"Šiandien "Klaipėdai" – 70 metų. Tiek pat netrukus bus ir mano mamai. Todėl nė kiek neperdėsiu sakydama, kad dienraštis man buvo lyg antroji mama, iš kurios daug ką sužinojau ir išmokau", – sako beveik pusę savo amžiaus čia dirbusi žurnalistė Jolanta Juškevičienė. Apie 24 darbo metus dienraščio redakcijoje ji pasakoja atvirai ir be pagražinimų. Į "Klaipėdą" atėjo rašyti kaip praktikantė, o išėjo būdama redaktoriaus pavaduotoja. Darbe praleisti savaitgaliai, šventės, sukrečiančios akimirkos. Tačiau prakalbus apie šį dinamišką gyvenimo tarpsnį jos akys sužiba: "Mielai viską pakartočiau".
Kalė vinį iki galo
– Karjerą dienraštyje pradėjote nuo praktikantės. Kaip atsidūrėte redakcijoje?
– Dar studijuodama Vilniuje važinėjau į uostamiestį atlikti praktikos. Ir taip nuo antro kurso. Čia gerai jaučiausi. Netgi šalia tokių autoritetų, kaip Vytautas Bajoras, Valerijus Bucykas, Gražina Juodytė, Sofija Minina, Albinas Stubra, kuris spaustuvės "bufete" jausdavo pareigą studentę pavaišinti dešrelėmis. Tuomet "Klaipėdos" redaktoriaus pareigas ėjo poetiškasis Antanas Stanevičius. Ko gero, tai buvo romantiškiausias darbo redakcijoje periodas. Kai baigiau universitetą, laisvų vietų laikraštyje nebuvo, tad pagal paskyrimą išvykau dirbti į Kretingos "Švyturį". Kai po pusės metų kolegoms pranešiau, jog išeinu į "Klaipėdą", buvau išlydėta žodžiais: "Nebūk pylelė, neskraidyk pirmyn atgal". Vėliau, kai kartais užeidavo noras viską mesti, kai jausdavau savotišką permainų poreikį, prisimindavau šį palinkėjimą ir likdavau toje pačioje vietoje. Gyvenime vadovaujuosi principu, kad geriau įkalti vieną vinį, bet iki galo, negu daug, bet nieko nepadaryti iš esmės. Ir štai, redakcijoje prabėgo beveik 24-eri, didžioji dalis mano gyvenimo.
– Kokiomis temomis rašėte?
– Apie ką aš tik nerašiau. Pradedant jaunimo ir paauglių aktualijomis, baigiant ekonomikos temomis. Dešimt metų kuravau sveikatos priedą. Medicina buvo viena mano pagrindinių temų, vėliau teko vadovauti žurnalistų skyriui, buvau redaktoriaus pavaduotoja. Tačiau didžiausią malonumą jausdavau kalbindama žmones. Jie man atsiverdavo, pasitikėdavo ir už tai būdavau jiems dėkinga.
– Kokie žmonės padėjo jums atsiskleisti?
– Kolegos, kurie manimi pasitikėjo ir leido gana daug, taip pat mano herojai, kurių išmintimi visada nuoširdžiai stebėdavausi.
– Kaip juos atrasdavote?
– Įvykiai, gyvenimiškos situacijos mus suvesdavo savaime. O kartais jie patys mane susirasdavo. Visuomet norėdavosi rašyti apie ką nors gražaus, bet būta ir liūdnų, dramatiškų istorijų. Kartais tiesiog negali rinktis. Ir įvykiai tuomet buvo tikri, jų nereikėdavo išpūsti ar suvaidinti.
– Ko gero, darbas laikraštyje anksčiau buvo kitoks nei dabar?
– Mačiau kone visą spaudos evoliuciją. Dirbau dar tuomet, kai žurnalistai tekstus rašydavo ranka, o mašininkės juos surinkdavo. Paskui visi stukseno mašinėlėmis, o tikrą revoliuciją sukėlė kompiuteriai. Anksčiau įvykis dar galėjo vadintis naujiena ir praėjus savaitei, o dabar jis pasensta per dešimt minučių ar net greičiau. Dienraštis – nesibaigiantis, kiekvieną dieną rašomas kasdienybės romanas. Ir man tai patiko. Žiniasklaida augo ir aš augau kartu su ja.
Interviu su I.Gillanu
– Kolegos minėjo, kad esate ėmusi interviu baseine. Turbūt ir pati gerai prisimenate šią istoriją?
