti aukštą konkursinį balą, kad būtų priimta į valstybės finansuojamą vietą. "Žinoma, šimtukai buvo labai džiugus netikėtumas. Jais labai džiaugiausi, juo labiau, kad tai suteikė laimės ir tėvams, ir mokytojams. Šimtukas nėra vien tik mokinio įvertinimas, jam pasiekti būtina mokytojo pagalba, palaikymas šeimoje", – kalbėjo gimnazistė ir pridūrė, kad prireikė kelių dienų patikėti, kad šie įvertinimai yra jos. Jai pabiro šimtukai iš lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos, biologijos, chemijos ir anglų kalbos egzaminų.

Tikrino kelionėje

"Šimtukų labai norėjau, bet jie nebuvo mano tikslas", – sakė J.Janickas. Aišku, norėjo gerai išlaikyti egzaminus, bet svarbiausia, kad jų rezultatai atitiktų užsienio universiteto reikalavimus: egzaminų įvertinimų vidurkis – bent 90 balų, o matematikos, informatikos ir fizikos egzaminų rezultatai būtų  ne mažesni nei po 95 balus. Iš pastarojo jis susikrovė 98 taškų kraitį, o matematikos, informacinių technologijų, chemijos ir anglų kalbos – po 100.

Jis pasakojo, kad pradėjus skelbti svarbiausias abiturientams naujienas, buvo kelionėje. Sulaukęs draugų žinučių, kiek gavo balų, imdavo tikrinti, o ten – 100 balų. Dar tiek pat. Dar tiek pat.

Justas Janickas

"Egzaminų rezultatų skelbimo tvarkaraštį sekiau, bet buvo nurodoma tik diena, kada bus. Laukdamas paskutinių egzaminų rezultatų vis tikrinau, tikrinau, bet tą dieną, kai jie turėjo būti skelbiami, taip ir nesulaukiau, tik kitą dieną", – prisiminė jaudulį Justas.

Apie jį patį užplūdusias emocijas vaikinas nedaugžodžiavo, bet juokėsi, kad tėvų pasididžiavimui ribų nebuvo: mamos net visos bendradarbės žinojo jo puikius rezultatus.

Priekaištai dėl sesijos

N.Levinskaitė, planuojanti galbūt studijuoti matematiką, šio dalyko egzaminą įvardijo kaip patį sunkiausią, bet ir labiausiai pagirtiną. "Palaikau idėją palaipsniui kelti šio egzamino sudėtingumą. Pasaulis juda į priekį, į priekį turi judėti ir švietimas, ir egzaminų kokybė", – įsitikinusi pašnekovė.

J.Markevičiūtė taip pat išskyrė šį egzaminą. "Po kiekvieno egzamino lieka klausimų, abejonių kai kuriais atsakymais. Šiemet labiausiai pasižymėjo matematikos egzaminas, kai kurios užduotys egzamino metu privertė nusišypsoti, kitos reikalavo susikaupti ir įsigilinti. Visada sunkus yra lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas. Laukiant rezultatų, baisu net susimąstyti, ar tinkamai atskleidei temą, ar parinkai tinkamus argumentus", – dėstė kaunietė.

Egzaminų sesijos organizavimą ji vertino teigiamai, tačiau siūlytų kai ką keisti. Pavyzdžiui, buvo gana sunku gegužės mėnesį vienu metu ruoštis ir pamokoms, ir brandos egzaminams. "Tai įveikiama, bet visą mėnesį reikėjo labai atsakingai susiplanuoti dieną, nebuvo laiko poilsiui. Prailgo rezultatų laukimas", – pasakojo Jogailė.

Neringa taip pat atkreipė dėmesį, kad egzaminų sesija buvo neracionaliai ištempta ir varginanti. Pirmasis egzaminas vyko gegužės pradžioje, o paskutinis – tik birželio pabaigoje. "Tai beveik du mėnesiai, jau nekalbant apie prieš tai vykusias kalbėjimo įskaitas. Beveik du mėnesiai gyvenant nuo egzamino iki egzamino, pasineriant savaitėms į vieną dalyką buvo sekinantys visiems abiturientams. Be šito faktoriaus, egzaminai vyko sklandžiai, mokiniais buvo pasirūpinta. Ypač patiko egzaminai, organizuojami klasių patalpose", – vertino šimtukininkė.

Justas pridūrė, kad jam didžiausias peilis buvo tai, jog egzaminai vyko šeštadieniais. Savaitgalius norisi skirti poilsiui ar kitokiai, nei mokymasis, veiklai. Be to, egzaminų atsakymų lapuose trūkdavo vietos sprendimui surašyti. "Norisi aprašyti tiksliai, argumentuotai, kad neprarastum taškų, bet po to žiūri, kad trūksta vietos. Nuostata, kad visi sprendimai, parašyti už ribos, nebus vertinami, kėlė papildomą įtampą", – vardijo vaikinas.

Laipioja, groja, moko

Kalbinti jaunuoliai sakė, kad mokslams skyrė daugokai laiko, jo likdavo ir laisvalaikiui. Kaip atsipalaiduoja šimtukininkai?

M.Drelingas laipioja, tobulina savo kalnų kelionių techniką (su virvėmis). Septynerius metus jis lankė lengvosios atletikos treniruotes – šokinėjo į tolį, yra laimėjęs ne vienas varžybas.

Septynerius metus jis lankė lengvosios atletikos treniruotes – šokinėjo į tolį, yra laimėjęs ne vienas varžybas.

J.Markevičiūtė vardijo, kad mėgsta skaityti knygas, groti pianinu, keliauti, leisti laiką su draugais ir šeima, ypač patinka žaisti su metukų sūnėnu. Domisi mokslo naujienomis, muzika, pasaulio įvykiais, kitų tautų tradicijomis, istorija.

Vieni mėgstamiausių J.Janicko laisvalaikio užsiėmimų – kompiuteriniai žaidimai, laikas su šeima, kelionės. Jis kaip ir N.Levinskaitė yra savanoriavęs Nacionalinėje moksleivių akademijoje. Abu gabiems jaunesniems mokiniams padėjo kaip matematikos kuratoriai, o Justas dar ir kaip chemijos kuratorius.

"Labiausiai domiuosi mokslais, ypač matematika ir informacinėmis technologijomis. Dalyvauju tarptautiniuose renginiuose ir olimpiadose, nepamirštu ir nacionalinių. Stengiuosi skaityti, šviestis, sekti pagrindines naujienas", – sakė Neringa.

K.Butkus – dažnas svečias protmūšiuose, domisi krepšiniu, "Formulė1" lenktynėmis.