– Tai buvo kokie 1990-ieji. Pirmas užsienio žvaigždės grupės "Deep Purple" vokalisto Iano Gillano koncertas Klaipėdoje. Stadione. Ypatingas įvykis mūsų mieste, suvažiavo žurnalistai iš visos Lietuvos. Po koncerto laukiame spaudos konferencijos. O mus nuveda į gerokai apšepusį viešbučio baseiną, kur rokeris mums vandenyje surengė nuogą "pasirodymą". Tiesą pasakius, su kolegomis tai aptarinėjome ilgiau nei koncertą. Iš tiesų žurnalistų neturi trikdyti nei aplinka, nei pašnekovai.
– Ko reikia, kad būtum geras žurnalistas?
– Per savo darbo praktiką išvedžiau savą kokybės formulę. Mano nuomone, geram žurnalistui pirmiausia reikia loginio mąstymo. Antroje vietoje – žingeidumas, smalsumas. Atsimenu, legendinis Amerikos televizijos veteranas Larris Kingas yra sakęs, kad jis nepavydi žmonėms, kurie turi nelaimę atsisėsti šalia jo skrendant lėktuvu. Jis neduoda jiems ramybės, nes jam viskas yra įdomu. Geras žurnalistas turi turėti sąžinę ar, kitaip sakant, padorumą, ir tik galiausiai – būti raštingas.
– Antrus metus dirbate viešųjų ryšių specialiste Jūrininkų ligoninėje. Galima teigti, kad tai ramusis jūsų gyvenimo laikotarpis, ilsitės nuo žurnalistikos?
– Tempas dienraštyje neleidžia atsikvėpti – ateini anksti rytą, o duris užveri tik sutemus. Kai tapau redaktoriaus pavaduotoja ir dviese su redaktoriumi buvome atsakingi už du laikraščius – dienraštį "Klaipėdą" ir rusų kalba leidžiamą savaitraštį "Klaipėda" – gyvenimo sau lyg ir nebeliko. Darbas visiškai tapo ir gyvenimo būdu. Idėjų generavimas, medžiagų redagavimas, rusiškos "Klaipėdos" sudarymas, kasdienės miesto naujienos. Penktadienį visi jau ilsisi, o tu dirbi iki 10 vakaro. Kas antras savaitgalis ir šventės – darbe. Staiga supratau, kad atėjo laikas sustoti pačiai, kol manęs nesustabdė kas nors kitas. Ligoninėje darbas šiek tiek kitoks, bet jokiu būdu nėra mažiau atsakingas.
– Dabar jaučiatės savoje vietoje?
– Buvo įdomu atsidurti kitoje barikados pusėje. Žurnalistai – savotiški teisėjai, o dabar atsidūriau advokato pozicijoje. Manau, neteisinga, kad visuomenė sužino tik apie dramatiškai tragiškas istorijas, kurios tarp kiekvieną dieną vykstančių stebuklų sudaro sunkiai įžvelgiamą procentą. Dabar, kai dirbu ligoninėje, kasdien stebiuosi matydama atsidavusius kolegas, kurie netgi gerdami kavą kalbasi apie savo pacientų sveikatą. Jie prisiima tokią didžiulę atsakomybę, kad net sunku įsivaizduoti. Jie prisiima atsakomybę už gyvenimą. Norėčiau, kad visuomenė pagaliau išvystų ne užguito, kaltinamo ir puolamo, o atsakingo ir besiaukojančio, gerbiamo profesionalo portretą.
Ilgisi kolegų
– Atradote naujų hobių?
– Kai išėjau iš redakcijos, jaučiausi lyg nutrūkusi nuo grandinės. Pradėjau daryti visa tai, ką jau seniai buvau nustojusi. Ėjau į koncertus, spektaklius, pradėjau sportuoti, susitikinėjau su draugėmis ir net savo kailiu patyriau mašinų spūstis, apie kurias anksčiau skaitydavau tik kolegų rašiniuose. Dabar viskas nusistovėjo, mėgaujuosi galimybe valdyti savo laiką, šeimos šventėmis, buitiniais darbais, kelionėmis, kurios mane tiesiog perkrauna, kaip kokį kompiuterį.
– Ar nepasiilgstate žurnalistikos?
– Dar ir kaip. Pirmiausia pradėjau ilgėtis savo kolegų ir tų rytmetinių pasitarimų, kai rimtos kalbos apie dienos naujienas būtinai baigdavosi ne taip rimtai. Vėliau jaučiau adrenalino ir naujienų pulso stygių. Žurnalistika – daug laisvės ir galimybių dovanojanti profesija. Savo praktikantams studentams dažnai sakydavau, kad tai geras tramplinas karjeroje, tik svarbu laiku nušokti.
– Pakartotumėte?
– Drąsiai. Tai buvo sunkus, bet geras laikas.
Sukrečianti dovana
– Jūsų dėka redakcijoje gimė nemažai iniciatyvų, tapusių tradicija.
– Buvau patriotė, man rūpėjo laikraščio įvaizdis. Maniau, kad svarbu ne tik rašyti apie kitus, bet ir pačiam rodyti pavyzdį, būti autoritetu. Todėl, be rašymo, dar įsiveldavau į įvairiausius projektus, galvoje kirbėdavo įvairūs užmojai. Organizavome, ko gero, pirmąją Lietuvoje paramos akciją "Ištieskime ranką vaikams". Tuomet Klaipėdos vaikų ligoninė buvo nustekenta, gydoma buvo baisiomis sąlygomis. Dvejus metus telkėme klaipėdiečius ir įmones prašydami paremti. Žmonės aukojo pinigų, dovanojo šaldytuvus, televizorius. Vėliau redakcijos darbuotojai aukodavo pinigų ir vargstančius savo rašinių herojus su dovanomis aplankydavo prieš Kalėdas. Iniciatyva buvo tęsiama ne vienerius metus. Metų klaipėdietės rinkimai irgi yra dienraščio sumanymas, kuris sėkmingai tęsiamas iki šiol. Ir dabar vis norisi kažką padaryti daugiau.
– Užsiminėte, kad darbas pareikalaudavo beveik viso jūsų laiko. Ar dukrai jo rasdavote pakankamai?
– Matyt, buvau nestandartinė mama, tiksliau – tokia pat, kaip ir visos žurnalistės. Mūsų vaikai augo redakcijoje, iš darželio ar mokyklos vesdavomės tiesiai į darbą. Būdavo, rašau, o ji paslampinėja po redakciją, su kuo nors, kas turi laiko, pasišneka, čia paruošia pamokas ir užmiega tiesiog ant kėdės, padėjusi galvą ant stalo. Bet ji visada buvo šalia. Daug girdėjo ir matė. Buvimas šioje aplinkoje jai suteikė drąsos, išminties, pasitikėjimo ir praplėtė akiratį. Šiandien ji jau suaugusi ir, atrodo, per daug dėl to nepriekaištauja.
– Dukra mamos keliais nepatraukė?
– Ne. Guoda jau ketvirtakursė medicinos studentė. Mūsų giminėje, matyt, yra užkoduotas mediko genas. Mano mama ir brolis – medikai. Skatinau dukrą pačiai rinktis, ką norės daryti visą gyvenimą. Ji buvo apsisprendusi tvirtai – bus gydytoja. Ir savo pasirinkimu neabejoja. Nors yra labai talentingas ir universalus žmogus, galintis gyvenime daryti daugybę skirtingų dalykų. Pavyzdžiui, dainuoti arba būti puiki žurnalistė.
– Buvote įvertinta. Turbūt tai irgi svarbu?
– Būta visokių įvertinimų už profesionalumą, tarp jų – ir Apskrities garbės ženklas. Žinoma, malonu, kai tave vertina. Tačiau tai prisimenu tik vartydama dėklą, kuriame sugulę įvairūs diplomai. Bet yra dovanų, kurių nepamiršti visą gyvenimą. Rašydama susipažinau su Nika, mergaite, kuri sirgo vėžiu. Tai buvo ir graudi, ir šviesi istorija su tęsiniu, kuris vis tiek baigėsi amžinu išsiskyrimu. Praėjus kuriam laikui po laidotuvių, jos tėtis atėjo į redakciją ir įteikė man butelį naminio vyno. Ant jo buvo parašyta – "Nikos vestuvėms". Kai dukra dar buvo maža, tėvai iš savo sode užaugintų vynuogių užraugė vyną, tikėdamiesi subrandinti iki dukros vestuvių. Iki šiol atsimenu to vyno skonį.
Vizitinė kortelė
Gimė 1966 m. lapkričio 14 d. Telšiuose.
1984 m. baigė Telšių 3-iąją vidurinę mokyklą.
1989 m. Vilniaus universitete įgijo žurnalistikos specialybę.
Nuo 1989 m. dirbo Kretingos raj. laikraštyje "Švyturys".
Nuo 1990 m. iki 2013 m. dirbo dienraštyje "Klaipėda" maketuotoja, žurnaliste, Socialinių problemų ir teisėsaugos skyriaus vedėja, redaktoriaus pavaduotoja.
2005 m. apdovanota Klaipėdos apskrities garbės ženklu.
Nuo 2013 m. Klaipėdos jūrininkų ligoninės viešųjų ryšių specialistė.
Klaipėdos Rotary klubo "Karalienė Luizė" narė.
